Iš dar neparašytos knygos (39)

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Keturiasdešimt metų profesionaliai rašau ir raštus tvarkau – t. y. iš to duonai užsidirbu, tačiau nežinau, kaip išmokyti žmogų rašyti. Mokiau ir dar vis retsykiais pamokau, bet ar yra iš to naudos? Aibė rašymo stilių. Žurnalistinių-publicistinių, literatūrinių, kanceliarinių, rašinėlių ar bele kaip. Absoliuti skaitytojų dalis geriausiai supranta rašymą bele kaip: kuo mažiau stiliaus grynumo, sintaksės: kaip kalbi – taip ir rašai. Man se­niai krebž­da klau­si­mas: ko­dėl kai ku­riuos Lie­tu­vos po­li­ti­kus nu­švie­čia „vi­suo­ti­nė liau­dies mei­lė“? Ar ne dėl kalbėjimo manieros: sakinys be pabaigos ar pradžios, pradėta, bet nebaigta mintis, šokinėjimai į aukštį ir į plotį. Nesugaudyti žodžiai virsta minčių kratiniu. Visiems suprantamas kalbėjimo chaosas. Panašiai būna ir su tekstais. Tačiau čia jau daugiau drausmės, nes mokykloje įkalta, kad sakinys prasideda didžiąja raide ir baigiasi tašku. Tiesa, galima ir be jo apsieiti, jeigu paleisi sąmonės srautą arba tarptautinių žodžių kratytuvą – tai būdinga provincijos vadinamiesiems filosofams. Sviestas sviestuotas kvadratu.

Ar įmanoma žurnalistą išmokyti rašyti? Aš nežinau, kas turi juos mokyti. Tikrai ne redaktoriai, nes jie redaguoja: pabrauko, kokią klaidelę, jei pastebi, ištaiso, paleidžia tekstą į puslapį arba į šiukšliadėžę. Ilgai sukau galvą, kaip laikraščio redaktorių būtų galima įvardyti: gal faktų dėliojimo specialistu? Ko gero, nes spaudos žurnalistas dažniausiai dėlioja faktus ir nuomones, todėl jam ypatingų rašymo mokslų gal ir nereikia. Užtenka kelių šimtų žodžių, kaip ir elementariai susikalbėti užsienio kalba.

Dar žinau, kad nežinau, ką rašyti. Tad šis jau įgrisusios knygos skyrelis bus labiausiai chaotiškas, tiesiog minčių draiskalynė be žanro. O kaip kitaip, kai rašai nežinąs kaip ir apie ką.

Kaip sukalti dėžutę?

Iš lentelių ir vinių. Iš faktų ir žodžių. Taip sutramdomos naujienos, kurios yra, viena vertus, labai prasmingai apibrėžtos nesenais įvykiais ar pasakytomis nuomonėmis, o antra vertus – neaprėpiamos kaip kosmosas: nuo vyriausybės kanceliarijos iki turgelio. Kaip manote, žinia, pasklidusi iš sugedusio telefono, yra naujiena ar ne? Kaip reaguoja rinkimuose nedalyvaujanti, nei skaitanti, nei žiūrinti persona į žinią, kad valdžioje vėl konservatoriai? Jam tai gali būti naujiena, jei bent žinojo, kas valdė prieš juos, o mums visiems – seniai įvykęs faktas: gražiai paskrudęs arba prisvilęs blynas. Tačiau nefilosofuokime, nes žinome, kas būna, kai provincijos filosofas prabyla, todėl grįžkime prie aiškesnės naujienos sampratos: kas neseniai įvyko?

Pirmiausia žurnalistas turi įvertinti, kiek įvykis yra naujiena: kada vyko ir kiek jis aktualus jo auditorijai. Renginys gimnazijoje gali būti ir plataus masto, ir tik mokyklos laikraščiui tinkama naujiena. Žurnalistikos praktikantams pasakoju apie vieno miestelio numylėtinį gražuolį katiną, žuvusį po automobilio ratais. Didžiausias įvykis, sukrėtimas gyventojams, todėl vienam Skandinavijos miestelio laikraščiui tai buvo pagrindinė medžiaga, o mums su jumis – tik pavyzdys, padedantis suvokti naujienų fenomeną.

Informacijos, kurią pateikia įvykis ar kieno nors išsakyta nuomonė, apdorojimui nereikia mokėti rašyti: užtenka vertintojo kompetencijos ir faktų (žodžių) dėliojimo įgūdžių. Būtent tinkamai tuos žodžius sudėlioti kartais ir padeda redaktoriai. Nežinau, ar jau atrasta elementariausia visatos dalelė, bet neabejoju, kad žurnalistikos pagrindas yra žinutė. Per kelerius metus išmokęs teisingai parašyti žinutę žmogus galėtų dirbti visų lygių redakcijose, jam pavaldūs būtų ir kiti žanrai. Sakysite, kas tokio ypatingo, elementaru parašyti penkis dešimt sakinių ir jiems sugalvoti pavadinimą. Gal ir taip, bet žinutė iš rašančiojo reikalauja išbarstytų faktų objektyvaus įvertinimo, atrankos, sudėliojimo pagal klausimus, kas, kur, kada įvyko, įgūdžių ir lakoniško (be jaustukų, ištiktukų ir dejonių) teksto, kuriame nėra vietos šiaip žodžiams. Tik faktai ir skyrybos ženklai. Profas žinutę parašo per 5 minutes, o būna – gimdo pusdienį ir nepagimdo. Nieko nuostabaus, kartais rašytojai kelis mėnesius sėdi ir vis nesuranda pirmojo sakinio naujam romanui...

Ir velnias mane nešė į tą galerą. Kad įsitikinčiau, jog elementarioji žurnalistikos dalelė – toks deimantinis riešutėlis – neperkandama daugybei žiniasklaidos darbuotojų. Tad dažnai tas riešutėlis virsta dievai žino kuo, bet ne žinute – vaizdeliukais, reportažiukais, ataskaitytėmis ar net esė (-ytėmis), todėl pranešamos naujienos tenka su žiburiu ieškoti, arba ji būna paslėpta potekstėse – suprask pats. Profesionaliai suguldytoje žinutėje skaitytojui nereikia nieko suprasti. Perskaito ir sužino naujieną, o ar jos tema domina – iš antraštės, žinoma, jeigu autorius neplaukioja liurlikos padebesiuos. „Šiaulių krašte“ kalte kaldavome: rašyk, kad suprastų ir profesorius, ir moteriškė su naščiais. (Gal ir ne pagal Stambulo konvenciją, bet taip buvo.)

Gal kokį penkmetį, kol išsiaiškinta, kaip reikia dėlioti žodžius į tekstus, o juos – į puslapius, „Šiaulių krašte“ vyko sudėtingi ginčai tarp lyrikų ir fizikų. Kai kolektyvą sudarė profesionalūs (baigę žurnalistikos studijas) žurnalistai, nedaug diskutuota, bet kai redakciją papildė žmonės iš kitų sričių, dažnai neberasdavome bendros kalbos. Galima, pavyzdžiui, apie futbolo rungtynes parašyti ironišką reportažą ar vaizdelį, bet jei neinformuoji, kokiu rezultatu baigėsi rungtynės, vadinasi, esi rašytojas, o ne žurnalistas. Kai žinomas poetas, įdarbintas išleidžiančiuoju redaktoriumi, pamatęs kompiuterio išmestus heroglifus, nusprendžia, kad tai – ne šiukšlės, o autoriaus saviraiška, pradedi abejoti savo profesijos elementarumu.

Karaliai su karūnomis... Reikia valstietiško – žemgališko ar žemaitiško – užsispyrimo, kol įtikini, kad žurnalistas dėsto faktus ir nuomones, jog skaitytojams visiškai neįdomūs mūsų jausmai, išgyvenimai, vidinės dramos ir esmių ieškojimai. Pasilikime šį malonumą pasivaikščiojimams laisvadieniais, atostogoms ir nemigo naktims. O visas kitas laikas – amatui ir visuomenei. Nemažai kolegų sunku buvo susitaikyti, jog redakcijoje jie – tik žodžių dėliojimo amatininkai, todėl toli gražu ne viskas, kas parašyta, yra savaime vertinga ir tausotina. Lyrikams nepakeliama, kai į juos žiūrima kaip į dėžučių kalėjus, nes redaktoriai sutaršo rašinius, negailestingai trumpina ar tiesiog išmeta. Popieriaus laikais ant mano didžiojo darbo stalo susikaupdavo krūvos nespausdintinų tekstų, todėl anksčiau ar vėliau jų autoriai palikdavo redakciją.

Neapsirikime, vadinamieji lyrikai nieko bendro neturi su rašymo dovana apdovanotais kūrėjais. Jų būta ir yra „Šiaulių krašte“: stiprūs žurnalistai, kurių rašinius dažnai cituoju šioje dar rašomoje knygoje. Žurnalistinė rutina, ypač dienraščio leidyba, sekina, todėl po keliolikos metų, praleistų laikraštyje, gera susirasti kitų darbų, kad kūrėjai galėtų produktyviau realizuoti tai, ko nesuspėjo redakcijoje.

Dar žurnalistui labai svarbu išmokti dėlioti nuomones, kitaip sakant – atskirti faktą nuo komentaro. Jauniems kolegoms nelengva suprasti, kodėl jų išvedžiojimai informaciniuose ar analitiniuose rašiniuose braukiami ir dar moralų išklauso. Pradedančių karjerą žurnalistų arba „nekritikuojamųjų“ tekstai būna suvelti, neaišku, kieno nuomone ir iš kur paimtais faktais argumentuojama. Pragiedrėja išmokus atskirti faktą nuo komentaro. Tik du maži dalykėliai: teisingai dėliok žinutę, atskirk faktą nuo komentaro – ir gali rašyti, ką širdis geidžia: korespondencijas ar ataskaitas, reportažus ar interviu, apybraižas ar recenzijas. Tiek nedaug? Dar – keli vežimai žinių ir patirties.

Taip kalamos dėžutės. Vyresnieji skaitytojai gerai prisimena mokykloje literatūros pamokose rašytas temas: planas, įžanga, dėstymas ir pabaiga. Arba – temos problematikos suvokimas, atskleidimas ir įvertinimas. Analitinės žurnalistikos pradžiamokslis. Iš esmės to ir pakanka tekstų dėliojimui, o visa kita: žinios, atvira širdis, gera valia, o jei dar Dievo kepštelėjimas per užpakalį... Kodėl vienų autorių papasakotos istorijos arba situacijų komentarai – lyg saldainiukas, o kitų – negrabios dėžutės. Būtent dėl to kepštelėjimo – rašymo dovanos, o išskirtiniais atvejais – talento. Argi „Šiaulių krašte“ rašyti išmoko žinomi kūrėjai – prozininkai, poetai, eseistai – Vytautas Kirkutis, Vita Morkūnienė, Petras Dargis, Rolandas Parafinavičius, Adolfas Strakšys, Algirdas Dankisas (1942–2014), Arūnas Limantas, Nijolė Koskienė? Nebent šiek tiek daugiau žurnalistikos.

...Taigi, redakcijos nėra rašymo mokyklos. Jos gali būti naujienų fabrikais, bet rašyti ten tikrai nemoko. Pasitaiko, redakcijose išmokstama tvarkingai sudėlioti žodžius. Toli gražu ne visur, nes minėjau, jog suprantamiausia, kai rašoma bele kaip. Kad ir šis rašinys... Prieš pradėdamas skyrelį atsiverčiau kelis šiuolaikinės žurnalistikos žanrų teorijos straipsnius, pamaniau, gal gerbiamiesiems skaitytojams surasiu, ką nors pravartaus. Prisipažįstu: mažai ką supratau, todėl netapsiu rašymo mokytoju, nes rašyti, tamstoms pasakysiu, galima visur ir visada, ir „nemokantys“ kažkokiu būdu ima ir pradeda: dienoraščius, laiškus ir romaną parašo. O laikraščiuose straipsniai, straipsneliai, straipsnelyčiai – tik žodžių dėlionės. To galima ir pramokti, o jei dar kepštelta...

Laikraščiai būna platūs kaip stepės, gilūs kaip šuliniai ir klampūs kaip pelkės. Gerai paieškojus šių erdvių ar atitinkamų pojūčių galima rasti ir „Šiaulių krašte“. Kalbu apie žanrų ir stilių įvairovę. Visokio rašymo būta ir yra. Kiekvienas jų suranda savo skaitytoją, ilgiau ar trumpiau išlieka atminty. Nevisiškai tikėkite, kai sakoma: laikraštis gyvena tik vieną dieną. Būna, kad ir labai ilgai. 1997–1998 metais dalį skaitytojų džiugino, dalį erzino dabar jau plačiai žinomo filosofo, profesoriaus Gintauto Mažeikio „Paraštės“, o po metų susistemintos knygoje „Minčių voratinkliai. Paraštės“. Pokalbis su G. Mažeikiu, pasirodžius knygai, – šios dienos skyrelio temos tąsa.

 

Pa­sau­ly­je nė­ra nie­ko pa­pras­to

Po­kal­bis su fi­lo­so­fu Gin­tau­tu MA­ŽEI­KIU.


– Ką tik su­šu­kai: „O, kaip aš pa­var­gau nuo tų sa­vo „Pa­raš­čių“!
– Taip. Kaip aš pa­var­gau nuo „Pa­raš­čių“, nuo neįp­ras­ti­nio ra­šy­mo sti­liaus, nuo la­bai rim­to rim­tų da­ly­kų svars­ty­mo, nuo teks­tų, ku­riuo­se nuo­la­tos da­ro­mos pro­vo­ka­ci­jos...
Šiuo me­tu yra di­džiu­lis nuo­var­gis nuo to­kio dar­bo.
– Ar su­skai­čia­vai, kiek „Pa­raš­čių“ jau pa­ra­šei „Šiau­lių kraš­tui“?
– Sup­ra­ti­mo ne­tu­riu, bet daug. Ma­nau, kad bus apie 500 pus­la­pių. Skai­čiuo­jant ki­taip – apie 200 laik­raš­čio pus­la­pių.
– Ar pa­si­kei­tė per tą lai­ką au­to­riaus po­žiū­ris į sa­vo Kū­di­kį?
– Iš pra­džių man „Pa­raš­tės“ bu­vo kaip la­bo­ra­to­ri­ja pa­si­reng­ti rim­tes­niems dar­bams. Taip pat tu­rė­jau pre­ten­zi­jų ra­šy­ti „Pa­raš­tes“ kaip trum­pus esė, ko­kių yra ra­šę ne­ma­žai fi­lo­so­fų. Il­gai­niui su­pra­tau, kad tie trum­pi esė – ne ste­buk­lai ir ne­ga­li ma­nęs pa­ten­kin­ti, nes nė­ra ir ne­ga­li bū­ti pa­kan­ka­mai at­sa­kin­gi. Kai pra­dė­jau ra­šy­ti ki­taip, „Pa­raš­tės“ ėmė dik­tuo­ti man, o ne aš „Pa­raš­tėms“. Iš „Pa­raš­čių“ išau­go du la­bai ori­gi­na­lūs spec. kur­sai. Vie­ną – „So­cia­li­nių dis­kur­sų ana­li­zė“ – skai­tau Šiau­lių uni­ver­si­te­te, ki­tą – „Dai­lė­ty­ri­nio teks­to ana­li­zė“ – Vil­niu­je, Dai­lės aka­de­mi­jo­je. Abu tu­ri pa­si­se­ki­mą.
– Už­si­mi­nei apie „Pa­raš­čių“ pro­vo­ka­ci­jas. Kaip ma­nai, ar jos pa­si­se­kė?
– Pa­raš­tes sten­giau­si ra­šy­ti tam tik­roms gru­pėms, o ne ma­sei. Kiek­vie­nos „Pa­raš­tės“ tu­rė­jo sa­vo ad­re­sa­tą. Vie­nos skir­tos po­li­ti­kams, ki­tos – me­no žmo­nėms, tre­čios – vy­no ar džia­zo ger­bė­jams. Nie­ka­da ne­si­ti­kė­jau, kad ma­ne skai­tys vi­si kraš­to žmo­nės.
– Ar mė­gi­nai pa­žiū­rė­ti į sa­ve skai­ty­to­jų aki­mis?
– Ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti. Ne­kal­bė­siu apie „Pa­raš­čių“ ne­skai­ty­to­jus, ku­rių, ti­kiuo­si, yra la­bai daug. Ma­nau, kad skai­ty­to­jai ne­ga­li skai­ty­ti Ma­žei­kio iš „Pa­raš­tės“ į „Pa­raš­tę“ ir la­bai džiau­giuo­si tuo, kad jie nu­si­vi­lia, nes aš taip ne­ra­šau.
Ant­ra, kai ku­rie skai­ty­to­jai nu­si­vy­lę tuo, kad „Pa­raš­čių“ pro­vo­ka­ci­jos nė­ra la­bai dras­tiš­kos. Džiau­giuo­si ir tuo, nes ir atei­ty­je steng­siuo­si da­ry­ti tik pa­grįs­tas ir in­te­lek­tua­lias pro­vo­ka­ci­jas, o ne ra­šy­ti ab­sur­diš­kus ir idio­tiš­kus iš­si­gal­vo­ji­mus.
Tre­čia. Kai ku­rie skai­ty­to­jai iš ma­nęs ti­kė­jo­si, kad at­si­duo­siu ko­kiai nors vie­nai te­mai. Pa­vyz­džiui, bū­siu tik po­li­ti­kas. Nu­vil­siu, nes man tai nė­ra įdo­mu.
– Kas dar iš ži­no­mų pa­sau­lio fi­lo­so­fų ra­šė pa­raš­tes, pa­na­šias į ta­vą­sias?
– Prob­le­ma ta, kad Lie­tu­voj aš kaip ir ne­ži­nau ana­lo­gų sau. Ne­ma­nau, kad tai yra di­de­lis pa­gy­ri­mas man. Ga­li bū­ti prie­šin­gai. Ki­ta ver­tus, is­to­ri­ja ži­no ai­bę fi­lo­so­fų, dir­bu­sių dien­raš­čiuo­se. Pra­de­dant Kar­lu Mark­su ir bai­giant to­kiais au­to­riais, kaip Odor­no. Ar­ba Bo­ri­su Po­ro­mo­no­vu. Lie­tu­vos pi­lie­čiams, ži­no­ma, la­biau­siai ži­no­mas Le­ni­nas su sa­vo „Pas­ta­bo­mis pa­raš­tė­se“. Bet ra­šy­mas pa­raš­tė­se yra ži­no­mas jau nuo Vol­te­ro lai­kų. Net jo raš­tų da­lis yra iš­leis­ta pa­raš­čių pa­vi­da­lu.
Ta­čiau vie­nas da­ly­kas yra ra­šy­ti teks­to pa­raš­tė­se, ki­tas – ra­šy­ti kul­tū­ros pa­raš­tė­se.
– Ne­ma­žai skai­ty­to­jų pa­gei­dau­tų, kad „Pa­raš­tės“ bū­tų „leng­ves­nės“. Kad jo­se bū­tų ma­žiau tarp­tau­ti­nių žo­džių ir ter­mi­nų, pa­pras­tes­nė kal­ba, trum­pes­ni sa­ki­niai ir pa­strai­pos. Ką jiems ga­lė­tum pa­ža­dė­ti?
– Nie­kuo jų pra­džiu­gin­ti ne­ga­liu, nes ter­mi­nų tik­rai ne­ma­žės. Eg­zis­tuo­ja šiuo­lai­ki­nė ter­mi­nų ir var­dų poe­ti­ka. Ji, rei­ka­lui esant, tik plė­sis, o ne siau­rės. Be to, ne apie vi­sus su­dė­tin­gus pa­sau­lio da­ly­kus ga­li­ma kal­bė­ti pa­pras­tai ir aiš­kiai. „Tie­siai švie­siai“ neeg­zis­tuo­ja iš vi­so. Da­ry­ti min­tį la­biau adek­va­čią tik­ro­vei, jos ving­ry­bėms, ma­no gal­va, yra bū­ti­na. O skai­ty­to­jui bū­ti­na pri­pras­ti, kad neeg­zis­tuo­ja pa­pras­tų da­ly­kų. Tik teis­mo pro­ce­sas ga­li vis­ką su­pap­ras­tin­ti.
– Da­bar re­to­ri­nis klau­si­mas. Jei­gu tu­rė­tum ga­li­my­bę pa­da­ry­ti tik vie­ną įra­šą kaž­ko­kio­se sim­bo­li­nė­se „Pa­raš­tė­se“, koks jis bū­tų?
– Ne­ma­nau kad at­ras­čiau ko­kią nors uni­ver­sa­lią for­mu­lę. Gal­būt pa­lik­čiau už­ra­šą: „Nie­ko pa­sau­ly­je nė­ra pa­pras­to“.

Kal­bė­jo­si
Vi­ta MOR­KŪ­NIE­NĖ

„Šiau­lių kraš­tas“. 1998 12 24