(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Krašto žinios

Pakruojo dvare – basakojė vaikystė

2017 m. gegužės 19 d.

Švie­sių plau­kų ir švie­sių min­čių pa­kruo­jie­tę Ve­ro­ni­ką su­tik­da­vau ne­re­tai. Kal­bos apie orą, pa­si­la­bi­ni­mai bu­vo trum­pi. Kol, vie­ną die­ną iš­gir­dau, kad bend­rau­ju su Pak­ruo­jo dva­ro ku­me­čio duk­ra, ku­ri tu­ri ką pa­pa­sa­ko­ti apie Pak­ruo­jo dva­ro praei­tį. Su­sė­dom įdo­maus po­kal­bio.

Ve­ro­ni­ka Al­do­na Jac­kū­nai­tė-Mie­žie­nė gi­mė 1933 me­tais. Pak­ruo­jo dva­ro ku­me­čių gy­ve­ni­mą, ka­rą, so­viet­me­tį ma­tė iš la­bai ar­ti. Ve­ro­ni­ka – dva­ro šor­ni­ko (pa­kink­tų meist­ro, odi­nin­ko) duk­ra.

„Gi­miau Roč­kių kai­me, ne­to­li Ly­gu­mų. Tė­vas – Pra­nas Jac­kū­nas – bu­vo be­že­mis dar­bi­nin­kas. Že­mę nuo­mo­da­vo, ei­da­mas per žmo­nes už­dar­biau­ti. Ma­no vy­res­nie­ji bro­lis ir se­suo anks­ti pa­li­ko na­mus, ir­gi išė­jo dirb­ti pas žmo­nes“, – pa­sa­ko­ja Ve­ro­ni­ka.

Apie 1938-uo­sius Ve­ro­ni­kos tė­vas ga­vo šor­ni­ko vie­tą Pak­ruo­jo dva­re. Že­mės nuo­mo­tis ne­be­rei­kė­jo, už dar­bą bu­vo mo­ka­ma al­ga. Šor­ni­kas da­ry­da­vo ir tai­sy­da­vo pa­kink­tus, bal­nus, pa­val­kus, pri­si­dur­da­vo siū­da­mas žmo­nėms ba­tus. Ve­ro­ni­ka iki šiol at­si­me­na jai tė­vo siū­tas na­gi­nu­kes ir il­gus ba­tus.

Sun­ku pa­sa­ky­ti tiks­liai ku­ris iš Ro­ppų 1938 – 1939 me­tais val­dė Pak­ruo­jo dva­rą. Ve­ro­ni­ka to ne­pa­me­na, o tiks­les­nių ži­nių reik­tų ieš­ko­ti ar­chy­vuo­se. Pa­na­šiu me­tu, jau silp­nos svei­ka­tos, il­ga­me­tis dva­ro val­dy­to­jas Leo­nas von der Rop­pas dai­rė­si kam per­duo­ti dva­ro rak­tus. Leo­nas pa­si­rin­ko bro­lė­ną – bro­lio Bru­no sū­nų Ju­lių. Yra ži­no­ma, kad per­da­vęs jam dva­rą, Leo­nas iš­vy­ko į Vo­kie­ti­ją. To­dėl Ve­ro­ni­ka ir šian­dien ne­ga­li pa­sa­ky­ti, su ku­riuo iš ba­ro­nų Ro­ppų tu­rė­tų sie­ti ne­pa­mirš­ta­mus sa­vo vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad nei su ku­me­čiais, nei su jų vai­kais ba­ro­nų šei­ma ne­si­bi­čiu­lia­vo. Ta­čiau kar­tą Ve­ro­ni­ka su­ti­ko po­ną, ku­ris jai, pen­kių ar še­šių me­tų vai­kui, pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį.

Vie­ną pa­va­ka­rę, ma­mos pa­siųs­ta nu­neš­ti pus­die­nius dva­ro lau­kuo­se dir­ban­čiai se­se­riai, Ve­ro­ni­ka, ša­lia dir­ban­čių­jų, su­ti­ko po­ną. Iš­vaiz­dus, jau­nas po­nas bu­vo ap­sia­vęs pil­kus il­gus ba­tus, vil­kė­jo pil­ką kos­tiu­mą, tu­rė­jo laz­de­lę, o jo gal­vą den­gė švie­si skry­bė­lė. Po dva­ro lau­kus di­di­kas vaikš­ti­nė­jo tik­rin­da­mas už­dar­biau­jan­čių ku­me­čių vai­kų dar­bą: į že­mę pa­so­din­tas dai­gas, timp­te­lė­jus jį už la­pe­lių, tu­rė­jo lai­ky­tis tvir­tai. „Jei ba­ro­nui timp­te­lė­jus iš­si­rau­da­vo – vai­kas nuo po­no gau­da­vo bar­ti. Bet ba­ri­mas ne­bu­vo pik­tas,“ – šyp­so­si Ve­ro­ni­ka.

Dar­by­me­čiu, dva­ras pa­gal­bon kvies­da­vo ku­me­čių žmo­nas ir vai­kus, už tai su­mo­kė­da­vo. Rei­kė­jo so­din­ti dar­žus, pri­žiū­rė­ti gy­vu­lius, nu­dirb­ti di­džiuo­sius šie­nap­jū­tės dar­bus.

Dar­bų sa­vo na­mų ūke­liuo­se ne­sto­ko­da­vo ir ku­me­čiai. Vai­kai paei­liui ga­nė sa­vo ir kai­my­nų gy­vu­lius. Už vie­ną kar­vę, du ver­šiu­kus ar dvi avis pri­klau­sy­da­vo šei­my­nai po vie­ną ga­ny­mo die­ną. Gy­ve­nu­sie­ji kar­čia­mo­je (da­bar­ti­nis res­to­ra­nas „Trak­tie­rius") ir ap­lin­ki­niuo­se ku­me­čiams skir­tuo­se na­muo­se bu­vo va­di­na­mi kar­čia­miš­kiais. Jie sa­vo gy­vu­lius su­va­ry­da­vo į kie­mą prie kar­čia­mos, iš ten, tai die­nai pa­skir­tas pri­žiū­rė­to­jas gy­vu­lius gin­da­vo į ga­nyk­lą. Vie­na ga­nyk­la bu­vo pie­vos už ma­lū­no, ji bu­vo va­di­na­ma sker­dy­ne. Ki­ta ga­nyk­la – Il­ga bra­da – kur da­bar pa­kruo­jie­čių so­dai. Va­ka­re, par­va­rius gy­vu­lius, ta­me pa­čia­me kar­čia­mos kie­me, šei­mi­nin­kės melž­da­vo sa­vo kar­ves.

Dva­ro šor­ni­ko duk­ra Ve­ro­ni­ka pa­sa­ko­ja, jog ba­ro­nai duo­da­vo ku­me­čiams že­mės ne tik dar­žams, bet ir pie­vų pa­si­šie­nau­ti. Kaip pri­si­me­na Ve­ro­ni­ka, ba­ro­nų duo­da­mos že­mės ke­tu­rių as­me­nų šei­mai vi­siš­kai pa­ka­ko.

O avie­čiau­ti, dva­ro reik­mėms bū­da­vo pa­kan­ka­mai pri­rink­ta uo­gų, ku­me­čių šei­moms bū­da­vo duo­da­mas lei­di­mas ten uo­gau­ti. Į tą avie­ty­ną rei­kė­ję ei­ti apie tris – ke­tu­ris ki­lo­met­rus. Ve­ro­ni­ka sa­ko, kad tas ke­lias neat­ro­dė il­gas, nes la­bai no­rė­da­vo­si uo­gų.

“Lei­di­mas uo­gau­ti ba­ro­nų avie­ty­ne bu­vo di­de­lė ma­lo­nė, bū­tu­me ėję ir to­liau“, – šyp­so­si Ve­ro­ni­ka. Ji pri­si­me­na, avie­čiau­da­vo ke­lias die­nas, so­čiai pri­si­val­gy­da­vo ir par­si­neš­da­vo avie­čių uo­gie­nei vir­ti.

Avie­čiau­ti bū­da­vo ren­gia­ma­si iš anks­to. Ve­ro­ni­ka pri­si­me­na tam ma­ma per žie­mą megz­da­vo vai­kams li­ni­nes ko­ji­nes, kad avie­ty­nai ne­nub­rai­žy­tų ir ne­ža­lo­tų ko­jų.

Uo­gau­ti dva­ro avie­ty­ne bu­vo lai­ko­ma pri­vi­le­gi­ja ir ba­ro­nų do­va­na. Do­va­nų bū­ta ir dau­giau.

Kar­tą, su ki­tais ku­me­čių vai­kais, Ve­ro­ni­ka bu­vo pa­kvies­ta į dva­ro ūki­nę da­lį. Iš ofi­ci­nos išė­ju­sios jau­nos pa­ne­lės su bal­tom pri­juos­tėm ir gra­žiais pa­dėk­lais, nu­krau­tais sau­sai­niais ir sal­dai­niais. Jie bu­vo skir­ti su­kvies­tiems ku­me­čių vai­kams. Jų bu­vę ke­lios de­šim­tys. Tas mo­men­tas pa­li­ko Ve­ro­ni­kai di­džiu­lį įspū­dį. „Sau­sai­niai, bu­vo pa­da­ry­ti iš kiau­ši­nio bal­ty­mo pu­tė­sių o sal­dai­niai – be po­pie­rė­lių. Gal pa­ga­min­ti dva­re, ba­ro­no šei­mi­nin­kių? “ – ir da­bar spė­lio­ja pa­kruo­jie­tė.

Ta­čiau tai dar ne vi­sos ba­ro­nų do­va­nos, ku­rios anuo­met įsi­mi­nė ma­žai mer­gai­tei.

„Kar­tą, žie­mos me­tą, gal prieš Ka­lė­das, – pa­sa­ko­ja šor­ni­ko duk­tė, tė­vas par­ne­šė do­va­nų iš dva­ro gra­žiai mar­gin­tą au­di­nio at­rai­žą. Ji ati­te­ko vy­riau­sia­jai se­se­rei pa­lai­di­nei siū­ti. O aš li­kau be do­va­nos ir puo­liau į aša­ras. Taip ver­kiau, kad tė­vas ne­beiš­lai­kė, išė­jo pas ba­ro­ną. Ne kiek tru­kus grį­žo su do­va­na ir man: par­ne­šė gel­to­ną su­kne­lę su kas­pi­nu ant nu­ga­ros“, – apie ba­ro­no šei­mos do­va­nas pa­sa­ko­ja gar­baus am­žiaus pa­kruo­jie­tė.

Ži­vi­lės VA­LIU­ŠAI­TY­TĖS nuo­tr.

Pak­ruo­jie­tė Ve­ro­ni­ka Mie­žie­nė atei­na pa­si­vaikš­čio­ti po dva­rą, ku­ria­me pra­bė­go jos vai­kys­tės me­tai.

Gi­dės Ži­vi­lės Va­liu­šai­ty­tės už­ra­šus apie Pak­ruo­jo dva­ro praei­tį pil­do pa­kruo­jie­čiai. Iš jų pa­sa­ko­ji­mų at­ku­ria­ma ano lai­ko skir­tin­gų so­cia­li­nių sluoks­nių žmo­nių bui­tis, tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, kul­tū­ra ir tra­di­ci­jos bei is­to­ri­niai įvy­kiai, ku­rie neap­len­kė ir nei di­di­kų, nei pa­pras­tų, dva­re dir­bu­sių žmo­nių.

Dienos populiariausi

Sezoną baigė pergale

2017 m. gegužės 20 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas