Visai nejuokinga (21)

Gaisrininko atostogos. S. Džiaukšto piešinys. „Šluota“, 1960, Nr.13.

 

Anekdotų paieškos

Anekdotų galima ieškoti visur. Nori nenori juos tau papasakoja draugai. Yra anekdotų pasakotojų, kuriems tik pasakyk temą ir jie tuoj apie tai „skels“ anekdotą. Yra pasakotojų, kurių pasakojami anekdotai – visi viena ir ta pačia tema. Štai turiu draugą galinti gal valandą pasakoti anekdotus apie uošvienes.

Uošvė žentui:

– Po mirties noriu būti kremuota, o mano pelenus išbarstykite kalnuose!

– Mama, ką Jūs kalbate? Kalnuose toks vėjas, kad nepraeis nė minutė, kaip Jūs jau vėl būsite namuose.

Arba žento klausimas grįžus namo ir radus uošvę šluojant:

– Ar šluoji, ar išskrendi?

Nemaža anekdotų gali išgirsti iš žvejų.

Sėdi žvejys prie eketės. Šalta, vėjas pučia, sninga. Prieina kitas žvejys ir klausia:

– Ko be kepurės tokiam šaltyje?

– Vakar buvau su kepure, tai negirdėjau, kai vyrai išgerti kvietė.

Sako, nepasiklausęs anekdoto, neišeisi iš automobilių remonto dirbtuvių. Bet štai man ten girdimi anekdotai kažkokie primityvoki. Vienoje dirbtuvėje jau galvojau išgirsiu ką įdomesnio, nes pati dirbtuvė buvo nepanaši į kitas, mat ant sienų nesimatė nė vienos pusnuogės merginos nuotraukos. Net suabejojau, ar automobilių remonto dirbtuvėje randuosi. Deja, nieko doro neišgirdau, bet vieną anekdotą perpasakosiu.

Ateina jaunas verslininkas į autosaloną ir sako:

– Man reikia naujos tačkos.

Pardavėjas pasiūlo:

– Turim patį naujausią Ford-Focus.

Verslininkas klausia:

– O kur čia fokusas?

Pardavėjas pasiūlo sėsti į automobilį ir pamatys. Važiuoja greitai, pardavėjas sako:

– Matot priešais medį, užsimerkit ir mes jį pervažiuosim.

Verslininkas užsimerkia, pardavėjas medį apvažiuoja. Atsimerkęs ir nustebęs vyrukas iškart:

– Perku.

Parsivaręs automobilį, susisodina savo bičiulius, dideliu greičiu važiuoja ir pasigiria:

– Tuoj parodysiu fokusą, visi užsimerkit.

Nelėtina greičio ir bumt į medį. Susinervinęs automobilio savininkas pyksta:

– Nors vienas atsmerkit.

O kur galima išgirsti geriausius anekdotus? Atsakymas vienas – žydų draugijose.

– Labas rytas, Abramai Solominovičiau, kur taip skubate?

– Nutariau apdrausti vilą nuo gaisro ir žemės drebėjimo.

– Kad nuo gaisro, tai suprantu, bet, kaip sukelsit žemės drebėjimą?

Ir dar keli, nes žydų anekdotų lobynas neišsemiamas. Žydo pokalbis su žydu:

– Ar žinai, kaip nusigyveno Rabinovičiai: abi jų dukros vienu rojaliu groja?

Prieš kamerinio kvarteto koncertą konferansjė praneša:

– Gros Tautų draugystės kvartetas: Filipenko – Ukraina, Karapitijanas – Armėnija, Nusrepovas – Uzbekija, Abramovičius – smuikas.

Aišku, daug ir vykusių anekdotų rasi literatūros kūriniuose. Rašytojai nemėgsta primityvo.

Kažkuris bičiulis aplankęs tėvą Diuma rado jį apsiverkusį ir paklausė, kas atsitiko.

– Mirė Portas, vienas iš trijų muškietininkų, – pratarė senasis Diuma.

Artūras Toskaninis kartą pasakęs vienam savo talento gerbėjui:

– Aš diriguoju ne taip gerai, kaip jums atrodo. Tiesiog kiti dirigentai tai daro blogiau.

O Henrikas Ibsenas, važinėdamas po Italiją, viešbutyje užmiršo akinius. Išėjęs į miestą norėjo perskaityti skelbimą, bet negalėjo įžiūrėti raidžių. Rašytojas kreipėsi į vieną praeivį, tačiau šis jam atsakė:

– Labai atsiprašau, kad negaliu tamstai padėti, nes ir pats esu toks pat beraštis, kaip ir tamsta...

Kartais pabandau sukurti ar naujai papasakoti kokį anekdotą. Kad ir apie senų inteligentiškų manierų poną, kuris nusipirko namą šalia Nemuno deltos. Kartą patvinusi upė apsėmė namo rūsius. Atbėgęs uždusęs kaimynas net nepasisveikinęs apie tai praneša naujakuriui. Šis lieka nepatenkintas:

– Kaip jūs taip įsiveržėte pas mane: nei labas, nei kokio kito žodžio pradedant mandagų pokalbį? Visai dienai sugadinote nuotaiką. Ar negalima tai pranešti kitaip?

Kaimynas išeina ir tuoj grįžta:

– Laba diena, gerbiamas kaimyne, pas Jus į svečius atvyko Nemunas.