Naujausios
Daugybė sąsajų su jaučiais. Kada kuriozai tampa mokslu, o atsitiktinumai – taisykle, kurią kartoja mokinukai klasėse, o gidai – gatvėse? Viena iš jų – “Šiaulių buliškoji tradicija”, kuri prasidėjo nuo miesto įkūrimo, visais laikais reikšdavosi ir dar dabar tebesireiškia mieste. Savybė, kad Šiauliai yra siejami su jaučiais ar buliais, ne iš piršto laužta. Kokia mokslo šaka ištirs šį fenomeną – kalbotyra, istorija, kabalistika? Štai jums keliolika atsitiktinumų, neskaitant skardinio jaučio ant stogo.
„Aiškinant, kaip jaučio įvaizdis atkeliavo į Šiaulius galima rasti sąšaukų nuo Egipto švento jaučio Apio, nuo Senovės Egipto valstybės žlugimo. Turbūt jų šventasis Apis savojoje tėvynėje netekęs prieglobsčio iškeliavo į Šiaurę ir atsibastė iki mūsų“, – dar viena iš daugybės legendų, pasakojančių apie Šiaulių buliškąją tradiciją.
Po katedros šventoriumi miega milžiniškas jautis
Šiaulių miestas turi be galo daug sąsajų su buliškąja tradicija. O vienoje iš pačių seniausių legendų pasakojama, kad tada, kai Šiaulių dar nebuvo, bet Talkšos ežeras jau buvo, ir miškai kaip rūta žaliavo į Šiaulių kraštą atsibastė milžiniškas jautis, kuris užmigo milžinišku miegu ir dar ir dabar tebemiega.
Šis jautis buvo milžinas, kai eidavo, jo ragai kaip reaktyviniai lėktuvai raižė dangų, o kai jis suriaumodavo, griaustiniais ar dangiškais vargonais oras bei girios vibruodavo. Jam Šiauliuose labai patiko, nes čia miškai kaip rūtos žaliavo. Atsigėrė jis vandens iš ežero ir jį suėmė milžiniškas miegas, todėl ateivis nusprendė truputėlį snūstelti. Atsigulė, užmigo. Kadangi jis buvo milžinas, tai jo miegas taip pat tapo milžinišku. Ėjo laikas, siautė audros, nešė smėlį, dulkes ir miegantį milžinišką jautį apnešė kalnu, o jis tebemiega. Vėliau ant šio kalno užaugo šventas ąžuolynas, o jis tebemiega. Į šį kraštą atsikėlė gyventi žmonės, nors Šiaulių dar nebuvo, o jis tebemiega. Vaidilutės šventą laužą ant jo kurstydavo, o jis tebemiega. Pastatė bažnyčią, o jis tebemiega. Šalia išsiplėtė miestas, o jis tebemiega. Aplinkui vyko marai ir karai, griovė, vertė miestą, o jis tebemiega.
Ir dabar šis jautis tebemiega... Būtinai nueikite į Šiaulių Petro ir Pauliaus katedros šventorių, priglausite prie žemės ausį ir gerai, gerai įsiklausysite: išgirsite kaip plaka širdis. Nesvarbu, kieno širdis plaka: ar šito jaučio-milžino, ar tavo, bet jei girdi plakimą, reiškia ji gyva, esi gyva, Lietuva!..“
Bajorai Bulioniai (Bulevičiai). Kalbant apie Šiaulius ir neatskiriamą jaučio įvaizdį, negalima pamiršti brolių Bulionių, kurie kadaise šeimininkavo Šiaulių žemėse: Saulės mūšis, kuris vyko 1236 m., tiesiogiai susijęs su kunigaikščio Vismanto vardu, o broliai Bulioniai – Vismantas, Edivilas ir Sprūdeika – tiesiogiai susiję su seniausiais Šiaulių paminėjimais metraščiuose. Kadangi jie – Bulioniai, tai jų tėvas buvo kunigaikštis Bulius, išvengęs metraščių, bet palikęs sūnus.
Buleinė – tai senas Šiaulių miesto centro vietovardis. Yra išlikę žinių, kad dar 1625 metais, pagal vietinę šiauliečių tradiciją, taip vadinosi vietovė, ant kurios šiandien stovi Šiaulių katedra – tas pažymėta 1903 metais Kaune atspausdintoje K.P.Gukovskio ir Ptaškino knygos “Ujezdnyj gorod Šavli“ 14 puslapyje. Dar vienas senovinis vietovardis susijęs su Bulionimis? Kaip pirštu į akį, – pačiame miesto centre!
Dvyliai buliukai. Tai padavimas apie mūsų bažnyčios statybą, apie šaunų vyrą Petrą Tarvainį, klebonavusį anuo metu, parašiusį pirmąją knygą “šiaulietiškąja” tematika, apie šio milžiniško pastato statybą, ir genialiai paprastai išsprendusį jos finansinį klausimą dvyliais buliukais:
Ilgai mąstęs, galvojęs sumanė klebonas ir pasiūlė savo parapijiečiams tokį dalyką: kiekvienas parapijietis, kuriam karvė parves dvylą veršiuką, turės paaukoti jį bažnyčios statymui. Veršiuką paaukoti – menkas dalykas. Bet kaip iš tokių menkų aukų bažnyčią statyti? Niekas iš pradžių nesuvokė genialaus klebono sumanymo. Ėmė aukoti dvylus veršiukus. Prisirinko tų veršiukų arti šimto, ir skaičius kaskart vis didėjo. Po metų iš veršiukų išaugo tikri jaučiai. Tuos bulius jisai skersdavęs ir darbininkus maitindavęs, arba žydams parduodavęs ir gautais pinigais darbą apmokėdavęs. Taip trūko bene dešimt metų. O Šiaulių bažnyčia, tuo tarpu, sparčiai kilo aukštyn, drąsiai ketindama pasiekti debesis savo didingu bokštu. Galų gale Dievo namų statybos didis žygis buvo baigtas, – pasakojo prieškarinė Šiaulių laikraštija.
Valavičius – mūsiškai Bulevičius. Legendinis Lukas Valavičius – dosnumo, kilnumo ir šiaulietiško patriotizmo etalonas, numiręs ant balno: kilni ir graži, bet mažai žinoma šiaulietiško patriotizmo legenda. Giminės praeitis teigia, tai patvirtina ir herbai, kad anksčiau ši giminė vadinosi Visiginaičiais. Stanislovas Visiginas minimas 1413 metais, o sūnus Jurgis Visiginaitis 1454 metais mūšyje su kunigaikščiais ties Choinicais, prie Dancigo, išgelbėjo karaliui Kazimierui Jogailaičiui gyvybę. Dėl nepaprastos jėgos gavo Volo (lenk. Wól – jautis) pravardę, kuri tapo giminės pavarde. O ant balno Valavičius numirė tam, kad mūsų katedra būtų pati aukščiausia ir pati gražiausia visoje Žečpospolitoje.
Veršis miesto herbe. 1791 11 09 karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio privilegija, Šiauliai buvo pripažinti laisvu miestu. Kartu su atnaujinta Magdeburgo teise miestas gavo savo herbą, kurio apatinėje skydo dalyje puikavosi Poniatovskių giminės veršis, o po juo proginis įrašas: “Memoria Stanislai Augusti, 1791” – (“Stanislovo Augusto atminimui, 1791”). Vargu, bau, ar kituose 74 miestų herbuose galima atrasti veršį ir tokį įrašą?
„Tauras“ ir „Stumbras“, neskaitant „Elnio“. Pasižvalgius po pramoninio Šiaulių miesto istoriją, pastebėsime daugybę sutapimų, vienaip ar kitaip susijusių su „buliškąja tradicija“. 1961 metais įkurta Šiaulių televizorių gamykla niekada nesivadino “Tauru“, nors šis pavadinimas visuomet sklendėjo virš šios įmonės. Tai ir“Tauro” televizoriai, ir vyrų choras “Tauras” ir “Tauro” sporto klubas, jungęs kelias “Taurų” komandas, ir “Tauro” sporto salė, gavusi pavadinimą nuo “Tauro” sporto klubo. Kita stambi brolių Nurokų įkurta Odų gamykla, gyvuojanti nuo 1897 metų, po II pasaulinio karo kurį laiką vadinosi “Stumbru”.
Jaučių gatvė. Prieš gimimą mūsų gražioji Aušros alėja 1871 ir 1902 metų genplanuose buvo įvardinta Jaučių (Volovaja) gatve. Taip ji turėjo vadintis tapusi tokia, kaip dabar. O tuomet ji dar buvo trumputė, kokių trijų šimtmečių senumo gatvikė, nekaltai gulėjusi tarp Policijos (dabartinio savivaldybės) pastato ir Didždvario vartų.
Jaučio kepimas – miesto gimtadienio šventės metu, po trijų šimtų metų pertraukos, atgaivinta kulinarinė tradicija. Tai – išties ritualinis aktas, vienuoliktasis dėsningumas, atgimęs 2001 metais, švenčiant 765 metus nuo miesto įkūrimo. Tai – būtinas Šiaulių miesto švenčių akcentas ir „buliškosios tradicijos“ tąsa.
Skardinis jautis ant stogo, verčiantis tiek svečius, tiek miestiečius pakelti nosį nuo kasdienybės aukštyn, o gidus aiškinti turistams apie Šiaulių „buliškąją tradiciją“. Kuris gi miestas gali pasigirti tokia raguota aura?
Apie šventas karves. Nors įdomi ir paslaptinga Šiaulių „buliškoji tradicija“, bet dar paslaptingesnė viena jos mutacija – šventos moterys, atsitiktinumo vėjų mėtomoms po vadovaujančius postus, deputatės ir valdininkės. Apie jas geriau nutylėti, nes kai kurios jų naktimis skraido ant šluotų, dieną garsiai skelbdamos, kad paskutinė ragana Šiauliuose buvo sudeginta 1716 metais ir iki šiol jų kaip ir neturime.
Tiek žinotina apie „karviškąją tradiciją“.
