(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Gamink ir balsuok
Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Pirmas puslapis

Žemdirbys ir jo klajoklio gyvenimas

2017 m. gegužės 19 d.
Regina MUSNECKIENĖ

Kel­mės ra­jo­ne, Žad­vai­nių kai­me, gy­ve­nan­tis Eu­ge­ni­jus Moc­ke­vi­čius daž­ną ry­tą pa­sva­jo­ja apie atei­tį, kai į kai­mą ateis ge­res­ni lai­kai, ir ke­lias­de­šimt hek­ta­rų tu­rin­tis žem­dir­bys ga­lės iš­gy­ven­ti iš sa­vo ūke­lio.

32 hek­ta­rus že­mės tu­rin­tis 55 me­tų vy­ras dir­ba to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju – pri­vers­tas gy­ven­ti sunk­ve­ži­my­je, tran­ky­tis po pa­sau­lį.

Pie­no ūkį tu­rė­ję Dan­guo­lė ir Eu­ge­ni­jus Moc­ke­vi­čiai per­nai par­da­vė kar­ves, nes dras­tiš­kai su­ma­žė­jus pie­no kai­noms jos ta­po nuo­sto­lin­gos.

reginamus@skrastas.lt

Gy­ve­ni­mas ant ra­tų

Po­pie­tė Žad­vai­nių kai­me. Moc­ke­vi­čių na­mo ko­ri­do­riu­je pri­dė­ta di­džiu­lių krep­šių. „Vy­ras grį­žo iš ke­lio­nės“, – sku­ba paaiš­kin­ti sve­tin­gai su­tik­da­ma Dan­guo­lė Moc­ke­vi­čie­nė.

Va­kar iš to­li­mos Pran­cū­zi­jos su­grį­žęs Eu­ge­ni­jus Moc­ke­vi­čius jau su­ki­nė­ja­si ap­link tech­ni­ką ga­ra­že. Kai­me dar­bai ne­lau­kia. Na­muo­se vy­ras bus tik tris sa­vai­tes. Pas­kui vėl su­si­kraus vi­są man­tą, sės į mik­roau­to­bu­są ir va­žiuos į Pran­cū­zi­ją, kur jo lau­kia sunk­ve­ži­mis. Lips į ka­bi­ną ir gy­vens jo­je še­šias sa­vai­tes. Sunk­ve­ži­mio ka­bi­na vy­rui at­sto­ja ir dar­bo vie­tą, ir vir­tu­vę, ir val­go­mą­jį, ir mie­ga­mą­jį.

„Či­go­no gy­ve­ni­mas, – sa­vo pro­fe­si­jos ne­ro­man­ti­zuo­ja po­nas Eu­ge­ni­jus, jau dvi­de­šimt me­tų ve­žio­jan­tis kro­vi­nius po Eu­ro­pą. – Jei­gu at­si­gau­tų Lie­tu­vos že­mės ūkis, tuoj pat grįž­čiau na­mo ir ap­si­sto­čiau prie že­mės.“

Vy­ras leng­vu žings­niu vaikš­ti­nė­ja po sa­vo tė­viš­kės kie­mą, akys gė­ri­si su­ža­liuo­jan­čio kai­mo vaiz­dais, krū­ti­nė go­džiai trau­kia gai­vų, šva­rų gim­ti­nės orą.

„Mais­to kai­nos Lie­tu­vo­je di­des­nės ne­gu Pran­cū­zi­jo­je, o žem­dir­biui per­dir­bė­jai mo­ka gra­šius, – ne­ga­li at­si­ste­bė­ti daug pa­sau­lio ma­tęs po­nas Eu­ge­ni­jus. – Pran­cū­zi­jo­je kas tris­de­šimt – pen­kias­de­šimt ki­lo­met­rų cuk­raus fab­ri­kai, ki­to­kios įmo­nės. O mū­sų val­džia vi­siš­kai ne­si­rū­pi­na nei dar­bo vie­to­mis, nei žem­dir­bio gy­ve­ni­mu. Nuo vie­nų ati­ma, ki­tiems ati­duo­da.“

Vil­čių me­tai

At­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę Eu­ge­ni­jus Moc­ke­vi­čius grį­žo į gim­ti­nę Kel­mės ra­jo­ne Žad­vai­nių kai­me. Su­sig­rą­ži­no 14,5 hek­ta­ro tė­vų ir se­ne­lių že­mės. Dar ke­lio­li­ka hek­ta­rų per­pir­ko iš gi­mi­nių. Su­si­da­rė 32 hek­ta­rai.

Abu su žmo­na Dan­guo­le dir­bo ko­lū­ky­je, už pa­jus ga­vo šiek tiek tech­ni­kos ir gy­vu­lių. Pra­dė­jo kur­ti pie­no ūkį.

Ka­dan­gi rei­kė­jo in­ves­tuo­ti į ūkį, be to, šei­ma au­gi­no tris sū­nus, Eu­ge­ni­jus ne­me­tė vai­ruo­to­jo dar­bo. Tik dir­bo jau ne ko­lū­ky­je, o per­ve­ži­mų įmo­nė­je.

Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je zooin­ži­nie­rės spe­cia­ly­bę įgi­ju­si Dan­guo­lė Moc­kev­čie­nė taip pat dir­bo ir te­be­dir­ba gy­vu­lių pro­duk­ty­vu­mo kont­ro­lie­re. Rei­kė­jo res­tau­ruo­ti vy­ro tė­vų na­mus, pa­dė­ti vai­kams.

Ti­kė­jo­si iš­plės­ti ir ūkį. Vy­lė­si, gal ka­da nors ne­rei­kės dirb­ti – už­teks pa­ja­mų iš ūke­lio. Pri­siau­gi­no kar­vių ban­dą.

Ta­čiau dan­gus virš ūki­nin­kų že­mės vis niauks­tė­si nie­ko ge­ro ne­ža­dė­da­mas. Vil­tys tir­po...

Kar­ves par­da­vė po 150 eu­rų

Šei­ma sten­gė­si kaip įma­ny­da­ma. Kai vy­ro ne­bū­da­vo Lie­tu­vo­je, Dan­guo­lė pa­ti sės­da­vo į trak­to­rių. Vis ti­kė­jo, kad že­mė ga­li ne­šti pa­si­tu­ri­mą gy­ve­ni­mą.

Pra­dė­ju­sios ma­žė­ti pie­no kai­nos vis ma­žė­jo ir ma­žė­jo.

„Gy­vu­liui rei­kia ir ge­ros žo­lės, ir prie­dų. No­rė­jo­si kar­ves pa­le­pin­ti, tek­da­vo pri­dur­ti iš al­gų, nes už pie­ną gau­na­mais pi­ni­gais gy­vu­lių jau ne­beiš­lai­ky­da­vo­me, – pa­sa­ko­ja Dan­guo­lė Moc­ke­vi­čie­nė. – Per­nai ne­be­li­ko vil­ties, kad kas nors kei­sis į ge­rą­ją pu­sę. Vi­są 16 kar­vių ban­dą par­da­vė­me „Ute­nos mė­sai“. Už kar­vę ga­vo­me tik po 150 eu­rų.“

Kol vy­ras še­šias sa­vai­tes gy­ve­na ant ra­tų, po­nia Dan­guo­lė dar­bą de­ri­na su ūki­nin­ka­vi­mu. Pa­si­li­ko mi­ni­ma­lų ūke­lį sa­vo po­rei­kiams. Lai­ko vie­ną kar­vę, kiau­lių, paukš­čių. At­ly­gi­ni­mų už­ten­ka pra­gy­ve­ni­mui. Tik gai­la pri­vers­to kla­jo­ti vy­ro ir to lai­ko, ku­rio ne­ga­li pra­leis­ti kar­tu.

Moc­ke­vi­čiai pa­de­da ir sū­nų šei­moms. Jau­niems žmo­nėms da­bar taip pat ne­sal­dus gy­ve­ni­mas. Rei­kia būs­to, bal­dų, na­mų apy­vo­kos daik­tų, rei­kia au­gin­ti vai­kus, o pa­ja­mos Lie­tu­vo­je ne­di­de­lės. Tė­vai au­ko­ja­si, kad vai­kai ne­pa­lik­tų Lie­tu­vos.

Jau­nė­lis sū­nus An­ta­nas bai­gė ope­ri­nio dai­na­vi­mo stu­di­jas. Bet at­ly­gi­ni­mo mu­zi­ki­nia­me teat­re pa­siū­lė tūks­tan­tį eu­rų už mė­ne­sį ir pa­sa­kė, jog dirb­ti rei­kės be išei­gi­nių die­nų. Žmo­na – pia­nis­tė. Jai taip pat ne­ly­ja pi­ni­gais.

An­ta­nas at­si­sa­kė dai­nin­inko kar­je­ros, įsi­dar­bi­no va­dy­bi­nin­ku, kad pa­jėg­tų iš­lai­ky­ti šei­mą. Tė­vai pa­dė­jo nu­si­pirk­ti na­mą ša­lia Klai­pė­dos.

Sū­nus Vai­das įgi­jo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę, bet pa­si­rin­ko va­dy­bi­nin­ko dar­bą dėl ge­res­nio ap­mo­kė­ji­mo.

Tik vy­riau­sias Juo­zas dir­ba pa­gal spe­cia­ly­bę Ši­la­lės ra­jo­ne. Mat, yra sta­ty­bi­nin­kas. O ge­ri sta­ty­bi­nin­kai vi­sais lai­kais už­dir­ba ne­blo­gai.

Lie­tu­va trau­kia­si

Žiū­rė­da­mas į to­lius tar­si iš nau­jo at­ras­ta­me sa­vo kie­me E. Moc­ke­vi­čius me­na anks­tes­nį kai­mą. Vai­kys­tė­je Žad­vai­niuo­se kiek­vie­no­je tro­bo­je krykš­ta­vo vai­kai. Miš­kas skam­bė­da­vo nuo jų juo­ko. Vai­kai kur­da­vo lau­žus, reng­da­vo sto­vyk­las. Da­bar ty­lu. Vie­nas po ki­to kai­mo sen­buviai iš­ke­liau­ja Ana­pi­lin. O jau­nų at­si­ke­lia tik vie­nas ki­tas.

„Trau­kia­si kai­mas. Trau­kia­si vi­sa Lie­tu­va. Ir mū­sų dar­bo­vie­tės trau­kia­si. Lie­tu­vius iš per­ve­ži­mo bend­ro­vių tuoj iš­stums uk­rai­nie­čiai ir bal­ta­ru­siai. Jie su­tin­ka dirb­ti už 40 eu­rų per die­ną. O lie­tu­viams rei­kia mo­kė­ti 60. Bet bal­ta­ru­siai ir uk­rai­nie­čiai už ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus mo­ka 15 do­le­rių, lie­tu­vis – ke­lis kar­tus bran­giau“, – pa­sa­ko­ja po­nas Eu­ge­ni­jus.

Vy­rui pri­ta­ria ir žmo­na. Ji me­na, kaip gy­vu­lių pro­duk­ty­vu­mo kont­ro­lės įmo­nė­je dir­bo 36 dar­buo­to­jai, da­bar be­li­ko tik ket­vir­ta­da­lis. Ma­žė­ja gy­vu­lių, ma­žiau be­rei­kia ir kont­ro­lie­rių.

Au­to­rės nuo­tr.

Dan­guo­lė ir Eu­ge­ni­jus Moc­ke­vi­čiai džiau­gia­si ga­lė­da­mi gy­ven­ti kai­me, tik ap­gai­les­tau­ja, jog že­mės ūkio pro­duk­tų su­pir­ki­mo kai­nos žlug­do smul­kiuo­sius ūki­nin­kus.

Dan­guo­lė ir Eu­ge­ni­jus Moc­ke­vi­čiai sugrįžtų dirbti žemės, jei atsigautų Lietuvos žemės ūkis.

Dienos populiariausi

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas