(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Stilistika – meilė iš antro žvilgsnio

2017 m. kovo 31 d.
Vita Morkūnienė

Šių me­tų ko­vą Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čiui, moks­li­nin­kui kal­bi­nin­kui, va­do­vė­lių au­to­riui, jau­nų pe­da­go­gų ir moks­li­nin­kų ug­dy­to­jui, vi­suo­me­nės ir kul­tū­ros vei­kė­jui pro­fe­so­riui Ka­zi­mie­rui Žu­per­kai su­ka­ko 80.

Ka­zi­mie­ro var­dą ju­bi­lia­tas at­si­ne­šė gim­da­mas, to­kia bu­vo tra­di­ci­ja. Ko­vo 4-oji – dan­giš­ko Lie­tu­vos glo­­bė­­jo šv. Ka­zi­mie­ro die­na. Tė­vai, su­teik­da­mi sū­nui po­pu­lia­rų vy­riš­ką var­dą, ma­tyt, ne­gal­vo­jo, kad ja­me ga­li bū­ti įra­šy­ta sū­naus lem­tis. Lo­ty­niš­kai Ka­zi­mie­ras reiš­kia di­džia­kal­bis, gar­sė­jan­tis kal­ba. Per be­veik 60 Šiau­lių aukš­ta­jai mo­kyk­lai pa­švęs­tų me­tų Ka­zi­mie­ras Žu­per­ka ta­po ne tik vie­nu lie­tu­vių kal­bos sti­lis­ti­kos pa­grin­dų kū­rė­jų, bet ir gim­to­sios kal­bos sau­go­to­ju, glo­bė­ju, taip iš­plės­da­mas ir pa­pil­dy­da­mas sa­vo var­do reikš­mės ri­bas.

Per ju­bi­lie­jaus pa­mi­nė­ji­mą Šiau­lių P. Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pro­fe­so­rius pri­si­pa­ži­no, kad anks­čiau žmo­nės, su­lau­kę 80-ies me­tų, jam at­ro­dė tik­ri il­gaam­žiai. Šian­dien taip neat­ro­do. Ir pri­si­mi­nė jam ar­ti­mą ta­py­to­jo Al­gir­do Pet­ru­lio min­tį. „Il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­ties nė­ra – gy­ve­ni žmo­ge­lis, ir tiek. O dar­bas pa­de­da iš­lik­ti tuo, kas esi“.

Ne­su­pyk­tų pa­va­din­tas sti­­lis­­ti­­ku

– Juo­kau­ja­te, kad daug kar­tų ėjo­te į pen­si­ją, bet ga­lu­ti­nai išė­jo­te tik prieš pen­ke­rius me­tus. Bet ir tai su iš­ly­go­mis. Šie­met pir­mi me­tai, kai ne­bes­kai­to­te pa­skai­tų.

– Pir­mi me­tai be pa­skai­tų, nes ne­li­ko lie­tu­vių kal­bo­ty­ros stu­den­tų ma­gist­ran­tų. Bet nuo uni­ver­si­te­to, nuo aka­de­mi­nės veik­los ne­nu­to­lau. Tu­ri­me jung­ti­nę fi­lo­lo­gi­jos dok­to­ran­tū­rą su Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tu, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tu ir Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tu, vis neiš­sip­ra­šau iš tos dok­to­ran­tū­ros ko­mi­te­to, tai ten­ka dok­to­ran­tus ir eg­za­mi­nuo­ti, ir ates­tuo­ti, ir ko­kią di­ser­ta­ci­ją ­pas­kai­ty­ti. Dar esu ke­lių moks­lo žur­na­lų re­dak­to­rių ko­le­gi­jos na­rys. Po­rą kar­tų per me­tus esu kvie­čia­mas į Vil­nių, į Kal­bos ir kul­tū­ros ins­ti­tu­tą „Lin­gua Li­tua­ni­ca“ pa­skai­ty­ti pa­skai­tų Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­jų kal­bos re­dak­to­riams, kal­bos tvar­ky­to­jams. Kur tik ran­du pro­gą, pa­si­gi­riu, kad te­ko skai­ty­ti pa­skai­tas (te­le­vi­zi­jos til­tu) mū­sų ver­tė­jams ir re­dak­to­riams, be­si­dar­buo­jan­tiems Eu­ro­pos Par­la­men­te, Briu­se­ly­je ir Liuk­sem­bur­ge. O ir pa­ts, ne­va­ro­mas, su­si­gal­vo­ju ko­kiai kon­fe­ren­ci­jai pra­ne­ši­mą pa­reng­ti. Žo­džiu, kaip toj rek­la­moj, – ne­ga­li su­sto­ti...

– At­ro­do, jums ne­nu­si­bo­do dirb­ti, nors dir­bo­te vi­są gy­ve­ni­mą ir daug?

– Džiau­giuo­si, nes kai dir­bi, ne­si­jau­ti nu­ra­šy­tas. Ži­no­ma, tas dar­bas iš­var­gi­na, bet jei­gu jis mie­las, tai mie­las – ką gi da­bar pa­da­ry­si.

– Vi­są gy­ve­ni­mą sti­lis­ti­ka bu­vo pa­grin­di­nis jū­sų moks­li­nių ty­ri­mų ir dės­ty­mo ob­jek­tas. Žvel­gė­te į ją iš įvai­rių kam­pų, ver­ti­no­te įvai­riais as­pek­tais. Iš sti­lis­ti­kos pa­ra­šė­te ir ap­si­gy­nė­te kan­di­da­ti­nę ir dak­ta­ro di­ser­ta­ci­jas, iš­lei­do­te daug va­do­vė­lių, pub­li­ka­vo­te apie 200 moks­li­nių straips­nių. Gal­būt ga­lė­tu­me va­din­ti jus ne sti­lis­tu, bet sti­lis­ti­ku?

– Bu­vo pri­si­ka­bi­nę prie ma­nęs dėl to žo­džio – sti­lis­ti­kas, kai ofi­cia­liai pa­ra­šiau jį vie­na­me straips­ny­je. Su­lau­kiau pa­sta­bų. Gy­niau­si, sa­kiau, kad sti­lis­tas – tai tas, ku­rio ge­ras sti­lius. „Da­bar­ti­nės lie­tu­vių kal­bos žo­dy­nas“ pa­tei­kia dvi žo­džio sti­lis­tas reikš­mes: ge­ro sti­liaus meist­ras ir sti­liaus ty­ri­nė­to­jas. Ta­čiau ma­no bi­čiu­lis ter­mi­no­lo­gas, ku­riuo la­bai pa­si­ti­kiu, – Sta­sys Kei­nys, ne kar­tą kal­bė­da­mas ar ra­šy­da­mas, pa­va­di­no ma­ne sti­lis­ti­ku. Sti­lis­ti­kas – vi­siš­kai tai­syk­lin­gos da­ry­bos žo­dis, ana­lo­giš­kas ma­te­ma­ti­kui. Ga­lė­tų bū­ti ir var­to­ja­mas. Ta­čiau tra­di­ciš­kai var­to­ja­mas sti­lis­tas.

– Žo­dis, ku­ris šian­dien pla­čia­jai vi­suo­me­nei la­biau aso­ci­juo­ja­si su ma­da, įvaiz­džiu. Nuo­la­tos gir­di­me apie dra­bu­žių, plau­kų, na­gų, ma­kia­žo ir ga­ly­bę ki­to­kių sti­lis­tų. Apie kal­bos sti­lių ir sti­lis­tus – kur kas re­čiau.

– Pa­mirš­ta­me, kad pa­ts ter­mi­nas at­ke­lia­vo iš an­ti­kos, kad pir­miau­sia jis su­si­jęs su kal­ba, su kal­bi­ne raiš­ka: lot. sti­lus – ra­šy­mui skir­ta laz­de­lė.

Šian­dien la­biau­siai no­riu bū­ti et­nos­ti­lis­tu. Jau du de­šimt­me­čius kau­piu, tvar­kau ir sis­te­mi­nu et­no-s­ti­lis­ti­kos me­džia­gą, ty­ri­nė­ju, kaip lie­tu­vių kal­bė­se­no­je, teks­tuo­se at­si­spin­di mū­sų tau­tos bruo­žai.

Be­tar­mis dot­­nu­­vis

– Jū­sų tė­viš­kė – Gė­lai­nių kai­mas ša­lia Dot­nu­vos. Ga­li­ma sa­ky­ti, pa­ts Lie­tu­vos vi­du­rys. Sa­ve taip ir va­di­na­te dot­nu­viu. Pri­dur­da­mas, kad esa­te žmo­gus be tar­mės. Gal iš kuk­lu­mo, ku­rį pa­brė­žia bent kiek ge­riau jus pa­žįs­tan­tys žmo­nės? Ar ga­li be­tar­mė že­mė užau­gin­ti vie­ną žy­miau­sių Lie­tu­vo­je kal­bi­nin­kų, pro­fe­so­rių ir ne­gin­čy­ti­ną sti­lis­ti­kos au­to­ri­te­tą? Ne vie­nin­te­lį. Iš Kė­dai­nių kraš­to ki­lo daug lie­tu­vių kal­bai, raš­ti­jai ir li­te­ra­tū­rai nu­si­pel­niu­sių žmo­nių. Ko­kia pa­slap­tis?

– Mū­sų kraš­te kal­bos at­žvil­giu kai­mai skir­tin­gi. Apie Dot­nu­vą bu­vo ne­ma­žai ap­len­kė­ju­sių kai­mų: ir Gė­lai­niai, ir Vo­lu­čiai ana­pus Dot­nu­vė­lės, ir Ąžuo­lai­čiai – vi­sur skam­bė­jo daug len­kų kal­bos. Mū­sų kai­me tar­mės ne­bu­vo. Kas ant­ra tro­ba kal­bė­jo len­kiš­kai. Ki­to­se – miš­rios šei­mos: vie­nas iš ki­tur at­va­žia­vęs, ki­tas dot­nu­viš­kis. Aš iš to­kių. Tė­vo na­mų kal­ba bu­vo len­kų, o ma­ma len­kiš­kai vi­sai ne­mo­kė­jo, kal­bė­jo gra­žiai lie­tu­viš­kai, mat bu­vo ati­te­kė­ju­si iš Nau­jų­jų Ba­kai­nių. Ten pat – pro­f. Jur­gio Le­be­džio De­vyn­duo­niai, ne­to­li – pro­f. Ka­zio Ul­vy­do Ba­go­tė­lė, ne­to­li­muo­se Gu­džiū­nuo­se užau­go pro­f. Kęs­tu­tis Ur­ba. Jie – tar­mės žmo­nės, o aš – be­tar­mis.

Į kal­bą ne­­si­­ver­­žė

– Į kal­bą, kal­bo­ty­rą ne­si­ver­žiau. Ma­ne trau­kė li­te­ra­tū­ra. Tu­rė­jau la­bai di­de­lę bib­lio­te­ką. Sa­kau, tu­rė­jau, nors ji bu­vo ne ma­no. Bėg­da­ma nuo trem­ties (mat vy­ras gi­ri­nin­kas bu­vo suim­tas) be­ne 1948 me­tais į mū­sų kai­mą at­va­žia­vo to­kia ag­ro­no­mė Lu­ko­šiū­nie­nė su 5 vai­kais ir dau­gy­be di­de­lių me­di­nių dė­žių su kny­go­mis. Ne­tu­ri kur dė­ti kny­gų. O mū­sų klė­tis kaip tik jau tuš­čia (ko­lū­kiai) – la­bai ge­ra vie­ta kny­goms lai­ky­ti, sau­sa, vė­di­na­ma. Taip klė­tis ta­po bib­lio­te­ka. Ten bu­vo be­veik vi­si sme­to­ni­niai žur­na­lai: „Tau­tos mo­kyk­la“, „Ka­rys“, „Ži­di­nys“, „Nau­jo­ji Ro­mu­va“, en­cik­lo­pe­di­jos gal 30 to­mų – tiek, kiek tuo me­tu bu­vo iš­leis­ta, gro­ži­nė li­te­ra­tū­ra... Man pa­sa­kė: skai­tyk vis­ką, tik pa­dėk į vie­tą, o ma­mai pa­sky­rė krū­vą laik­raš­čių ir žur­na­lų sil­kei ar svies­tui vy­nio­ti. Gy­ve­no ke­le­tą me­tų, kol jų tė­vas grį­žo iš Si­bi­ro. Tai toks lo­bis į ran­kas pa­kliu­vo. Ne­men­ką bib­lio­te­ką bu­vo su­kau­pęs ir ma­no pusb­ro­lis, Gau­čų Ra­mu­tis. Įni­kau skai­ty­ti, li­te­ra­tū­ra ma­ne pa­trau­kė. Ir pa­ts ėmiau ra­ši­nė­ti ei­lė­raš­čius, nors vė­liau su­pra­tau, kad poe­tu ne­bū­siu.

Bran­gios do­va­nos iš gim­tų­jų na­­mų

– Jū­sų šei­mo­je, gi­mi­nė­je bu­vo ne­ma­žai iš­moks­lin­tų vai­kų, vė­liau pa­si­rin­ku­sių aka­de­mi­nį, pe­da­go­gi­nį ke­lią. Iš­var­di­jus su­si­da­ry­tų gra­ži ei­lu­tė.

– Tai iš Žu­per­kų pu­sės – tė­vo bro­lio ir se­se­rų vai­kai. Tė­vo bro­lio duk­tė, ma­no pus­se­se­rė Ja­ni­na dės­tė ma­te­ma­ti­ką Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te.

Vie­nas tė­tės se­sers Du­lins­kie­nės sū­nus, Sta­sys, bu­vo Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­to do­cen­tas, ki­tas, Vy­tau­tas, iš­vy­kęs į Ame­ri­ką, ta­po ru­sų li­te­ra­tū­ros pro­fe­so­rium. Bai­gu­sių aukš­tą­jį moks­lą bu­vo ir dau­giau, iš ma­mos – Ja­man­tai­tės – pu­sės taip pat. Bet, kaip tiks­liai nu­sta­tė ma­no žmo­na Joa­na, Žu­per­kos bu­vo gal­vo­tes­ni, la­biau lin­kę į moks­lus, pa­si­ne­šę pa­si­dai­ry­ti po pa­sau­lį, o Ja­man­tai – ga­būs ama­tams, na­gin­gi meist­rai. Kruopš­tu­mą, at­sa­kin­gu­mą, at­kak­lu­mą, ma­tyt, bū­siu pa­vel­dė­jęs iš ma­mos.

– Ką dar bran­gaus į gy­ve­ni­mą iš­si­ne­šė­te iš gim­tų­jų na­mų?

– Tu­rė­čiau var­dy­ti il­gai, bet pa­mi­nė­siu tik ke­le­tą iš­mok­tų da­ly­kų: tie­sos ieš­ko­ji­mas, moks­lo, ap­švie­tos ver­ti­ni­mas ir sa­vo kraš­to bran­gi­ni­mas. Pri­dur­siu dar vie­ną – užuo­jau­tą ar­ti­mui, pa­si­ren­gi­mą pa­dė­ti. Pri­si­me­nu, kad ne­praš­mat­niuo­se mū­sų na­muo­se ir per ka­rą, ir jam pa­si­bai­gus vis gy­ve­no sve­ti­mų žmo­nių, ku­riems rei­kė­jo prie­globs­čio, pa­sto­gės. Tai la­biau­siai ma­mos nuo­pel­nas.

Šiau­liuo­se nuo 1954-ųjų

– 1954 me­tais si­dab­ro me­da­liu bai­gė­te Dot­nu­vos vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Me­da­lis bū­tų at­vė­ręs bet ku­rios aukš­to­sios mo­kyk­los du­ris. Iš­va­žia­vo­te į Šiau­lių mo­ky­to­jų ins­ti­tu­tą. Ko­dėl?

– Prie­žas­čių bu­vo ne vie­na. Dėl li­tua­nis­ti­kos stu­di­jų nea­be­jo­jau. Šiau­lius pa­si­rin­kau, nes stu­di­jos čia tru­ko tik dve­jus me­tus, o at­stu­mas iki Šiau­lių per­pus trum­pes­nis ne­gu iki Vil­niaus. Tai­gi ir bi­lie­tas per­pus pi­ges­nis. No­rė­jau kuo grei­čiau įgy­ti spe­cia­ly­bę ir ne­bū­ti naš­ta ma­mai (tė­vas bu­vo mi­ręs ka­rui bai­gian­tis). Gy­ve­no­me kuk­liai.

– Ta­čiau li­ki­mas lė­mė ki­taip?

– Taip. Kaip tik tais me­tais Mo­ky­to­jų ins­ti­tu­tas bu­vo reor­ga­ni­zuo­tas į aukš­tą­ją mo­kyk­lą. Te­ko stu­di­juo­ti ket­ve­rius me­tus.

– Kaip ge­riau­sias Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to pir­mo­sios lai­dos ab­sol­ven­tas bu­vo­te pa­kvies­tas lik­ti dės­ty­to­ju. Bu­vo 1958-ie­ji. Nuo ta­da, kaip esa­te pri­si­pa­ži­nęs, čia jau­čia­tės taip pat kaip gim­tuo­siuo­se Gė­lai­niuo­se. Ko­kia tuo me­tu bu­vo lie­tu­vių kal­bos si­tua­ci­ja?

– Su­dė­tin­ga. Nė­ra taip pa­pras­ta api­bū­din­ti. Ir mū­sų gy­ve­ni­mas nė­ra pa­pras­tas. Lie­tu­vis su­ge­bė­jo pri­si­tai­ky­ti prie vi­so­kių są­ly­gų. Bet ru­si­fi­ka­ci­ja bu­vo aki­vaiz­di.

Sti­lis­ti­ką pa­si­rin­ko ne iš­kart

– Sti­lis­ti­ka tur­būt yra jau­niau­sia lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ša­ka, il­gai ieš­ko­ju­si sa­vo vie­tos tarp kal­bos ir li­te­ra­tū­ros?

– Aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se ji bu­vo pra­dė­ta dės­ty­ti tik apie 1963 me­tus. Ži­no­ma, kaip moks­las ji at­si­ra­do daug anks­čiau.

Vi­siš­kai aiš­ku, ko­dėl sti­lis­ti­ka at­si­ra­do vi­du­ri­nių ir aukš­tų­jų mo­kyk­lų pro­gra­mo­se. To­dėl, kad to­kia pro­gra­ma at­si­ra­do Ru­si­jo­je. Vi­sos mū­sų stu­di­jų pro­gra­mos bu­vo tvir­ti­na­mos Mask­vo­je.

– Bu­vo­te pir­ma­sis, ėmęs dės­ty­ti sti­lis­ti­ką Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te.

– Ofi­cia­liai taip. Taip su­si­klos­tė ap­lin­ky­bės. Kai po ka­riuo­me­nės grį­žau dirb­ti į ins­ti­tu­tą, ma­no anks­čiau dės­ty­tą vai­kų li­te­ra­tū­rą bu­vo pe­rė­męs ki­tas dės­ty­to­jas. Ne­tu­rė­jau pa­si­rin­ki­mo.(Sa­kau, „ofi­cia­liai“, nes ne­di­du­ką sti­lis­ti­kos kur­są mums bu­vo dės­tęs Vy­tau­tas Sir­tau­tas.)

– Jei­gu ne ap­lin­ky­bės, ar bū­tu­mė­te sti­lis­ti­kos ėmę­sis pa­ts?

– Ne, ne­bū­čiau. Bū­čiau rin­kę­sis li­te­ra­tū­rą.

– Va­di­na­si, tai ne­bu­vo mei­lė iš pir­mo žvilgs­nio.

– Taip, tik­rai.

– Ko­kia bu­vo Lie­tu­vių kal­bos ka­ted­ros kū­ri­mo­si pra­džia?

– Šiau­liuo­se aukš­tą­ją mo­kyk­lą kū­rė Vac­lo­vas Ger­ma­nas. Su­ma­nus, ener­gin­gas žmo­gus. Di­džiau­sia pro­ble­ma – dės­ty­to­jai. Į tuo­me­ti­nę Lie­tu­vių kal­bos ka­ted­rą jis su­si­rin­ko ge­riau­sius to me­to Šiau­lių mo­ky­to­jus, tarp jų bu­vo ir Jo­nas Ado­mai­tis, ir My­ko­las Frei­ma­nas. Į ki­tas ka­ted­ras sa­vo kad­rų at­siun­tė Mask­va. Ka­dan­gi jie ne­mo­kė­jo lie­tu­viš­kai, ga­lė­jo dės­ty­ti tik ru­sų kal­bą ir li­te­ra­tū­rą bei mark­siz­mą-le­ni­niz­mą.

Ga­bių, per­spek­ty­vių jau­nų žmo­nių li­tua­nis­ti­kos ka­ted­ro­je bu­vo ir iš pat pra­džių, bet ne vie­nas jų grei­tai iš­va­žia­vo į Vil­nių. Pas­kui ėmė at­va­žiuo­ti nau­jų Vil­niu­je li­tua­nis­ti­kos stu­di­jas bai­gu­sių žmo­nių, ku­rie už­si­li­ko čia il­gam. Dar vė­liau, kai jau bu­vau 3-ia­me kur­se, at­va­žia­vo du jau gra­žią dar­bo aukš­tes­nio­jo­je mo­kyk­lo­je pa­tir­tį tu­rin­tys pe­da­go­gai – kal­bi­nin­kas Vy­tau­tas Sir­tau­tas ir li­te­ra­tū­ros dės­ty­to­ja Va­le­ri­ja Ra­mo­nai­tė. Tuo me­tu jie dar ne­tu­rė­jo moks­li­nių laips­nių, bet iš­kart bu­vo aiš­ku, kad tai iš­skir­ti­niai sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tai, ryš­kios as­me­ny­bės. Daug me­tų jiems ne­bu­vo ly­gių.

Auk­so am­žius bai­gė­si ne­­ti­­kė­­tai

– Daug me­tų Šiau­lių li­tua­nis­tai tu­rė­jo ge­rą var­dą, bu­vo ver­ti­na­mi ir dės­ty­to­jai, ir ins­ti­tu­to ab­sol­ven­tai. Ka­da bu­vo ka­ted­ros kles­tė­ji­mo am­žius?

– Sun­ku tiks­liai nu­sta­ty­ti. Ka­ted­ra au­go la­bai nuo­sek­liai. Mes gra­žiai de­ri­no­me sa­vus dės­ty­to­jus su kvies­ti­niais. Jei tik ne­tu­rė­jo­me iš­ki­les­nio ko­kio da­ly­ko spe­cia­lis­to, kvies­da­vo­mės iš Vil­niaus. Mū­sų stu­den­tams yra dės­tę pro­fe­so­riai tau­to­sa­kos au­to­ri­te­tas Leo­nar­das Sau­ka, įžy­mu­sis fo­no­lo­gas ir dia­lek­to­lo­gas Alek­sas Gir­de­nis, vie­nas žy­mių­jų ter­mi­no­lo­gų, mor­fo­lo­gi­jos ir žo­džių da­ry­bos ty­ri­nė­to­jas Sta­sys Kei­nys, neei­li­nis bal­tis­tas, is­to­ri­nės mor­fo­lo­gi­jos spe­cia­lis­tas Al­ber­tas Ro­si­nas... Stu­di­jų ly­gis bu­vo tik­rai aukš­tas. Spar­čiai au­go mū­sų dės­ty­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ja. Žmo­nės ra­šė ir gy­nė­si di­ser­ta­ci­jas, ga­vo moks­li­nius laips­nius.

Pro­fe­so­rius Alek­sas Gir­de­nis yra tei­gęs, kad esa­me per­spek­ty­viau­sia Lie­tu­vo­je lie­tu­vių kal­bos ka­ted­ra.

At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, mū­sų ka­ted­ra dar il­gai ne­blo­gai lai­kė­si.

O pa­skui vi­so­kios prie­žas­tys su­si­dė­jo, ir auk­so am­žius bai­gė­si.

– Ko­kios prie­žas­tys bu­vo lem­tin­giau­sios?

– Pir­miau­sia ma­žė­jo jau­ni­mo. Dau­gy­bė jau­nų žmo­nių pa­trau­kė į už­sie­nius. Pas­kui pa­skelb­ta vi­suo­ti­nė kon­ku­ren­ci­ja. Ją, kaip šū­kį, iš­kė­lė ir vie­nas iš pre­ten­den­tų į mū­sų uni­ver­si­te­to va­do­vus. Esą tarp sa­vęs tu­ri kon­ku­ruo­ti vi­si uni­ver­si­te­tai, uni­ver­si­te­tuo­se – fa­kul­te­tai, fa­kul­te­tuo­se – ka­ted­ros, o juo­se – tarp sa­vęs kon­ku­ruo­ti žmo­nės. Aukš­to­sioms mo­kyk­loms im­ti ak­lai tai­ky­ti rin­kos dės­niai. Na, ir pra­si­dė­jo žiau­riau­sia kon­ku­ren­ci­ja ir spau­di­mas iš įvai­rių Vil­niaus ins­ti­tu­ci­jų. Ži­no­ma, jie di­des­ni, jie gra­žes­ni, stip­res­nė jų įta­ka ir ry­šiai su už­sie­niu. Mums tai bu­vo pra­žū­tin­ga, nes daug kuo mes nie­ka­da ne­ga­lė­jom ly­gin­tis ir pri­lyg­ti sos­ti­nei. Pro­vin­ci­ja ne­ga­li. Per ma­žas kraš­tas.

Liūd­na, bet bū­ta ir aki­vaiz­džiai ne­gra­žių da­ly­kų. Tik ke­li pa­vyz­džiai. At­va­žiuo­ja vil­niš­kio uni­ver­si­te­to de­ka­nas į Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­ją. Agi­tuo­ja moks­lei­vius va­žiuo­ti į Vil­nių, sa­ky­da­mas, kad ŠU ne­pa­rengs ge­rų li­tua­nis­tų. Kaip ap­si­ver­čia lie­žu­vis? Krei­pia­mės pra­šy­da­mi ma­gist­ran­tū­ros: tu­rim 5 pro­fe­so­rius, do­cen­tų, įdir­bį, o mums sa­ko, kad Šiau­liai tu­rė­tų pa­si­ten­kin­ti ba­ka­lau­ro stu­di­jo­mis. Lei­džiant va­do­vė­lius – vėl aki­vaiz­džiau­si truk­dy­mai, blo­ka­vi­mai. Tu­riu kar­čios as­me­ni­nės pa­tir­ties.

Taip kiek­vie­na­me žings­ny­je.

Šian­dien džiaugs­mo uni­ver­si­te­te ne­­daug

– Jums te­ko bū­ti mo­ky­mo rei­ka­lų pro­rek­to­riu­mi. Dvi­de­šimt me­tų va­do­va­vo­te ka­ted­rai. Ar tu­ri­te įgim­tą va­do­vo ta­len­tą, ar ne­bu­vo kam jus pa­keis­ti, ar to­kia veik­la jums pa­čiam bu­vo prie šir­dies?

– Man bet koks va­do­va­vi­mas yra kan­čia. Man ge­riau dirb­ti sa­vo dar­bą, o ne va­do­vau­ti ir at­sa­ky­ti už ki­tus. Ta­čiau vėl – taip su­si­klos­tė ap­lin­ky­bės. Gal tu­rė­jo įta­kos ir lie­tu­viš­kas sės­lu­mas, pa­rei­gos jaus­mas, ki­tų žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mas.

Pats nie­ka­da ne­si­ver­žiau va­do­vau­ti. Prie­šin­gai, kiek ga­lė­da­mas ver­žiau­si iš tų pa­rei­gų.

– Bu­vo­te Šiau­lių aukš­to­sios mo­kyk­los kū­ri­mo­si liu­di­nin­kas ir ak­ty­vus da­ly­vis. Ar ne­teks jū­sų da­liai bū­ti ir jo mir­ties liu­di­nin­ku? Kaip ver­ti­na­te da­bar­ti­nę uni­ver­si­te­to si­tua­ci­ją ir per­spek­ty­vą?

– Džiaugs­mo da­bar­ti­nia­me uni­ver­si­te­te ne­daug. Kad su­si­klos­tė to­kia pa­dė­tis, bū­ta ir vi­di­nių, vie­ti­nių prie­žas­čių, bet iš es­mės – tai išo­ri­nių, ne­są­ži­nin­gos kon­ku­ren­ci­jos ir ki­tų, bend­rų vi­sai Lie­tu­vai, ap­lin­ky­bių pa­da­ri­nys. Dėl per­spek­ty­vų. Da­bar­ti­nė švie­ti­mo mi­nist­rė sa­ko, kad uni­ver­si­te­ti­nės stu­di­jos Šiau­liuo­se tu­ri iš­lik­ti. Ma­nau, tai svar­biau­sia. Sa­va­ran­kiš­kas, at­ski­ras uni­ver­si­te­tas ne­daug šan­sų te­tu­ri. Nei emig­ra­ci­ja ma­žė­ja, nei gims­ta­mu­mas di­dė­ja, pro­pa­gan­da iš­si­juo­sus ke­lia sos­ti­nių ir (ypač) už­sie­nių uni­ver­si­te­tus. Jau­no­ji kar­ta nu­si­tei­ku­si žy­giuo­ti pa­vė­jui su rek­la­ma – to­kias gai­res su­smaigs­to ir dau­ge­lis tė­vų, mo­ky­to­jų. Daž­niau­siai nu­sve­ria var­to­to­jo, pa­vir­šiaus žmo­gaus ins­tink­tas. Už­mirš­tam, kad svar­biau­sia ne tai, ko­kius oks­for­dus aš baig­siu, o kaip stu­di­juo­siu, ko siek­siu, ko­kios ver­ty­bės ma­ne ves atei­tin.

Apie ki­tas kal­­bas

– Kiek mo­ka­te ki­tų kal­bų? Mo­kė­tės dėl ma­lo­nu­mo, įdo­mu­mo ar iš rei­ka­lo?

– Esu iš tų, ku­riems mo­ky­tis sve­ti­mų kal­bų nė­ra di­de­lis ma­lo­nu­mas, ne­tu­riu tam ir di­des­nių ga­bu­mų. Be sa­vos, gim­to­sios lie­tu­vių kal­bos, dar esu pra­mo­kęs len­kų, ru­sų, ang­lų, lat­vių, če­kų ir slo­va­kų. To­mis kal­bo­mis, kar­tais pa­var­ty­da­mas žo­dy­ną, skai­tau sa­vo spe­cia­ly­bės li­te­ra­tū­rą, ret­kar­čiais ko­kį gro­ži­nį kū­ri­nį. Mie­liau­sios iš tų sve­ti­mų kal­bų man yra lat­vių ir če­kų. Ne tiek kal­bos, kiek kal­bė­se­na ir žmo­nės, to­mis kal­bo­mis kal­ban­tys. Gal to­dėl, kad abie­jo­se ša­ly­se yra te­kę po pus­me­tį pa­gy­ven­ti, tuo­syk bu­vau pra­mo­kęs ir šne­ka­mo­sios kal­bos tiek, kad ga­lė­jau bend­rau­ti gat­vė­je, par­duo­tu­vė­je, pa­sa­ky­ti ko­kią vie­šą kal­be­lę ar pa­skai­ty­ti pra­ne­ši­mą kon­fe­ren­ci­jo­je. Iš če­kų kal­bos esu iš­ver­tęs ling­vis­ti­kos me­to­do­lo­gi­jos pa­grin­dų va­do­vė­lį (ver­ti­mą pa­skel­bė Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas). Pri­rei­kus kal­bo­ty­ros teks­tų esu pa­skai­tęs ir ki­to­mis kal­bo­mis – vo­kie­čių, pran­cū­zų, ru­mu­nų... Su­si­pa­žįs­ti su tos kal­bos gra­ma­ti­ka, pa­sii­mi žo­dy­ną – ir pir­myn. Per sa­vai­tę, žiū­rėk, ir įvei­ki rei­ka­lin­gą straips­nį. Ži­no­ma, jei­gu rei­kia tik bend­ros pa­žin­ties, o ne tiks­laus ver­ti­mo.

„Ma­te­ri­jos šo­kis...“

– Ar įsi­vaiz­duo­ja­te, kad šian­dien Šiau­liuo­se ga­lė­tu­me su­reng­ti to­kią Kal­bos šven­tę kaip 1988-ai­siais? Kai į Sau­lės laik­ro­džio aikš­tę su­plū­do tūks­tan­čiai žmo­nių, ti­kė­da­mi, kad ga­li iš­gel­bė­ti lie­tu­vių kal­bą ir sa­ve. Ar im­tu­mė­tės ją or­ga­ni­zuo­ti?

– Bu­vau tik vie­nas iš anos šven­tės or­ga­ni­za­to­rių. Šven­tę su­reng­ti pa­siū­lė tuo­me­ti­nis Lie­tu­vos kul­tū­ros fon­do pir­mi­nin­kas pro­fe­so­rius Čes­lo­vas Ku­da­ba, ini­cia­ty­vos ėmė­si to me­to Šiau­lių kraš­to kul­tū­ros fon­do pir­mi­nin­kas, Šiau­lių in­ži­nie­rių na­mų ve­dė­jas Vac­lo­vas Ving­ras. Jis ir ma­ne, anuo­me­ti­nį Pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Lie­tu­vių kal­bos ka­ted­ros ve­dė­ją, tuo en­tu­ziaz­mu už­krė­tė. Šian­dien pa­na­ši šven­tė neį­ma­no­ma. Ta­da žmo­nes, vi­są Lie­tu­vą kė­lė At­gi­mi­mas, aug­te suau­gęs su tau­ti­niu są­jū­džiu. Da­bar? Ne aš su­gal­vo­jau, Poe­tas pa­sa­kė: ma­te­ri­jos šo­kis ant dva­sios la­vo­no. Se­no­kai pa­sa­kė. O at­ro­do, kad šian­dien.

Kal­bos atei­tis neat­ro­do švie­­si

– J. Jab­lons­kio žo­džiai: „Kal­bo­je tau­ta pa­si­sa­ko, kas esan­ti.“ Ką šian­dien apie sa­ve pa­si­sa­ko­me sa­vo kal­bo­je?

– Nū­die­nos lie­tu­vių kal­bi­nin­kai šiuo klau­si­mu yra su­si­prie­ši­nę. Vie­ni (pa­pras­tai mies­to au­gin­ti­niai, jau­nes­nės kar­tos) tei­gia, kad vis­kas ge­rai, kal­ba yra to­kia, ko­kia ir tu­ri bū­ti, da­bar­ti­nė kal­ba ati­tin­kan­ti da­bar­ti­nės vi­suo­me­nės po­rei­kius – ko dar rei­kia! Ki­ti (pa­pras­tai ki­lę iš kai­mo, vy­res­nės kar­tos) ma­no, kad da­bar­ti­nė kal­ba, ypač kal­bė­se­na, skurs­ta, sū­sta... Prik­lau­sau pa­sta­rie­siems, gal to­dėl, kad esu se­nas ir iš kai­mo. Ne­re­tas pa­si­kė­lęs mies­te­lė­nas nie­ki­na lie­tu­vių kal­bą: esą ji esan­ti kai­mie­tiš­ka, ag­ra­ri­nė, ma­žai te­tin­kan­ti mies­tui, kul­tū­rai. To­kiems at­sa­ky­čiau Vy­dū­no žo­džiais: varg­šai, jie ne­pa­žįs­ta lie­tu­vių kal­bos gel­mių. Di­džio­ji da­lis „Lie­tu­vių kal­bos žo­dy­no“ – nei kai­miš­ka, nei mies­tiš­ka, ji iš­reiš­kia žmo­gaus bu­vi­mą po sau­le ap­skri­tai. Ne­sens­tan­čius, ne­praei­na­mus da­ly­kus. Rei­kia tik ati­džiau į tą kal­bą įsi­žiū­rė­ti, įsi­klau­sy­ti. Ra­sim šim­tus, tūks­tan­čius gra­žiau­sių se­nų fra­zeo­lo­giz­mų, pa­ly­gi­ni­mų, me­ta­fo­rų, prie­žo­džių, ku­rie pui­kiau­siai iš­reikš ir mo­der­naus da­bar­ties žmo­gaus pa­sau­lė­vo­ką. Bet kam varg­ti, ieš­ko­ti, kai čia pat, po ran­ka, šios die­nos „lo­biai“. Juos ir grie­biam: ši­toj vie­toj, šian­dien die­nai, yra, kaip yra, pa­sto­vė­ti už sa­ve, in­ves­tuo­ti į sa­ve, ačiū la­bai, dvi­gu­bi stan­dar­tai, pa­kan­ka­mai ma­ža (pen­si­ja), žmo­giš­ki iš­tek­liai... „Iki“ pre­ky­bos tink­las jau ke­le­tą me­tų aist­rin­gai my­li mais­tą (užuo­t my­lė­jęs mus, pir­kė­jus), ar ne jis bus ir „Gi­mi­nių“ se­ria­lo vei­kė­jus iš­mo­kęs vir­ti my­li­miau­sius varš­kė­tu­kus...

– Ko­kią ma­to­te lie­tu­vių kal­bos per­spek­ty­vą per ar­ti­miau­sius ke­lis de­šimt­me­čius? Jei­gu ti­kė­si­me pro­gno­zė­mis, po pen­kias­de­šim­ties me­tų mū­sų bus vos 1,5 mi­li­jo­no. Ko­kia tuo­met bus mū­sų kal­ba – ne vien sti­lis­ti­kos po­žiū­riu? Ar be­bus?

– Apsk­ri­tai man „pa­sau­lis liūd­nas, bet pui­kus“. Ta­čiau lie­tu­vių kal­bos atei­tis neat­ro­do švie­si. Ne­ma­tau nei šal­ti­nių, iš ku­rių ji ga­lė­tų sem­tis ga­lių, nei ap­lin­ky­bių, ku­rios jai pa­dė­tų kles­tė­ti, gra­žė­ti. La­bai jau stip­rios ar­do­mo­sios, griau­na­mo­sios jė­gos. Ypač skau­du dėl kai ku­rių in­te­lek­tua­lų, ku­rie, gal ir ge­ri sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tai, de­ja, di­le­tan­tiš­kai ir įnir­tin­gai, nie­kin­da­mi kal­bi­nin­kus, ima­si spręs­ti kal­bos prie­žiū­ros, tvar­ky­bos, nor­mi­ni­mo rei­ka­lus.

O šiaip jau – atei­tį spė­ti sun­ku, ri­zi­kin­ga, ar­ba, kaip gra­žiai sa­kė An­ta­nas Ma­cei­na (kas da­bar taip pa­sa­kys?!), atei­ties svars­ty­bos duž­lios.

Lie­tu­viš­ku­mas – gal tik­rai mi­tas?

– Apie lie­tu­viš­ku­mą kal­bo­je ir gy­ve­ni­me. Gal lie­tu­viš­ku­mas iš tie­sų tė­ra mi­tas, dėl ku­rio tuš­čiai su­ka­me gal­vas ir ait­ri­na­me šir­dis?

– Kiek­vie­na kal­ba iš­reiš­kia sa­vi­tą pa­sau­lė­vaiz­dį. Ar ga­li bend­ruo­me­nė, kal­ban­ti tam tik­ra kal­ba, ne­tu­rė­ti bend­ru­mo, tai­gi ir sa­vi­tu­mo, at­si­spin­din­čio kal­bo­je? Ar ga­li as­muo, ku­rio gim­to­ji kal­ba yra lie­tu­vių, ku­riam to­ji kal­ba yra pa­grin­di­nė kal­bi­nės raiš­kos prie­mo­nė, ne­bū­ti bent kiek lie­tu­viš­kas? Di­džio­sios da­lies žmo­nių tau­tiš­ku­mas yra as­me­ny­bės dė­muo, vie­na iš sa­vy­bių. Taip, ne pa­ti svar­bio­ji, bet... Poe­tas kos­mo­po­li­tas To­mas Venc­lo­va sa­ko ga­lįs bend­rau­ti, ra­šy­ti straips­nius, skai­ty­ti pa­skai­tas ne tik lie­tu­viš­kai, bet ir ru­siš­kai, ang­liš­kai, len­kiš­kai... O ei­lė­raš­čius ra­šy­ti – tik lie­tu­viš­kai! Gal tai šį tą sa­ko. Ku­riais teks­tais kū­rė­jas reiš­kia sa­vi­čiau­sias min­tis, gi­liau­sius jaus­mus, sa­vo in­di­vi­dua­lu­mą, uni­ka­lu­mą? Ne­rei­kė­tų kaip sa­vi­tu­mo vi­siš­kai nu­ra­šy­ti net ir mū­sų pri­si­ri­ši­mo prie krep­ši­nio ar ce­pe­li­nų. Aiš­ku, tai pa­vir­šiaus, ne gel­mių da­ly­kai, bet vis dėl­to...

Ar tik­rai šiau­lie­tis?

– Vie­na­me in­ter­viu pra­si­ta­rė­te, jog Šiau­liai taip ir ne­ta­po jums la­bai ar­ti­mi ir sa­vi. Ar tik­rai? Juk čia pra­bė­go be­veik vi­sas gy­ve­ni­mas.

– Šiau­liai yra ma­no mies­tas, nors ir ne gim­ta­sis. Man skau­du, kai mand­ras Vil­niaus žur­na­lis­tas ty­čio­ja­si iš mū­sų bė­dų. Kas be ko, iš kvai­lo­kų da­ly­kų (o kur jų nė­ra?) ga­li­ma ir pa­si­juok­ti, bet skau­di­na vien­pu­siš­ku­mas, api­bend­ri­ni­mas. Mies­tas pil­nas gra­žių, iš­si­la­vi­nu­sių, darbš­čių, ta­len­tin­gų žmo­nių, pra­smin­gos veik­los, pli­ka akim ma­to­mų dar­bų. Ne­rei­kė­tų Šiau­lių kul­tū­ros eta­lo­nu da­ry­ti pi­ly­pu­kų, sau­lė­nų lai­ky­se­nos ir kal­bė­se­nos. Kai mi­nė­ta­sis sos­ti­nės sa­ty­ri­kas šai­po­si iš mū­sų Ge­le­ži­nės la­pės, taip ir knie­ti jam at­rėž­ti: o jūs tu­rit Vamz­dį...

Esa­mo­jo lai­ko da­­ly­­viai

– Ką pa­sa­ky­tu­mėt apie esa­mą­jį lai­ką? Kaip jį api­bū­din­tu­mėt? Kas la­biau­siai džiu­gi­na ir kas liū­di­na? Kal­ban­tis pra­sprū­do min­tis, kad mo­ko­me vai­kus gy­ven­ti pa­sau­ly­je, ku­rio jau nė­ra.

– Suin­ven­to­rin­ti esa­mo­jo lai­ko džiaugs­mus ir liū­de­sius ne­bū­tų leng­va. Džiu­gi­na ir gam­tos gra­žu­mas, ir žmo­gaus kū­ry­ba. Man ypač sma­gu žiū­rė­ti į ma­žus ir au­gan­čius vai­kus (gal tas džiu­gus smal­su­mas ei­na iš pa­są­mo­nės, kad pa­sau­lis tę­sia­si, ne­si­bai­gia su ma­no kar­ta, su ma­nim). O la­biau­siai liū­di­na ne­do­ru­mas ir kvai­li vir­ši­nin­kai bei jų pa­ran­ki­niai, ne­no­rin­tys ar ne­ga­lin­tys pri­pa­žin­ti sa­vo ri­bo­tu­mo. Jie pri­da­ro ypač daug ža­los. Bet, kai bur­no­da­mas da­bar­ties pa­pro­čių pa­ge­di­mą per­ne­lyg įsi­smar­kau­ju ir su­si­vo­kiu, tai pa­ts sa­ve pri­stab­dau Ro­me­no Ga­ri (Ro­main Ga­ry) žo­džiais: „Yra žmo­nių, ku­rie sa­vo su­si­dė­vė­ji­mą prii­ma kaip ci­vi­li­za­ci­jos nuo­puo­lį.“ Ar­ba op­ti­mis­ti­niu mū­sų že­mai­čių pa­sa­ky­mu: nie­kas mie­to į (čia ne­la­bai gra­žų žo­dį kei­čiu gra­žes­niu) už­pa­ka­lį ne­su­ka, gal’ dar gy­vent.

Min­tis apie vai­kų mo­ky­mą kaž­kur iš­skai­ty­ta, ji pa­sa­ko pa­pras­tą tie­są: pa­sau­lis kei­čia­si, šian­dien jis ki­toks ne­gu ma­no jau­nys­tės me­tais, ry­toj bus dar kiek ki­toks. Ar aš, tu­rin­tis ano, praei­tin nuė­ju­sio pa­sau­lio pa­tir­tį, ga­liu pa­sa­ky­ti vai­kui, kaip jis tu­ri gy­ven­ti šian­dien ir ry­toj? Ir vis dėl­to! Juk žmo­gaus pri­gim­tis ne ką te­si­kei­čia, mei­lė, drau­gys­tė, užuo­jau­ta ga­li įgy­ti kiek ki­to­kią raiš­ką, bet es­mė, šer­dis, dva­sia iš­lie­ka ta pa­ti. Va, ši­to ir ga­lim pa­mo­ky­ti ir sa­vo vai­kus, ir vai­kai­čius...

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Gim­to­ji kal­ba iš­reiš­kia žmo­gaus bu­vi­mą po sau­le“, – tei­gia pro­fe­so­rius Ka­zi­mie­ras Žu­per­ka.

2016 m. Šiau­lių mies­to švie­suo­lis Ka­zi­mie­ras Žu­per­ka ap­do­va­no­tas Šv. Ka­zi­mie­ro or­di­no Le­li­jos žie­do gar­bės ženk­lu. Ap­do­va­no­ji­mą tei­kia or­di­no kom­tū­ras Ka­zys Al­mi­nas.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Iš­ki­lūs Šiau­lių li­tua­nis­tai Ka­zi­mie­ras ir Joa­na Žu­per­kos su pir­mą­ja vai­kai­te Kot­ry­na.

K. Žu­per­ka su dok­to­ran­te Vai­da Ma­ri­ja Kna­bi­kai­te, ku­ri pir­mo­ji ap­gy­nė di­ser­ta­ci­ją apie XX a. lie­tu­vių sti­lis­ti­ką. Da­bar – Mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos dės­ty­to­ja, 4 ro­ma­nų au­to­rė, Ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė.

Dienos populiariausi

Latvijos orkestras paliko šaltą Katedrą

2017 m. balandžio 21 d.
lankomiausias

Vi­ce­me­ras išrinktas: ką dirbs – neaišku (1)

2017 m. balandžio 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas