Iš dar neparašytos knygos (40)

Vla­do Mi­ka­laus­ko nuo­tr.
Lin­ku­va. 1991 m.
Kultūra. Bijau tos temos, nes neįmanoma aprėpti neaprėpiamą. Platu, gilu, po akim ar už horizonto. Kiek jaučių odų neprirašyčiau, vis dėlto daug kas liks nepaminėta, nepanagrinėta. Tačiau toks šios knygos formatas: po truputėlį. „Šiaulių krašte“ įvairaus pločio ir gylio kultūrai skiriama bene daugiausia vietos ir dėmesio. Ir laikraštis – paukštis iš to paties lizdo. Jau pirmajame leidinio numeryje surasta vietos žinutei apie į Lietuvą atkeliavusiam žymiojo kraštiečio, lietuvybės skatintojo, švietėjo ir diplomato Jono Šliūpo archyvo dalį.

Retai pavyks rasti „Šiaulių krašto“ numerį, kuriame nebūtų kultūros ar istorijos temų. Tad šioje apžvalgoje tik apgraibomis įmanoma apžvelgti tūkstančius kultūros publikacijų. Tad neskubant, kas nepamiršta ar atsitiktinai pastebėta, vartant prabėgusius metus...

Kultūros vieškeliais

Vyresnieji „Šiaulių krašto“ skaitytojai prisimena išskirtinį „Miestelių“ ciklą. Jame tilpo pasakojimai apie unikalias Šiaurės Lietuvos gyvenvietes, nuo seno vadinamas miesteliais. Kiekvienas jų – išskirtinė istorija, artimiausių kaimų, vienkiemių traukos centras, parapija. Vėliau kai kurių miestelių istorijos sugulė į storiausius tomus, tačiau tada, daugiau nei prieš dvi dešimtis metų, laikraščio rašiniai buvo vos ne vienintelės didesnės apimties publikacijos apie miestelių dabartį ir praeitį.

„Miestelių“ ciklas kaupėsi nuo 1991-ųjų pabaigos net iki 1995-ųjų pradžios. Šalia krašto miestelių, net rajoninės reikšmės miestų (Linkuva, Kuršėnai, Žeimelis, Tytuvėnai, Šeduva, Žagarė etc.) gražiai pritiko ir bažnytkaimiai ar paskutiniaisiais dešimtmečiais susiformavusios šių laikų didesnės gyvenvietės.

„Miestelius“ rašė įvairios patirties žurnalistai, todėl šalia brandžiai suguldytų tekstų pasitaikė ir paviršutiniškų, fragmentiškų rašinių. Dėl to atsisakyta idėjos „Miestelius“ išleisti atskira knyga, nes leidinys nebūtų vientisas ir istoriškai kai kur galbūt ir klaidingas. Tačiau „Miestelių“ kelionė ne tik įsimintina, bet ir reikšminga, nes tokie krašto kultūriniai, etnografiniai pasakojimai, savasties ir mitų pakartojimai įstringa sąmonėje, stiprina visus įmanomus žmogaus ir gimtinės ryšius. Miesteliai ir bažnytkaimiai traukiasi, nyksta kultūros paveldas, gyventojai sensta, mažėja mokyklos arba užsidaro.

Tirpsta unikali Lietuvos dalis... Įkopus į Linkuvos bažnyčios bokštą atsiveria plati Žiemgalos lygumų panorama. Keliai nuo Linkuvos kalno leidžiasi į Pakruojį, Žeimelį, Joniškį, Pasvalį. Iš Lygumų bažnyčios aukštumų matyti dar toliau. Įsimintina buvo „Miestelių“ kelionė nuo žiemgalių iki žemaičių.

Jau nuo pirmųjų laikraščio numerių su redakcija pradėjo bendradarbiauti didelis būrys Šiaulių ir krašto kultūrininkų. Spausdinti istoriniai, kultūrologiniai docento Juozo Kašio straipsniai, pedagogė, vėliau kelių knygų apie Žagarę autorė Romualda Vaitkienė publikavo straipsnį apie rašytoją Albiną Vaitkų-Marių Katiliškį („Ateina metas susideginti ar išlikti“). Tik laikraščiui užgimus buvo išspausdinti menotyrininko Vytenio Rimkaus (1930–2020), archeologės Birutės Salatkienės (1951–2018), kalbininko Stasio Tumėno, teisininko Jono Nekrašiaus, dizainerio Viliaus Purono, kraštotyrininko Jono Balčiūno, istoriko Dangiro Mačiulio, truputėlį vėliau menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio ir literatūrologo Vytauto Bikulčiaus publikacijos. Šie kultūrininkai tapo nuolatiniais laikraščio autoriais.

Įsimintinas V. Rimkaus straipsnis „Paminklų karai“, išspausdintas 1993 metų balandį. „Ir vėl griaunami, vagiami, niokojami paminklai, antkapiai, memorialinės lentos. Baisus dalykas! Kas gi čia yra, kas atsitiko?“ – retoriškai klausta straipsnio įžangoje. Nugriauti, sunaikinti arba į Grūto parką išvežti buvusios epochos ideologijos ženklai. Provokuodamas diskusiją straipsnio autorius teigė, kad paminklų griovimas yra daugiaplanė problema, į kurią būtina įsigilinti, ją įvairiapusiškai išnagrinėti.

Išsamioje publikacijoje V. Rimkus išnagrinėjo griauti-negriauti aspektus. Daugelis jo įžvalgų, istorijos paralelių be jokios abejonės erzino totalinio karo su paminklais šalininkus. „Retsykiais man kyla įtarimas, kad kai kas iš aktyviausių ultimatyvių griovėjų neseniai patys keliais šliaužė apie juos. O ar nėra ir provokacijų galimybių – kai kada dvelkteli ir toks kvapelis.“ Arba straipsnio paskutinė pastraipa: „Paminklų karas – tai ne kas kita, kaip visuomenės būvio atspindys, jos susidvejinimo, susitrejinimo ir suskilimo. Būtent tas karas – veidrodis mūsų kultūros lygmens. Kaip giliai į mūsų sąmonę įsiėdė idiotizmas!“.

V. Rimkaus ir daugelis kitų autorių straipsnių ne tik supažindino, nagrinėjo problemą, bet skatino mąstyti, kūrė žinių ir minčių lauką, kuriame tarp laikraščio ir skaitytojų užsimegzdavo intelektualus ryšys, formavosi bendros patirtys. Profesorius straipsnį parašė iš pranešimų, skaitytų menotyrininkų seminaruose. Pirmiausia jis išspausdintas Maskvoje leidžiamame žurnale „Tvorčestvo“, perspausdintas Armėnijoje. „Lietuvoje pasiunčiau „Literatūrai ir menui“, – kokius pora metų nespausdino. Atspausdino „Šiaulių kraštas“. O po to – „Literatūra ir menas“. Taigi, straipsnis turi daug publikacijų, kiekviena iš jų šiek tiek skiriasi. Lietuviškame variante labiau išryškinta lietuviška medžiaga, daugiau dėmesio skirta Stalino paminklų likimams“, – išskirtinio straipsnio istoriją viename interviu paaiškino profesorius.

Kultūros horizontuose tilpo sunkiai pakeliama temų našta. Temos – naujos arba reikalaujančios kitokio vertinimo, detalesnės ir įvairiapusiškesnės analizės. Nevengta ir aštresnių kampų, todėl neretai susilaukdavome nepasitenkinimo ar net pykčio.

Vienas iš 1991-ųjų metų pabaigos kultūros įvykių Šiauliuose turėjo būti Dramos teatro vyriausiojo režisieriaus Gyčio Padegimo režisuotas Oskaro Milašiaus „Mefibosetas“. Būtent šio spektaklio recenzija Vytautas Bikulčius „Šiaulių krašte“ pradėjo autorinį skyrelį „Žodžiai ir ženklai“. Recenzijoje „Mefibosetas“? O gal „Padegimetas“? prancūzų literatūros specialistas spektaklį vertino labai neigiamai, surasdamas tik kičą, blogą aktorių vaidybą, nevienalytę spektaklio stilistiką ir eklektinį reginį.

„Kaip įsitikinote, „Mefibosetas“ Šiaulių dramos teatre – tipiškas mūsų gyvenimo reiškinys. Daug ambicijų, bet menkas rezultatas. Bet emblemų metas anksčiau ar vėliau baigsis, ir pigi išorė turės užleisti vietą esmei. Tada, matyt, bus galima prabilti ir apie „Mefibosetą“? O dabar, deja, prieš mūsų akis tik „Padegimetas“, – rašė V. Bikulčius.

Reakcija buvo žaibiška. Sulaukėme režisieriaus atkirčio, kurį išspausdinome. Po kelerių metų prie Šiaulių dramos teatro kritikos, šiaip jau gana retos temos „Šiaulių krašte“, grįžo žurnalistas Vytautas Gaižauskas, parašydamas straipsnį „Amžina teatro krizė Šiauliuose, arba kodėl dabartinis Šiaulių dramos teatras netaps „tiesiog teatru“ pagal Piterį Bruką.“ Žurnalistas teatrą įvardino senu ir silpnu. Rėžta tiesiai šviesiai, bet argumentuotai.

„Bežiūrint šiauliečių spektaklius, norom nenorom pradeda susidaryti įspūdis, kad teatras – vien prastas kino pakaitalas su čia pat vaidinančiais aktoriais. Iš principo tegali būti tik blogiau negu kine, bet žmonės kažkodėl žiūri, matyt, iš snobizmo – tokie tikrai ne vieno žmogaus įspūdžiai apie teatrą apskritai, susiformavę Šiaulių teatro „pagrindu“, – tokios išvados negalėjo nesudrebinti neliečiamųjų aureole apgaubtų menininkų.

V. Gaižausko straipsnis įskėlė diskusijų kibirkštį. Gal pirmąkart Šiauliuose viešai diskutuota, ar Šiaulių dramos teatras – senas ir silpnas? Nors straipsnio autorius ir nesiūlė uždaryti teatrą, tačiau interpretacijų tokių būta daug. „Negirdėjau, kad bent vienam panevėžiečiui būtų atėję į galvą parašyti, ar reikalingi miestui bent keturi teatrai? O Šiauliuose tik vienas teatras – ir iškyla klausimas, ar jis reikalingas! Absurdas!“ – dėstė Romas Zalomskis, kultūros vadybininkas.

Istorikas Arūnas Gumuliauskas teigė, kad „teatras palengva užleidžia kultūrinio centro pozicijas, kurias perima kitos organizacijos. Dalis teatralų pernelyg politizavosi ir kritikoje įžvelgia grobikiškus Maskvos kėslus.“ V. Bikulčius, įsijungęs į diskusiją, pastebėjo, jog „visą savo straipsnį autorius grindžia maksimalistiniu požiūriu, jog kūryba yra iššūkis, atveriantis naujus dvasios žemynus. Ir sakydamas, jog Šiaulių dramos teatro aktoriai yra seni ir silpni, autorius pirmiausia pasako, jog jie nėra maksimalistai, jie nesistengia (o gal ir nebeišgali!) priblokšti pasaulio.“

Atsiliepimų į V. Gaižausko straipsnį išspausdinta ir kituose leidiniuose. Autoriui priskirta to, ko jis nepasakė. Kalbėta monologais, todėl negirdėta, nenorėta girdėti, o gal ir nesuprasta, kas buvo parašyta.

Pirmojo „Šiaulių krašto“ dešimtmečio kultūros arimuose bene daugiausia dailės vagų. Aktyviai rašė menotyrininkai V. Rimkus, V. Kinčinaitis, D. Kinčinaitienė, kiti autoriai. Kildavo ir diskusijų. Įsimintinas rezonansas, kurį sukėlė V. Kinčinaičio publikacija „Reanimuotos tradicijos ir vešliai sužaliavusio klozeto jungtuvės“ 1997 metų pavasarį. Apžvelgdamas tradicinę, tada jau keliasdešimtą Šiaulių dailininkų parodą V. Kinčinaitis teigė, kad „ketvirtadalis šios parodos autorių drąsiai galėtų keliauti į tautodailininkų parodą“. Autorius, klausdamas savęs ir kitų – „gal mano skonis „iškrypęs“ – svarstė, kad profesonalus menas turi skirtis „nuo mėgėjų, amatininkų, tautodailininkų.“..

Paaiškinta, kodėl – pilka, lyg pelkė – lyg ne pelkė?

„Mūsų dailininkai išstumti iš bet kokio lygio konkurencinės kovos, jie tiesiog tyliai, piktžiugiškai nutylimi ir ignoruojami, jie neįtraukiami į jokius rimtesnius respublikinio ar tarptautinio lygio projektus, nėra galimybės pasitikrinti“, – konstatuota. Kliuvo ir autoritetams – Vitoliui Trušiui (1936–2018) , Aloyzui Toleikiui, Eduardui Juchnevičiui (1941–2011) („Klampios Vitolio Trušio pelkės tokios tikroviškos, kad netyčia gali ir sušlapti, galbūt net ir paskęst“; „Aloyzas Toleikis pajuto savipakankamą marmuro medžiagos grožį ir jo nebesugadino kokia nors figūra“).

Po dviejų savaičių, dar kabant parodai, išspausdintas E. Juchnevičiaus atsakas „Ar valgysime duoną, išaugintą klozete?“

„Žaismė ar cinizmas persmelkia mūsų kultūrą, projektų kultūrą. Iškrypęs skonis deklaruojamas dviejuose trečdaliuose V. Kinčinaičio straipsnio – interpretacijos“, – rašė to meto Dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas.

Literatūros sferoje diskusijų skersvėjus sukėlė literatūrologas Vigmantas Butkus, 1999-aisiais išspausdinęs straipsnį „Pabiros pastabos apie poeziją Šiauliuose ir Šiaulių krašte“.

Skaitant ir vartant Šiauliuose ypač gausiai leidžiamas vietos autorių poezijos knygas literatūros tyrinėtojui parūpo „rašančiųjų kultūrinio statuso apibrėžimas.“

„Kokiomis trajektorijomis meninėje bei kultūrinėje Šiaulių regiono erdvėje skleidžiasi eiliuojančiųjų tekstai?“ – klausė straipsnio autorius.

V. Butkus surado daug „ knygomis „įformintos“ rašliavos, klaikių beskonybių, dešimtmečių pelėsiais atsiduodančios eiliakalystės, tiesiog grafomanijos“. „Akis badyte bado simptomai ligos, kurią galime pavadinti literatūriniu infantilizmu, Šiauliuose ir aplink juos turinčiu begalę atmainų: pavyzdžiui, „kaip Salomėja Nėris“, „kaip Brazdžionis“, „kaip Jeseninas“, – tokia diagnozė, natūralu, kvietė į diskusiją.

Po mėnesio – puslapis atsiliepimų. Diskutuota neperlenkiant lazdos, bet ir neslepiant savos pozicijos. Edita Vilkienė iš Šiaulių rajono svarstė, kodėl liaudies meistrai priskiriami tautodailei, o liaudies poetai vadinami grafomanais. „V. Butkus poezijos „ligų“ tiražavimu apkaltino „Saulės deltos“ leidyklą. Štai su šituo teiginiu kategoriškai nesutinku. Nemanau, kad dar kuris regionas turi tokią leidyklą, kuri taip organiškai būtų įaugusi į bendrą krašto kultūrinį gyvenimą“, – rašė kelmiškis Vaclovas Liubinas.

Ieškota, vertinta, surasta. Taip ūžė kultūros varikliukai. Kultūrinės refleksijos kibirkščiavo, sukosi diskusijų malūnai. Galbūt aukso amžius Šiaulių kultūroje. Būta ir įvykių ant ribos. 1995-ųjų birželio pradžioje „Šiaulių kraštas“ sužinojo, kad laisva menininke save vadinanti jauna šiaulietė žmogaus kaukolę laiko Šiaulių dailės galerijoje. Ji argumentavo, kad žmogaus kaukolė reikalinga TV laidai „Mirties fenomenas“ kurti.

„Aš visiškai nebijau tokių dalykų, tai yra natūralu“, – aiškino menininkė. Pasitelkę teisėsaugą laikraščio žurnalistai galerijoje rado gerokai apirusią žmogaus galvą. Išsiaiškinta, kad meno darymo priemonė atkeliavo iš Šiaulių morgo.

Kilus skandalui, redakcija iš „meno darytojų“ susilaukė atakų. Teigta, kad laikraštis nesupranta, kaip kuriamas menas, nieko blogo, kai mirusio žmogaus galva (ne muliažas!) panaudojama  kaip meninės išraiškos priemonė. Juk retai kas stebisi, jeigu menininko sekcijoje ar ant darbo stalo riogso nuo mėsų išvalyta žmogaus kaukolė. Panaši nuomonė buvo peršama ir BNS išplatintoje informacijoje „Ieškanti Šiaulių menininkė pasakoja šiurpaus radinio istoriją“.

„Maišelyje nešiojama galva Dailės parodų rūmuose išguli vos ne savaitę, apie tai žino rūmų administracija, tačiau nė žodžio policijai. Atseit – ne mūsų pupos. Tai jau ne tik moralės, bet ir pilietiškumo problema. O gal eksperimentuojantiems menininkams tokios problemos neegzistuoja“, – teigta ir klausta laikraščio komentare „Eksperimentai su žmogaus galva“.

...Po dvidešimties metų ši makabriška istorija atrodo labai kurioziškai. Viena iš Šiaulių kultūros vyksmo ir šėlsmo įsimintinybių tapo lyg ir legenda, jau aprašoma, apmąstoma ir grožinėje literatūroje. Unikalaus laikmečio viena ryškiausių kontraversijų. Artėdami prie pabaigos – ketvirtadienį pakalbėsime, kaip atsirado „Atolankos“, vėliau – apie savasties ir tapatybės paieškas. Ir ištiks pavasaris...