Iš dar neparašytos knygos (38)

...Taduko iš Šiaulių rajono istorija – viena ryškiausių per 30 „Šiaulių krašto“ metus.

1996-ųjų pabaigoje laikraštis informavo skaitytojus, kaip mama Aušra, sužinojusi apie sunkią sūnelio ligą, pradėjo didvyrišką kovą už jo gyvybę. Lietuvos gydytojai rekomendavo vieną JAV ligoninę, kurioje berniukui būtų galima atlikti kaulų čiulpų persodinimo operaciją. Operacijos kaina – 100 tūkstančių JAV dolerių. Motina pagalbos kreipėsi į verslininkus, bankininkus, politikus. „Šiaulių kraštas“ sekė jos kovą ir apie tai informavo visuomenę.

Prasidėjo nesibaigiančios vaiko ir mamos kelionės po klinikas Lietuvoje ir užsienyje.

„Gerai, kad Londone skyrė tinkamų vaistų – Tadas dar gali šiek tiek laukti. Be to, Anglijos medikai nustatė, kad Taduko ligos forma – lėtinė. Tai šiek tiek ramina. Lietuvos vaikų kraujo ligų specialistai Tadui buvo numatę greitesnę pabaigą“, – 1998-ųjų žiemą redakcijai guodėsi Aušra.

„Vos tik Aušra ima krautis kelioninį krepšį, Tadas jau žino, kokia kelionė jo laukia. Tik dar nesupranta, kad šių kelionių dėka jis gyvena. Kas mėnesį Vilniaus universitetinėje vaikų klinikoje jam sulašinami vaistai. Jie leidžia vaikui laukti operacijos. Kada ji bus atlikta? Niekas nežino, nes reikalinga įspūdinga suma – 250 tūkstančių Vokietijos markių.“

Tai iš 1999-ųjų metų reportažo „Kelionės – viltis išgyventi“. Važiuoti mašina į Vilnių šeimai brangu. Vien kelias – apie 100 litų. Aušra nedirba, gauna pašalpą neįgaliam sūnui išlaikyti, tėvo uždarbis – minimalus.

Traukiniu kartu su Tadu ir mama išvyko, ir „Šiaulių krašto“ žurnalistai. „Šiaulių krašte“ – kelionės ataskaita per 2 puslapius.

„Per pietus iš laboratorijos gauname Tado kraujo tyrimo atsakymą. Ties trombocitų grafa – skaičius 12 (turėtų būti 300). Skyriaus vedėjas nenori išleisti vaiko namo. Mama raštu atsakomybę prisiima sau.

Spėjame į 17 val. „Pajūrio“ traukinį. Beveik tris valandas pramiegojusį nepatogioje sėdynėje Taduką ir jo mamą pasitinka tėtis“, – baigiamas žurnalistų Jūratės Rauduvienės ir Giedriaus Baranausko reportažas.

Sudėtingą operaciją atlikti sutiko Vroclavo (Lenkija) vienoje iš klinikų. Berniuką reikėjo skubiai nuvežti į Lenkiją. „Šiaulių kraštas“ ėmėsi padėti. Susisiekę su dviejomis Lenkijos laikraščio redakcijomis paruošėme planą: „Šiaulių kraštas“ nuveža berniuką ir mamą iki Lenkijos pasienio, o ten juos perima kolegos lenkai.

1999 metų spalio pradžioje Vroclavo žurnalistai Agnieška Chamera ir Marekas Grotovskis atsiuntė reportažą „Naktį operuotas penkiametis Tadukas“, kurį „Šiaulių kraštas“ išspausdino spalio 7 dieną. Donoro kaulų čiulpų parvežti klinikos gydytojai vyko į Londoną. Kai preparatas buvo paruošas, į Taduko organizmą jis pradėjo tekėti lašeline.

„Pirmas patvirtinimas, ar persodinimas pavyko, bus gautas tik po 10–11 dienų, po genetinio tyrimo“, – lenkų kolegoms sakė profesorius Andžėjus Langė.

A. Chamera „Šiaulių kraštui“ telefonu papasakojo, kad visą operacijos naktį ji buvo ligoninėje. Tadukas laikėsi vyriškai, beveik neverkė. Berniukas porą savaičių turės būti izoliuotas nuo išorės.

Berniuko mama, kuriai mobilųjį telefoną, kol bus Vroclave, paskolino žurnalistė Agnieška, pasakojo, kad sūnaus kraujo tyrimai gerėja. Jai iš sūnaus palatos leidžiama išeiti tik į susitikimą su žiniasklaidos atstovais, kurie Taduko gydymo istorijai skyrė didelį dėmesį. Tadukas fotografuojamas ir filmuojamas per langą palatos sienoje.

Profesoriaus A. Langės sūnus gydytojas Janušas į palatą atnešė vaizdo magnetofoną, todėl berniukas gali žiūrėti animacinius filmukus. Aušrą ir Tadą ligoninėje lanko vietos kunigai ir Vroclavo lietuviai. Už Taduko sveikatą buvo aukojamos šv. Mišios.

2000 metų rugsėjį Vilniaus merui Rolandui Paksui pasiūliau aplankyti Taduko šeimą. Po keliolikos dienų R. Paksas su keliais šiauliečiais liberalais išsiruošė į svečius. Per 15 minučių jie išsprendė opią šeimos problemą. R. Paksas pažadėjo pinigų kelionei lėktuvu į Vroclavą, o atgal pažadėjo parskraidinti privačiu lėktuvu.

Tos pačios dienos vakare pinigai už bilietus jau buvo pervesti į berniuko paramos sąskaitą. Tadukui reikėjo pakartoti čiulpų persodinimo operaciją, nes prieš metus po tokios operacijos organizmas nepriėmė 70 procentų donoro čiulpų. Antrąją operaciją Lenkijos medikai sutiko atlikti nemokamai, tačiau po operacijos ir reabilitacijos berniuko kelionė namo turi trukti ne ilgiau kaip 5 valandas. Galimas – tik skrydis lėktuvu.

„Kai aš Lenkijoje pasakiau, kad man gali kilti problemų dėl lėktuvo bilietų, niekas manęs nesuprato. Ten vaikai skraidinami iš vieno Lenkijos miesto į kitą“, – žurnalistei N. Koskienei pasakojo ponia Aušra.

Spalio 9 dieną berniukui sukaks šešeri. Antrą gimtadienį jis praleis ligoninėje. Reabilitacija po operacijos užtruko ilgiau. Po keturių mėnesių, 2001 metų vasario pabaigoje, berniukas grįžo namo.

R. Paksas, jau premjeras, tesėjo žodį. Tadukas buvo parskraidintas privačiu lėktuvu. Į Vroclavą ir atgal skrido ir „Šiaulių krašto“ žurnalistai Loreta Klicner ir Giedrius Baranauskas.

„Lietuvoje audra. Ketvirtadienio vakarą tapo aišku, kad premjero R. Pakso lėktuvas nepakils. O Vroclave Tadukas su mama Aušra laukė, kada Premjeras pažadą perskraidinti berniuką ištesės. Kartu su naujuoju susisiekimo ministru Dailiu Barakausku susitarė dėl skrydžio penktadienį“, – straipsnyje „Tadas grįžo namo“ rašė L. Klicner.

Vroclavo oro uoste daugybė žurnalistų. Lenkijos televizijos, fotoreporteriai filmuoja kiekvieną Taduko žingsnį. Į oro uostą atvažiavo profesorius Langė. Paskutiniai nurodymai mamai: namie – sterilumas, saugoti nuo infekcijų.

„Tado kaulų čiulpai normaliai nepasikeitę. Reikia laiko. Kiek? Metų. Bet žinokit, kiekviena pragyventa diena – lengvyn. Tai – stebuklas, kad Tadas šiandien gyvas. Jis donoro kaulų čiulpus priėmė šimtu procentų", – „Šiaulių kraštui“ sakė profesorius.

Kartu su Aušra – laikraščio „Wieczior Wroclawia“ žurnalistė Agnieška Chamera. Jos dėka apie berniuką sužinojo lenkų visuomenė.

Į Karmėlavą parskrendama greičiau – pavėjui. Tarpdury laukė tėvas Kęstutis. „Tėte, ar meškerę nupirkai?" – su klausimu lūpomis prisiglaudė Tadukas.

Į namus, apie du šimtus kilometrų, skirtos penkios valandos.

„Mes dvyliktą kartą grįžtam iš Lenkijos“, – Aušra prisimena šešiolikos valandų kelią namo automobiliu. „Vokiečių medikai sužinoję pasibaisėjo: kam operacija, jeigu tiek kankina kelionėse?“ Pasienyje  užtrukdavo tris valandas“, – rašė žurnalistė.

Aušros krepšyje – vaistai iš ligoninės už keturis tūkstančius litų, net imunoglobulino lašelinės. Apie tai Lietuvoje moteris net nesvajojo.

„Aušra pirmąkart per septynerius metus netramdo džiaugsmo – sūnaus liga traukiasi. Po pakartotinės kaulų čiulpų operacijos praėjo beveik metai. Sūnaus kraujo tyrimai geri.

Šiandien didžiausia Aušros laimė, kad Šiauliuose, pasirodo, yra aparatas, apie kurį sužinota tik Vroclavo (Lenkija) K. Dluskio klinikos profesoriui Andžėjui Langei pareiškus ultimatumą Lietuvos medikams“, – citata iš 2001 metų lapkričio mėnesio publikacijos „Tvirtais žingsniais pirmyn“.

Berniukas su mama į redakciją atėjo gerai nusiteikęs, tiesiai iš procedūrų. Pats žvaliai užlipo laiptais. Penkiolika odos švitinimo seansų Tadui buvo atlikti Vroclave. Nė už vieną dar nebuvo sumokėta. Nesumokėta ir už antrąją kaulų čiulpų operaciją – 250 tūkstančių zlotų.

Aušra kiekvieną savaitę skambindavo profesoriui A. Langei į Lenkiją. Nuodugniai išklausinėjusi, kaip gydyti jos sūnų, perpasakodavo Vilniaus gydytojams. Sveikatos apsaugos viceministras V. J. Žilinskas buvo priblokštas, sužinojęs, kad mama dirba už gydytojus.

2003 metų sausio pabaigoje mama su sūnumi išvyko į Austriją. „Tikra fantastika, nes pirmą kartą Sveikatos ministerija sutiko apmokėti ne tik sūnaus gydymą, bet ir kelionę, mano gyvenimo išlaidas Austrijoje“, – džiaugėsi motina, jau aštuonerius metus su šeima kovojanti už sūnaus gyvybę.

Vienoje šeimai padėti žada Lietuvos ambasada. Ambasados darbuotojai pasitiks, padės vertėjaujant. „Kol nežinojau, ar mano gyvenimo išlaidas kas nors apmokės, buvau su ambasada sutarusi dėl kambarėlio ambasadoje. Būčiau ten apsistojusi“, – pasakojo mama.

2006 metų rugsėjis.

„Mes mirėme rugpjūčio 23 dieną. Trečiadienį“, – tyliau už pačią tylą sako Aušra“, – straipsnį „Dvylika metų Tadukui buvo visas gyvenimas“ pradėjo žurnalistė Rita Žadeikytė.

...Aušrai sugėlė širdį, kai išgirdo sakant, kad baigėsi jos Taduko kančios. Ne kartą per ilgus dvylika Taduko gydymo metų motina girdėjo skauduliu tvinkusius žodžius — prieš gamtą ir ligą nepakovosi.

„Nesigailiu nė vienos akimirkos. Džiaugiuosi, kad stengiausi gydyti Taduką, kad ėjau įveikinėti neįveikiamų kliūčių. Juk mano vaikas išgyveno net dvylika metų. Dvylika metų jis man buvo draugas, sūnus, mokytojas.

Dvylika metų! Juk tai labai daug!“.

Tadukas per dvylika vaikiškų metų išgyveno viską, kas skirta suaugusio žmogaus likimui.

Jis jau seniai nevaikiškai kalbėdavo, nevaikiškai vertindavo žmones ir įvykius, patardavo mamai.

Jis išmoko vairuoti keturratį motociklą. Kai nebūdavo kelyje automobilių, jis važiuodavo šalia mamos vairuojamo automobilio, kartais paspausdavo ir iki 80 kilometrų per valandą.

Jis išmoko susikalbėti lenkiškai, angliškai. Jis išmoko geriau už mamą naudotis kompiuteriu.

Jis išmoko skaičiuoti ir užsidirbti pinigus, nes matė, kaip sunkiai juos uždirba tėvas, dirbdamas tris darbus, kiek reikėdavo pinigų jo vaistams.

Jis net turėjo savo verslą. Tėvai įtaisė nedidelį seną šaldytuvą, nupirkdavo jam šokoladų, žvakučių, pieštukų, kitokių niekučių. Tai kas, kad mama šokoladą pirkdavo už litą dvidešimt, o Tadukas parduodavo už 80 centų kaimynų vaikams.

Jis gavo daug dovanų. Švedijoje jam padovanojo nematytos veislės šuniuką Pinčią, kuris ilgisi savo šeimininko.

Jis pamatė pasaulio, tai kas, kad dažniau per ligoninės langą, bet kai tik leisdavo sveikata, jie su mama visada eidavo pasivaikščioti po miestus.

Jis pažino žmonių gerumą. Ir įsigijo daug draugų. Tokių, kurie pasiruošę pas Tadą užlipti kopėčiomis į dangų.“

...Kažin ar šiandien mes galėtume taip rašyti apie Tado ligą, berniuko ir jo šeimos kovą su ja ir viltį. Per tą laiką Lietuvoje ganėtinai nutrinkelizuota ir žiniasklaidos galimybė informuoti, padėti, palaikyti. Nauji įstatymai, reglamentavimai, apribojimai. "Nesvarbu, kad tėvai neprieštarauja, – sakė man vienas Žurnalistų etikos inspektorius, – jie gali ir nesuprasti, ką daro.“ Todėl aukščiau papasakotą istoriją nuasmeninau, nes tai jau mūsų praktikoje įprasta etikos norma.

Tiek apie dar vieną „Šiaulių krašto“ ideologiją. Paskaitykite jaunos merginos, tik tik palikusios mokyklos suolą, publicistinę novelytę – iš 1992 metų laikraščio.

Ma­ma at­neš švie­žio pie­no

Jū­ra­tė MA­SALS­KY­TĖ

Ma­ži žmo­nės. Kar­tais jie at­va­žiuo­ja į Gruz­džių mies­te­lį. Jiems iš vien­kie­mio vi­siš­kai ne­to­li. Vieš­ke­liu­ku nuo Šiu­py­lių. Di­de­li žmo­nės at­si­su­ka į juos. Ne­la­bai jau­ku, kai į ta­ve at­si­su­ka, bet ma­ži žmo­nės ty­li. Ko­dėl ty­lit, El­vy­ra? Ką Jūs gal­vo­jat?

– Nie­ko...

Ei­nam abi per kie­mą. Di­džiu­lis šuo lo­ja – bai­sus žvė­ris, dar įkas. „Mes jį su­lai­ky­sim“, – sa­ko ma­ži žmo­nės ir smul­kiais žings­ne­liais bė­ga prie Sar­gio. Se­nas šuo, jau pen­kio­lik­ti me­tai na­mus ser­gė­ja. Ir na­mai se­ni.

Ne gim­tie­ji. Gal to­dėl Ja­ni­na, El­vy­ra ir Mar­ty­nas kar­tais ei­na į tuš­čią lau­ką, pa­vaikš­to, pa­sė­di. Kaž­ka­da čia sto­vė­jo na­mas ir ja­me ma­ži žmo­nės gi­mė. Tė­vas Če­pu­lis bu­vo aukš­tas, stam­bus vy­ras veš­liais nu­ka­ru­siais ūsais. Jie su žmo­na su­si­lau­kė sep­ty­nių vai­kų. Trys iš jų neu­žau­go. Vi­są gy­ve­ni­mą li­ko ma­ži. Ne­lem­ta žmo­gui su­pras­ti gam­tos. Bū­da­vo, se­na­sis Če­pu­lis su­siims ran­ko­mis gal­vą, gal­vos, gal­vos... Į mo­kyk­lą tri­jų vai­kų ne­lei­do. Mo­ky­to­jai kal­bi­no, bet Če­pu­lis – ne. Taip ir neiš­mo­ko gam­tos nu­skriaus­ti vai­kai nei ra­šy­ti, nei skai­ty­ti.

– Jau­nys­tė­je ga­ny­da­vom žą­sis – sa­ko El­vy­ra ir šyp­so­si. Ji re­tai šyp­so­si, bet jos šyp­se­na la­bai ge­ra.
– Ar sun­ku bu­vo?
– Sun­ku.

Ka­da jau tai bu­vo? Da­bar El­vy­rai ke­tu­rias­de­šimt, Ja­ni­na ke­le­riais me­tais vy­res­nė, Mar­ty­nui 52-eji. Daug, sa­ko El­vy­ra. Ji pri­si­me­na, kai į jų gim­tą­jį liz­dą at­burz­gė me­lio­ra­ci­jos bul­do­ze­riai. Vis­ką su že­me su­ly­gi­no. Ply­šo ma­žam žmo­gui šir­dis, nes jis iš sa­vo liz­do gal tik ke­lis kar­tus bu­vo išė­jęs. Nau­jo­joj vie­toj už­ge­so mo­ti­na. Tė­vas ve­dė ant­rą kar­tą. Ge­rą mo­te­rį ve­dė. Lig šiol Če­pu­lie­nė su ma­žai­siais žmo­nė­mis gy­ve­na.  Tė­vas mi­rė.

Pa­var­go Če­pu­lie­nė. No­rim pa­si­kal­bė­ti, o ji: šie­no dar daug, rei­kia su­neš­ti. Prik­rau­na į dro­bę, už­si­ver­čia ant pe­čių ir į dar­ži­nę. Ma­ži žmo­nės ne­ga­li pa­dė­ti. „Ge­ri jie, bet men­ki pa­gal­bi­nin­kai, – sa­ko Če­pu­lie­nė. – Ir prie­žiū­ros jiems rei­kia.“ Mo­te­ris lin­guo­ja gal­vą. Per mė­ne­sį jie gau­na 8–9 tūks­tan­čius rub­lių. Sa­vo kar­vę tur­būt par­duos, ne­bė­ra svei­ka­tos. Nu­si­pirks ož­ką.

Ma­žos mo­te­rys ba­ra šu­nį. Sar­gis lo­ja, tur­būt nu­ste­bo, kad kie­me sve­ti­mi žmo­nės. Re­tai čia jie už­klys­ta. Mums at­va­žia­vus ap­si­niau­kė, to­dėl šei­mi­nin­kai vis žvilg­čio­ja į dan­gų. Rei­kia lie­taus... Bet ne­ly­ja. Tik kie­mas po ap­niu­ku­siu dan­gum at­ro­do dar niū­res­nis. „Ei­nam į gon­kas“, – sa­ko El­vy­ra. Va­sa­rą ge­rai: jie sė­di „gon­ko­se“, šne­ka­si ar­ba vaikš­to po di­de­lį kie­mą. Žie­mą jie kam­ba­ry. Ta­da ma­žo­sios mo­te­rys siu­va ar­ba siu­vi­nė­ja. „Tik ar­ti­miems žmo­nėms“, – šyp­so­si.

– Pa­ro­dy­kit.

Ja­ni­na nuei­na į kam­ba­rį. El­vy­ra rū­pes­tin­gai už­ve­ria du­ris. Lau­kiam. Mo­te­ris iš­si­ne­ša ry­šu­lė­lį su siu­vi­niais. Ji džiau­gia­si! Siu­vi­niuo­se – gė­lės, paukš­čiai, žvė­re­liai. Gra­žu. Bet da­bar Ja­ni­na ne­be­siu­vi­nė­ja, ne­be­tu­ri siū­lų. Ji daug kal­ba, tik jos mes ne­sup­ran­tam. Se­suo paaiš­ki­na. O Mar­ty­nas vis ty­li. Jis ir į baž­ny­čią su se­se­ri­mis ne­nuei­na. Te­gul nei­na, o El­vy­rai baž­ny­čio­je gra­žu.
Lai­kas va­žiuo­ti. At­sis­vei­ki­nę žiū­rim į smul­kiais žings­ne­liais tols­tan­čius žmo­nes. Tuoj jie su­sės „gon­ko­se“, šne­kė­sis. Pas­kui ma­ma, taip va­di­na Če­pu­lie­nę, at­neš švie­žio pie­no. Ma­žie­ji žmo­nės jį la­bai mėgs­ta.