Iš dar neparašytos knygos (42)

Al­man­to Bur­nei­kos pieš.
„Šiaulių kraštas“. 1997 m.
Kodėl nemyliu Šiaulių? Neišsigąskite, Lietuvą myliu, bet kitaip nei savo šeimą. Nemyliu Šiaulių, bet jau keturiasdešimt metų šiame mieste gyvenu ir dirbu, žinau, kad ne gimtinė, bet noriu, kad Šiauliai gražėtų, kad jame žmonėms būtų patogu ir jauku, kad jis skleistų šviesą ir šilumą. Šimtai gerų norų. Kad daugiau atsirastų intelekto, mažėtų provincijos ir keliaklupsčiavimo prieš stipresnį. Pažįstu labai protingų, talentingų, Šiauliams daug gero davusių žmonių, kurie taip pat sakytų: nemyliu, bet noriu, kad miestui būtų geriau, nes čia – mano namai. Dažnai girdžiu: atvažiavau, maniau – tik keleriems metams, bet gyvenimas surašė savaip. Laikina stotelė?

Vaikystėje miestas man atrodė neaprėpiamas, klaidus, o vėliau – kažkoks skersvėjuotas. (Ar gali būti kitaip du ar daugiau kartų sudegintame ir atstatytame mieste?) Palaidų vėjų pojūtis sustiprėjo, kai Šiaulių pagrindinę aikštę prislėgė betono pilkuma. Ta stačiakampiais sudėliota erdvė man primena Albanijos sostinės Tiranos centrinę aikštę: keliskart didesnę, su žaisminga slaviška karusėle ir pagrindinio šalies bunkerio kupolu – milžiniška betono masė. Kaip ir šiaulietiška „raudų“ siena. Anądien važiavau pro šalį: tiesiog ne vietoje tie trispalviai malūnėliai ant beprasmės betono sienos. Dar tas trinkelizuotas Šiaulių plotas man kažkuo panašus į Ulan Batoro (Mongolija) reprezentacinę aikštę: joje nuolat sūkuriuoja vėjai, vasarą atnešantys ir karščio bangas, ir smėlio kruopelytes, o žiemą – deginamos plastmasės smogą iš priekalnėse nusidriekusio jurtų džiunglyno. Klajokliški skersvėjai atlėkė greičiau nei tikėjomės. Prieš dešimtmetį išleistoje knygoje „Šiaulių auto/topografija“ dr. Vigmantas Butkus pranašavo: „Nomadijos viesulas netruks išardyti sankasas, išgriauti vietų specifiką, jų įvairovę žyminčius riboženklius.“

Šiaulių aikštė – kryžklelė, nuo kurios pasiekiami visi miesto rajonai, bėga keliai į Vilnių, Klaipėdą, Karaliaučių ir į Rygą pro Kryžių kalną. Pakalbėkime apie miesto topografiją: ženklus ir stoteles. Miesto – sudėtingo mechanizmo – būsena „Šiaulių kraštą“ pradėjo dominti vos prakutus...

Apie miestą paklydėlį

1997 metų birželį „Šiaulių krašte“ pradėta ieškoti Šiaulių tapatybės. Klausta: Kryžių kalnas prie Šiaulių, ar Šiauliai prie Kryžių kalno?

„Vienas mano pažįstamas įžūliai tvirtino, neva Šiauliai – kažkoks dirbtinis, sintetinis miestas“, – ironiškai rašė žurnalistas Petras Dargis. Neberasi čia nei tikro aukštaičio, nei tikro žemaičio. Kažkokia dirbtinė masė... „Patys Šiauliai – gyva legenda. Tačiau mes akimirksniu pamirštame, koks tai paslaptingas miestas. Naujokas istorijos studentas tikriausiai nė nežino, kad dar visai neseniai Šiauliai buvo dviračių miestas, bet dviratininkų pasitaikydavo paslaptingai mažai“, – tęsė žurnalistas. Dar, pasak jo, kiekvienas vaikas Šiauliuose žinojo, kad po „Nuklonu“ yra kita gamykla, daug didesnė už tą, kuri virš žemės, o nuo jos – tunelis iki Zoknių. Daugeliui mieste buvo žinoma, kodėl „Šiaulių krašto“ redakcija 1996 metais iš Aušros alėjos persikėlė į P. Višinskio gatvės namą, nes jis šalia žydų būstinės, į kurią veda požeminis takas, kuriuo redaktoriai kiekvieną rytą eina pas Šiaulių judėjus derinti laikraščio temų. Štai taip...

Tačiau svarstyta ir visai rimtai... Filosofas Gintautas Mažeikis, tuo metu jau nuolatinis laikraščio autorius, kurio „Paraštės“ pasirodydavo kiekvieną savaitę, nagrinėjo Šiaulių krašto regioninę politiką. Straipsnyje „Šiaulių krašto subregioninė politika“ pateikęs regiono politinę ekonominę apžvalgą G. Mažeikis teigė, kad „Šiaulių kraštas plėtojasi tuo sparčiau, kuo intensyvesni yra dabar jau Kaliningradas–Ryga, Vilnius–Ryga bei Daugpilis–Klaipėda (geležinkelis) ekonominių sąryšių maršrutai. Ir priešingai, kuo labiau Lietuva puoselėja uždarą, savarankišką politiką arba jei didžiausias dėmesys skiriamas santykiams su Lenkija ir Baltarusija, tuo didesnis yra krašto ekonominis ir kultūrinis nuosmukis.“

Autorius konstatavo, kad visos minėtos magistralės jau prarado savo funkcionalumą, todėl Šiauliai liko tik kaip administracinis centras, „vegetuojantis aplinkinių miestų ir miestelių bei miestų vietinių resursų sąskaita.“ Pasak G. Mažeikio, dabar tai miestas prie kelių nereikšmingų sankryžų bei šalia Kryžių kalno.

Straipsnio autorius labai kritiškai atsiliepė apie partijų filialus Šiauliuose: „Šiaulių mieste reziduojantys partijų filialai mieliau vykdo centrinių būstinių keliamus uždavinius, negu galvoja apie miesto plėtrą.“

Autorius nematė partijų programose regioninės politikos nuostatų, todėl partijos nevykdo nei savo, nei regioninės žmonių interesų savimonės. „Kiekvienos Šiauliuose veikiančios partijos tikslas turėtų būti paversti Šiaulius ne provincija, o tokia pat centrine ir svarbia vieta, kaip ir visa Lietuva“, – konstatavo filosofas.

G. Mažeikis išskyrė keturis projektus, kurie turėtų skatinti Šiaulių plėtrą:

1. Ekonominio ir politinio maršruto Ryga–Kaliningradas gaivinimas.

2. Ekonominio maršruto Daugpilis–Klaipėda bei Kaliningradas–Maskva gaivinimas.

3. Šiaulių universiteto tvirtinimas.

4. LEZ (Laisvosios ekonominės zonos) gaivinimas ir plėtimas.

––

Istorikė, archeologė Birutė Salatkienė straipsnyje „Brangus feniksas paukštis, paukštis didžio pono...“ ieškojo Šiaulių savitumo.

„Tokiam staiga išaugusiam miestui kaip Šiauliai sunku, žinoma, išlikti savitam. Kiek Šiauliuose šiauliečių, kurie čia gimę, augę? Mažai. Bet visų mūsų – atvažiavusiųjų – vaikai visi jau šiauliečiai. Jeigu jie manys, kad pirmiausia atsirado geležinkelis, o prie jo miestas – labai nenustebkim. Iš dabartinio miesto vaizdo, jo vietovardžių ir pavadinimų tik taip ir atrodo. Jeigu taip puoselėsim paveldą, tai anūkams nieko kito neliks, tik išvada, kad Šiauliai atsirado po LEZ įkūrimo“, – akcentuodama istorijos įsisąmoninimo ir jos įamžinimo miesto erdvėse problematiką ironizavo straipsnio autorė.

B. Salatkienė teigė, kad centrinė miesto aikštė galėtų gauti A. Tyzenhauzo vardą, „bet kad ta pavardė tokia vokiška, beveik kaip Landsbergio...“ Per šimtmečius miestą naikino gaisrai ir karai, bet Šiauliai kaip paukštis feniksas vis pakildavo iš pelenų, tačiau istorikė nepastebi „nė menkiausių pastangų žiūrėti į miesto istoriją kaip į visumą.“

Akcentuodama Šiaulius kaip didelio regiono centrą, „daugiau kaip šimtmetį formuojantį jo kultūrinį gyvenimą ir dominuojantį tame regione“, istorikė pasigedo įstaigos, koordinuojančios ir tyrinėjančios Šiaulių krašto istoriją ir paveldą. Tikėtasi, kad kuriamas Šiaurės Lietuvos istorijos centras prie Šiaulių universiteto taps tokia institucija: „Jo uždavinys būtų kaupti ir publikuoti šaltinius, tyrinėti miesto istoriją kaip visumą. Tuo jis, be abejo, prisidėtų ir prie miesto bei regiono įvaizdžio formavimo.“

B. Salatkienės siūlymui miesto pagrindinę aikštę pavadinti A. Tyzenhauzo vardu jau kito formato publikacijoje pritarė ir G. Mažeikis, sakydamas, kad „kasdieną garbindami Prisikėlimą, šiauliečiai labiau neprisikels nei kauniečiai arba panevėžiečiai.“ Jo nuomone, labai svarbu miestą susieti su istorija, nes „aikštės vardas turėtų kalbėti apie miesto savitumą, viso Šiaulių krašto ypatumą, mūsų istoriją ir dabartinį miesto savarankiškumą; kaip ir žmogus, miestas be atminties yra bepročių gyvenvietė.“

–-

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis straipsnyje „Šiauliai: tarp vaizdinio ir realybės“ išskyrė tris šiaulietiškos panoramos vaizdinius: Zoknių LEZ'ą, universitetą ir Kryžių kalną. Autorius teigė, kad vaizdiniai „balansuoja tarp skurdaus Šiaurės Lietuvos peizažo ir Stebuklo troškimo, noro kuo greičiau ir radikaliau nutraukti ryšius su savo praeitimi, su dabarties sudėtingumu“. Autorius neslėpė savo skeptiškumo, manydamas, kad minėtos dominantės nieko daugiau – tik „lokalios politinės religinės ekonominės vaizduotės fantomai“, kuriais tipiškas šiaulietis konstruoja savo tapatumą ir jomis manipuliuoja veikdami „svetimo“ ar atvykėlio sąmonę“. Todėl jam Kryžių kalnas panašus į psichoanalitiko kabinetą, kur gydytojas susitinka su pacientu: „Tai psichologinė erdvė, kurią jie abu sukuria ir kuriai būdinga bendra pagarba pasąmoniniams procesams, konfidencialumas ir simbolinių ritualų būtinybė.“

–-

Įsimintina rašinių ciklo dalis – Natalijos Mažeikienės, edukologijos doktorantės, eseistinis straipsnis „Lietuvos miestas ir pasaulio provincija.“ Autorei rūpėjo atsakyti į klausimą, kodėl mes, gyvendami Šiauliuose, jaučiamės skirtingai?

N. Mažeikienė, kalbėdama apie Šiaulius, siūlė atsisakyti įvertinimo „didmiestis“, nes šis žodis miestą prilygina Vilniui ar pasaulio miestams milžinams. Anot autorės, jeigu megapolio gyventojas jaučiasi esąs anonimas, tai Šiauliuose neįmanoma likti incognito: „Visada turi dairytis – kas iš tavo pažįstamų tave mato. Eidamas bulvaru, esi nesąmoningai priverstas žvilgsniais jų ieškoti, turi visus pastebėti ir būti pasiruošęs sakyti: „Labą dieną“ (būtinai šiaulietiškai).“

Šiauliuose, teigia autorė, nėra vietos nešališkam konkursui, nes ir aukščiausia kvalifikacija to negarantuoja, nes svarbu, kad žmogus būtų savas, prognozuojamas, „būtų patogus bendrauti“, ir labai svarbu, kad „jo gyvenimo kreivė kažkuriame taške susipintų su mūsų gyvenimo kreive.“ Tokia situacija gimdo klanų sistemą. „Šiauliuose yra profesinių klanų. Menininkai, dėstytojai, kompiuterininkai, muzikantai, verslininkai sudaro savo klanus ir „šeimas“. Visi visus pažįsta, vienas kitą palaiko, „stumia“. Klanuose stengiamasi nesipykti, vis tiek po to reikės kartu dirbti“, – akcentuota straipsnyje. N. Mažeikienės tekstas rašytas prieš 24 metus, todėl į klanų sąrašą dar nebuvo įtrauktos partinės bei fizkultūrininkų-sportininkų „šeimos“.

Šiauliai suryja kitoniškumą. Autorė samprotauja, kad šis procesas nėra skausmingas, nes vyksta nuolat ir visur: „Kitokiu čia nepatartina būti. Įkyrus patariamasis balsas siūlo kitoniškai asmenybei pritapti, prisiderinti prie visumos“. Tai, teigia autorė, ypač pastebima kūrybos pasaulyje, nes nesusikūrė mechanizmai, nesusiformavo sąlygos, kurios išstumtų ryškias asmenybes į paviršių.

Šiauliuose nebūtina kurti savo asmeninį įvaizdį, nes čia kažkuo tampama tik pritapus prie kurios nors grupės: „Mados čia kyla ne iš žurnalų viršelių ir kabelinių televizijų. Mada kyla „iš gatvės“. Tai įdomus nedidmiesčio reiškinys: ieškoti įvaizdžių ir idealų ne sugalvotoje tolimoje erdvėje, o organiškai persismelkti su visu tuo, kas yra ir vyksta aplinkoje."

–-

Filosofas Arvydas Juozaitis, kalbintas straipsnių ciklo tema, Šiaulius vadino didmiesčiu: „Niekaip neįsivaizduoju, kad Šiauliai yra provincija. Arba Panevėžys yra provincija. Jie lygiai tokie pat didmiesčiai, jeigu veikia tik fiziškai, kaip ir Vilnius“. Prisiminęs nobelisto Josifo Brodskio eilėraštį „Laiškas Romos draugui“ filosofas apibendrino, kad „provincija iš tikrųjų yra siela“: „Miestas ir centras yra fizinis judesys. Visa, kas plečiasi pasaulyje, plečiasi fiziškai. O siela turi išlikti. Čia tikrasis provincijos vaidmuo ir pašaukimas.“

Kaip ir J. Brodskio eilėraštyje – visa didžioji pasaulio kūryba gimsta atsitraukus nuo centrų, vienumoje: „tikroji kūryba tik ten – provincijoje“.

–-

Šiaulių situaciją publikacijoje „Šiauliai kaip marginalinis miestas“ 2000 metais išspausdintame straipsnių rinkinyje „Miesto marginalijos“ ir 2005 metais pakartotame knygoje „Šiauliai: provincijos miestas palatvėje“ nagrinėjo ir literatūrologas Vigmantas Butkus, tarsi ir apibendrinęs „Šiaulių krašto“ straipsnių ciklą: „Visai rimtai reikėtų pasvarstyti klausimą, ar Šiauliai katalikiškosios, krikščioniškosios Europos akyse pamažu nevirsta Kryžių kalno marginalija – ne Kryžių kalno miestu, kaip norėtųsi, bet būtent nereikšminga jo marginalija“.

...Ką galiu pasakyti? Nieko linksmesnio. Šiauliai nuo 1997 metų, kai šviesuoliai ieškojo Šiaulių tapatumo, neteko intelektualinės, humanitarinės jėgos, todėl ir viešoji miesto kultūra užplaukė ant seklumos – neliko intrigos, žaidimo ir provokacijos. Patarčiau atmintinai išmokti aukščiau cituotas N. Mažeikienės įžvalgas.

Netekome universiteto, kuris, man atrodo, net nesuvokė savo vienos iš misijų – Šiaulius paversti universitetiniu miestu. Kiekybinė orientacija ir darbo stilius pagal šeimyninę rangą neleido šiai institucijai tapti nei mokslo, nei kultūros centru. Tik atsidūrus prie kracho ribos, universiteto vadovai pradėjo deklaruoti regioniškumą, kaip vieną iš motyvų (gal ir vienintelį?) išlikti. Per vėlai, o paskutiniaisiais metais veikta tiesiog kvailai, nes nesugebėta pasinaudoti laimėtinai partijai sukritusiom kortom.

Manau, didžiausia bėda, kad Šiauliai viešojoje savimonėje pozicionuojami ne kaip regiono (apskrities, Šiaurės Lietuvos) centras, o kaip pakraščio miestas. Miestas be centro ambicijos yra pasmerktas provincialėjimui, perpučiamas socialinių, ekonominių ir politinių skersvėjų.

Miestas be fantazijos. Šiauliams verkiant reikia paminklo baronui Miunhauzenui. Pirmąkart apie tai „Šiaulių krašte“ prabilta 1991 metų vidury, kai menininkas Vilius Puronas paaiškino, kodėl barono arklys negalėjo kabėti ant bažnyčios bokšto kryžiaus. Gal ir ne ant to kryžiaus... Kad Miunhauzenas keliavo į Peterburgą pro Šiaulius, 1993 metais straipsnyje „Statykim paminklą Miunhauzenui“ įrodė žurnalistas Vytautas Gaižauskas. Mieste vis daugėja įvairaus plauko užsieniečių, rašė idėjos autorius, ką jiems parodyti... „Užsienio svečiai vežami ir vežami į Kryžių kalną. Kertu lažybų, mielieji, kad didelė dalis net ir pirmą kartą ten važiuojančių užsieniečių iš visų jėgų slopina žiovulį. O ką jiems dar parodyti? Višinskio paminklą? Jeigu kuris labiau domisi Rytais, galbūt supainios su prokuroru Vyšinskiu. O daugumai tas Višinskis nei galvoj, nei uodegoj.“ Paminklas Miunhauzenui tikrai padarytų įspūdį, ir ne šiaip sau: tikrai keliavo, tikrai nakvojo, tikrai siautė baisi pūga...

Pasvajokime, kvietė „Šiaulių kraštas“: baronas sėdi ant pusiau perkirsto žirgo, žirgas geria vandenį, o tas vanduo bėga iš jo pilvo. Vieta? Be abejo, fontanas skverelyje prie Šiaulių savivaldybės. Todėl, kad taip pigiau. Fontanas jau yra, betrūksta žirgo ir raitelio... Sakote, kažkur jau matyta? Taip, toks paminklas fontanas kažkur Europoje jau yra, gal ir ne vienas, kaip, beje, ir paminklas Bremeno muzikantams ne tik Rygoje. Paklausite, kodėl Rygoje? Turbūt ir ten asilas su katinu koncertavo... Idėja verta milijono, bet ne Šiauliuose. Miestas, kuris į paraštes stumia bet kokį išskirtinumą, kur laukiamos tik prognozuojamos mintys, kuriame kažkaip patikima tuo, ko nėra: dviračių ar saulės – vertas keturkampio obelisko prieš valdžios langus ir „raudų“ sienos. Vertas ir garsios tapytojos Jūratės Mykolaitytės praėjusią vasarą nutapyto transcendentinės nuotaikos paveikslo „Laiškas iš Šiaulių“. Katedra lyg plunksna palinkusiu bokštu – vieniša kaip nesumeluota istorija nuplikusioje dehumanizuotoje ir iškreiptoje erdvėje su mažu nameliu šalia. Toks laiškas iš Šiaulių...

Miestas kaip sustojęs traukinys – labai seniai apie savo Piterį/Peterburgą/Leningradą rašė poetas J. Brodskis. Miestas, kuriame į požemius nudrenuotos upės, – Šiaulius apmąsto rašytojas Rimantas Kmita romane „Remyga.“ Kai ant miesto nukrenta tamsa ir rūkas, atgyja Anapusybės veikėjai: meška, jautis, vaikiukas, buratinas; šuoliuoja vilkolakis palei Kulpę prie Kryžių kalno, kur žūsta kitoks šiaulietis: ieškantis, nesuprastas, likimo ir aplinkybių sugniuždytas, nesugebėjęs pritapti, išvarytas iš savo klano... Apie Šiaulių situaciją pakalbėsime plačiau, bet jau ne šiame laikraštiniame visai baigiamos rašyti knygos variante.

Pabaiga, gerbiamieji skaitytojai. Ačiū, kad dalyvavote knygos rašymo laboratorijoje, dabar sakoma – dirbtuvėse. Viliuosi, jog nors retsykiais man pavyko jus sudominti, gal ir buvo ką prisiminti. Prisipažinsiu, maniau, kad rašymo procesas bus sklandesnis. Mūsų susitikimo pradžioje, gal net spalio mėnesį, užsiminiau, jog didžiąją dalį tekstų suguldžiau prieš šešerius metus, prieš laikraščio 25-metį. Juos panaudojau kaip surinktą medžiagą, kurią papildžiau, didžiąją dalį tekstų perrašiau, atsirado naujų skirsnių, suaktualintos įžangos ir pabaigos. Keitėsi ir knygos idėja. Tada bandžiau sumesti korporatyvinį leidinuką „Šiaulių krašto“ žmonėms ilgam prisiminimui, naivuoliškai vildamasis, jog kažkam ateityje bus pravartu susipažinti su mūsų patirtimi, pasinaudoti ja. Berašant atsirado pretenzija į platelesnę jau ne tik laikraščio, bet ir laikmečio publicistinę apžvalgą. Abejoju, ar tai pavyko. Nei velniui, nei gegutei..? Nemažai ankstesniojo rašymo liko paraštėse, manau, tiks jau ne laikraštinei knygai, kurioje dar turėtų atsirasti keletas specialiųjų priedų (kaip vyšnaitės ant pyrago), keisis iliustracijos, tarsiu ir pabaigos žodį. Teks padirbėti. O dabar... netrukus tvenkiniuose sukils per žiemą įmitę karosai, kuojos ir ešeriai. Tad palinkėkite geros žvejybos: reikia ir pailsėti. Ačiū, mielieji, už kantrybę, džiaugiuosi, kad teko dirbti kartu su jumis. Ką dar – įdomus man buvo tas knygos rašymo procesas, nauja patirtis, galbūt kažkada pravers, ir tada kaip tikras lietuvis pasakysiu: lyg ir apsimokėjo.