Iš dar neparašytos knygos (1) „Šiaulių kraštui“ – 30

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Vladas Vertelis savo parašytą knygą priskiria prie jo pačio sugalvoto „laikraštinio“ žanro, todėl joje nėra nei turinio, nei pabaigos.
„Šiaulių krašto“ knygą pasišoviau parašyti prieš penkerius metus – kai ruošėmės minėti laikraščio 25-metį. Po kelių mėnesių viršvalandžių, tiesą sakant, ji ir buvo suguldyta – be įžangos, dviejų ar trijų skyrelių. Atėjo vasara, bet ir šiaip atsirado gausybė kitokių tinginystės pateisinimų. Nesu knygų rašytojas, todėl nežinau, ar jų autorius dažnai apninka abejonės, ar reikia tokio daikto? Aš, kaip naujokas, iki šiol blaškausi kryžkelėse, surasdamas vis kitų, vis svaresnių nerašymo argumentų... Antra vertus, gal ir gerai, kad ji – knyga apie laikraštį – dar nebaigta, nes be pabaigos ir knygos nepabaigsi.

Tai, kas per minėtąjį rašymo vajų surinkta ir apibendrinta, pirmiausia buvo skirta labai ribotai auditorijai – redakcijos esamiems ir buvusiems darbuotojams. „Šiaulių krašte“ dirbo šimtai žmonių – žurnalistų, interneto specialistų, finansininkų, vadybininkų, vairuotojų, laiškanešių. Juos reikia paminėti, jiems – pagarba ir padėka.

Nemažai vietos vis dar rašomoje knygoje skirta sukauptai leidybinei patirčiai, kuri, tikiuosi, gal kada bus naudinga jaunesniajai laikraščių leidėjų kartai.

Dar nežinia, kiek mano mintys, dėstomi faktai gali būti įdomūs laikraščio skaitytojams? Ar laikraščio kūrimo, augimo istorija yra kokia nors vertybė, kad pradėtum pasakojimą?..

Iš dar neparašytos knygos. Pirmoji dalis 2020-10-23.
Iš dar neparašytos knygos. Antroji dalis 2020-10-28.
Iš dar neparašytos knygos. Trečioji dalis 2020-11-01.
Iš dar neparašytos knygos. Ketvirtoji dalis 2020-11-06.
Iš dar neparašytos knygos. Penktoji dalis 2020-11-07.

––

Šiaulių regiono laikraštis „Šiaulių kraštas“ pasirodė 1990 metų lapkričio 20 dieną. Tad – trys dešimtys metų. Branda, senatvė ar tik pradžia kažko naujo? Ir apie tai bus rašoma. Apie sudėtingą laikraščio mechanizmą, jo embrioną ar kokoną ir ten slypinčią chemiją ir alchemiją. Iš embriono išauga žmogus, iš kokono – vabzdys. Laikraštis gimsta iš žmogaus smegenyse užsimezgusios idėjos ir valios ją įgyvendinti. Žmonių, kaip ir vabzdžių, būna pačių įvairiausių. Paprasta ir nepaprasta.

„Šiaulių kraštas“ gimė iš žaidimo ir fantazijos. Daugiabučio balkone su kolega Petru Dargiu – vienu iš mūsų laikraščio krikštatėvių, talentingu ironiško reportažo meistru – fantazavome apie SAVO laikraštį – ne apie partijos ir vykdomojo komiteto organą, o nepriklausomą, laisvą nuo visokių partkomų ir pokvailių redaktorių – mes tai suskeltume.

Mus, jaunus provincijos žurnalistus, rutina dar nespėjo suniveliuoti, o neseniai įteikti Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės diplomai ir tai, ko jau, tikriausiai, nebebuvo likę ant stalo, kaitino kraują ir vaizduotę. Tvirtai žinojome, kad mūsų laikraštis bus KITOKS, bent jau – ne gelžbetoninių frazių rinkinys.

Gelžbetonis. Galbūt taip reikėtų apibendrinti to meto vietos laikraščių visumą – turinį ir dizainą. Rajono ir miesto laikraščiai išsiskyrė tvirtai sukalta struktūra, temomis pagal liniją ir santūriu, labai dažnai pereinančiu į pilkumą dizainu. Kad tik akies nerėžtų – pilka skrybėlė prie pilko kostiumo. Antra vertus, bet koks ryškesnis laikraščių drabužis netiktų prie ideologinių leidinių pavadinimų: „Komunistinis žodis“ (Kelmės rajonas), „Komunizmo aušra“ (Radviliškio rajonas), „Naujas rytas“ (Raseinių rajonas), „Leninietis“ (Šiaulių rajonas), „Raudonoji vėliava“ (Šiauliai), „Tarybinė Klaipėda“, „Kibirkštis“ (Plungės rajonas). Apie spalvotą laikraštinę spaudą dar nesvajota, tik kai kurie respublikiniai ir miesto laikraščiai švenčių progomis pasidabindavo papildoma spalva, dvispalviais plakatais.

Dar daugiau gelžbetonio panaudota formuojant laikraščių struktūrą. Pirmieji puslapiai – Berlyno siena – ideologinės klišės, kuriose dominuodavo partijos forumų medžiagų dėstymas ir žanrinės publikacijos jų šviesoje. Darbo pirmūnų portretai, reportažai iš pirmaujančių įmonių, kolūkių. Vyravo kovos, pergalės, statybų, socialistinio lenktyniavimo, našaus darbo, aukštos moralės, didvyriškumo motyvai. Neretai tekstą puošdavo rubrikos „kepurės“: „Socialistinio lenktyniavimo baruose“, „Jų nuotraukos miesto garbės lentoje“, „Darbininko tribūna“, „Svarstome TSKP CK tezes XIX sąjunginei partinei konferencijai“, „Penkmečio dienos ir darbai“.

Tarybinėje sistemoje vietos spaudai skirtas ypatingas dėmesys, todėl ji ir tapo galbūt labiausiai sovietizuota sistemos dalimi – pilkasermėgiu organu. Vien ką sako laikraščių pavadinimų dominantės: Leninas, raudonoji vėliava, komunizmas, tarybinis.

Pagal panašų kurpalių dėliotas ir laikraščių turinys. Didelė dalis ideologinių straipsnių buvo kurpiami tarsi užsimerkus, nepamirštant būtinų frazių: kuo jų daugiau, tuo – geriau. Teko matyti, kaip patyrę redakcijų partijos skyriaus vedėjai iš atminties sekretorei diktuodavo proginius vedamuosius arba tiesiog, pakeisdami datas ir plenumų pavadinimus, pakartodavo jau spausdintus. Tokios chaltūros, žinoma, niekas nepastebėdavo. Gal tik koks partijos komiteto instruktorius, ieškodamas sau veiklos, užmesdavo akį į vedamuosius straipsnius, todėl ir klaidos, gal net „politinės“, dažniausiai likdavo nedemaskuotos. Prisimenu, dirbdamas Šiaulių dienraščio „Raudonoji vėliava“ atsakinguoju sekretoriumi, spaustuvėje pražiopsojau „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – šūkį virš laikraščio galvos, švenčiausius žodžius – ir kelis mėnesius laikraštis išeidavo be jo. Tačiau nuo to sovietinė santvarka nesubyrėjo.

Paskutinieji laikraščių puslapiai laisvesni: sportas, kūryba, humoras, skelbimai, sveikinimai, užuojautos, teisėtvarkos pranešimai. Ar ne smalsu sužinoti, kas nakvojo blaivykloje? Todėl laikraščius dažniausiai žmonės skaitydavo nuo paskutiniojo puslapio.

Naujienų blokuose taip pat dominavo valdiška informacija, nes žinios rinktos ir rengtos ne pagal naujienų atrankos taisykles. Naujienų svarbumo kriterijus kiekvienas redaktorius privalėjo gerai išgvildenti pagal oficialųjį partinį kursą ir neleisti rašinėti to, ko negalima.

Redaktoriavau Šiaulių statybos tresto savaitraščiui „Statyba“ – mažas laikraštėlis, bet visgi vietos partijos ir profsąjungos komitetų organas. Išspausdinom korespondenciją apie broką Kuršėnų kultūros namų statyboje: nuo drėgmės išsivartė ką tik paklotas parketas. Skandalas nuvilnijo iki ministerijos. Mane išsikvietę minėtų komitetų vadovai kirto kategoriškai: jei nemoki dirbti, kiekvieną paruoštą numerį derinsi su mumis. Kito numerio metrikoje redaktoriaus vietoje įrašiau ne savo, o partinio sekretoriaus ir profsąjungos pirmininko pavardes ir nunešiau spaudai paruoštą laikraščio maketą... Tokios ideologinės diversijos jie negalėjo leisti: nejuokauk, Vladai, nebenešiok... Vienas iš to laikmečio paradoksų: partija vadovauja visoms gyvenimo sritims – mokytojas ir globėjas – bet laikraščio redaktoriumi būti negali, nes sugriūtų spaudos laisvės regimybė.

Vietos laikraščiai, kaip partijos ir tarybiniai organai, buvo daugiau propagandinės ir agitacinės, o ne informacinės visuomenės informavimo priemonės, todėl juose buvo sutelkta nemažai galių. Pirmiausia propagandinių – parodyti tarybinio gyvenimo grožį ir prasmę, žmonių darbštumą ir pasiaukojimą komunistinėms idėjoms, jų aukštą moralę.

Naujienoms skirtas antraeilis vaidmuo, nelenktyniaujant, nekonkuruojant, nes tiesiog nebuvo su kuo. Ir žurnalistų atlyginimai – pagal partinę linija buvo didesni nei kitų inteligentiškų profesijų. Žemiausios grandies žurnalistas – rajono redakcijos korespondentas – gaudavo 110 rublių mėnesinį atlyginimą ir dar honorarą, kai mokytojai, bibliotekininkai, dėstytojai startuodavo nuo 90 rublių algos. Didesnis atlyginimas taip pat rodo aukštesnį spaudos darbuotojų statusą, jo atliekamo darbo svarbą partinei tarybinei sistemai.

Net ir po 1985-ųjų, kai Sovietų sąjungos reformatorius Michailas Gorbačiovas paskelbė perestroiką, lietuviškosios masinės informacijos priemonės (angl. mass media) neskubėjo nusimesti pilkų uniformų. Tad Lietuvoje buvo žiūrimos centrinės (Maskvos) televizijos laidos, skaitoma sąjunginė spauda: „Literaturnaja gazeta“, „Argumenty i fakty“, „Socialističeskaja industrija“, žurnalas „Ogoniok“, literatūriniai leidiniai, pradėję leisti kūrinius iš stalčių. Jaudino gaivaus vėjo gūsis iš „stipraus centro“: laidos, straipsniai apie protu nesuvokiamą korupciją, ekologines problemas, istorinę atmintį.

Tik po to, kai Lietuvoje 1988 m. rugpjūtį apsilankęs perestroikos ideologas, dešinioji M. Gorbačiovo ranka Aleksandras Jakovlevas susitikime su Lietuvos partiniu aktyvu, kūrybine inteligentija ir Sąjūdžio atstovais paragino pabusti, lietuviška žiniasklaida, nusidaužydama nuo savęs partinę kontrolę ir prisitaikymo gelžbetonį, pradėjo laisvėti. Pavasario polaidžio vanduo. Pradėjo steigtis Sąjūdžio, atsikuriančių partijų, bulvariniai laikraščiai.

Trupėjo ir vietos spaudos kiautas. Ne visur sparčiai, kai kurių leidinių redakcijos neskubėjo keisti plokštelės, tarsi laukė sugrįžtančios tik visai neseniai buvusios tvarkos, aiškumo. Nežinomybė gąsdino, nes nežinota, kaip ir ką kalbėti be partijos komiteto vadovavimo. Mačiau vidinę vieno laikraščio redaktoriaus dramą. Grįžęs iš partkomo, vardijo savo redakcijos darbuotojus antitarybininkus, o po savaitės antros kiekvieną šeštadienį pradėjo nešti patriotinius opusus, reportažą iš Kryžių kalno, prisiminė, kaip nuoširdžiai giedojo „Marija, Marija...“ Arba žurnalistas ir poetas net neprašytas spalinėms atnešė eilėraštį apie Leniną, nors jau ledai pajudėję, leninams laikas išsekęs. Po pusmečio redakcijos poetas tapo Sąjūdžio mitingų dainiumi.

Daugelis mūsų, to meto žurnalistų, nešiojame mažesnę ar didesnę netiesos sakymo nuodėmę. Ir man teko parašyti keletą rašinių, dėl kurių šiandien truputėlį gėda. Nedaug tokių tekstų ir jie padiktuoti ne represinių struktūrų, o nežinojimo, naivumo, nepatyrimo ir vyraujančios žurnalistinės tradicijos. Ta atmintis neleidžia pamiršti, kad „meilės Lietuvai“ – kaip ir Dievo – nereikia minėti be reikalo.

Partinės hierarchijos piramidėje rajono ar miesto laikraščio redaktoriaus vieta buvo gana prestižinė, atsakinga ir įtvirtinta partijos komiteto biuro naryste, ne tik pakeliant jį spaudos herarchijoje, bet ir paverčiant partiniu funkcionieriumi, taip suteikiant daugiau galių. Rajonų laikraščių redakcijose dirbo nemažai komunistų partijos narių, o redaktoriumi ir redaktoriaus pavaduotoju negalėjo tapti ne partijos narys. Miesto laikraščio redakcijose į partinės nomenklatūros sąrašą jau buvo įtraukta ir atsakingojo sekretoriaus pareigybė, partijos nariai dažniausiai vadovaudavo ir redakcijos skyriams. Veikė pirminės partinės organizacijos, vienur jų veikla buvo gana formali, kitur – sureikšminta ir įtakojanti.

Būta ir neformalių, partiniais-tarybiniais įgaliojimais negrįstų galių, kurių įgydavo ilgiau redakcijose dirbę žurnalistai, turėję įvairiausių pažinčių, galėję kažko nepamatyti, labai nekritikuoti ar labiau pagirti. Būtent iš tų formaliųjų ir neformaliųjų galių sumaišytas betono skiedinys stingdė žurnalistų ambicijas keistis jau ir tada, kai be didesnių grėsmių asmeninio gyvenimo kokybei tai buvo galima daryti. Priklausė nuo to, anot Nobelio premijos laureato, poeto Czeslaw Milosz, kiek „suleista dialektinio materializmo“. Kiek ilgai aplinkos buvai veikiamas ir kiek turėjai priešnuodžių „dialektinio materializmo“ injekcijų sukeltoms haliucinacijoms. Injekcijos veikė visus – bet ne vienodai efektyviai.

Mimikrija – prisitaikymo gamtoje fenomenas – rašančiojo valią pajungdavo vidinio cenzoriaus užvaldytam protui. Tokia vidinė būsena tapdavo norma, net nesąmoningu veikimu. Pirmaisiais „Šiaulių karšto“ gyvavimo metais teko įsitikinti, kad ilgai vietos spaudoje dirbusiems žurnalistams – sistemos sanitarams – buvo sunku prisitaikyti prie depolitizuotos, visas partijas kritikuojančios redakcijos taisyklių: reikėjo aiškios ideologijos, instrukcijos dėl priešų ir draugų. Todėl pirmai progai pasitaikius jie rinkosi partinius leidinius. Ypač gerai jautėsi dešiniojo flango leidiniuose, nes išsiugdyta mimezinė elgsena nebeleido pasikeisti. Partiniai leidiniai – sovietinės spaudos reliktai – anksčiau ar vėliau žlugo.

––

Šis (ne)trumpas sovietinės spaudos vertinimas, tikiuosi, padės labiau suprasti, kaip nelengvai kūrėsi Nepriklausomos Lietuvos vietos žiniasklaida, deja, yra nemažai pavyzdžių, kaip sakoma: ta pati panelė, tik – kita suknelė.

„Šiaulių kraštas“ gimė ir iš laikraščio žurnalistų asmeninės patirties: vaikystės, paauglystės, tarnybos sovietinėje armijoje metų, todėl to laikmečio ženklai leidžia geriau suprasti, kodėl formavosi vidinis nepasitenkinimas vyraujančia gelžbetonio dvasia, kitokios žurnalistikos, kitokio laikraščio poreikis.

„Šiaulių kraštas“ atsirado ir iš vidinio poreikio atsakyti į klausimą KODĖL. Šio klausimo turinys keitėsi, bet nekito esmė: noras ieškoti, surasti ir suprasti. Iš to laikotarpio detalių dėliojosi mozaika, kurioje vyravo pilkšvos spalvos, tačiau jos ne visada mums atrodydavo niūrios, nes buvome labai jauni ir jautėmės itin patyrę. Gyvenome mums duotą gyvenimą, kuris nebuvo labai netikras, labai nelaisvas, labai neteisingas. Tragikomiška.

Ieškant iliustracijos tekstui akis užkliuvo už šiauliečio fotomenininko Ričardo Dailidės 1969 metais kažkur Rusijos gilumoje užfiksuoto momento: dargana, aplink Lenino paminklą „garbės ratą“ suka būrelis dviratininkų. Turbūt gerokai „įkalę“ vyrai sumanė atrakciją, vaidina anekdotą. Daugybė tokių gyvenimo anekdotų, paradoksalių situacijų papasakota ir „Šiaulių krašte“, tačiau, sutikite, ir šiandien nuo sovietmečio esam labai netoli, dar tebesukam „įkalę“ ratą aplink Vado statulą.

„Šiaulių krašto“ istorija susidėlios iš daugybės epizodų, susiliejančių į laikraščio pozicijos, veikimo ir to laikmečio aktualijų, visuomenės nuotaikų kaleidoskopą. Galbūt skaitytojams tai bus įdomu?