Iš dar neparašytos knygos (37)

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Tri­jų žmo­nių gy­ve­ni­mas su­ka­si apie se­no­jo va­go­nė­lio vie­to­je iš­li­ku­sį ug­nia­ku­rą. Po ne­lai­mės Ri­mai ir Juo­zui pa­dė­jo daug žmo­nių. „Šiau­lių kraš­tas“. 2001 06 09.
Apie gerumą nieko daugiau nepasakysiu, nei parašyta šventosiose evangelijose, tūkstančiuose knygų, filosofų traktatuose. Kaip ir apie kvailybę ar tuštybę. Rojų ar pragarą. Amžinos temos, kurias mes visi gvildename kasdien. Gerumas neatsiejamas nuo stiprybės, nes gerus darbus daro tik stiprūs žmonės. Tad šis skyrelis kaip tik apie jus, gerbiamieji skaitytojai... Labai labai seniai, kai buvau ganėtinai pasiklydęs tarp naujų žurnalistikos teorijų ir krypčių, perskaičiau nedidelę vieno skandinavo žurnalisto knygutę, kurioje pabrėžta pagrindinė žurnalistikos funkcija – humanizmas. Kaip Dievo žodis. Tai nedaloma ir nediskutuojama. Dėl žmogaus. Informacija, pagalba, atjauta. Humanizmas, o visa kita: žanrai, stiliai ir žiniasklaidos priemonės – tik skirtingos formos, tarnaujančios pagrindinei mūsų misijai. Yra klausimų, į kuriuos tiesiog nėra atsakymų arba jie kaskart bus lėkšti, tūkstančius kartų pakartoti, todėl tapę standartinėmis frazėmis. Todėl ir neieškosiu gerumo, stiprybės, žmogiškumo ištakų: ar kuris iš mūsų tai žino? Tiesiog papasakosiu, kas mums buvo ir yra svarbiausia. Apie humanistines temas rašyta ankstesniuose šios knygos skyreliuose: diskusijos apie mirties bausmę, apie linčo teismą, „Šiaulių krašto“ herojų rinkimų apžvalgos. Tai sietina ir su pilietiškumu, heroizmu, patriotizmu ir ... su kasdienybe.

Pirmaisiais metais stengėmės skaitytojams parodyti ar priminti, kad tarp mūsų yra daugybė silpnų, likimo ir kitų žmonių nuskriaustųjų, kad gyvenimas – nenuspėjamas, todėl bet kurią akimirką galime atsidurti už sveikųjų, stipriųjų ribos. Gali tapti kitoks. Dėl to pirmosios laikraščio publikacijos apie kitokius žmones, vertinant iš dabar įsitvirtinusių etikos normų, kai kada ir būdavo nevisiškai jautriai pateikiamos. Ne iš piktos valios ir ne dėl noro patenkinti skaitytojų dalies smalsumo, bet iš gyvenimiškosios ir profesinės nepatirties. O pagrindinis tokių rašinių tikslas – padėti pagalbos ieškantiems žmonėms, parodyt, kad jie nėra visuomenėje vieniši, kad ir be artimųjų yra dar šimtai žmonių, kurie neabejingi jų bėdoms ar likimui ir nori padėti. Gyvenimas nenuspėjamas, todėl dažnai atsiduriame situacijose, kai pagalba iš šalies yra būtina.

Atjautos ir tolerancijos pamokos sau patiems ir visuomenei. Juk ilgus dešimtmečius gyvenome tarsi nebūtų kitokių žmonių – už standarto ribų. Gerumo pavyzdžiai. Žmogiškumo pamokos, kurios, visi žinom, yra sunkios ir ne visada išmokstamos.

Geri ir stiprūs...

1993 metų pabaigoje laikraštyje atsirado rubrika „Stiprūs žmonės“. Išsamūs, per visą laikraščio puslapį ar daugiau pasakojimai apie neįgaliuosius. „Nevadinkit manęs jokia redaktore. Kokia iš manęs redaktorė, jei kartą per mėnesį į Lietuvos invalidų draugijos savaitraštį „Bičiulystė“ nusiunčiu 6 mašinraščius parengto teksto“, – sakė kelmiškė Janina Baliutavičiūtė. Ji nedejuoja, kad beveik pusę valandos iš ketvirto aukšto, kuriame yra jos ir dar dviejų seserų bendras butas, turi sugaišti, kol nulipa žemyn. Su ramentais juk nepaskubėsi, o dar lipant laiptais.

1995 metų liepą žurnalistė Aldona Sireikienė tęsė pasakojimų ciklą apie stiprius žmones – neįgaliuosius. „Mes esame maža valstybė valstybėje. Mes, invalidai, šioje visuomenėje esame atskira valstybė. Sovietiniais metais juk invalidų, kaip tokių, iš viso nebuvo. Mes buvome paslėpti, uždaryti, mūsų niekas nematė, mūsų niekas nežinojo. Kur galėjai gatvėje sutikti tokį kaip aš žmogų? Kol aš išdrįsau iš savo kambario „išlįsti“, kiek man jėgų reikėjo. Daugiau kaip 20 metų buvau, kai išėjau į žmones. Jaučiausi nedrąsiai, baisiai sukaustyta, paprasčiausiai bijojau žmonių žvilgsnio. Vaikai kad dar žiūri, tiek jau to, tėvai jiems nepaaiškino, kaip reikia elgtis, bet kai įsispėtrija suaugęs žmogus, nebežinai ką ir sakyti. Dabar prasidėjo ta vadinamoji integracija, bet žmonėms su negalia dar labai sunku, nepaprastai sunku. Ypač daug problemų dėl požiūrio į mus, dėl santykių su sveikaisiais“, – tęsė pokalbį J. Baliutavičiūtė.

Janina nelaiminga savęs nevadina, sako, jei toks likimas, jį turi kaip kryžių nešti. Moteris pasakoja, kad sveikiesiems su jais, neįgaliaisiais (1995-aisiais dar nebuvo tokio žodžio), sunku bendrauti, nes lengva užgauti jų jautrias ir pažeidžiamas sielas.

„Atsisėdu į invalido vežimėlį ir važiuoju. Kartais su savo „karieta“ nuriedu iki Aukštelkės, net iki Bubių. Kai pavargstu, sustoju, pailsiu ir toliau „krutinu“ savo mašiną. Gatvėje pirmiausia pamatau jaunas mergaites, jų gražias kojas. Žvilgsnis norom nenorom nukrypsta į gražias kojas. Jaunystė savaime yra graži. Kartą viena mergina man atšovė: „Ko čia žiopsai?“ Nieko neatsakiau, toliau nuvažiavau. Nedaug tokių grubių. Neužsigaunu už piktus žodžius, suprantu, kiekvienam savo – aš esu invalidas, turiu žinoti savo vietą, turiu mokėti atsitraukti.“ Tai šiauliškio Laimio Poškaus, 29-erių metų vaikino, žodžiai.

Gyvena, kaip jis sako, gandralizdyje, vienuoliktame aukšte, kai nori, pro buto langus mato ne tik Šiaulius, bet ir toli už jų. Laimis svarstė, kada žmogus pasijunta laimingas? Laimiui didžiausia laimė, kai gali kitiems padėti. Kai mokėsi Kaune, sutiko daug už save silpnesnių žmonių. Padėjęs jiems įveikti kokią kliūtį ar atlikęs jiems darbus Laimis pakildavo nuo žemės ir savo negalią pamiršdavo. Vaikinas sakė, kad žmogus žmogui turi padėti ne dėl reklamos, o iš širdies: „Tą pagalbą vadinkit gerumu, artimo meile, supratimu. Kai esi kam nors reikalingas, tada gyveni“.

Salvijus Buivydas universitete studijavo verslo administravimą. Jis mokėsi namuose. Nuo vaikystės jį lydėjo kaulų trapumas. Iki 16 metų lūžo ir lūžo šonkauliai. Išeis iš ligoninės ir vėl į ligoninę. Nuo ketverių metukų – daugiau kaip 40 operacijų. Nuo 12 metų pradėjo vaikščioti su ramentais. „Sako, kad aš stiprus. Nejaučiu to stiprumo. Keistas tas pojūtis. Taip reikia, taip turi būti ir ne kitaip. Ar galėčiau būti dar stipresnis ar kitoks? Yra taip. Ir nieko nepakeisi. Atsiranda tų jėgų, negalvoji, kad jų dar iš kažkur atplūstų“, – svarstė Salvijus.

Tai tik trys epizodai iš „Šiaulių krašto“ 1995 metų liepos–rugsėjo mėnesių komplektų. Vien publikacijų su rubrika „Stiprūs žmonės“ 1995–1997 metais būtų kelios dešimtys. Įsimintini, paveikūs, nuoširdūs susitikimai su stipriais žmonėmis.

1997-ųjų pradžioje Kelmės rajono gyventojai Alma ir Stasys Staražinskai Vilniaus oro uoste sutiko iš JAV parskridusį ketverių metų sūnelį, kuriam vienoje vaikų gydymo klinikoje buvo atlikta sudėtinga akies operacija. 1996 metų vasarą „Šiaulių kraštas“ rašė, jog berniukui reikia pagalbos. Vaikui grėsė apakimas. Sulaukta paramos, kuri ir padėjo Staražinskams surasti kliniką Amerikoje.

Airidą Puseckaitę, Akmenės rajono gyventoją, ribinis kurtumas pasmerkė gyvenimui tylos pasaulyje. Taip prabėgo 23 metai.

„Šiandien Airida girdi. Išsiveržti iš tylos pasaulio merginai padėjo žmonės iš visos Lietuvos. Gerumo akciją pradėjo „Šiaulių kraštas“, papasakojęs apie jos bėdą ir pakvietęs žmones jai padėti“, – rašyta publikacijoje „Po 23 metų tylos – skambantis pasaulis“. Po ilgų klajonių po įvairias gydymo įstaigas sužinota, kad Airida tebeturi klausos likučių. Sužinota ir apie skaitmeninį kompiuterinį aparatą, galintį sugrąžinti ir toliau lavinti merginos klausą. Sužinota, kad toks aparatas kainuoja 5 tūkstančius litų.

„Šiaulių kraštui“ papasakojus Airidos istoriją ir paskelbus banko sąskaitą po kelių dienų atsirado pirmosios aukos. Pinigų aukojo žmonės iš visos Lietuvos. Reikalinga suma buvo surinkta. Kauno surdologijos centras Airidai dovanojo aparatą, o už paaukotus pinigus buvo nupirkta įvairių priedų. „Kai Airidą aplankėme, ji mums vis kartojo: „Girdžiu. Aš daug girdžiu...“ Ji girdi ne tik žmonių kalbą, iš radijo sklindančią muziką, bet ir durų girgždesį ar iš čiaupo tekantį garsą“, – rašyta straipsnyje.

Tai istorija iš 2001-ųjų.

Tų pačių metų birželį pasirodė žurnalistės Vitos Morkūnienės rašinys „Būsimam namui – žmoniškumo pamatai“. Gegužės viduryje Šiaulių rajono Juodenkių kaime sudegė vagonėlis, kuriame tilpo trijų žmonių gyvenimai. Du suaugę žmonės ir jų sūnelis liko kaip stovi.

Po „Šiaulių krašto“ publikacijos ir po televizijos laidos „Bėdų turgus“ gaisravietėje iškilo 20-ies kvadratinių metrų rąstinis namelis. Nelaimės ištiktiems žmonėms padėjo kaimynai, seniūnija ir per dešimt įvairių įmonių.

Iš interviu su žurnaliste Edita Mildažyte

Apie Rimą ir jos šeimą buvo pasakojama pirmojoje žurnalistės Editos Mildažytės „Bėdų turgaus“ laidoje 2001 metų rugsėjo pabaigoje.

Prieš pasirodant „Bėdų turgui“ žurnalistas Adolfas Strakšys pakalbino laidos autorę ir vedėją E. Mildažytę.

– Kaip gimė mintis rengti šitokią laidą?

– Galvojau, galvojau – kam aš gyvenu, kad žmogui gera padaryti nesugebu, – ir va sugalvojau.

– Ir užėjo noras padaryti kažką gero?

– Neužėjo! Dar „Bobų vasaroj“ apie tai mąsčiau. Užeina, būdavo, moterėlių su savo bėdomis, su savo vargais bei rūpesčiais. Taip norisi joms padėti – ir niekaip negalima. Ne ta laida. O čia pati televizijos funkcija pasirodo visai kitaip – ne informuoja visuomenę, bet reklamos dėka išsprendžia sunkią problemą. Tad ar gali būti teisingesnis televizijos panaudojimas? Ar jūs negalvojat, kad tai yra įdomu?

– Bet viską nulemia rėmėjai – tie geri žmonės, kurie atsiliepia į jūsų prašymus?

– Atrodė, kad tai bus sunkiausia, kad mes paprasčiausiai tokių žmonių nerasime. Bet mus pribloškė „Arigva“, toji įmonė, kuri davė namelio konstrukciją. Aš tą žmogų antrą kartą akyse matau – papasakojau istoriją apie tą moteriškę, ir jie – „Gerai, mes duosime!“ Vadinasi, gerų žmonių yra daugiau, negu mes manome.

„Šiaulių kraštas“. 2001 09 20.

–-

„Aš plikas, basas ir palaikis“, – apie save mėgsta sakyti daug metų stipriausiai Kelmės rajono statybos įmonei vadovavęs Albinas Palaikis. Jo gerus darbus žino visas kraštas.

2000-ųjų Verbų sekmadienį AB „Kelmės statyba“ direktorius A. Palaikis aplankė Šilutės rajone gyvenantį 73 metų mažiausią Lietuvos vyrą Alfonsą Mickų ir pažadėjo kitąkart atgabenti tvartą vyro auginamiems gyvuliams. Prieš tai A. Palaikis atvežė žemiausiam žmogui namelį su jam pritaikytais baldais, virtuvės įranga, indais ir patalyne.

Verslininkas apie Alfonsą sužinojo iš spaudos, kuri rašė apie gaisrą suniokojusį žmogaus sodybą.

„Alfonsas pasakojo, jog visą amželį gyvenęs savo tėvų name su brolio šeima. Tačiau kilo gaisras, ir toji trobelės pusė, kurioje jis gyveno, sudegė. Brolio vaikai pastatė naują namą, sunkiai bepavaikščiojantį tėvą pasiėmė trobon, o jam paliko kamarėlę, tačiau už kiekvieną joje praleistą parą paprašė 10 litų nuomos mokesčio“, – rašė Regina Musneckienė. Supykęs žmogus nusipirko seną „Moskvičių“ ir ten apie pusmetį gyveno.

Toji žmogaus istorija sujaudino geradarį, todėl nusprendė pastatyti ir padovanoti namelį. A. Palaikis, bijodamas, kad jo dovanas iš mažojo žmogaus gali atimti didesnieji ir stipresnieji, savo labdarą įformino dokumentais.

2005-aisiais, kai redakcija paskelbė „Metų piliečiai-2005“ rinkimus, skaitytojai pasiūlė Albiną Palaikį. Žmonės ne tik iš laikraščio žinojo apie jo gerus darbus. Vyras jau kelerius metus rūpinosi nuo gaisro nukentėjusiais žmonėmis, padėdavo jiems atstatyti senąjį namą ar pastatyti naująjį.

–-

...Iš asmeninės patirties. Vienu metu pastebėjau, kad daugelis lietuviškų televizijų sukurtų laidų apie žmogiškąsias dramas mane pradėjo erzinti. Dėl graudingos patetikos. Papildoma vedėjų „ašarų“ dozė ten, kur – žaizdos, praradimai ir viltis. Tragiški balso tembrai ar skausmo epitetai pasakojamai istorijai suteikia dirbtinumo ir nenuoširdumo. Viliuosi, kad „Šiaulių krašte“ mums to pavyko išvengti. Norėta, jog rašiniai apie kitokius arba paramos ieškančius žmones nekeltų gailesčio, bet parodytų – štai toks gyvenimas. Profesionaliai, įtaigiai ir gera kalba pasakota istorija (be liurlikos) suteikia informacijos, sukelia emocijų, todėl tokios publikacijos būna šiltos ir įsimintinos. Sunkios temos. Todėl jos tekdavo profesionaliausiems, nemažą gyvenimo patirtį sukaupusiems autoriams. Rašančiojo gera širdis ir aiškus atsakymas į klausimą, kodėl rašai? Kaip ir – kodėl rašoma apie tai, kas jau buvo? Vis dar nežinau...