Iš dar neparašytos knygos (41)

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Akivaizdu, šiandien Šiauliuose daugiau tvarkingesnių kultūros įstaigų negu Nepriklausomybės pirmaisiais metais, ir renginių gausa lenkiame paskutinįjį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį. Būna, kad nuo renginių renginėlių šėlsta (šėlo) miestas. Tačiau dar akivaizdžiau, kad intelektualinės intrigos: noro įrodyti, pasiekti, pakeisti, komentuoti ir kritikuoti – tada buvo daugiau. Kultūra plačiąja prasme ir menas siauresne neįsivaizduojamas be viešų diskusijų, kritikos – profesionalios ar bent nuomonės ar replikos lygio. Kultūros vyksmas be kritinio vertinimo pasmerktas tik reprezentacijai tarp keturių sienų. (Tokio provincialumo Šiauliuose netrūksta.) Todėl bekonfliktinėje erdvėje užgimę kultūros įvykiai (ne renginiai), pavyzdžiui, Dramos teatro „Mindaugas“ ar Rimanto Kmitos romanai „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“, atrodo kaip išimtys iš taisyklės. Būsena, kai vyksta daug ir visiems gerai, lyg erkė įsisiurbė į kultūros kūną.

Dar 1997-aisiais filosofas Gintautas Mažeikis, tuo laiku nuolatinis mūsų laikraščio autorius, „Paraštėse“ – apmąstymų skyrelyje – man rodos, labai taikliai apibendrino šiaulietiškos kultūros ir miesto, „kuriame gan vangiai skleidžiami teigiami gandai“, būseną: „Uždarų grupių specializuoti šnekalai nėra įdomūs platesnei visuomenei ir neformuoja atviro miesto kultūrinio elito. Čia atsiranda tik pasislėpę menininkai (...) Jie tarpusavyje mažai komunikuoja, nerengia viešų paskaitų, todėl inicijuoja savojo rašomojo stalo, o ne kultūros gyvenimą.“

Tęsdami šios dar neparašytos knygos kultūros skyrelį pakalbėkime apie „Atolankas“ – pirmąjį specializuotą laikraščio priedą ir jo viešąsias paskaitas...

Prasminga ir logiška, kad prieš ketvirtį amžiaus pradėtas leisti pirmasis „Šiaulių krašto“ teminis priedas „Atolankos“ buvo skirtas kultūrai: kraštotyrai, istorijai, memuaristikai, kūrybai. Kelerius metus kultūros priedo leidyba stabtelėjo, bet supratus, kad tai – praradimas ne tik laikraščiui, bet vis dar tikimės, kad ir nemažai daliai skaitytojų, „Atolankos“ vėl pakilo.

Kultūra – neatsiejama dienraščio dalis, todėl nuo pirmojo laikraščio numerio 1990 metų rugpjūčio 20-ąją iki 1995 metų gegužės „Atolankos“, nors ir neįvardytos, bet jau egzistavo, pleveno jos mintis.

Šimtai įvairaus žanro ir įvairios apimties kultūros rašinių išspausdinta ir iki „Atolankų“, o joms pasirodžius – kituose laikraščio puslapiuose. Be ryškios kultūrinės leidinio prigimties ir orientacijos, be humanitarinių ir humanistinių siekiamybių nebūtų ir „Atolankų“. Jos atsirado, kai kultūros temos jau reikalavo išskirtinio dėmesio. Apie laikraštį susibūrė didelis būrys Šiaulių ir Šiaurės Lietuvos kultūrininkų, o ir visuomenės dėmesys savo krašto istorijai – savo šaknims – buvo didesnis nei dabar. Tapatybės paieškų ir metraščių rašymo metas.

1995-aisiais „Šiaulių krašto“ redakcijoje dirbo (bendradarbiavo) stiprūs kultūros žurnalistai, kūrėjai Vytautas Kirkutis, Marius Glinskas, Vitalija Morkūnienė, Aldona Sireikienė, Adolfas Strakšys, Rita Žadeikytė, Algimantas Brikas, Regina Musneckienė, tad ir jiems reikėjo saviraiškos platesnių erdvių. Norėjome, kad krašto kūrėjai turėtų savo leidinį kūrybai publikuoti, taip pat maksimalistiškai tikėjome, kad kultūros aplinkos žmonės „Atolankų“ lauks kaip šventės. Kultūros žurnalistika – ne tik kultūrologinių straipsnių, kūrybos publikavimas ar įvykusių renginių kronika, bet ir kultūros raidos vertinimas. Be nuomonių įvairovės, be diskusijų kultūros arimai nebrandina derliaus, piktžolėja.

„Atolankos“ pasirodė 1995 m. gegužės 20 d. Kultūros priedo redaktorius Vytautas Kirkutis, pristatydamas naują „Šiaulių krašto“ tvarinį, „Atolankas“ išskaidė į Lankas ir Atlankas.

Lankos: „Dažniausiai neramaus gyvenimo esame raginami bėgti, skubėti, kuo greičiau užfiksuoti vieną ar kitą įvykį ir apie jį informuoti skaitytojus. Ir dienraščio specifika neleidžia sustoti ir susimąstyti. „Atolankos“ ir būtų ta vieta, kur galėsime sustoti, į platesnes kultūros lankas pasidairyti, šiek tiek gilesnių prasmių paieškoti“.

Atlankos: „Viso pasaulio įvairumą, sudėtingumą ir daugiaprasmiškumą gali pajusti žiūrėdamas į vieną vienintelį augalą. Svarbu, kokiomis akimis jį matysi, kokias prasmes įžvelgsi. Visų mūsų kaitą įprasmina paprastų paprasčiausia atlanka, „atlenkta ir prie žemės prismeigta“ medžio ar krūmo šakelė, kad iš jos išaugtų naujas augalas“ („Lietuvių kalbos žodynas“, t. 1, 393 psl.).

Žodį „atolankos“ surado ir pasiūlė jomis pavadinti kultūros priedą žurnalistas Sidas Aksomaitis, tada dar vienuoliktokas. Žodynuose „atolankų“ nerasta, tačiau Šiaulių pedagoginio instituto kalbininkas, profesorius Kazimieras Župerka pritarė pasirinkimui.

Pirmosios 8 puslapių „Atolankos“ pakėlė kartelę aukštėliau nei kiekvienas mūsų įgali ar nori peršokti. Orientuotasi į keliolikos tūkstančių inteligentų, kurie, mūsų manymu, ir turėtų būti „Atolankų“ skaitytojai. Dabar akivaizdu, kad tai buvo šiek tiek fantazija, tačiau be tokios optimistinės vizijos turbūt „Atolankos“ ir nebūtų pasirodžiusios.

Solidus pirmųjų „Atolankų“ veidų sąrašas: literatūros tyrinėtoja Vilniaus universiteto profesorė Viktorija Daujotytė, ŠPI mokslininkai: literatūrologas Vytautas Bikulčius, kalbininkė Giedrė Čepaitienė,  istorikas Dangiras Mačiulis, poetas Ričardas Šileika, ŠPI Dailės fakulteto absolventė Daina Kinčinaitienė.

Įsimintinai gilios ir plačios V. Daujotytės mintys, kurias žurnalistė Aldona Sireikienė pateikė interviu „Toli į žmones išėjo Viktorija Daujotytė, toli“.

„Inteligentiškumas, mano supratimu, nėra tiesiogiai susijęs su parodų, koncertų, teatrų lankymu. Kartais ta inteligentiška būsena arba inteligento žmogaus kultūros dvasia susiformuoja atskirai nuo visų tų dalykų. Doras žmogaus elgesys, kiek įmanoma, morali laikysena: negali pulti prie lovio, nors ir alkanas esi, negali čiupti iš kito panosės. Tokia ir yra inteligencija. Inteligentiška žmogaus dvasia arba kultūros žmogaus dvasia gali jausti pasaulį, harmoniją net ten, kur jos nėra. Ji tiesiog turi galimybę gyventi labiau iš savęs, o ne iš to, ką duoda pasaulis. Vidinė inteligencija tokia: nenuskriausti kito, neįžeisti“, – senajame Vilniaus universitete suradusi laisvą valandėlę ilgesniam pokalbiui su „Šiaulių kraštu“ sakė profesorė.

Antrosiose „Atolankose“ – nauji veidai. Interviu su profesoriumi Sauliumi Sondeckiu, profesorės Danutės Klumbytės ištrauka iš Sibiro prisiminimų knygos.

Nuslūgus tvenkinio vandenims pasirodo rieduliai. O po metų apnašomis – praėjęs laikas. „Atolankose“ išspausdinta daugybė įsimintinų tekstų. Vienas tokių – 1995 metų rugpjūtį publikuotas profesoriaus Vytenio Rimkaus straipsnis „Liaudies menas kaip pasipriešinimo forma“.

Menotyrininkas į liaudies meną 1940–1990 metais pažvelgia kaip į kūryba išreiškiamą rezistencijos būdą. Kaip charakteringas tautodailininkų dalyvavimo pasipriešinime faktas pateikiamas 1976 metais Kurtuvėnuose pastatytas meistro Vitalijaus Lukošaičio paminklas Povilui Višinskiui.

„Paminklo pastatymas virto didele tautine švente, kurioje dalyvavo daugybė žmonių ir iš Šiaulių, ir iš Vilniaus. Į vainikais apipintą vežimą, traukiamą gražių žirgų, buvo įkeltas skeltas ąžuolas. Ant papuoštų žirgų jojo paminklo autorius V. Lukošaitis ir statybos iniciatorius girininkas E. Mejeris. Susirinkusiųjų rankomis iškeltas iš ratų ir pastatytas mokyklos kieme paminklas „Lietuvos švietėjams“ visų buvo suvokiamas ir žinomas kaip paminklas P. Višinskiui“, – rašė V. Rimkus.

Prie pasipriešinimo formų autorius priskiria folklorinių ansamblių judėjimą, Užgavėnių karnavalus, nereglamentuotus ir neįprastus kūrinius kaip Kosto Gendvilo sodyba („Maironio laivas“) Meškuičiuose, Orvidų sodyba prie Salantų.

Iš pirmųjų kelių „Atolankų“ reikšminga šiauliečio advokato, kultūros tyrinėtojo Jono Nekrašiaus publikacija „Menininko kelias: nuo Pakruojo iki Paryžiaus“ apie žymų kraštietį, dailininką Stasį Ušinską, puslapis, skirtas šiaulietei poetei Auksei Vasaitytei (1947–1988), kurį paruošė ŠPI docentė Eglė Prėskienienė (1932 – 2011) ir laikraščio žurnalistė Rita Žadeikytė.

Suklestėjo „Atolankos“ 1997-aisiais. Leistos du kartus per mėnesį, po 8 puslapius. Kiekviename numeryje pasirodydavo menotyrininko V. Kinčinaičio autorinė rubrika „Interpretacijos“, aktyviai savo „Laisvojoje analitinėje zonoje“ rašė filosofas Geraldas Jankauskas (1963–2013), rimtosios muzikos tema ir skyrelis „Klaviatūra“ priklausė pianistui Rimantui Vingrui, o teatro apžvalgos ir kritikos nišą užpildė teatrologas ir žurnalistas Valentinas Didžgalvis (skyrelis „Prie teatro“). 1998- aisiais filosofo Gintauto Mažeikio „Paraštės“ taip pat persikėlė į „Atolankas“.

G. Jankauskas, prieš išvykdamas gyventi į JAV, interviu „Šiaulių kraštui“ teigė, kad Šiaulių kultūrinis gyvenimas turi privalumų prieš Vilnių ir Kauną. „Daugelis mano draugų iš Vilniaus, Kauno intelektualių žmonių sakė, kad kartais „Atolankas“ yra žymiai įdomiau skaityti negu kokius nors „Lietuvos ryto“ literatūrinius priedus, net „Literatūrą ir meną“. „Atolankose“ realizuojama visa literatūrinio spektro skalė. Metraščiai, kaimo šviesuoliai, koks daktaras, gyvenęs prieš šimtą metų, – vieniems, ultramodernistinės tendencijos – kitiems. Visos nišos užpildytos“, – apibendrino G. Jankauskas.

„Atolankos“ ne tik apmąstydavo kultūros, visuomenės gyvenimo reiškinius, bet ir operatyviai reaguodavo į kultūros įvykius. Karštas komentaras, recenzija ar apžvalga skeldavo kibirkštis. 1998-ųjų metų paskutinėse „Atolankose“ išsivystė diskusija dailės tema. Ją paskatino Šiaulių dailės galerijoje surengta modernaus meno paroda „Rezus plius/minus“, kurią rengėjai įvertino  kaip geriausią metų galerijos parodą.

Redakcija prie apvalaus stalo pakvietė parodos kuratorių, vilnietį dailininką Joną Gasiūną, dailininką Darių Gerasimavičių ir menotyrininką Virginijų Kinčinaitį.

V. Kinčinaitis teigė, kad „per paskutinįjį dešimtmetį Lietuvos tapyba buvo sunaikinta keliais pagrindiniais būdais – prisitaikė prie saloninio savo varianto, tapo akademine disciplinarine mimikrija, sustingo „autorinėje“ baugščioje savireprodukcijos inercijoje arba buvo išstumta jaunųjų menininkų instaliacijomis.“

„Man skaudu, kad tapyba yra taip banaliai naikinama ir pati naikinasi susisalonindama, lįsdama į krautuves, į smulkias galerijas“, – sakė J. Gasiūnas. D. Gerasimavičiaus nuomone parodoje „Rezus plius/minus“ blogų darbų nėra.

Diskusija įgavo fundamentalų charakterį. V. Kinčinaitis svarstė, ar Šiaulių dailininkai gali surengti parodą, kuri sukeltų diskusiją.

„Panašu, kad ši paroda vienu metu nubrėžia netikėtas šio meno rūšies atsinaujinimo galimybes ir dar kartą pademonstruoja veiksmingas jos išsekimo ir dekonstravimo taktikas“, – straipsnyje „Tarybinė estrada ir „Cosmopilitan'as“ konstatavo menotyrininkas.

Profesorius V. Rimkus analitiniame straipsnyje „Deklaracijos ir rezultatai“ parodos darbus dėl didelių formatų vadino „formatizmu“, teigdamas, kad kūrinio vertė nematuojama nei centimetrais, nei metrais.

Profesorius svarstė, ką dailei duoda įsitvirtinusi kuratoriaus institucija.

„Ne vienu atveju, matyt, ji pasiteisino, bet pastaruoju metu jau susilaukia ir priekaištų. Netgi rašoma, kad kuratoriai padarė didelę žalą tapybos raidai. Tai įvyko, mano manymu, todėl, kad kuratorius perėmė žiuri vaidmenį, tapo vienos ar kitos idėjos bei raiškos priemonių ne tik kondensatoriumi, bet ir cenzoriumi“, – teigė V. Rimkus.

Profesoriaus manymu, ir aptariamos parodos kuratoriaus J. Gasiūno darbai – ryškiai geresni. Gal todėl, kad pasirinko prastesnius į kompaniją? Pro V. Rimkaus akis nepraslydo ir „pseudointelektualinėje aplinkoje“ įsivyraujantis bruožas – chamizmas. „Kad ir koks būtų „nepaprasto talento“ menininkas R. Nemeikšis, bet jei atidarymo metu, pakviestas pristatyti savo kūrybą, jis susirinkusiems žmonėms sugeba nepadoriu, tačiau visiems suprantamu gestu pasiųsti „na tri bukvi...“, tai apie ką bekalbėti“, – rašė profesorius.

Dailininkas Petras Rakštikas savo atsiliepimą apie parodą baigė taip: „Žiūrėjau, žiūrėjau į tą tapybą. Vienu metu lyg ir asilo ausys buvo pradėjusios dygti, bet nustojo, kai prisiminiau antidepresinę dainelę: „Išėjo tėvelis į mišką, išėjo motinėlė... (nušovė, suvalgė pelėdą“). Ale tiek jau ten tos mėsos iš pelėdos. Verčiau jau būtų grybavę."

Ir diskutuota, ir grybauta... Tuo metu Šiauliuose dar būta viešojo intelekto. Intelektualai, susibūrę „Atolankose“, skleidė laisvą, kritinę mąstyseną, Šiaulius įprasmindami kaip centrą, su originaliomis idėjomis ir intelektualine intriga.

„Atolankose“ paskelbta nemažai kūrybos: eilėraščių, apsakymų, esė. Daug literatūrologinių, kraštotyros rašinių, prisiminimų. Pirmajame Vieno eilėraščio konkurse dalyvavo per 100 autorių. Tiek pat ar truputėlį daugiau poetų dalyvavo vėlesniuose Vieno eilėraščio konkursuose. Prasminga būtų konkurso kūrybą ir patirtį apibendrinti atskiru leidiniu.

Ne aitvarai kultūros temų prinešioja. Jos atsiranda iš krašto žmonių kultūrinės, intelektualinės veiklos. Temos „Atolankoms“ kartais byra viena po kitos, bet būna ir sausros. Ieškojimai, nelinksmos mintys, įstrigus seklumoje. Džiaugiamės, kai surandame tai, apie ką dar nežinota, netyrinėta. Žiemgalos lygumos ir Žemaitijos kalvelės. Žvelgiame giliau. Būtent gylio, šulinio vaizdinys gali tapti „Atolankų“ bendrybe. Mažoji/didžioji krašto istorija: dvarai, šeimos, miesteliai ir sodybos. Kuo giliau, tuo pilnesnė, aiškesnė, netikėtesnė konkrečios vietovės istorija, papildanti ar net keičianti platesnį praeities vaizdą ir jo aiškinimą.

„Atolankų“ leidyba nėra pasišvilpiniavimas žydinčiomis pievomis. Nelengva leidinio kartelę išlaikyti nei per žemai, nei per aukštai. Nusileidus žemyn – nuprovincialėsime, pakėlus aukštyn – braidysime ne po savo lankas. Tokio leidinio leidyba – brangus malonumas. Paskutiniaisiais metais priedo leidybą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas.

... Geri, gražūs laikai buvo. Šiauliai išsibarstė. Kažkaip nevėkšliškai ir galbūt labai ilgam. Netekęs humanitarikos miestas prarado centro ir lyderio ambicijas. Išvažinėjo ar nutilo/prisitaikė, išėjo Anapus intelektualai. Juos pakeitė viešieji propagandistai (Šiaulių atveju – viešieji liaupsintojai), kuriuos filosofas Arvydas Šliogeris interviu „Atolankoms“ pavadino viešaisias kvailiais... Daug pesimizmo, pasakysite, turbūt dėl to, kad esu dar nepaskiepytas. Gali būti – susitiksime šeštadienį, gal ir paskutinį kartą. Iki:)