(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Tadas Kosciuška, jo nuopelnai, giminė ir...Žagarė (I)

2017 m. rugpjūčio 25 d.
Algimantas KAČIUŠKA

Į 2016–2017 me­tais mi­ni­mų su­kak­čių są­ra­šą UNES­CO (Jung­ti­nių Tau­tų švie­ti­mo, moks­lo ir kul­tū­ros or­ga­ni­za­ci­ja) yra įtrau­ku­si ir Ta­do Kos­ciuš­kos (lenk. Andr­zej Ta­deusz Bo­na­wen­tu­ra Koś­ciusz­ko, 1746 02 04 – 1817 10 15) 200-ąsias mir­ties me­ti­nes. 2017 me­tai Len­ki­jo­je yra pa­skelb­ti Ta­do Kos­ciuš­kos me­tais. Ba­lan­dį pa­na­šią re­zo­liu­ci­ją vien­bal­siai priė­mė Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas. Lie­tu­vo­je, nors Ta­das Kos­ciuš­ka ir šiek tiek ži­no­mas, dau­ge­lis jo nuo­pel­nus ir reikš­mę su­pran­ta ga­na mig­lo­tai.
Ti­kė­ti­na, kad Ta­das Kos­ciuš­ka ir Se­no­sios Ža­ga­rės dva­ro sa­vi­nin­kas (XVIII a. vi­du­rys ir ant­ro­ji pu­sė) Mi­ka­lo­jus Kos­ciuš­ka bu­vo gi­mi­nai­čiai.

I

Ta­das Kos­čiuš­ka – na­cio­na­li­nis did­vy­ris

Ta­das Kos­ciuš­ka na­cio­na­li­niu did­vy­riu yra lai­ko­mas Lie­tu­vo­je, Len­ki­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je ir JAV. 18 –19 am­žių san­dū­ro­je ir vė­liau ne tik šio­se ša­ly­se, bet ir žy­miai pla­čiau Ta­do Kos­ciuš­kos var­das bu­vo ta­pęs ko­vų už lais­vę sim­bo­liu.

Jo ofi­cia­lių gar­bės var­dų, ap­do­va­no­ji­mų ir nuo­pel­nų są­ra­šas ir­gi įspū­din­gas: JAV bri­ga­dos ge­ne­ro­las, Len­ki­jos ka­ra­lys­tės ge­ne­ro­las – lei­te­nan­tas, Pran­cū­zi­jos gar­bės pi­lie­tis, vy­riau­sia­sis 1794 m. su­ki­li­mo va­das (ėjęs Len­ki­jos ir Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vo – Aukš­čiau­sio­jo Vir­ši­nin­ko – pa­rei­gas. Tuo me­tu lie­tu­viš­kai va­din­tas „Aukš­čiau­sią­ja Gal­va“ ir „Vi­sų vir­šiau­siuo­ju“), ap­do­va­no­tas Bal­to­jo ere­lio or­di­nu (Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ka), or­di­nu Vir­tu­ti Mi­li­ta­ri, liet. Už ka­ri­nę nar­są (Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ka), Cin­ci­na­tų drau­gi­jos or­di­no ženk­lu (JAV).

Tiks­li Ta­do Kos­ciuš­kos gi­mi­mo da­ta nė­ra ži­no­ma, bet daž­niau­siai mi­ni­ma jo gi­mi­mo da­ta – 1746 02 04 (ki­tos mi­ni­mos ga­li­mos jo gi­mi­mo da­tos: 1745 07 13, 1745 10 28). Kos­ciuš­kos – se­na ir nuo 15 am­žiaus ži­no­ma Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) ir Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ba­jo­rų (bet daž­niau­siai – ne­tur­tin­gų) gi­mi­nė, her­bas Roch III, sa­ve lai­kiu­si lit­vi­nais, t.y. Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės pi­lie­čiais, et­ni­nių Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės že­mių gy­ven­to­jais, juo sa­ve lai­kė ir Ta­das Kos­ciuš­ka (nors jam už nuo­pel­nus bu­vo su­teik­tos ir JAV bei Pran­cū­zi­jos pi­lie­ty­bės).

Jo pro­tė­viui Kons­tan­ti­nui, va­din­tam ma­žy­bi­niu Kos­ciuš­kos var­du, Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis, Len­ki­jos ka­ra­lius Žy­gi­man­tas Se­na­sis XVI a. pra­džio­je už tar­ny­bą do­va­no­jo Sech­no­vi­čių dva­rą Ko­sa­ve (da­bar­ti­nė Bal­ta­ru­si­ja, Bres­to sri­tis). Bal­ta­ru­si­jos ir Ru­si­jos šal­ti­niuo­se tvir­tai eg­zis­tuo­ja hi­po­te­zė, kad jo, Kons­tan­ti­no Kos­ciuš­kos, vie­no iš Kos­ciuš­kų – Sech­no­vi­čių gi­mi­nės pra­di­nin­ko – žmo­na bu­vo iš tuo lai­ku la­bai gar­sios Alsėniškių/Golšanskių (Ol­šans­kių) gi­mi­nės, tik neaiš­ku, iš la­biau ar ma­žiau įta­kin­gos jos at­ša­kos.

Nors la­biau yra pa­pli­tu­si ver­si­ja, kad Ta­das Kos­ciuš­ka gi­mė ne­to­li­ma­me Me­re­čovš­čiz­nos kai­me (bū­tent ten da­bar yra Ta­do Kos­ciuš­kos me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus, pa­sta­ty­tas ant Kos­ciuš­kų na­mo, sta­ty­to 1720 me­tais ir su­de­gu­sio per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, pa­ma­tų.

Mu­zie­jus-na­mas at­sta­ty­tas, imi­tuo­jant tą 1720 me­tais pa­sta­ty­tą na­mą, kur Kos­ciuš­kos ir­gi tu­rė­jo sa­vo val­das, da­lis moks­li­nin­kų tei­gia, kad bū­si­ma­sis ge­ne­ro­las gi­mė ta­me kaž­ka­da jų gi­mi­nei do­va­no­ta­me Sech­no­vi­čių dva­re­ly­je (jis neiš­li­kęs, ten yra tik Ta­do Kos­ciuš­kos lai­kų par­kas ir me­mo­ria­li­nis kam­ba­rys vie­ti­nia­me mu­zie­ju­je).

Ta­do Kos­ciuš­kos tė­vas – Liud­vi­kas Ta­deu­šas Kos­ciuš­ka (lenk. Lud­vik Ta­deusz Kos­ciusz­ko, 1700—1758), ka­ta­li­kas, ne­tur­tin­gas, bet šiek tiek pa­si­žy­mė­jęs ba­jo­ras: Bres­to gink­li­nin­kas (gink­li­nin­kas – vie­nas iš že­mes­nių­jų Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos vals­ty­bi­nės val­džios pa­rei­gū­nų), bu­vęs Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ar­mi­jos, trum­piau – Lie­tu­vos ar­mi­jos, pul­ki­nin­kas (Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ko­je bu­vo dvi ar­mi­jos – Len­ki­jos ka­ra­lys­tės ir LDK).

Ta­do Kos­ciuš­kos mo­ti­na – ir­gi ba­jo­rė Tek­lė Ra­toms­ka (lenk. Tek­la Ra­toms­ka, 1715-1768), uni­tė (uni­tai – Ry­tų apei­gų ka­ta­li­kai). Liud­vi­ko Ta­deu­šo Kos­ciuš­kos po­rtre­tas ne­ži­no­mas.

Ta­das Kos­ciuš­ka bu­vo pa­krikš­ty­tas 1746 02 12 Ko­sa­vo ka­ta­li­kų baž­ny­čio­je. Pra­džio­je mo­kė­si vie­ti­nė­je pi­jo­rų (pi­jo­rai -Šv. Juo­za­po Ka­la­san­to įkur­ta vie­nuo­li­ja) mo­kyk­lo­je, po to, anks­ti mi­rus tė­vui, ku­rį lai­ką mo­kė­si pri­va­čiai.

Moks­lo me­tai

1765 me­tais, kai­my­nų di­di­kų Čar­to­ris­kių re­mia­mas, įsto­jo į Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ka­ra­liaus Sta­nis­lo­vo Au­gus­to Po­nia­tovs­kio (lenk. Sta­nis­ław Au­gust Po­nia­tows­ki), ne­se­niai įsteig­tą Var­šu­vos Ri­te­rių mo­kyk­los ka­de­tų kor­pu­są, ku­ria­me bu­vo ug­do­mas Len­ki­jos ir Lie­tu­vos eli­tas (ši­to­kia moks­lo kon­cep­ci­ja, su­kur­ta Pran­cū­zi­jo­je, pri­lygs­ta šių die­nų ko­le­gi­joms, nes ka­ri­nis mo­ky­mas bu­vo su­sie­ja­mas su bend­ruo­ju la­vi­ni­mu, ja­me T.Kos­ciuš­ka, be ka­ro moks­lų, mo­kė­si is­to­ri­jos, tei­sės, eko­no­mi­kos, ma­te­ma­ti­kos, lo­ty­nų, pran­cū­zų ir vo­kie­čių kal­bų).

Moks­lo drau­gus T.Kos­ciuš­ka ste­bi­no va­lia, už­si­spy­ri­mu, tiks­lo sie­ki­mu, bend­ra­moks­lių jis bu­vo pra­var­džiuo­ja­mas „Šve­du“, nes jis jiems pri­mi­nė Šve­di­jos ka­ra­lių Ka­ro­lį XII. T.Kos­ciuš­ka šią moks­lo įstai­gą bai­gė 1769 m., įgy­da­mas ka­ri­nį ka­pi­to­no laips­nį. Vė­liau su ka­ra­liaus S. A. Po­nia­tovs­kio sti­pen­di­ja T.Kos­ciuš­ka iš­vy­ko tęs­ti moks­lų į Pran­cū­zi­ją, kur 1769–1774 m. įgi­jo ant­rą­jį aukš­tą­jį ka­ri­nį-in­ži­ne­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą.

T.Kos­ciuš­ka Pa­ry­žiu­je mo­kė­si ne tik ka­ri­nės ar­chi­tek­tū­ros, ar­ti­le­ri­jos, ka­ro tak­ti­kos, bet ir pie­ši­mo bei ta­py­bos ir, be ki­ta ko, ta­po ne­blo­gu dai­li­nin­ku (me­nu T.Kos­ciuš­ka do­mė­jo­si vi­są gy­ve­ni­mą. Be to, jis ge­rai gro­jo for­te­pi­jo­nu, ne­tgi pa­ts kū­rė mu­zi­ką). Pa­ry­žiu­je T.Kos­ciuš­ka taip pat do­mė­jo­si fi­lo­so­fi­ja, po­li­ti­ka, jį stip­riai pa­vei­kė pri­gim­ti­nę žmo­nių ly­gy­bę ir lais­vos vi­suo­me­nės idea­lus sklei­dę Ža­no Ža­ko Ru­so (pranc. J. J. Rous­seau) dar­bai. T.Kos­ciuš­ka lais­vai kal­bė­jo pen­kio­mis kal­bo­mis.

Ame­ri­kos ne­prik­lau­so­my­bės ka­re

1774 m., praė­jus 2 me­tams po pir­mo­jo Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos pa­da­li­ji­mo, grį­žęs į nu­si­lpu­sią tė­vy­nę, T.Kos­ciuš­ka ge­res­nio dar­bo ne­ga­vo, be to, ten ne­lai­min­gai bai­gė­si jo mei­lės is­to­ri­ja: įsi­my­lė­jęs sa­vo glo­bė­jo Juo­za­po Sos­novs­kio, Smo­lens­ko vai­va­dos ir LDK lau­ko et­mo­no, pas ku­rį trum­pai dir­bo, duk­te­rį Liud­vi­ką, jos tė­vui ne­su­ti­kus duk­ters iš­leis­ti už ne­tur­tin­go ba­jo­ro, ban­dė ne­sėk­min­gai ją pa­grob­ti.

1775 m. Ta­das Kos­ciuš­ka grį­žo į Pa­ry­žių. Tuo me­tu vy­ko taip va­di­na­mas Ame­ri­kos ne­prik­lau­so­my­bės ka­ras – ka­ras tarp Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ir jos try­li­kos „su­si­vie­ni­ju­sių ko­lo­ni­jų“ Ame­ri­ko­je (vė­liau, jam pa­si­bai­gus, 1783 m. bu­vo pri­pa­žin­ta Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų – JAV – ne­prik­lau­so­my­bė), ku­ria­me Pran­cū­zi­ja rė­mė ko­vo­to­jus už ne­prik­lau­so­my­bę.

Po po­kal­bio su Pa­ry­žiu­je bu­vu­siais ko­vo­to­jų už ne­prik­lau­so­my­bę at­sto­vais, T.Kos­ciuš­ka 1776 me­tais iš­vy­ko į Ame­ri­ką, kur ta­po vie­nu ko­vos už JAV ne­prik­lau­so­my­bę did­vy­rių. Įvai­rių ša­lių is­to­ri­kai pa­žy­mi di­džiu­lius T. Kos­ciuš­kos nuo­pel­nus JAV.

Jis vi­sų pir­ma bu­vo ne kar­ve­dys (nors jam, kaip pės­ti­nin­kų ba­ta­lio­no va­dui, ku­rį lai­ką te­ko ir be­tar­piš­kai da­ly­vau­ti mū­šiuo­se, vie­na­me iš ku­rių jis bu­vo su­žeis­tas. Tuo­se mū­šiuo­se T.Kos­ciuš­ka pa­si­žy­mė­jo nar­sa ir su­ma­nu­mu), bet ka­ri­nės in­ži­ne­ri­jos spe­cia­lis­tas, rū­pi­nę­sis for­ti­fi­ka­ci­ja (pro­jek­ta­vo ir sta­tė įtvir­ti­ni­mus). Pvz., 1778 m. T.Kos­ciuš­ka ta­po Vest Poin­to gy­ny­bi­nių įtvir­ti­ni­mų vy­riau­siuo­ju in­ži­nie­riu­mi, ten su­kū­rė įtvir­ti­ni­mus, ku­rių ne­ga­lė­jo įveik­ti bri­tai.

Is­to­ri­kas dr. Eli­gi­jus Rai­la tei­gia, kad vė­liau šio­je vie­to­je įkur­tos le­gen­di­nės ka­ro aka­de­mi­jos idė­ja pri­klau­so taip pat T.Kos­ciuš­kai, ku­ria jis pa­si­da­li­no su JAV pre­zi­den­tu Džor­džu Va­šing­to­nu (be­je, ir da­bar vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­mo­je JAV ka­ro aka­de­mi­jo­je Vest Poin­te te­bes­to­vi pa­mink­las T.Kos­ciuš­kai). T.Kos­ciuš­ka pro­jek­ta­vo ir sta­tė įtvir­ti­ni­mus Bi­lings­por­to for­te (Fi­la­del­fi­ja), Sa­ra­to­go­je, Šiau­rės Ka­ro­li­no­je ir kt.

Dar 1776 m. ru­de­nį ga­vęs pul­ki­nin­ko laips­nį, 1783 m.jis bu­vo pa­kel­tas į JAV ar­mi­jos bri­ga­dos ge­ne­ro­lus. T.Kos­ciuš­ką ža­vė­jo JAV Nep­rik­lau­so­my­bės dek­la­ra­ci­ja (1776 m.), JAV Ta­das Kos­ciuš­ka su­si­pa­ži­no su jos pa­grin­di­niu au­to­riu­mi To­mu Dže­fer­so­nu, ku­ris vė­liau ta­po tre­čiuo­ju JAV pre­zi­den­tu (be­je, net 1801 m. ta­pęs JAV pre­zi­den­tu, T.Dže­fer­so­nas vis dar su­si­ra­ši­nė­jo su T.Kos­ciuš­ka).

T.Kos­ciuš­ka su­si­lau­kė ypa­tin­gos JAV Kong­re­so pa­dė­kos (Kong­re­sas jam su­tei­kė ir JAV pi­lie­ty­bę), že­mės val­dos ir fi­nan­si­nio at­ly­gio. Jis vie­nas iš pir­mų­jų bu­vo priim­tas į tuo me­tu su­kur­tą Cin­ci­na­tų drau­gi­ją, į ku­rią bu­vo prii­ma­mi la­biau­siai nu­si­pel­nę JAV Nep­rik­lau­so­my­bės ka­ro ka­ri­nin­kai. Dž.Va­šing­to­nas jį ap­do­va­no­jo po­ra pis­to­le­tų, ant ku­rių bu­vo iš­gra­vi­ruo­ta „Ex plu­ri­bus unum“ („Iš dau­ge­lio vie­nam“). JAV T.Kos­ciuš­ka įsto­jo į Ma­so­nų lo­žę.

JAV ger­bia­mas T.Kos­ciuš­kos at­mi­ni­mas – be jau mi­nė­to pa­mink­lo Vest Poin­to ka­ro aka­de­mi­jo­je, JAV yra dar ke­li T.Kos­ciuš­kos pa­mink­lai: Va­šing­to­ne (La­fa­je­to aikš­tė­je – La­fayet­te Squa­re, ne­to­li Bal­tų­jų rū­mų), Bos­to­ne, Fi­la­del­fi­jo­je, Mil­vo­ky­je, Či­ka­go­je ir Sent-Pi­ters­ber­ge, taip pat pa­mink­las T.Kos­ciuš­kai yra JAV pa­siun­ti­ny­bės Mins­ke (Bal­ta­ru­si­ja) te­ri­to­ri­jo­je. In­dia­nos vals­ti­jo­je vie­na iš apy­gar­dų pa­va­din­ta T.Kos­ciuš­kos var­du, jo var­du pa­va­din­tas mies­tas Mi­si­si­pės vals­ti­jo­je ir sa­la Alias­ko­je. Fi­la­del­fi­jo­je yra T.Kos­ciuš­kos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus, jo var­du JAV pa­va­din­ti du til­tai. Niu­jor­ke met­ro li­ni­jo­je J sto­te­lė Kos­ciusz­ko Street, taip pa­va­din­ta T.Kos­ciuš­kos gar­bei. 1933 me­tais JAV pi­lie­ty­bės su­tei­ki­mo T.Kos­ciuš­kai 150-me­čio pro­ga JAV bu­vo iš­leis­tas jo gar­bei skir­tas pa­što ženk­las.

Tar­go­vi­cų kon­fe­ren­ci­ja ir Ka­ras su Ru­si­ja

1784 m. T.Kos­ciuš­ka iš JAV grį­žo į Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ką, bet dėl konf­lik­to tarp jo il­ga­me­čių glo­bė­jų di­di­kų Čar­to­ris­kių šei­mos ir ka­ra­liaus Sta­nis­lo­vo Au­gus­to Po­nia­tovs­kio ne­ga­vo tar­ny­bos nė vie­no­je iš Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ar­mi­jų ir ap­si­gy­ve­no iš pro­tė­vių pa­vel­dė­ta­me ne­di­de­lia­me Sech­no­vi­čių dva­re. Gy­ve­no kuk­liai, mė­gi­no ūki­nin­kau­ti, sa­vo vals­tie­čiams vy­rams per­pus su­ma­ži­no bau­džia­vos prie­vo­les, o mo­te­ris nuo šių prie­vo­lių iš­vis at­lei­do. Apie 1790 m., pa­pra­šė Tek­lės Žu­rovs­kai­tės ran­kos, bet jos tė­vas, iš­di­dus Uk­rai­nos dva­ri­nin­kas, jį at­stū­mė, ka­dan­gi T. Kos­ciuš­ka tuo me­tu bu­vo ga­na ne­tur­tin­gas, mat, jis ne­pa­si­nau­do­jo JAV gau­to­mis pri­vi­le­gi­jo­mis ir pi­ni­gais. Taip jis ir li­ko ne­ve­dęs.

Kai 1792 m. Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos sei­mas ša­lies ka­ri­nes pa­jė­gas nu­ta­rė pa­di­din­ti iki 100 tūks­tan­čių, T.Kos­ciuš­ka bu­vo pa­kvies­tas į jas, bet prieš sa­vo va­lią pa­te­ko ne į Lie­tu­vos ar­mi­ją, bet į Len­ki­jos ka­ra­lys­tės ar­mi­ją. T.Kos­ciuš­kai bu­vo su­teik­tas Len­ki­jos ka­ra­lys­tės ge­ne­ro­lo-ma­jo­ro laips­nis, jam bu­vo pa­skir­tas 12000 auk­si­nių me­ti­nis at­ly­gi­ni­mas ir jis ta­po pa­si­tu­rin­čiu žmo­gu­mi.

T.Kos­ciuš­ka suar­tė­jo su li­be­ra­lių re­for­mų ša­li­nin­kais, ma­nė, kad Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ko­je vals­tie­čiai, uni­tai ir žy­dai tu­ri gau­ti vi­sas pi­lie­ti­nes tei­ses, rė­mė li­be­ra­lią, pa­žan­gią ir mo­der­niš­ką Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos 1791 m. ge­gu­žės 3 d. kons­ti­tu­ci­ją. Po me­tų, 1792 m. ge­gu­žės mė­ne­sį, re­for­mų prie­ši­nin­kai, iš­si­gan­dę, kad pra­ras sa­vo pri­vi­le­gi­jas ir įta­ką, su­si­jun­gė į taip va­di­na­mą Tar­go­vi­cų kon­fe­ren­ci­ją ir krei­pė­si pa­gal­bos į Ru­si­jos im­pe­ra­to­rę Je­ka­te­ri­ną II.

1792 m. ge­gu­žės 14 d. Ru­si­jos ar­mi­ja įžen­gė į Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ką ir pra­si­dė­jo taip va­di­na­mas Ru­si­jos – Len­ki­jos ka­ras. Ru­si­jos ar­mi­ja, įžen­gu­si į Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ką (98 tūks­tan­čiai ka­rei­vių), bu­vo be­veik 3 kar­tus gau­ses­nė ne­gu tuo me­tu Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ka­ri­nės pa­jė­gos (37000 ka­rių), ir Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ka­riai, nar­siai kau­da­mie­si, bu­vo pri­vers­ti trauk­tis. Ta­das Kos­ciuš­ka ke­le­tą kar­tų pa­si­žy­mė­jo mū­šiuo­se su žy­miai gau­ses­ne Ru­si­jos ar­mi­ja, bu­vo ap­do­va­no­tas dviem or­di­nais.

Ži­nia apie T.Kos­ciuš­kos sėk­mę greit pa­skli­do po Eu­ro­pą ir 1792 m. rugp­jū­čio mėn. T.Kos­ciuš­kai bu­vo su­teik­ta Pran­cū­zi­jos gar­bės pi­lie­ty­bė. Bet Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ka­ra­lius Sta­nis­lo­vas Au­gus­tas Po­nia­tovs­kis 1792 m. lie­pos mėn. pa­bai­go­je pri­si­jun­gė prie Tar­go­vi­cų kon­fe­ren­ci­jos ša­li­nin­kų ir nu­trau­kė pa­si­prie­ši­ni­mą prieš Ru­si­jos ar­mi­ją. T.Kos­ciuš­ka, ne­su­tik­da­mas su to­kiu val­do­vo spren­di­mu, ke­ti­no pa­si­prie­šin­ti ka­ra­liui, bet bu­vo per­kal­bė­tas ka­ra­liaus bro­lio, ku­ni­gaikš­čio Ju­ze­fo Po­nia­tovs­kio, su ku­riuo pa­lai­kė ge­rus san­ty­kius.

T.Kos­ciuš­ka nu­vy­ko į Var­šu­vą, ka­ra­lius jam su­tei­kė aukš­tes­nį ge­ne­ro­lo – lei­te­nan­to laips­nį bei di­des­nį at­ly­gi­ni­mą, bet T.Kos­ciuš­ka at­si­sa­kė ka­ra­liaus pa­siū­ly­mo to­liau lik­ti tar­nau­ti ar­mi­jo­je, nes ka­ra­liaus spren­di­mas ka­pi­tu­liuo­ti bu­vo di­de­lis smū­gis T.Kos­ciuš­kai, ku­ris Ru­si­jos ar­mi­jai ne­pra­lai­mė­jo nei vie­no mū­šio.

Su­ki­li­mo va­das

At­si­sa­kęs pa­siū­ly­mo tar­nau­ti ir Aust­ri­jos ar­mi­jo­je, 1793 m. sau­sį T.Kos­ciuš­ka at­vy­ko į Pa­ry­žių, kur tel­kė­si emig­ran­tai, ne­pa­ten­kin­ti pa­dė­ti­mi Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ko­je. 1793 m. sau­sio mėn. Ru­si­ja ir Prū­si­ja įvyk­dė ant­rą­jį Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos pa­da­li­ji­mą, Res­pub­li­kos sei­mas, spau­džia­mas šių abie­jų ša­lių, bu­vo pri­vers­tas pa­nai­kin­ti 1791 m. kons­ti­tu­ci­ją. Po ant­ro­jo ša­lies pa­da­li­ji­mo, iš dar prieš ke­lis de­šimt­me­čius bu­vu­sios la­bai di­de­lės ir ga­lin­gos vals­ty­bės, Res­pub­li­ka ta­po pa­ly­gin­ti ne­di­de­le vals­ty­be su 4 mi­li­jo­nais gy­ven­to­jų ir 200 000 kv. ki­lo­met­rų te­ri­to­ri­ja. Net Tar­go­vi­cų kon­fe­ren­ci­jos ša­li­nin­kai ne­si­ti­kė­jo, kad jų krei­pi­ma­sis į Ru­si­jos im­pe­ra­to­rę tu­rės to­kias pa­sek­mes ir bu­vo šo­ke.

1793 m. rug­sė­jo mėn. T.Kos­ciuš­ka slap­ta trum­pam at­vy­ko į Len­ki­ją, kur su­si­ti­ko su kai ku­riais aukš­tas pa­rei­gas uži­man­čiais ša­lies po­li­ti­kais ir ka­ri­nin­kais. 1794 m. pra­džio­je Ru­si­ja ir Prū­si­ja pa­rei­ka­la­vo, kad Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ka žy­miai su­ma­žin­tų sa­vo ka­ri­nes pa­jė­gas, o kai 1794 m. ko­vo mė­ne­sį Var­šu­vo­je ru­sai pra­dė­jo sui­mi­nė­ti kai ku­riuos aukš­tas pa­rei­gas uži­man­čius Res­pub­li­kos po­li­ti­kus ir ka­ri­nin­kus, T.Kos­ciuš­ka vėl slap­ta iš­vy­ko į tė­vy­nę.

Nak­tį į 1794 m. ko­vo 23 T.Kos­ciuš­ka at­vy­ko į Kro­ku­vą, ku­rią tuo me­tu bu­vo pa­li­kęs Ru­si­jos gar­ni­zo­nas. Ku­ni­gaikš­čių Čar­to­ris­kių ir emig­ra­ci­jos po­li­ti­kų iš­kel­tas į Len­ki­jos ir Lie­tu­vos su­ki­li­mo va­dus, T. Kos­ciuš­ka 1794 m. ko­vo 24 d. Kro­ku­vos cent­ri­nė­je aikš­tė­je su­si­rin­ku­siems žmo­nėms per­skai­tė su­ki­li­mo ak­tą („Už lais­vę, vals­ty­bės te­ri­to­ri­jos ne­da­lo­mu­mą ir tau­tos ne­prik­lau­so­my­bę“) ir pri­sie­kė iki ga­lo ko­vo­ti už Res­pub­li­kos ne­prik­lau­so­my­bę.

Pra­si­dė­jo vi­sa­me pa­sau­ly­je iš­gar­sė­jęs 1794 m. su­ki­li­mas (Kos­ciuš­kos su­ki­li­mas) – su­ki­li­mas Len­ki­jo­je ir Lie­tu­vo­je prieš Ru­si­jos im­pe­ri­ją ir Prū­si­jos ka­ra­lys­tę, va­do­vau­ja­mas Ta­do Kos­ciuš­kos. Su­ki­lė­liai sie­kė at­kur­ti vals­ty­bę su 1772 m. sie­no­mis ir tęs­ti 1788–1792 m. pra­dė­tas re­for­mas. Su­ki­li­mo me­tu T.Kos­ciuš­kai bu­vo su­teik­ti vals­ty­bės Aukš­čiau­sio­jo Vir­ši­nin­ko, dik­ta­to­riaus, įga­lio­ji­mai. Lie­tu­vo­je su­ki­li­mas pra­si­dė­jo 1794 m. ba­lan­džio mė­ne­sį, kai su­ki­lo ba­jo­rų va­do­vau­ja­mos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės da­lys – ba­lan­džio 16 d. Šiau­liuo­se bu­vo pa­skelb­tas ka­riuo­me­nės su­ki­li­mo ak­tas, su­ki­lė­lių va­du pa­skelb­tas Jo­kū­bas Ja­sins­kis, be­je, bai­gęs tą pa­tį Var­šu­vos Ri­te­rių mo­kyk­los ka­de­tų kor­pu­są kaip sa­vo lai­ku ir T.Kos­ciuš­ka.

Su­ki­lu­si Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė su­da­rė sa­vo val­džią – Lie­tu­vos Tau­tos Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą (LTAT). Bi­jo­da­mas Res­pub­li­kos jė­gų su­si­skai­dy­mo, T. Kos­ciuš­ka pri­ver­tė Lie­tu­vą pri­pa­žin­ti jo vir­še­ny­bę. Lie­tu­vos val­džia skel­bė ne tik sa­vo, bet ir T. Kos­ciuš­kos at­si­šau­ki­mus dviem kal­bom – lie­tu­viš­kai ir len­kiš­kai. Vil­niaus su­ki­li­mo va­dai tau­tie­čiams aiš­ki­no, kad T. Kos­ciuš­ka – tai pa­ties Die­vo Lie­tu­vai ir jos lais­vei siųs­tas lie­tu­vis. T.Kos­ciuš­ka vie­šais raš­tais len­kų ir lie­tu­vių kal­bo­mis su­tei­kė vi­siems vals­tie­čiams as­mens lais­vę, o da­ly­vau­jan­čius su­ki­li­me at­lei­do nuo la­žo ir ki­tų prie­vo­lių. Daug lie­tu­vių vals­tie­čių, Lie­tu­vos to­to­rių ir žy­dų ėjo į su­ki­li­mą su T. Kos­ciuš­kos var­du lū­po­se, jis bu­vo ap­dai­nuo­ja­mas lie­tu­vių liau­dies dai­no­se:

„Pra­šom pra­šom, po­ns Kas­čiuš­ka,

Ru­są va­ja­vo­ti.“

Vė­liau bend­rą tau­ti­nį skam­be­sį bu­vo įgi­ju­sios ta­ria­mos T.Kos­ciuš­kos žū­ties ir ge­dė­ji­mo lie­tu­vių liau­dies dai­nos. „Ka­ra­liu­mi pa­stuo­jęs“, bet prie­šų su­gau­tas ir ta­ria­mai „tur­me­lė­je grei­tai nu­ma­rin­tas Ka­čiuš­kė­lis“ bu­vo ap­rau­do­ja­mas įvai­rias žo­džiais.

Su­ki­li­mo pra­džio­je LTAT vei­kė ra­di­ka­liau už Len­ki­jos su­ki­lė­lių val­džią, griež­tai bau­dė vi­daus prie­šus. Ge­gu­žės mė­ne­sį į su­ki­li­mą jau įtrauk­ti vi­si vi­suo­me­nės sluoks­niai, su­ki­lė­liai val­dė vi­są Lie­tu­vą. Lie­tu­vių val­džia, sie­kian­čia Lie­tu­vos sa­va­ran­kiš­ku­mo at­kū­ri­mo, ne­bu­vo pa­ten­kin­ti kai ku­rie Len­ki­jos sluoks­niai ir ge­gu­žės 21 d. LTAT Kos­ciuš­kos nu­ro­dy­mu pa­nai­kin­ta, bir­že­lio 4 d. at­leis­tas vy­riau­sia­sis su­ki­li­mo Lie­tu­vo­je va­das J.Ja­sins­kis, ku­rį pa­kei­tė iš Len­ki­jos at­siųs­tas Mi­cha­las Vei­hors­kis.

Tiek Len­ki­jo­je, tiek Lie­tu­vo­je su­ki­lė­liai pa­sie­kė ne­ma­žai reikš­min­gų per­ga­lių (Lie­tu­vo­je, pvz., pa­mi­nė­ti­na su­ki­lė­lių Že­mai­čių di­vi­zi­jos per­ga­lė prieš Ru­si­jos ar­mi­jos da­li­nius ties Sa­lo­čiais, da­bar­ti­nis Pas­va­lio raj.), ta­čiau gau­sios Ru­si­jos ir Prū­si­jos ka­ri­nės pa­jė­gos bu­vo pa­jė­ges­nės. Su­ki­li­mas ga­lu­ti­nai pra­lai­mė­jo 1794 m. lapk­ri­čio 5 d., kai ka­pi­tu­lia­vo Var­šu­va. Po su­ki­li­mo 1795 m. pa­bai­go­je Ru­si­ja, Prū­si­ja ir Aust­ri­ja ga­lu­ti­nai pa­si­da­li­jo Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ką (tre­čia­sis jos pa­da­li­ji­mas) ir 1795 m. pa­bai­go­je ši vals­ty­bė nu­sto­jo eg­zis­ta­vu­si.

Ne­lais­vė Ru­si­jo­je

T.Kos­ciuš­ka vie­na­me iš mū­šių su Ru­si­jos ar­mi­ja bu­vo sun­kiai su­žeis­tas, ne­te­ko są­mo­nės ir į Ru­si­jos ne­lais­vę pa­te­ko dar kiek anks­čiau ne­gu ga­lu­ti­nai bu­vo su­triuš­kin­tas su­ki­li­mas – 1794 m. spa­lio 10 d. Kaip ir dau­ge­lis su­ki­lė­lių, bū­tų mi­ręs, bet jis bu­vo ru­sų at­pa­žin­tas, ne­del­siant slap­ta, ap­lin­ki­niais ke­liais, ki­ta pa­var­de (nes bu­vo bi­jo­ma­si, kad su­ki­lė­liai ga­li jį iš­va­duo­ti) kar­tu su sa­vo ad­ju­tan­tu ir drau­gu bu­vo iš­vež­tas į Ru­si­jos sos­ti­nę Sankt Pe­ter­bur­gą ir bu­vo už­da­ry­tas Pet­ro­pav­lovs­ko ka­lė­ji­me, ku­ria­me ka­lė­jo dve­jus me­tus. Len­ki­jo­je ir Lie­tu­vo­je ku­rį lai­ką bu­vo ma­no­ma, kad T.Kos­ciuš­ka žu­vo.

Pet­ro­pav­lovs­ko ka­lė­ji­me T.Kos­ciuš­ka bu­vo lai­ko­mas ga­na švel­naus re­ži­mo są­ly­go­mis, nes Ru­si­ja bi­jo­jo nei­gia­mos tarp­tau­ti­nės reak­ci­jos (jis gau­da­vo laik­raš­čius, apie jo svei­ka­tos būk­lę bu­vo pra­ne­ša­ma as­me­niš­kai im­pe­ra­to­rei Je­ka­te­ri­nai II ir t.t.). 1796 m, mi­rus Je­ka­te­ri­nai II, jos sū­nus, nau­ja­sis Ru­si­jos im­pe­ra­to­rius Pav­las I, Pet­ro­pav­lovs­ko ka­lė­ji­me ke­le­tą kar­tų su­si­ti­ko, kal­bė­jo­si su T.Kos­ciuš­ka ir 1796 m. pa­bai­go­je grą­ži­no jam lais­vę. Be to, kaip ma­lo­nės ženk­lą pa­siū­lė dva­rą su 1500 vals­tie­čių, grą­ži­no kar­dą, pa­siū­lė tar­nau­ti Ru­si­jos ar­mi­jo­je, bet T. Kos­ciuš­ka Pav­lui I at­sa­kė, kad jam ne­rei­kia nei dva­ro, nei vi­so ki­to, nes jis ne­be­tu­rės tė­vy­nės, ir pa­si­pra­šė, kad leis­tų jam iš­vyk­ti į už­sie­nį.

T.Kos­ciuš­ka bu­vo pri­vers­tas pri­siek­ti iš­ti­ki­my­bę im­pe­ra­to­riui, bet po to vi­si su­ki­li­mo da­ly­viai bu­vo pa­leis­ti į lais­vę. Pav­las I įsa­kė iš­mo­kė­ti T.Kos­ciuš­kai 12000 rub­lių (vė­liau, 1798 m. rugp­jū­čio mėn. T.Kos­ciuš­ka laiš­ke im­pe­ra­to­riui pra­ne­šė, kad jis ne­lai­ko prie­sai­ką, duo­tą spau­džiant, ga­lio­jan­čia, pra­si­gy­ve­nęs grą­ži­no vi­sus im­pe­ra­to­riaus jam iš­mo­kė­tus pi­ni­gus. Po to bu­vo iš­leis­tas Ru­si­jos im­pe­ra­to­riaus įsa­kas, kad T.Kos­ciuš­kai pa­si­ro­džius Ru­si­jo­je jis tu­ri bū­ti ne­del­siant suim­tas).

Dip­lo­ma­ti­jos tar­ny­bo­je

1796 m. pa­bai­go­je T.Kos­ciuš­ka iš­plau­kė į JAV, kur bu­vo su­tik­tas kaip did­vy­ris, ir 1797 m. pra­džio­je ap­si­gy­ve­no Fi­la­del­fi­jo­je. Ne­ma­žą da­lį lė­šų, ku­rias jam už ka­ri­nius nuo­pel­nus bu­vo do­va­no­ju­si ame­ri­kie­čių val­džia, jis tes­ta­men­tu pa­sky­rė juo­dao­džiams iš ver­gi­jos iš­lais­vin­ti bei jiems iš­moks­lin­ti (ge­ro­kai vė­liau, 1826 m., už T.Kos­ciuš­kos pa­li­ki­mą, Niu Džer­sio vals­ti­jo­je bu­vo ati­da­ry­ta mo­kyk­la af­roa­me­ri­kie­čiams, pa­va­din­ta T.Kos­ciuš­kos var­du).

Vis dėl­to JAV jis pa­si­ju­to sve­ti­mas, ne­ra­dęs se­nų ko­vos drau­gų, be to, JAV tuo me­tu bu­vo di­de­lia­me konf­lik­te su Pran­cū­zi­ja, tad T.Kos­ciuš­ka bu­vo pa­pra­šy­tas neo­fi­cia­liai at­sto­vau­ti JAV Pran­cū­zi­jo­je ir 1798 m. ge­gu­žės pra­džio­je T.Kos­ciuš­ka at­vy­ko į Pa­ry­žių. 1799 m. Pran­cū­zi­jos im­pe­ra­to­rius Na­po­leo­nas ke­lis kar­tus su­si­ti­ko su T.Kos­ciuš­ka, no­rė­jo jį pa­jung­ti sa­vo tiks­lams, bet T.Kos­ciuš­ka Na­po­leo­ną lai­kė dik­ta­to­riu­mi, jis ne­ti­kė­jo, kad Na­po­leo­nas at­kurs Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ką.

1814 m. T.Kos­ciuš­ka su en­tu­ziaz­mu su­ti­ko Na­po­leo­no pra­lai­mė­ji­mą Ru­si­jai ir jos są­jun­gi­nin­kams, pa­ra­šė laiš­ką Ru­si­jos im­pe­ra­to­riui Alek­sand­rui I, pra­šy­da­mas Len­ki­jo­je ir Lie­tu­vo­je at­sta­ty­ti kons­ti­tu­ci­nę mo­nar­chi­ją, su­teik­ti dau­giau tei­sių vals­tie­čiams, duo­ti jiems že­mės. Ru­si­jos im­pe­ra­to­rius Alek­sand­ras I 1814 m. su­si­ti­ko su T.Kos­ciuš­ka Pa­ry­žiu­je, vė­liau – Švei­ca­ri­jo­je. Tu­rė­da­mas sa­vų tiks­lų, jis ra­gi­no T.Kos­ciuš­ką grįž­ti į Len­ki­ją (kad T.Kos­ciuš­ka ten va­do­vau­tų ma­rio­ne­ti­nei vy­riau­sy­bei ir pan.), bet T.Kos­ciuš­ka at­si­sa­kė, ma­ty­da­mas, kad Alek­sand­ras I ne­vyk­do sa­vo pa­ža­dų.

Pas­ku­ti­nie­ji gy­ve­ni­mo me­tai

Pa­sit­rau­kęs iš po­li­ti­kos, T.Kos­ciuš­ka gy­ve­no Pran­cū­zi­jo­je, vė­liau Švei­ca­ri­jo­je, Zo­lo­tur­no (vok. So­lot­hurn) mies­te, kur 1817 m. spa­lio 15 d ir mi­rė. Prieš mir­tį T.Kos­ciuš­ka su­tei­kė lais­vę ir že­mės nuo­sa­vy­bę sa­vo vals­tie­čiams, ta­čiau Ru­si­jos val­džia jo tes­ta­men­ti­nės va­lios neį­vyk­dė. 70 me­tų su­lau­kęs T. Kos­ciuš­ka dar bu­vo ga­na žva­lus, daug jo­di­nė­jo po apy­lin­kes, o drau­go ir na­mo šei­mi­nin­ko duk­rą Emi­li­ją Zelt­ner mo­kė is­to­ri­jos bei len­kų kal­bos. Su mer­gi­na T.Kos­ciuš­ka la­bai su­si­drau­ga­vo, tes­ta­men­tu jai pa­li­ko ir sa­vo ne­ma­žą tur­tą – 4 mln. Švei­ca­ri­jos fran­kų. Zo­lo­tur­ne, na­me, ku­ria­me jis gy­ve­no, da­bar yra ne­di­de­lis mu­zie­jus (ten virš T.Kos­ciuš­kos lo­vos ka­bo Vil­niaus Auš­ros Var­tų Die­vo mo­ti­nos pa­veiks­las ir ba­jo­ro kar­das, yra Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos že­mė­la­pis ir t.t.). T. Kos­ciuš­kos mir­tis 1817 m. ru­de­nį vi­suo­ti­nai bu­vo pa­mi­nė­ta ge­du­lin­go­mis iš­kil­mė­mis įvai­rių kon­fe­si­jų šven­tyk­lo­se tiek Len­ki­jo­je, tiek Lie­tu­vo­je.

Pa­gal to me­to pa­pro­čius gar­sių žmo­nių kū­nas bū­da­vo pa­da­li­ja­mas į ke­le­tą da­lių. 1818 m. T.Kos­ciuš­kos pa­lai­kai bu­vo par­ga­ben­ti į Kro­ku­vą ir pa­lai­do­ti Va­ve­lio ka­ted­ro­je gre­ta gar­bin­giau­sių žmo­nių. Jo šir­dį iki sa­vo mir­ties 1895 m. puoš­nio­je ur­no­je sau­go­jo E.Zelt­ner, 1927 m. T.Kos­ciuš­kos šir­dis bu­vo per­vež­ta į Var­šu­vą ir nuo to lai­ko ten yra Var­šu­vos ka­ra­liš­ko­sios pi­lies kop­ly­čio­je. Ka­pi­nė­se prie Zo­lo­tur­no pa­lai­do­ti T.Kos­ciuš­kos vi­du­riai, ten ša­lia ka­po – iš­sa­mi in­for­ma­ci­nė len­ta apie T. Kos­ciuš­ką, pa­mink­las jam.

Šiuo me­tu pa­sau­ly­je yra apie 200 pa­mink­lų Ta­dui Kos­ciuš­kai. Dau­ge­ly­je pa­sau­lio mies­tų, tarp jų ir Lie­tu­vo­je, yra T.Kos­ciuš­kos gat­vės, aikš­tės, par­kai, jo var­do mo­kyk­los ir pan. T.Kos­ciuš­kos var­dą tu­ri Kro­ku­vos po­li­tech­ni­kos uni­ver­si­te­tas. Jo var­du pa­va­din­tas aukš­čiau­sias Aust­ra­li­jos kal­nas.

Ta­das Kos­ciuš­ka, Len­ki­jos ka­ra­lys­tės ar­mi­jos ge­ne­ro­las-lei­te­nan­tas. Dai­li­nin­kas Mar­ty­nas Jab­lons­kis (Mar­cin Jab­lons­ki), 1827 m.

Tek­lė Ra­toms­ka-Kos­ciuš­ka, Ta­do Kos­ciuš­kos mo­ti­na. Dai­li­nin­kas Ja­nas Kol­ta­novs­kis (Jan Kol­to­nows­ki), 1760.

Ta­das Kos­ciuš­ka vai­kys­tė­je, 1761 m. Ne­ži­no­mo dai­li­nin­ko po­rtre­tas.


Apie au­to­rių

Al­gi­man­tas Ka­čiuš­ka (g.1954).

Gi­mė Jo­niš­kio raj. Stun­gių km., 1973 m. bai­gė Ža­ga­rės vi­du­ri­nę mo­kyk­lą.

Psi­cho­lo­gas. Il­ga­me­tis UAB „TDL oda“ (Šiau­liai) di­rek­to­rius.

Lie­tu­vos šaš­kių kom­po­zi­ci­jos mė­gė­jų są­jun­gos Gar­bės pre­zi­den­tas, na­cio­na­li­nis šaš­kių kom­po­zi­ci­jos did­meist­ris.

Do­mi­si ir ra­šo Kur­šo ir Žiem­ga­los her­co­gys­tės (ku­ni­gaikš­tys­tės), Ža­ga­rės is­to­ri­jos te­mo­mis.

Dienos populiariausi

Milžinas iš pietų

2017 m. rugsėjo 14 d.
lankomiausias

Teismas grąžino į darbą, meras – atleido (26)

2017 m. rugsėjo 14 d.
daugiausiai komentuotas

Komentarai (1)

Egidijus, 2017-08-29 17:40
"Su­ki­li­mo pra­džio­je LTAT vei­kė ra­di­ka­liau už Len­ki­jos su­ki­lė­lių val­džią, griež­tai bau­dė vi­daus prie­šus. Ge­gu­žės mė­ne­sį į su­ki­li­mą jau įtrauk­ti vi­si vi­suo­me­nės sluoks­niai, su­ki­lė­liai val­dė vi­są Lie­tu­vą. Lie­tu­vių val­džia, sie­kian­čia Lie­tu­vos sa­va­ran­kiš­ku­mo at­kū­ri­mo, ne­bu­vo pa­ten­kin­ti kai ku­rie Len­ki­jos sluoks­niai ir ge­gu­žės 21 d. LTAT Kos­ciuš­kos nu­ro­dy­mu pa­nai­kin­ta, bir­že­lio 4 d. at­leis­tas vy­riau­sia­sis su­ki­li­mo Lie­tu­vo­je va­das J.Ja­sins­kis, ku­rį pa­kei­tė iš Len­ki­jos at­siųs­tas Mi­cha­las Vei­hors­kis." Už jūsų ir mūsų laisvę? Ne! Už mūsų laisvę ir jus - mūsų vergus.

Rodomi komentarai nuo 1 iki 1. Iš viso: 1

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 1
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas