Naujausios
Žilas senjoras sėdintis ant suolelio skaito laikraštį. Suprask senas britas ar vokietis randa skelbimą, kviečiantį atvykti į Vilnių. Ir tada 1990 – ųjų metų dar tarybinio Vilniaus vaizdai. Pora išeinanti iš lauko tualeto. Ant namo sienos besišlapinantis vyras. Prie šiukšlių konteinerio besimušantys keli asocialūs asmenys. Kažkokioje aikštėje arklio vežimas be arklio. Vyras apatinėje švarko dalyje prisikabinęs moteriškų liemenukų. Matyt, reikėtų suprasti, jog prekiautojas iš po skverno. Šaltibarščių lėkštė. O paskui – kelios akimirkos šiandieninio Vilniaus miesto, su daugybe automobilių, skriejančių kelių eismo juostų gatve – aliuzija, jog šiandien tai moderni ir spalvinga europietiška sostinė.
Kažkokia kakofonija! Bet tai pusę milijono mokesčių mokėtojų suneštų eurų kainavusi Vilniaus reklama „Lūkesčiai prieš realybę“ britų ir vokiečių turistams. Ją sukūrė turizmo ir verslo plėtros agentūra „GO Vilnius“.
Ta pati agentūra, kuri prieš keletą metų tiems patiems britų ir vokiečių turistams Lietuvos sostinę reklamavo kaip naktinės ekonomikos, sekso turizmo ir pigių malonumų miestą. Jauna moteris sugniaužusi paklodę – žemėlapį ties ta vieta, kurioje turėtų būti pažymėtas Vilnius. „Niekas nežino, kur Vilnius yra, bet kai jį randa – tai nuostabu“ – tokia pagrindinė reklamos „Vilnius – Europos G taškas“ mintis, orientuota į turistų pasitenkinimą.
Tarptautinę orgazmo dieną paskelbta reklama dar labiau sustiprino pagrindinę jos mintį.
Reklamos kūrėjai džiūgavo, jog ji sulaukė daugybės publikacijų užsienio leidiniuose. Vėliau tarptautiniame reklamų konkurse laimėjo net auksą. O britų ir vokiečių turistai iš tokio mūsų sostinės pristatymo skaniai pasijuokė.
Deja, pačioje Lietuvoje toks pasityčiojimas iš savęs sukėlė audrą. Baisėjosi ne tik eiliniai piliečiai, bet ir politikai bei kultūros žmonės. Juolab, kad reklama buvo paskelbta prieš pat Popiežiaus vizitą.
Reklamos kūrėjai tikina, jog toks smūginis efektas šokiruoja reklamos adresatą ir garantuotai atkreipia dėmesį. Pripažįsta, jog nedaug miestų savo reklamai išdrįsta naudoti negatyvią informaciją.
Tai kodėl būtent tokią informaciją naudoja Lietuva? Ar todėl, kad trūksta smūginį efektą galinčios sukelti teigiamos informacijos? Ar specialiai, kad kokie britai, vokiečiai, o gal net arabai pasityčiotų iš mūsų šalies ir bemaž visas Lietuvos moteris laikytų prostitutėmis?
Juk daug lietuvaičių gyvena ir užsienyje. Sukūrusios mišrias šeimas. Nereta ir taip jau jaučiasi žemesnė už švedą, vokietį, britą ar prancūzą vyrą. O kaip turi jaustis po tokios savo šalies reklamos?
Galiausiai ar patys reklamos kūrėjai neprilygsta suteneriams, parduodantiems savo šalies moteris užsienio turistams, nes jos gražios ir pigios?
Beje, nė kiek ne prastesni ir Lietuvos vyrai. Tie tikrieji, kurie nesiveria į nosis auskarų, nenešioja suknelių, nedidina akių šešėliais, nesipudruoja veido ir kitokiais būdais nėra praradę vyriškumo. Jie – augaloti, tikro vyriško stoto, atletiški, gražaus veido ir puikaus kūno sudėjimo. Gal reklamuokime ir juos? Tuomet į Vilnių, o gal net į Lietuvos kaimus ir ūkius plūstels tūkstančiai turtingų, kūniškų malonumų ištroškusių poniučių iš Vakarų?
Ne mažiau pasipiktinimo sukėlė ir naujoji „GO Vilnius“ sukurta reklama „Lūkesčiai prieš tikrovę“. Piliečiai, kurių mokesčių pinigais už reklamą sumokėta pusė milijono eurų, vadina tai svetima gėda, įžeidimu, smurtu prieš komunikaciją.
Piktinasi ne tik eiliniai, reklamos plonybių neišmanantys Lietuvos žmonės, bet ir mūsų didieji talentai: Asmik Grigorian, Martynas Levickis, Oskaras Koršunovas ir kiti, dažniausiai reprezentuojantys Lietuvą užsienyje. Jų nuomone, Lietuva galėtų didžiuotis savo talentais, kultūra, paveldu ir kitais gražiais, iš kitų šalių mus išskiriančiais dalykais.
O gal bėda ta, kad mes patys nemylime savo šalies, vis dar manome, kad kitur žolė žalesnė ir duona sotesnė, nors kepta iš tokių pat grūdų? Gal iš tiesų mūsų dar neapleido tas mažesniojo brolio kompleksas, suformuotas per kelis lenkinimų, rusinimų ir okupacijų šimtmečius? Manome esą tik liokajai, patarnautojai, batų valytojai, pigaus sekso vergai. Ir tą nuomonę ištransliuojame kaip stereotipą.
Gal vis dar negalime patikėti, kad esame nė kiek ne blogesni už senųjų demokratinių šalių žmones? Kartais net atvirkščiai esame dargi kūrybiškesni, talentingesni, darbštesni už gero gyvenimo išlepintus Europos senbūvius.
Nejaugi tikrai neturime nieko įdomaus ir esmingo apie save papasakoti, išskyrus vaizdelius iš sovietmečio ir gražias merginas už prieinamą kainą?
O gal taip yra, kad nevertiname savo šalies? Patys dar gerai nesuvokiame, kas tokie esame.
Kodėl gi negalėtume pristatyti Vilniaus ir Lietuvos kaip puikių teatrų šalies? Kaip Violetos Urmanos, Asmik Grigorian, Martyno Levickio ir kitų kultūros grantų tėvynės? Kaip Arvydo ir Domanto Sabonių, kaip Virgilijaus ir Mykolo Aleknų, kaip Rūtos Meilutytės, Jono Valančiūno ir kitų Lietuvą garsinančių sportininkų tėvynės?
Kodėl negalėtume pristatyti savo kalbos, kaip vienos iš seniausiųjų ir gražiausiųjų pasaulyje? Kodėl nereklamuojame unikalių savo papročių? Didingos istorijos? Juk ne visuomet buvome tokie maži ir nusižeminę.
Galiausiai reklamuokime dar civilizacijos nesuniokotą natūralią, neprivatizuotą mūsų gamtą, Nidos kopas, ežerų kraštus, kaimo turizmo sodybas, šimtametes girias, kurių dar nespėjome iškirsti. Pasakokime apie Lietuvą kaip šalį, kuri dar turi keturis metų laikus.
Rimčiau ir ilgiau pasukę galvas reklamos kūrėjai atrastų ir daugiau unikalių turistų dėmesio vertų dalykų. O kvietimas seksui, pigiems naktiniams malonumams žemina ne tik Lietuvą, bet ir tuos pačius turistus, kuriuos kviečiame. Juk ne visi vokiečiai ar britai pakvaišę dėl lovos reikalų.
Dažnai ir ilgesnį laiką viešėdama pas artimuosius Vokietijoje apie šios šalies žmones susidariau visai kitokį įspūdį. Tai labai žemiški, paprasti, labai socialūs, didelės vidinės kultūros žmonės. Nesužvaigždėjusios iki nusižvaigždėjimo ir estrados žvaigždės. Į sceną žengia vyrai kaip vyrai, su vyrams derama ir scenai pagarbą rodančia apranga. Moterys taip pat apsirengusios ne provokuojančiai, ne pusnuogės kaip daugelis mūsiškių atlikėjų, kurias dažniausia taip „nurengia ir suseksualina“ stilistai.
Šiandien dažnai išgirstame posakį, jog yra Vilnius ir yra kita bei kitokia Lietuva. Atrodo, turėtų nerūpėti, kaip ten kas reklamuoja Vilnių. Ypač mums – provincijos gyventojams. Tačiau rūpi. Ir ne vienas piktinasi. Nes Vilnius nepriklauso vien vilniečiams, jis – visos Lietuvos. Todėl lietuviui svarbu, koks Europos taškas yra mūsų sostinė.
O šiaip jau, nors esu plunksnos žmogus, dažnai negaliu suprasti ne tik „G taško“, bet ir kai kurių kitų reklamų. Ekrane šmėžuoja vyras įsikišęs į nosies šnervę česnako skiltelę. Pajūryje pikta moteris rėkia: „Ar ko pigesnio neturite?“, o pulkas lietuvaičių lyg avinų banda atitaria: „Čia tau ne Lidlas.“ Moteriškė, grįžusi iš kelionės, namiškiams dalija smėlį, vandenį, medžio gabalus ir kitokias idiotiškas dovanas, o paaiškėja, kad reklamuoja telefonus.
Kokie talentai kuria tas reklamas, kad kartais neaišku net kas reklamuojama? O kodėl reklamuojama, ir kas gero iš to reklamos objekto, neverta net gilintis. Nes jokios informacijos apie reklamuojamą dalyką nėra. Tik trumpalaikis smūginis efektas – „karvės prašo – „ežiai“ gauna“. Ne šieno ar obuolių. Daugiau gigabaitų interneto.
Beje, tai viena iš įdomesnių ir sąmojingesnių reklamų. O daugelis kitų, anot lietuviško posakio, nei į tvorą, nei į mietą.