(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Gamink ir balsuok
Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Gyvenimo spalvos

Rašytojas Vytautas Almanis: dabar žemė, kaimas su numeriu – kaip lageriuose

2017 m. kovo 18 d.
Jūratė KIELĖ

Ak­me­nės ra­jo­no val­džia guo­dė­si: Vie­šu­čių kai­mo nie­kaip ne­ga­li­me pa­nai­kin­ti, nors ten se­niai nie­kas ne­be­gy­ve­na. Iš­tuš­tė­ję kai­mai tik sta­tis­ti­ką jau­kia, iš­krai­po rea­lų že­mė­la­pį, žiū­rėk, dar ir lė­šų pa­rei­ka­laus. Toks yra vals­ty­bi­nis po­žiū­ris. „Nė­ra ko šniurkš­čio­ti dėl emig­ra­ci­jos, te­gul va­žiuo­ja nors į Ma­da­gas­ka­rą. Jei­gu kai­mas su­nai­kin­tas, jei ap­lin­kui tik Kai­ka­rio ar Kar­baus­kio že­mės, Lie­tu­vos čia nė­ra. Bet aš pa­ts tu­riu lai­ky­ti iki pa­sku­ti­nio“, – ti­ki­na pa­sku­ti­nis Vie­šu­čių kai­mo prie pat Lat­vi­jos sie­nos gy­ven­to­jas Vy­tau­tas Al­ma­nis.

– Tai pa­sku­ti­nė, bet tur­būt ne vie­nin­te­lė jū­sų gim­to­jo kai­mo ko­va už tei­sę iš­lik­ti? – tei­ra­vo­mės ra­šy­to­jo, gam­ti­nin­ko, ke­liau­to­jo Vy­tau­to AL­MA­NIO.

– Taip, šian­dien jau kal­ba­me ne apie pa­ties kai­mo, o tik apie jo pa­va­di­ni­mo iš­sau­go­ji­mą. Vi­si ži­no­me, kas vy­ko po­ka­rį. Ko­lek­ty­vi­za­ci­ja, me­lio­ra­ci­ja... Pra­ras­ti sa­vo že­mę, gim­tuo­sius na­mus – pa­ts bai­siau­sias da­ly­kas vals­tie­čiui. Bet po­ka­ry bent ga­lė­jai pa­si­prie­šin­ti – paim­ti šau­tu­vą ir ap­si­gin­ti, išei­ti į miš­ką. Ta­da ir vil­tis bu­vo gy­va. Su­va­ry­ti į kol­cho­zus žmo­nės ti­kė­jo, kad tai neam­ži­na, kad vie­ną die­ną jie vėl taps sa­vo že­mių šei­mi­nin­kais, kiek­vie­nas ži­no­jo, kur yra jo, kur kai­my­no že­mė.

Ir ken­tė­da­mas trem­ty­je gal­vo­jai: grį­šiu, ateis ki­ti lai­kai... Vi­si jų lau­kė­me, bet kar­tu su jais atė­jo ir to­kie kaip Kar­baus­kis, že­mė at­si­dū­rė vie­no­se ran­ko­se. Pra­si­dė­jo kon­so­li­da­ci­ja – iš es­mės ta pa­ti ko­lek­ty­vi­za­ci­ja, tik mand­res­niu žo­džiu pa­va­din­ta, – ir dau­ge­lio kai­mų nė pėd­sa­ko ne­be­li­ko. Aš dar lai­kiau­si kaip koks par­ti­za­nas. Bu­vau pri­si­re­gist­ra­vęs Vie­šu­čiuo­se, kad iš­lik­tų bent kai­mo pa­va­di­ni­mas, bet, at­ro­do, tas nie­ko ne­pa­dė­jo.

Gal­vo­jau, kol aš esu, tol yra ir kai­mas, nors iš se­nų­jų Vie­šu­čių nie­ko ne­be­li­ko, ma­ne su­pa di­die­ji ūki­nin­kai. Kar­tą vie­no jų pa­klau­siau, ar ži­no, ko­kio­je že­mė­je jis dir­ba. Gal­vo­jo gal­vo­jo akis per­ver­tęs, į to­lius žiū­rė­da­mas. Jaut­val­kiuo­se, sa­ko. Su­si­ner­vi­nau bai­siau­siai: žal­ty, čia Vie­šu­čių že­mė! Jis tik nu­mo­jo ran­ka: kam tie pa­va­di­ni­mai, kai vi­si skly­pai su nu­me­riais. Ar ne ly­giai tas pa­ts kas la­ge­riuo­se – ten žmo­gus pa­var­dės ne­be­tu­rė­da­vo, ant nu­ga­ros jam bū­da­vo nu­me­ris. Da­bar že­mė, kai­mas su nu­me­riu.

– Il­gus me­tus at­kak­liai prie­ši­na­tės tam, kas at­ro­do neiš­ven­gia­ma. Gy­ve­na­te Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je, bet neiš­si­re­gist­ruo­ja­te iš Vie­šu­čių, ku­riuo­se jau dau­ge­lį de­šimt­me­čių nie­ko nė­ra – tik jū­sų ran­ko­mis gai­vi­na­mas gi­mi­nės pa­li­ki­mas. Ar šian­dien Vie­šu­čiai tei­siš­kai te­beeg­zis­tuo­ja?

– Jei­gu at­vi­rai, aš tur­būt sa­ve ap­gau­di­nė­ju. Kai­mo se­niai ne­bė­ra, ir pa­ts pa­va­di­ni­mas jau su­nai­kin­tas. Vie­šu­čiai tu­rės va­din­tis Šap­na­giais, kaip ar­ti­miau­sias nuo čia dar gy­vuo­jan­tis kai­mas. Pa­gal Di­dį­jį lie­tu­vių kal­bos žo­dy­ną šap­na­giai – tai smul­kūs va­gys. Aš ne­no­riu bū­ti va­gi­mi! Bet ar kas klau­sia? El­gia­ma­si taip, kaip kaž­ka­da el­gė­si ru­sai, nuo vis­ko plėš­da­mi lie­tu­viš­kus pa­va­di­ni­mus. Tik ta­da ži­no­jo­me, kas tai da­rė. O ant ko pyk­ti da­bar?

– Ku­ri san­tvar­ka nu­ma­ri­no jū­sų kai­mą?

– Iš gim­tų­jų vie­tų iš­vy­kau 1961-ai­siais. Tuo­met dar nie­kas ne­bu­vo iš­dras­ky­ta. Kar­tais į ran­kas pa­ten­ka ško­tų na­cio­na­li­nio poe­to Ro­ber­to Bern­so (Ro­bert Burns) na­mo nuo­trau­kos, jis tar­si ko­pi­ja to, ku­ria­me aš au­gau, – drėb­tas iš mo­lio, la­bai sto­rų sie­nų, 30 met­rų il­gio. Na­me nuo neat­me­na­mų lai­kų bu­vo cent­ri­nis šil­dy­mas, to­kie sto­ri vamz­džiai su dū­mais. Klau­siau tė­vo, ka­da jis sta­ty­tas, sa­kė, gal se­ne­lio, gal pro­se­ne­lio. Sa­vo die­nas na­mas bai­gė aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je. So­vie­ti­nė me­lio­ra­ci­ja vis­ką su­ly­gi­no su že­me. Pa­li­ko tik kry­žius prie ke­lio, ke­li me­džiai. Dar bu­vo nu­džiū­vęs kle­vas, gal­vo­jau jį nu­pjau­ti mal­koms, bet kai pra­dė­jo­me ten kur­tis, so­din­ti, be­mirš­tan­tis me­dis at­si­ga­vo ir au­ga to­liau. Ne­ti­kiu jo­kio­mis mis­ti­ko­mis, bet at­si­ti­ko bū­tent taip – sau­suo­lis at­gi­jo, su­ža­lia­vo ir au­ga to­liau.

Sa­vo gi­mi­nės is­to­ri­ją at­se­kiau iki pro­se­ne­lio. Ne­daug tų ži­nių, tik ži­nau, kad šio­se že­mė­se gi­mė, gy­ve­no daug mū­sų gi­mi­nės kar­tų. Man rū­pi, kad ma­no­ji ne­bū­tų pa­sku­ti­nė.

– Lie­tu­vo­je 4,2 tūks­tan­čio kai­mų ne­tu­ri nė vie­no gy­ven­to­jo. Tei­siš­kai šie kai­mai nai­ki­na­mi, jų te­ri­to­ri­jos pri­ski­ria­mos ki­tiems kai­mams. Vie­šu­čiai – tik vie­nas iš jų. Pak­lau­siu ne­gra­žiai, bet šiuo­lai­kiš­kai: ko­kia pra­smė sau­go­ti kai­mą, ku­ris na­tū­ra­liai nu­mi­rė? Ko­kia iš to nau­da?

– Nė­ra ko šniurkš­čio­ti dėl emig­ra­ci­jos, te­gul va­žiuo­ja nors į Ma­da­gas­ka­rą, man tas pat. Jei­gu kai­mas su­nai­kin­tas, jei ap­lin­kui tik Kai­ka­rio ar Kar­baus­kio že­mės, Lie­tu­vos čia nė­ra. Bet aš pa­ts tu­riu lai­ky­tis iki pa­sku­ti­nio.

Su žmo­na Ju­li­ja pa­si­sta­tė­me čia na­me­lį. Už­vei­siau dvie­jų hek­ta­rų so­dą, at­kū­riau se­no­viš­kas vais­me­džių veis­les. Tur­gu­je šian­dien siū­lo­ma dvie­jų tri­jų pa­va­di­ni­mų obuo­lių, ir tai ne­lie­tu­viš­kų. O se­niau pas kiek­vie­ną kai­mie­tį bū­da­vo sa­vos obe­lys, vis ki­to­kių veis­lių, po­veis­lių nei pas kai­my­ną. Tad sė­dau ant dvi­ra­čio ir 15-20 ki­lo­met­rų spin­du­liu ap­va­žia­vau vi­są Nau­ją­ją Ak­me­nę, ieš­ko­jau bu­vu­sio­se so­dy­bo­se, ypač to­se, ku­rios sto­vė­jo miš­ko aikš­te­lė­se. Šim­tą po­veis­lių at­kū­riau tik­rai. Tas vai­sių sal­du­mas, tas kva­pas, ku­ris per tiek me­tų neiš­sit­ry­nė iš at­min­ties!

Dar pa­so­di­no­me čia pen­kis hek­ta­rus ąžuo­lų, iš vi­so 18 tūks­tan­čių me­džių. Per­nai bu­vo di­de­lis įvy­kis – pa­si­kly­dau! Miš­kas jau tiek paau­gęs, kad ne­be­ži­no­jau, į ku­rią pu­sę ei­ti. Džiau­giau­si dvi sa­vai­tes: bu­vo ply­nas nu­me­lio­ruo­tas lau­kas, o da­bar klai­dus miš­kas. At­si­ra­do gry­bų, ku­rių ten nuo am­žių ne­bu­vo. Dar pa­so­di­nau tris tūks­tan­čius lie­pai­čių, to­je pat vie­to­je, kur se­no­vė­je bu­vo di­de­li lie­py­nai. Tė­vai pa­sa­ko­jo, kad iš la­bai to­li at­va­žiuo­da­vo po­nai, iš­lip­da­vo iš ka­rie­tų ir su­sto­ję ant kal­niu­ko žiū­rė­da­vo, gė­rė­da­vo­si. Bū­na, at­va­žiuo­ja ir da­bar žmo­nės, kaž­kur nu­gir­dę, pa­si­skai­tę apie ma­no lie­pas. Ir... nie­ko ne­pa­ma­to. O aš jau ma­tau tą di­de­lį žy­dė­ji­mą, man vis­kas taip, tar­si jau bū­tų.

Klau­sė­te apie nau­dą. Ji yra to­kia, gal­būt ne kiek­vie­nam su­pran­ta­ma, var­gu ar įvar­di­ja­ma pi­ni­gais. Man ki­taip nei­šei­na. Kam po­ka­rį žmo­nėms rei­kė­jo į miš­ką ei­ti? Bū­tų nė­ję – bū­tų gy­vi pa­li­kę. Bet jie ki­taip ne­ga­lė­jo. Toks tas paaiš­ki­ni­mas be paaiš­ki­ni­mo.

– Grau­dus tas jū­sų pa­sa­ko­ji­mas apie ap­leis­tas so­dyb­vie­tes, apie ieš­ko­ji­mą to, kas se­niai su­nai­kin­ta ir pa­mirš­ta. Liūd­na, kad nie­kam neat­si­ra­do no­ro jas at­kur­ti nei iš sen­ti­men­to, nei ga­lų ga­le iš nau­dos. Kas mums at­si­ti­ko?

– Daug kal­ba­ma apie ma­siš­kai Len­ki­jo­je ap­si­per­kan­čius lie­tu­vius, apie daug ma­žes­nes len­kų kai­nas ir neį­per­ka­mus mū­sų pro­duk­tus. De­ja, nė vie­nas eko­no­mis­tas, pro­tin­gai kal­ban­tis te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne, iki šiol ne­su­ge­bė­jo pa­teik­ti at­sa­ky­mo, ko­dėl tos kai­nos taip ski­ria­si. O jis aki­vaiz­dus: Len­ki­jo­je ne­bu­vo ko­lū­kių, ten vi­sa­da do­mi­na­vo smul­kūs ūkiai.

Im­kim po­ka­rį Lie­tu­vo­je. Vis­kas su­griau­ta, iš­dras­ky­ta. Bet lie­tu­viai ūki­nin­kai, kaž­kaip su­ge­bė­ję at­si­lai­ky­ti, bu­vo per­te­kę mais­to pro­duk­tų, ne tik pa­tys ne­ba­da­vo, bet ir Ry­gą vers­te jais už­vers­da­vo. Pats ly­dė­da­vau tė­vą į Ry­gą, tur­gu­je vos ras­da­vo­me vie­tos at­si­sto­ti – vi­sur vien lie­tu­viai kai­mie­čiai su sa­vo sū­riais, grie­ti­ne, kiau­ši­niais. Vis­ką par­da­vi­nė­da­vo­me la­bai pi­giai. O ap­si­pir­ki­nė­jo ne vien lat­viai, ir iš Ru­si­jos at­va­žiuo­da­vo pil­ni trau­ki­niai.

1945-1948 me­tais Lie­tu­vo­je dar vi­si tu­rė­jo sa­vus ūkius, kas di­des­nius, kas vi­sai ma­žus. Pro­duk­ci­jos bu­vo už­vers­ta. At­si­me­nu, mo­ti­na iš Ža­ga­rės, kur iš­va­žiuo­da­vo su sa­vo ry­šu­liais, grįž­da­vo keiks­no­da­ma: rei­kė­jo iš­si­ruoš­ti ket­vir­tą va­lan­dą, nes ne­bu­vo kur sto­vė­ti, tiek bo­bų su­va­žia­vo... Pats po­ka­ris, ma­žas mies­te­lis, ir tiek mais­to pro­duk­tų!

O kas da­bar? Atė­jęs į tą pa­tį tur­gų ra­si du tris ūki­nin­kus. To­dėl ir bran­gu vis­kas, ir bus tik bran­giau ir bran­giau. Lie­tu­vai iš­muš­tas pa­grin­das iš po ko­jų – su­nai­kin­ti ma­žie­ji ūke­liai. Kai­mas iš­dras­ky­tas la­biau nei po­ka­rio me­tais. Kar­tais pa­var­tau žem­dir­biš­ką spau­dą. Ra­šo­ma vien apie stam­biuo­sius ūki­nin­kus, di­džiuo­sius žem­val­džius. O jei kas apie ma­žes­nį, tai kaž­kaip ne­rim­tai, ap­si­mes­ti­nai. Vie­nas „bė­da­vo­jo­si": dir­ba 400 hek­ta­rų že­mės, koks jis ma­ža­že­mis. Toks tas mū­sų tra­di­ci­nis kai­mas?

– Nuo­šir­daus no­ro dirb­ti že­mę, au­gin­ti gy­vu­lius ne­be­li­ko, že­mė – tik dir­va su­kti di­de­liems vers­lams?

– Lie­tu­vo­je man nė­ra ny­kes­nio vaiz­do nei ko­lū­ki­nės gy­ven­vie­tės. Že­mė ap­link jas dau­giau­sia vie­no­se ran­ko­se, kai ku­riems sam­di­niams duo­da­ma už­si­dirb­ti, su­si­kur­ti šio­kį to­kį gy­ve­ni­mą. Bet vis pri­si­me­nu sa­vo tė­vo žo­džius: ko­lū­ky­je dirb­ti leng­viau, bet tu ne­si lais­vas. Da­bar­ti­niuo­se „ko­lū­kiuo­se“ apie tai nie­kas net ne­gal­vo­ja, vis­kas už­muš­ta. Lais­vas tu ar ne­lais­vas, ga­vai pil­vą pri­si­kiš­ti, ir ge­rai.

Pats žmo­gus pa­si­kei­tė. Ne­ga­liu klau­sy­ti, kai kas nors skun­džia­si, kad vir­ši­nin­kas, darb­da­vys ne­ge­ras, skriau­džia. Man la­biau­siai pik­ta ant tų ma­žų­jų žmo­ge­lių, ku­rie pa­si­da­vė, su vis­kuo su­si­tai­kė. O tie di­die­ji, kad ir kaip bū­tų, dau­gu­ma jų – pro­tin­gi žmo­nės. Kiek su­si­dū­riau su mū­sų kraš­to stam­biais ūki­nin­kais, jie pro­fe­so­riai, kiek­vie­ną ga­li nors šian­dien skir­ti dės­ty­to­ju į ko­kią aukš­tą­ją že­mės ūkio mo­kyk­lą. Jis vis­ką iš­ma­no, vis­ką mo­ka. O ta ki­ta kai­mo pu­sė jau ne­be­mo­ka nė kir­vio ko­to už­si­dė­ti.

Tie­sa, ti­kiu, kad pri­gim­ti­niai da­ly­kai ne­su­nai­ki­na­mi. Kar­tą, at­si­me­nu, šie­na­vau, bet su­krau­ti žo­lę į ku­pe­tas su­truk­dė kaž­ko­kie rei­ka­lai. Pap­ra­šiau anū­kė­lės Ag­nės. Tik pa­da­viau ša­kes ir nuė­jau sau nei mo­kęs, nei aiš­ki­nęs. Ag­nė, mies­te au­gu­si, nie­ka­da gy­ve­ni­me tų da­ly­kų ne­bu­vo da­riu­si, bet, žiū­riu, krau­na tiks­liai, kaip tu­ri bū­ti – vir­šuo­ja, kad lie­tus ne­pra­ly­tų. Kur bu­vo tas ži­no­ji­mas, kad rei­kia taip da­ry­ti?

– 1959 me­tais Lie­tu­vo­je bu­vo 25,3 tūks­tan­čio kai­mų. 2011-ai­siais be­li­ko 16,8 tūks­tan­čio, dar per ke­tu­ris tūks­tan­čius li­ko be gy­ven­to­jų. Ten­den­ci­ja aiš­ki, bet nė vie­na Vy­riau­sy­bė iki šiol net ne­tu­rė­jo kai­mo iš­sau­go­ji­mo pro­gra­mos. Ką tai kal­ba apie mū­sų vals­ty­bę?

– Kaž­ka­da vai­kys­tė­je per ra­di­ją gir­dė­jau lai­dą apie mais­to trū­ku­mą ko­mu­nis­ti­nė­se ša­ly­se. At­si­me­nu, ve­dė­jas sa­ko: ko no­rė­ti, kai pro­le­ta­ria­tas val­do – Mark­sas, En­gel­sas, Le­ni­nas, Sta­li­nas, ne­bu­vo nė vie­no kai­mie­čio. Ir mū­sų vals­ty­bę vis val­do tie, ku­rie apie že­mę ne­tu­ri jo­kio su­pra­ti­mo. Ma­niau, ateis „vals­tie­čiai“, bus ki­taip. Bet nie­kas ne­pa­si­kei­tė.

Taip ir išei­na, kad kvie­čia­me emig­ran­tus, bet jiems nė­ra kur grįž­ti, erd­vės ne­be­li­kę.

Mū­sų is­to­ri­jo­je di­des­nio, ge­res­nio žmo­gaus nei My­ko­las Kru­pa­vi­čius aš ne­ran­du. Jis su­kū­rė vien­kie­mių Lie­tu­vą. Per jo že­mės re­for­mą ir mū­sų Vie­šu­čiai ta­po vien­kie­miu. Pui­kiai pri­si­me­nu tė­vų pa­sa­ko­ji­mus, koks blo­gas gy­ve­ni­mas bu­vo so­džiu­je ant rė­žių, su­si­grū­dus krū­voj, kaip vi­si pyk­da­vo­si. Pa­da­li­nus že­mę į at­ski­rus ga­ba­lus, žmo­nės at­si­ga­vo vi­so­mis pra­smė­mis, ėmė su­gy­ven­ti, drau­gau­ti. Žmo­gui rei­kia erd­vės, lais­vės, ne­ga­li­ma jam truk­dy­ti kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mo.

Pa­reng­ta pa­gal sa­vait­raš­tį „Res­pub­li­ka“

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Ra­šy­to­jas, ke­liau­to­jas, gam­ti­nin­kas Vy­tau­tas Al­ma­nis ne­no­ri, kad jo kar­ta gim­to­sio­se vie­to­se bū­tų pa­sku­ti­nė.

Dienos populiariausi

Švietimo laukia didelės permainos

2017 m. kovo 21 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. kovo 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas