(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Centas prie cento

Abi­tu­rien­tų bri­ga­da – jau­nys­tė­s išbandymas

2017 m. rugsėjo 13 d.

SKAI­TY­TO­JAI RA­ŠO

Prieš dau­giau ne­gu pus­šim­tį me­tų, gra­žią 1962 me­tų va­sa­ros po­pie­tę, vy­ko iš­ly­dė­tu­vės į moks­lus gru­pe­lei jau­nų žmo­nių – abi­tu­rien­tų bri­ga­dos na­riams. Drau­giš­ko­je už­sta­lė­je Aukš­tel­kų bend­ruo­me­nė lin­kė­jo sėk­mės, pra­šė neuž­mirš­ti praė­ju­sių me­tų, dė­ko­jo už dar­bą ir mū­sų nuo­šir­du­mą. Ta pro­ga ko­lū­kio pir­mi­nin­kas per­skai­tė sa­vo kū­ry­bos ei­lė­raš­tį „Lie­tu­va“.

Lie­tu­va

Lie­tu­viš­kos rai­dės,

lie­tu­viš­ki žo­džiai,

lie­tu­viš­kos pie­vos su ry­to ra­sa

ma­ne užau­gi­no

iš­mo­kė, pa­ro­dė,

kur ba­lin­tų dro­bių ša­lis Lie­tu­va.

Lie­tu­viš­kas raš­tas

lie­tu­viš­kas kraš­tas

su Žal­gi­rio, Sau­lės pa­švais­čių ža­ra –

len­kiuo­si pra­bo­čių

tai kru­vi­nai naš­tai,

šiau­di­ne, li­ni­ne, ži­la Lie­tu­va.

Lie­tu­viš­kas džiaugs­mas,

lie­tu­viš­kas skaus­mas,

šir­džių ši­lu­ma ir lau­kų ža­lu­ma

ži­nau, ko jis ver­tas –

tas pra­kai­to šauks­mas

kai duo­na pa­kvim­pa vi­sa Lie­tu­va.

Ar ki­lom į mū­šį,

ar sku­bam gy­ven­ti –

šir­dy tu bu­vai mums ir bū­si šven­ta

šau­ki tu į dar­bą,

tu mo­ki ne­sen­ti,

virš kry­žių pa­ki­lus mal­dų Lie­tu­va.

Kas ta abi­tu­rien­tų bri­ga­da? Tai bu­vo Rad­vi­liš­kio V. Val­siū­nie­nės vi­du­ri­nės mo­kyk­los 18-tos lai­dos vie­nos kla­sės abi­tu­rien­tų da­lis, vi­sus me­tus įro­di­nė­ju­si sau ir ki­tiems, kad jie taip su­ra­do ro­man­ti­ką: dir­bo pa­pras­tais lau­ko dar­bi­nin­kais Čer­nia­chovs­kio var­do ko­lū­ky­je. Iš pra­džių bu­vo siū­lo­mi įvai­rūs ap­skai­tos ir ki­ti kon­to­ri­niai dar­bai, bet mes už­si­spy­ru­siai pra­šė­mės dar­bų „su ša­kė­mis“, o ne „su po­pie­riais“.

Mus – sep­ty­nis va­ka­rykš­čius moks­lei­vius – su­ti­ko su gė­lė­mis, mu­zi­ka, duo­na ir drus­ka, tau­ti­niais rū­bais pa­si­puo­šę bend­ruo­me­nės žmo­nės. Šyp­se­nos aky­se ro­dė, kad mū­sų ge­rais no­rais ne­ti­ki, sa­kė, kad greit iš­si­laks­ty­sim – juk mies­čio­niu­kai. Mus vai­ši­no se­no­je tro­bo­je, prie ži­ba­li­nės sping­su­lės. Įda­vė di­de­lius me­di­nius šaukš­tus, pa­dė­jo na­mi­nės duo­nos ir di­de­lį mo­li­nį du­be­nį kai­miš­kos bul­vie­nės. Ban­dė įbau­gin­ti, bet mums tai la­bai pa­ti­ko.

Ap­gy­ven­di­no Aukš­tel­kuo­se S. ir E. Ka­čins­kų tro­bos lais­va­ja­me ga­le. Ten bu­vo vie­nas kam­ba­rys, vir­tu­vė ir ma­žas ko­ri­do­riu­kas.

Kros­nis-vi­ryk­lė – vir­tu­vė­je, kam­ba­ry­je di­de­lis sta­las ir lo­vos pa­sie­niais. Šu­li­nys ir vi­sa ki­ta – kie­me. Praus­tis prie šu­li­nio ar­ba iš du­bens. Pir­tis sa­vait­ga­liais gre­ti­ma­me kai­me – Gra­žio­ny­se.

No­rin­čių bū­ti su mu­mis bu­vo di­džio­ji kla­sės da­lis, bet... jei­gu leis tė­vai. O vai­ki­nu­kams grė­sė tar­ny­ba ar­mi­jo­je, su­ri­zi­ka­vo tik du. Taip vie­nam iš jų ir nu­ti­ko: po tri­jų mė­ne­sių dar­bo at­si­dū­rė ka­rei­vių gre­to­se.

Prieš iš­vyks­tant į ko­lū­kį bu­vau pa­kvies­ta į kom­jau­ni­mo ko­mi­te­tą, kur vy­res­nė už vi­sas dar­buo­to­ja pa­ta­ri­nė­jo, kaip mums rei­kia elg­tis bend­rau­jant su kai­mo jau­ni­mu, ypač ber­nio­kais. Bu­vau įpa­rei­go­ta tuos aiš­ki­ni­mus per­duo­ti vi­sai bri­ga­dai.

Su mu­mis ap­gy­ven­di­no dar vie­ną mer­gi­ną, ku­ri jau ku­ris lai­kas dar su ke­liais jau­nuo­liais bu­vo priim­ta iš vai­kų na­mų. Vai­ki­nu­kai greit iš­si­laks­tė kas sau, o ji li­ko. Pa­ti­kė­jo ją mums ir kar­tu vi­sus me­tus gy­ve­no ir dir­bo.

Ko­lū­kio pir­mi­nin­kas Ani­ce­tas Onai­tis ge­rai su­pra­to mū­sų no­rus pa­si­reikš­ti „ke­liant že­mės ūkį“. Pir­miau­sia vėl bu­vau pa­kvies­ta iš­klau­sy­ti „pa­mo­ky­mų“ kaip mums bend­rau­ti ir drau­gau­ti su kai­mo jau­ni­mu. Vi­si mus sau­go­jo.

Taip ir pra­si­dė­jo ta ro­man­ti­ka. Ga­vom ki­lo­met­ri­nes cuk­ri­nių run­ke­lių, vė­liau bul­vių va­gas, ku­rias rei­kė­jo nu­ra­vė­ti. Kant­ry­bės iš­ban­dy­mas ir ste­bė­ji­mas ar mo­ka­me dirb­ti. Po to, mums paai­ma­na­vus, kad la­bai jau ne jau­niems toks dar­bas, nu­siun­tė prie ku­lia­mo­sios ma­ši­nos ir įda­vė į ran­kas ša­kes. O ta­da tai bu­vo pro­ga iš­si­laks­ty­ti. Už­ver­tė se­nie­ji ko­lū­kie­čiai mus šiau­dais taip, kad tik ša­kių ko­tai ma­tė­si... Ran­kos pra­kiu­ro, pra­kai­tas ir aša­ros grau­žė akis, bet mes at­lai­kė­me vi­są dar­bo die­ną! Tai bu­vo eg­za­mi­nas į pa­si­ti­kė­ji­mą. Bri­ga­di­nin­kas S. Šlian­de­ris mus pa­gy­rė ir pra­si­dė­jo nor­ma­li mū­sų in­teg­ra­ci­ja į ko­lū­kie­čių gy­ve­ni­mą.

Dir­bom vis­ką: kū­lė­me, ve­žė­me šie­ną, kro­vė­me di­džiau­sias „kit­kas“ į dar­ži­nes, ro­vė­me li­nus, ra­vė­jo­me, žie­mą ve­žė­me mėš­lą į lau­kus ir t.t.

Atė­jo ru­duo ir žie­ma. Vėl nau­ji iš­ban­dy­mai. Pa­tiems rei­kia sa­vo būs­tą ap­si­kū­ren­ti, val­gį pa­si­ga­min­ti, pro­duk­tais pa­si­rū­pin­ti, dra­bu­žius (tu­rė­jo­me šim­ta­siū­les – to­kius va­ti­nu­kus) iš­si­džio­vin­ti. Su­ko­mės kaip iš­ma­nė­me. Pa­gal gra­fi­ką vie­nas bri­ga­dos na­rys lik­da­vo na­muo­se vi­siems tiems dar­bams at­lik­ti.

Kaip jau­niems vi­sa­da bū­na: be nuo­ty­kių sun­ku ap­siei­ti. Pa­mi­nė­siu nors ke­lis, o bu­vo jų gau­su. Ap­ra­šy­mai su­gu­lė į die­no­raš­tį.

Su­gal­vo­jau, kad ska­nu bū­tų pa­čių su­rau­gin­tas pie­nas. Pie­ną mums už sa­vi­kai­ną par­duo­da­vo pie­no su­rin­ki­mo punk­te. At­sis­kai­ty­da­vo­me mė­ne­sio ga­le už su­nau­do­tą kie­kį. Taip mė­ne­sį mes val­gė­me rūg­pie­nį, vos ke­lis kar­tus už­si­ra­šė­me po pa­pil­do­mą ki­bi­rė­lį pie­no. Mė­ne­sio ga­le ma­to­me, kad neuž­ten­ka mū­sų už­dar­bio už pie­ną su­si­mo­kė­ti! Pa­si­ro­do, mums iš­duo­da­vo kas sa­vai­tę po ki­bi­rė­lį grie­ti­nė­lės! Ėjom į mi­nu­są, bet dau­giau taip neat­si­ti­ko.

Tą žie­mą (į 1962 me­tus) pri­sni­go iki pa­lan­gių. Išb­ris­ti ga­lė­jo­me tik su il­gais vel­ti­niais. Per tą snie­gą į kai­mo par­duo­tu­vę vi­są sa­vai­tę neat­ve­žė duo­nos. Pa­rei­nu kar­tą pie­tau­ti, o sta­las tuš­čias. Die­no­raš­čio pus­la­pis at­vers­tas su įra­šu: kaip iš­ma­no­te, taip ir da­ry­ki­te – išė­jau į mies­tą duo­nos. Pa­si­ra­šo – Val­das Š. Puo­lė­me kep­tis kiau­ši­nie­nę (šei­mi­nin­kė pa­sko­li­no kiau­ši­nių) ir val­gė­me su rau­gin­tais ko­pūs­tais. o jų bu­vo­me pa­tys pa­si­rau­gę. Ki­tą kar­tą duo­nos vy­ko gud­res­nis – ėmė­si sli­džių (pra­ver­tė mo­kyk­lo­je įgy­ta sli­di­nė­ji­mo šio­kia to­kia pa­tir­tis).

Prieš Nau­jus me­tus ko­lū­kio pir­mi­nin­kas mus pra­džiu­gi­no pa­ža­dė­da­mas „do­va­ną“. Tai bu­vo pus­be­ko­nis! Jis tvar­te nu­si­lau­žė ko­ją, tai fer­mos dar­bi­nin­kas par­šą pri­pjo­vė, įtvir­ti­no į ro­ges ir lie­pė vež­tis. Ir ve­žė­mės!

Ga­lė­tų da­bar to­kio am­žiaus jau­ni­mas at­si­dur­ti to­kio­je si­tua­ci­jo­je! Dvi mū­sų mer­gi­nos bu­vo iš kai­mo, bet ma­tė, ką to­kiais at­ve­jais da­ry­da­vo jų tė­vai. Ėmė­mės dar­bo: kie­mo vi­du­ry­je svi­li­no­me šiau­dais, švei­tė­me, maz­go­jo­me, pei­lius iš šei­mi­nin­kų sko­li­no­mės ir mė­si­nė­jo­me kaip iš­ma­nė­me. Įky­rė­jo­me šei­mi­nin­kams be­klau­si­nė­da­mi, ką to­liau da­ry­ti. Bet įvei­kė­me, net deš­rų pa­si­da­rė­me ir "ko­šie­le­nos" (šal­tie­ną) vi­rė­me!

Žie­ma už lan­go bal­ta, o mū­sų dar­bai il­go­kai bu­vo dul­kė­ti: va­lė­me grū­dus ar­pu (to­kia grū­dų va­ly­mo įran­ga) ar­ba il­gas die­nas san­dė­ly­je, kar­tu su se­niau­sio­mis bend­ruo­me­nės mo­te­ri­mis rū­šia­vo­me li­nų šiau­de­lius. Ma­nau, kad da­bar re­tas ku­ris nu­jau­čia, koks tai dar­bas.

Tik mū­sų nau­ja drau­gė iš vai­kų na­mų greit pri­ta­po fer­mo­je ir ta­po pa­kai­ti­ne mel­žė­ja. Už tai jos rū­bai „iš­kvė­pin­da­vo“ fer­mos kva­pu vi­sus mū­sų „apar­ta­men­tus“.

Ka­dan­gi mū­sų vai­ki­nu­kas li­ko vie­nas, tai jam tek­da­vo dirb­ti su ko­lū­kio vy­rais: kai­mo dar­bai ma­lū­ne, san­dė­ly­je ir t. t. Už tai va­ka­rais ir de­monst­ruo­da­vo sa­vo pe­čius ir klaus­da­vo, ar pa­ste­bi­me, kaip jie stam­bė­ja.

O ar­mi­jo­je tar­nau­jan­ty­sis, kaip ir bend­rak­la­siai – stu­den­tai, ra­šy­da­vo laiš­kus ir sa­ky­da­vo, kad pa­vy­di mums ro­man­ti­kos.

Bu­vo ir lais­va­lai­kis, pra­mo­gos. Kar­tu su kai­mo jau­ni­mu su­si­bū­rė­me į šo­kių ra­te­lį, iš­ban­dė­me ir dra­mą, ve­dė­me te­mi­nius va­ka­rė­lius, spor­to ko­lek­ty­vai mus no­riai priė­mė. Mo­kyk­la la­bai ge­ra­no­riš­kai su mu­mis bend­ra­vo. Pa­dė­jo­me ke­liems kai­mo vai­ki­nu­kams pa­si­ruoš­ti ir iš­lai­ky­ti pa­va­sa­rį 8-ių kla­sių bai­gi­mo eg­za­mi­nus. Jie bu­vo bai­gę tik 7 kla­ses, o ta­da jau pri­va­lo­mas bu­vo aš­tuon­me­tis moks­las.

Bu­vo įvai­rių gun­dy­mų iš­si­suk­ti iš tos „bri­ga­dos“, ei­ti dirb­ti ki­tur. Ra­jo­no kul­tū­ros sky­rius kvie­tė užim­ti kai­mo kul­tū­ros na­mų va­do­vų vie­tas, kvie­tė net mo­ky­to­jau­ti kai­mo mo­kyk­lo­se. (Vie­na mū­sų kla­sės drau­gė dir­bo me­tus pra­di­nu­kų mo­ky­to­ja, kai iš kar­to neįs­to­jo į uni­ver­si­te­tą. Tai ją už­tik­rin­tai at­gra­sė nuo pe­da­go­gės spe­cia­ly­bės!)

Bu­vo siū­ly­mas vi­sai bri­ga­dai per­si­ba­zuo­ti į Še­du­vo­je be­si­ku­rian­tį avi­nin­kys­tės ūkį. Pats Lie­tu­vos pir­ma­sis sek­re­to­rius A. Snieč­kus bu­vo at­va­žia­vęs ir ra­gi­no. Mus lan­kė ir ste­bė­jo­si žur­na­lis­tai, ra­šy­to­jai ir ki­to­kie vei­kė­jai. Vis lau­kė ko­kių nors nuo­ty­kių, bet ne­su­lau­kė.

Mes la­bai sėk­min­gai su­si­sė­mė­me sa­vo ro­man­tiš­kas nuo­tai­kas ir po me­tų bu­vom pa­ly­dė­ti „į moks­lus“ – taip sa­kė mū­sų a. a. ko­lū­kio pir­mi­nin­kas Ani­ce­tas Onai­tis. Jis mu­mis do­mė­jo­si ir to­liau, sa­vo­tiš­kai rė­mė, net apy­brai­žą apie mus po 25 me­tų pa­ra­šė į vie­ti­nę spau­dą.

O tą ei­lė­raš­tį, gal ir ne vi­sai to­kį, koks jis yra da­bar, at­spaus­din­tas kraš­to li­te­ra­tų kū­ry­bos al­ma­na­che, jis mums ir per­skai­tė. Tik mes neį­sik­lau­sė­me, pra­lei­do­me pro au­sis, tik­rai ne tas rū­pė­jo.

Mums pa­do­va­no­jo kny­ge­lę-są­siu­vi­nį, kur įra­šė ki­tą ei­lė­raš­tį, to laik­me­čio dva­sia pa­ra­šy­tą – apie jau­nys­tę ir dar­bą, apie pa­rei­gą ir moks­lą, bet ne apie kal­bą ir lie­tu­viš­ką dva­sią. Tik da­bar ga­li­ma ma­ny­ti, kad jis tie­siog ki­taip ta­da ne­ga­lė­jo.

O šio ei­lė­raš­čio žo­džiai su­si­šau­kia su šian­die­na. Tin­ka pa­gar­sin­ti – šie me­tai juk yra Kal­bos me­tai.

Su vi­sa pa­gar­ba iš­sau­go­jau pri­si­mi­ni­mus apie sa­vo jau­nys­tę ir apie šį žmo­gų, su­pra­tu­sį jau­nus žmo­nes, glo­bo­ju­sį mus, drą­si­nu­sį ir lei­du­sį mums pa­jus­ti tik­rą kai­mo dar­bo ir duo­nos kva­pą, pa­jus­ti kas tai yra „pra­kai­tuo­ti vei­dai ir pūs­lė­tos ran­kos“.

Bu­vu­si bri­ga­dos na­rė Dan­guo­lė Ma­čiu­kai­tė-Da­ba­šins­kie­nė.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Dan­guo­lės Da­ba­šins­kie­nės al­bu­mo se­no­sio­se nuo­trau­ko­se už­fik­suo­ti ir dar­bai, ir pra­mo­gos.

Bri­ga­dos na­riai. Pir­ma iš kai­rės sto­vi Dan­guo­lė Ma­čiu­kai­tė-Da­ba­šins­kie­nė. Cent­re tarp mer­gi­nų su tau­ti­niais rū­bais – Ani­ce­tas Onai­tis.

Dienos populiariausi

Milžinas iš pietų

2017 m. rugsėjo 14 d.
lankomiausias

Teismas grąžino į darbą, meras – atleido (26)

2017 m. rugsėjo 14 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas