(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Kelmės rajone

Laisvės kovų dalyvė ilgisi vaikystės Lietuvos

2017 m. kovo 10 d.
Regina MUSNECKIENĖ

91 me­tų mo­ky­to­ja An­ta­ni­na Vy­tu­vy­tė 1988 – ai­siais vi­sa sie­la jau­tė at­gims­tan­čios nau­jo­sios Lie­tu­vos dai­gus. Įsi­lie­jo į Są­jū­dį. Pir­mo­ji ra­jo­ne pa­siu­vo tris­pal­vę Lie­tu­vos vė­lia­vą ir pa­do­va­no­jo Są­jū­džio būs­ti­nei. Ji sto­vė­jo Bal­ti­jos ke­ly­je. Pri­si­dė­jo prie at­gai­vin­to „Kra­žių ai­dų“ laik­raš­čio lei­dy­bos. Ak­ty­viai dar­ba­vo­si rin­ki­muo­se. Pel­nė Pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus, Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­ko Vy­tau­to Lands­ber­gio, prem­je­ro And­riaus Ku­bi­liaus pa­dė­kos raš­tus.

Gar­baus am­žiaus ir lais­vos Lie­tu­vos su­lau­ku­si mo­te­ris džiau­gia­si gy­ve­ni­mu, bet il­gi­si sa­vo vai­kys­tės Lie­tu­vos, ku­rio­je žmo­nės gy­ve­no lai­ky­da­mie­si De­ka­lo­go.

reginamus@skrastas.lt

„Is­to­ri­ja – man yra vis­kas“

Vi­są gy­ve­ni­mą An­ta­ni­ną Vy­tu­vy­tę ly­dė­jo be­ga­li­nis no­ras mo­ky­tis, to­bu­lė­ti, do­mė­tis tuo kas vyks­ta čia ir da­bar ir tuo, kas jau va­di­na­ma is­to­ri­ja. Nuo jau­nys­tės šir­din įkri­to Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus žo­džiai: „Tau­ta, ne­ver­ti­nan­ti praei­ties, ne­tu­ri atei­ties.“

Mo­ky­to­ja vi­suo­met tu­rė­jo nuo­jau­tą, jog ka­da nors Lie­tu­va bus lais­va. Pa­me­na 90 – ai­siais su ko­le­ge sto­vė­jo mo­kyk­los ko­ri­do­riu­je prie lan­go. Ko­lū­kie­čių bū­riai trau­kė į su­si­rin­ki­mą. O ji lyg ži­no­da­ma ta­rė: „Tai jau pa­sku­ti­nie­ji jų su­si­rin­ki­mai“.

Kai įsi­lie­jo į Są­jū­džio veik­lą, įkū­rė gru­pę Kra­žiuo­se, at­gai­vi­no „Kra­žių ai­dų“ laik­raš­tį, tie pa­pras­ti ko­lū­kie­čiai kar­tais iš jos šai­py­da­vo­si: „Ei­na Są­jū­dis“. Bu­vo net gra­si­nan­čių skam­bu­čių. Pu­čo or­ga­ni­za­to­riai, pa­skam­bi­nę mo­ky­to­jai sa­kė iš­ve­šią ją į Raud­gi­rio miš­ką „pa­ra­gau­ti drus­kos“.

Ta­čiau po­nia An­ta­ni­na dėl to ne­jau­tė nei bai­mės, nei nuo­skau­dos, nei ne­pa­to­gu­mo. Tie­siog dir­bo, nes bu­vo už­val­džiu­si lais­vos Lie­tu­vos idė­ja. Kra­žių Są­jū­džio gru­pė­je bu­vo tik de­šimt žmo­nių. Dar­bo už­te­ko vi­siems. Ji už­sa­ki­nė­da­vo ir pla­tin­da­vo, o kar­tais pa­teik­da­vo ir me­džia­gos Kra­žių ai­dų“ laik­raš­čiui, or­ga­ni­zuo­da­vo su­si­rin­ki­mus. Is­to­ri­jos mo­ky­to­jas Edar­das Dir­mei­kis rin­ko me­džia­gą apie par­ti­za­nus. Bu­vo nu­spręs­ta par­ti­za­nams pa­sta­ty­ti pa­mink­lą. Kra­žiš­kiai pir­mie­ji įkū­rė „Bo­čių“ or­ga­ni­za­ci­ją.

A. Vy­tu­vy­tė pa­siu­vo tris­pal­vę Są­jū­džio būs­ti­nei. „Tuo me­tu bu­vo la­bai su­dė­tin­ga gau­ti me­džia­gos, – me­na. – Rau­do­ną­ją da­lį bu­vo ga­li­ma paim­ti iš ru­siš­kos vė­lia­vos. Gau­ti ža­lio ir gel­to­no šil­ko bu­vo pro­ble­ma. Pa­vy­ko tik per mo­kyk­los ūk­ve­dį.“

Vis­ką, kas tuo me­tu vy­ko, fik­sa­vo sa­vo die­no­raš­ty­je. Gal­būt mo­ky­to­jos die­no­raš­tis ka­da nors taip pat pa­si­tar­naus is­to­ri­jai.

1944 me­tais dar bū­da­ma gim­na­zis­tė ji ne­šio­jo trsi­pal­vę vė­lia­vė­lę po at­la­pu. Taip da­rė ne ji vie­na. Tarp gim­na­zis­tų bu­vo ir dau­giau pa­trio­tų. Vai­kys­tė­je pri­klau­sė An­ge­lai­čių or­ga­ni­za­ci­jai, ku­ri mo­kė pa­vyz­din­go el­ge­sio ir mei­lės Die­vui bei ar­ti­ma­jam. Gal­būt iš tų lai­kų mo­ky­to­ją vi­są gy­ve­ni­mą ir ly­di vai­kys­tės Lie­tu­vos il­ge­sys.

Mo­ky­to­jas – tai švie­su­lys

Po­nios An­ta­ni­nos tė­vai ne­bu­vo tur­tuo­liai. Pap­ras­ti vals­tie­čiai, tu­rė­ję 20 hek­ta­rų že­mės Laz­dū­nė­nų kai­me Ši­lu­tės ra­jo­ne. Tė­vas Jo­nas Vy­tu­vis pen­ke­rius me­tus tar­na­vo Ca­ro ka­riuo­me­nė­je. Ma­ma tą lai­ką vie­na pri­žiū­rė­jo ūkį ir ke­tu­ris vai­kus. Skalb­da­vo kūd­ro­je, pa­dau­žy­da­ma kul­tu­ve, nė­rė, mez­gė, siu­vo. Rei­kė­jo ap­reng­ti tris sū­nus ir duk­rą.

Jų šei­ma ei­da­vo į Prū­si­ją par­duo­ti svies­to ir nu­si­pirk­ti pra­mo­ni­nių pre­kių. Tu­rė­jo di­de­lį dvie­jų ga­lų na­mą. Da­lį na­mo nuo­ma­vo mo­ky­to­jų šei­mai. Nuo ta­da po­nios An­ta­ni­nos gal­vo­je ir gi­mė sva­jo­nė tap­ti mo­ky­to­ja. Ją ža­vė­jo mo­ky­to­jų šei­mos elg­se­na, šil­ti ir kul­tū­rin­gi jų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, sko­nin­ga ap­ran­ga.

Ga­ny­da­ma kar­ves už­si­lip­da­vo ant kel­mo ir sa­ky­da­vo pra­kal­bas, kai žais­da­vo su sa­vo bro­liais ir kai­my­nų vai­kais, ji­nai vi­suo­met bū­da­vo mo­ky­to­ja. Sme­to­nos lai­kais po­nia An­ta­ni­na bai­gė pra­di­nę mo­kyk­lą. Ga­vo kny­gu­tę su vi­sos Lie­tu­vos vy­riau­sy­bės po­rtre­tais.

Tė­vas ne­la­bai no­rė­jo, kad duk­ra siek­tų moks­lų. Rei­kė­jo, kad lik­tų dar­buo­tis ūky­je. Kad at­si­sa­ky­tų min­ties mo­ky­tis, pa­ža­dė­jo nu­pirk­ti dvi­ra­tį. Mat, la­bai mė­go dvi­ra­čiu va­ži­nė­tis.

Ta­čiau nie­kas neį­vei­kė mer­gai­tės troš­ki­mo tap­ti mo­ky­to­ja. Bai­gė Že­mai­čių Nau­mies­čio pro­gim­na­zi­ją, įsto­jo į Kel­mės gim­na­zi­ją. Čia ją rė­mė tė­vo bro­lis ku­ni­gas An­ta­nas Vy­tu­vis, tuo me­tu dir­bęs Kel­mės pa­ra­pi­jo­je. Jis rė­mė ir vy­res­nį­jį An­ta­ni­nos bro­lį An­ta­ną, stu­di­ja­vu­sį ar­chi­tek­tū­rą Kau­ne.

„Kad baig­čiau moks­lus, pa­siau­ko­jo ma­ma. Ji vie­na dir­bo vi­sus mo­te­riš­kus dar­bus, – me­na po­nia An­ta­ni­na.

To­dėl, bai­gu­si gim­na­zi­ją, grį­žo į tė­vų na­mus ir ku­rį lai­ką dir­bo mo­ky­to­ja Laz­dū­nė­nų mo­kyk­lo­je. Kai bai­gė mo­ky­to­jų kur­sus, bu­vo per­kel­ta į Kel­mės ra­jo­ną, Kra­žių apy­lin­kės Lenk­vie­čių mo­kyk­lą. Čia mo­kė pra­di­nu­kus. Bet stu­di­ja­vo geog­ra­fi­ją.

Šeš­ta­die­niais jau­na mo­ky­to­ja sės­da­vo ant dvi­ra­čio ir va­žiuo­da­vo į tė­vų na­mus, esan­čius už 80 ki­lo­met­rų. Nuo anks­ty­vo ry­to pra­dė­ju­si min­ti pe­da­lus pa­va­ka­re pa­siek­da­vo Vai­nu­tą. Va­žiuo­da­vo, kad pa­dė­tų dar­buo­tis kai­me li­ku­siems tė­vams.

30 me­tų A. Vy­tu­vy­tė mo­ky­to­ja­vo Lenk­vie­čiuo­se. Kai ten už­da­rė mo­kyk­lą, bu­vo per­kel­ta į Kra­žius. Čia dės­tė geog­ra­fi­ją.

Tė­viš­kės že­mė kil­no­jo ko­jas

Prieš sep­ty­ne­tą me­tų A. Vy­tu­vy­tė per­si­kė­lė į Kel­mę. Per 40 dar­bo mo­kyk­lo­je me­tų su­tau­pė nuo­sa­vam bu­tui. „Kel­mė ma­ne trau­kė. Čia bai­giau gim­na­zi­ją. Čia dir­bo ma­no dė­dė ku­ni­gas An­ta­nas. Čia, at­va­žia­vęs pas jį į sve­čius mi­rė ma­no tė­tė. Ne­bu­vo kaip jo kū­no par­vež­ti į kai­mą, čia ir pa­lai­do­jo­me. Ša­lia jo at­gu­lė ir Ši­lu­tės ra­jo­ne gy­ve­nu­si ma­no ma­ma.“

Gim­ti­nė­je bu­vo li­kęs gy­ven­ti po­nios An­ta­ni­nos bro­lis Kos­tas. Ūki­nin­ka­vo ir bro­lis Juo­zas.

Ar­chi­tek­tū­rą stu­di­ja­vęs bro­lis An­ta­nas per ka­rą bu­vo iš­vež­tas pri­vers­ti­niams dar­bams į Vo­kie­ti­ją. Tik lai­min­go at­si­tik­ti­nu­mo dė­ka pa­te­ko į ang­lų ir ame­ri­kie­čių kont­ro­liuo­ja­mą Vo­kie­ti­jos zo­ną. La­bai ge­rai iš­mo­kęs vo­kie­čių kal­bą ten bai­gė aukš­tuo­sius ar­chi­tek­tū­ros moks­lus ir iš­vy­ko į Ame­ri­ką, kur dir­bo ka­ro pra­mo­nės ar­chi­tek­tu, su­pro­jek­ta­vo vy­riau­sy­bės slėp­tu­vę.

Il­gą lai­ką Vy­tu­vių šei­ma nie­ko ne­ži­no­jo apie sū­naus li­ki­mą. Lai­kė jį din­gu­siu be ži­nios. Kai paaiš­kė­jo, jog yra gy­vas ir gy­ve­na Ame­ri­ko­je, bend­rau­ti te­ko at­sar­giai, slaps­tan­tis.

1991 me­tais, Lie­tu­vai pa­skel­bus Nep­rik­lau­so­my­bę, jis at­skri­do į Lie­tu­vą su sū­nu­mi. Po­nia An­ta­ni­na nu­va­žia­vo jo pa­si­tik­ti į oro uos­tą.

„Iš­sis­ky­rė­me dar vi­sai jau­ni. Ne­ži­no­jo­me, kaip at­pa­žin­si­me vie­nas ki­tą. Bu­vo­me ne­si­ma­tę 50 me­tų. Su­ta­rė­me, kad pa­mo­juo­si­me vie­nas ki­tam tris­pal­vė­mis vė­lia­vė­lė­mis. Bro­lis at­skri­do su sū­nu­mi. Nus­te­bau pa­ma­čiu­si to­kį aukš­tą vai­ki­ną.“

Bro­lis An­ta­nas į Lie­tu­vą bu­vo at­skri­dęs po­rą kar­tų. Kai at­vy­ko ant­rą­jį kar­tą, ap­lan­kė gim­ti­nę. „Pe­rė­jo­me sa­vo že­me. Jaus­mas ypa­tin­gas. At­ro­dė, jog že­mė pa­ti kil­no­ja mū­sų ko­jas. Taip leng­va bu­vo ir ge­ra.“

Su­si­ti­ki­mas su dar gy­vu bro­liu po­niai An­ta­ni­nai bu­vo vie­na iš di­džiau­sių Nep­rik­lau­so­my­bės do­va­nų. Ta­čiau ko­vo­to­ja už Lie­tu­vos lais­vę vy­lė­si, jog šian­die­ni­nė Lie­tu­va bus pa­na­šes­nė į aną jos vai­kys­tės Lie­tu­vą, kai žmo­nės griež­tai lai­kė­si De­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų, kai nie­kas ne­ra­kin­da­vo du­rų, nes ži­no­da­vo, jog Lie­tu­vo­je yra tik vie­nas va­gis Ric­kus.

„Ne­si­ti­kė­jau, kad žmo­nės pa­liks be mo­ra­lės. Nė­ra są­ži­nin­gu­mo. Vi­sų na­gai į sa­ve lenk­ti. Ma­nau, kad mus su­ga­di­no so­vie­ti­nė san­tvar­ka. Kai­mo žmo­nės ne­pra­ti­no vai­kų dirb­ti ir lik­ti prie že­mės. Va­rė į mies­tą, kad ne­brai­dy­tų pur­vy­no, o pa­tys rė­mė la­ši­niais.

Pra­ra­do­me gi­mi­niš­ku­mą. Pa­me­nu vai­kys­tė­je, gi­mi­nės kvies­da­vo vie­ni ki­tus pie­tų. Pas­kui šei­mos ir gi­mi­nės su­si­skal­dė – kas stri­bas, kas par­ti­za­nas, ką iš­ve­žė į Si­bi­rą. Ne su vi­sais gi­mi­nai­čiais ga­lė­jai lais­vai bend­rau­ti.“

Au­to­rės nuo­tr.

An­ta­ni­na Vy­tu­vy­tė: „Lie­tu­va bū­tų švie­ses­nė, jei­gu vie­tos val­džia ne tik lai­ky­tų­si įsta­ty­mo rai­dės, bet at­si­žvelg­tų ir į žmo­gaus vi­dų, jo sa­vi­jau­tą, žmo­gų švies­tų, jam aiš­kin­tų. Tuo­met Lie­tu­va bū­tų švie­ses­nė ir lai­min­ges­nė."

As­me­ni­nės nuo­tr.

Ame­ri­ko­je gy­ve­nęs bro­lis An­ta­nas (de­ši­nė­je) ap­lan­kė ir Lenk­vie­čių mo­kyk­lą, ku­rio­je tris de­šimt­me­čius dir­bo jo se­suo An­ta­ni­na.

Šia­me na­me, pas mo­ky­to­ją Sa­lo­mė­ją Ur­bi­kie­nę daž­niau­siai rink­da­vo­si Są­jū­džio da­ly­viai. Ant na­mo iš­ka­bin­ta at­mi­ni­mo len­ta. Per iš­kil­mes da­ly­va­vo Kel­mės są­jū­die­čiai.

Dienos populiariausi

Švietimo laukia didelės permainos

2017 m. kovo 21 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. kovo 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas