Naujausios
Kaip sukalti dėžutę?
Iš lentelių ir vinių. Iš faktų ir žodžių. Taip sutramdomos naujienos, kurios yra, viena vertus, labai prasmingai apibrėžtos nesenais įvykiais ar pasakytomis nuomonėmis, o antra vertus – neaprėpiamos kaip kosmosas: nuo vyriausybės kanceliarijos iki turgelio. Kaip manote, žinia, pasklidusi iš sugedusio telefono, yra naujiena ar ne? Kaip reaguoja rinkimuose nedalyvaujanti, nei skaitanti, nei žiūrinti persona į žinią, kad valdžioje vėl konservatoriai? Jam tai gali būti naujiena, jei bent žinojo, kas valdė prieš juos, o mums visiems – seniai įvykęs faktas: gražiai paskrudęs arba prisvilęs blynas. Tačiau nefilosofuokime, nes žinome, kas būna, kai provincijos filosofas prabyla, todėl grįžkime prie aiškesnės naujienos sampratos: kas neseniai įvyko?
Pirmiausia žurnalistas turi įvertinti, kiek įvykis yra naujiena: kada vyko ir kiek jis aktualus jo auditorijai. Renginys gimnazijoje gali būti ir plataus masto, ir tik mokyklos laikraščiui tinkama naujiena. Žurnalistikos praktikantams pasakoju apie vieno miestelio numylėtinį gražuolį katiną, žuvusį po automobilio ratais. Didžiausias įvykis, sukrėtimas gyventojams, todėl vienam Skandinavijos miestelio laikraščiui tai buvo pagrindinė medžiaga, o mums su jumis – tik pavyzdys, padedantis suvokti naujienų fenomeną.
Informacijos, kurią pateikia įvykis ar kieno nors išsakyta nuomonė, apdorojimui nereikia mokėti rašyti: užtenka vertintojo kompetencijos ir faktų (žodžių) dėliojimo įgūdžių. Būtent tinkamai tuos žodžius sudėlioti kartais ir padeda redaktoriai. Nežinau, ar jau atrasta elementariausia visatos dalelė, bet neabejoju, kad žurnalistikos pagrindas yra žinutė. Per kelerius metus išmokęs teisingai parašyti žinutę žmogus galėtų dirbti visų lygių redakcijose, jam pavaldūs būtų ir kiti žanrai. Sakysite, kas tokio ypatingo, elementaru parašyti penkis dešimt sakinių ir jiems sugalvoti pavadinimą. Gal ir taip, bet žinutė iš rašančiojo reikalauja išbarstytų faktų objektyvaus įvertinimo, atrankos, sudėliojimo pagal klausimus, kas, kur, kada įvyko, įgūdžių ir lakoniško (be jaustukų, ištiktukų ir dejonių) teksto, kuriame nėra vietos šiaip žodžiams. Tik faktai ir skyrybos ženklai. Profas žinutę parašo per 5 minutes, o būna – gimdo pusdienį ir nepagimdo. Nieko nuostabaus, kartais rašytojai kelis mėnesius sėdi ir vis nesuranda pirmojo sakinio naujam romanui...
Ir velnias mane nešė į tą galerą. Kad įsitikinčiau, jog elementarioji žurnalistikos dalelė – toks deimantinis riešutėlis – neperkandama daugybei žiniasklaidos darbuotojų. Tad dažnai tas riešutėlis virsta dievai žino kuo, bet ne žinute – vaizdeliukais, reportažiukais, ataskaitytėmis ar net esė (-ytėmis), todėl pranešamos naujienos tenka su žiburiu ieškoti, arba ji būna paslėpta potekstėse – suprask pats. Profesionaliai suguldytoje žinutėje skaitytojui nereikia nieko suprasti. Perskaito ir sužino naujieną, o ar jos tema domina – iš antraštės, žinoma, jeigu autorius neplaukioja liurlikos padebesiuos. „Šiaulių krašte“ kalte kaldavome: rašyk, kad suprastų ir profesorius, ir moteriškė su naščiais. (Gal ir ne pagal Stambulo konvenciją, bet taip buvo.)
Gal kokį penkmetį, kol išsiaiškinta, kaip reikia dėlioti žodžius į tekstus, o juos – į puslapius, „Šiaulių krašte“ vyko sudėtingi ginčai tarp lyrikų ir fizikų. Kai kolektyvą sudarė profesionalūs (baigę žurnalistikos studijas) žurnalistai, nedaug diskutuota, bet kai redakciją papildė žmonės iš kitų sričių, dažnai neberasdavome bendros kalbos. Galima, pavyzdžiui, apie futbolo rungtynes parašyti ironišką reportažą ar vaizdelį, bet jei neinformuoji, kokiu rezultatu baigėsi rungtynės, vadinasi, esi rašytojas, o ne žurnalistas. Kai žinomas poetas, įdarbintas išleidžiančiuoju redaktoriumi, pamatęs kompiuterio išmestus heroglifus, nusprendžia, kad tai – ne šiukšlės, o autoriaus saviraiška, pradedi abejoti savo profesijos elementarumu.
Karaliai su karūnomis... Reikia valstietiško – žemgališko ar žemaitiško – užsispyrimo, kol įtikini, kad žurnalistas dėsto faktus ir nuomones, jog skaitytojams visiškai neįdomūs mūsų jausmai, išgyvenimai, vidinės dramos ir esmių ieškojimai. Pasilikime šį malonumą pasivaikščiojimams laisvadieniais, atostogoms ir nemigo naktims. O visas kitas laikas – amatui ir visuomenei. Nemažai kolegų sunku buvo susitaikyti, jog redakcijoje jie – tik žodžių dėliojimo amatininkai, todėl toli gražu ne viskas, kas parašyta, yra savaime vertinga ir tausotina. Lyrikams nepakeliama, kai į juos žiūrima kaip į dėžučių kalėjus, nes redaktoriai sutaršo rašinius, negailestingai trumpina ar tiesiog išmeta. Popieriaus laikais ant mano didžiojo darbo stalo susikaupdavo krūvos nespausdintinų tekstų, todėl anksčiau ar vėliau jų autoriai palikdavo redakciją.
Neapsirikime, vadinamieji lyrikai nieko bendro neturi su rašymo dovana apdovanotais kūrėjais. Jų būta ir yra „Šiaulių krašte“: stiprūs žurnalistai, kurių rašinius dažnai cituoju šioje dar rašomoje knygoje. Žurnalistinė rutina, ypač dienraščio leidyba, sekina, todėl po keliolikos metų, praleistų laikraštyje, gera susirasti kitų darbų, kad kūrėjai galėtų produktyviau realizuoti tai, ko nesuspėjo redakcijoje.
Dar žurnalistui labai svarbu išmokti dėlioti nuomones, kitaip sakant – atskirti faktą nuo komentaro. Jauniems kolegoms nelengva suprasti, kodėl jų išvedžiojimai informaciniuose ar analitiniuose rašiniuose braukiami ir dar moralų išklauso. Pradedančių karjerą žurnalistų arba „nekritikuojamųjų“ tekstai būna suvelti, neaišku, kieno nuomone ir iš kur paimtais faktais argumentuojama. Pragiedrėja išmokus atskirti faktą nuo komentaro. Tik du maži dalykėliai: teisingai dėliok žinutę, atskirk faktą nuo komentaro – ir gali rašyti, ką širdis geidžia: korespondencijas ar ataskaitas, reportažus ar interviu, apybraižas ar recenzijas. Tiek nedaug? Dar – keli vežimai žinių ir patirties.
Taip kalamos dėžutės. Vyresnieji skaitytojai gerai prisimena mokykloje literatūros pamokose rašytas temas: planas, įžanga, dėstymas ir pabaiga. Arba – temos problematikos suvokimas, atskleidimas ir įvertinimas. Analitinės žurnalistikos pradžiamokslis. Iš esmės to ir pakanka tekstų dėliojimui, o visa kita: žinios, atvira širdis, gera valia, o jei dar Dievo kepštelėjimas per užpakalį... Kodėl vienų autorių papasakotos istorijos arba situacijų komentarai – lyg saldainiukas, o kitų – negrabios dėžutės. Būtent dėl to kepštelėjimo – rašymo dovanos, o išskirtiniais atvejais – talento. Argi „Šiaulių krašte“ rašyti išmoko žinomi kūrėjai – prozininkai, poetai, eseistai – Vytautas Kirkutis, Vita Morkūnienė, Petras Dargis, Rolandas Parafinavičius, Adolfas Strakšys, Algirdas Dankisas (1942–2014), Arūnas Limantas, Nijolė Koskienė? Nebent šiek tiek daugiau žurnalistikos.
...Taigi, redakcijos nėra rašymo mokyklos. Jos gali būti naujienų fabrikais, bet rašyti ten tikrai nemoko. Pasitaiko, redakcijose išmokstama tvarkingai sudėlioti žodžius. Toli gražu ne visur, nes minėjau, jog suprantamiausia, kai rašoma bele kaip. Kad ir šis rašinys... Prieš pradėdamas skyrelį atsiverčiau kelis šiuolaikinės žurnalistikos žanrų teorijos straipsnius, pamaniau, gal gerbiamiesiems skaitytojams surasiu, ką nors pravartaus. Prisipažįstu: mažai ką supratau, todėl netapsiu rašymo mokytoju, nes rašyti, tamstoms pasakysiu, galima visur ir visada, ir „nemokantys“ kažkokiu būdu ima ir pradeda: dienoraščius, laiškus ir romaną parašo. O laikraščiuose straipsniai, straipsneliai, straipsnelyčiai – tik žodžių dėlionės. To galima ir pramokti, o jei dar kepštelta...
Laikraščiai būna platūs kaip stepės, gilūs kaip šuliniai ir klampūs kaip pelkės. Gerai paieškojus šių erdvių ar atitinkamų pojūčių galima rasti ir „Šiaulių krašte“. Kalbu apie žanrų ir stilių įvairovę. Visokio rašymo būta ir yra. Kiekvienas jų suranda savo skaitytoją, ilgiau ar trumpiau išlieka atminty. Nevisiškai tikėkite, kai sakoma: laikraštis gyvena tik vieną dieną. Būna, kad ir labai ilgai. 1997–1998 metais dalį skaitytojų džiugino, dalį erzino dabar jau plačiai žinomo filosofo, profesoriaus Gintauto Mažeikio „Paraštės“, o po metų susistemintos knygoje „Minčių voratinkliai. Paraštės“. Pokalbis su G. Mažeikiu, pasirodžius knygai, – šios dienos skyrelio temos tąsa.
Pasaulyje nėra nieko paprasto
Pokalbis su filosofu Gintautu MAŽEIKIU.
– Ką tik sušukai: „O, kaip aš pavargau nuo tų savo „Paraščių“!
– Taip. Kaip aš pavargau nuo „Paraščių“, nuo neįprastinio rašymo stiliaus, nuo labai rimto rimtų dalykų svarstymo, nuo tekstų, kuriuose nuolatos daromos provokacijos...
Šiuo metu yra didžiulis nuovargis nuo tokio darbo.
– Ar suskaičiavai, kiek „Paraščių“ jau parašei „Šiaulių kraštui“?
– Supratimo neturiu, bet daug. Manau, kad bus apie 500 puslapių. Skaičiuojant kitaip – apie 200 laikraščio puslapių.
– Ar pasikeitė per tą laiką autoriaus požiūris į savo Kūdikį?
– Iš pradžių man „Paraštės“ buvo kaip laboratorija pasirengti rimtesniems darbams. Taip pat turėjau pretenzijų rašyti „Paraštes“ kaip trumpus esė, kokių yra rašę nemažai filosofų. Ilgainiui supratau, kad tie trumpi esė – ne stebuklai ir negali manęs patenkinti, nes nėra ir negali būti pakankamai atsakingi. Kai pradėjau rašyti kitaip, „Paraštės“ ėmė diktuoti man, o ne aš „Paraštėms“. Iš „Paraščių“ išaugo du labai originalūs spec. kursai. Vieną – „Socialinių diskursų analizė“ – skaitau Šiaulių universitete, kitą – „Dailėtyrinio teksto analizė“ – Vilniuje, Dailės akademijoje. Abu turi pasisekimą.
– Užsiminei apie „Paraščių“ provokacijas. Kaip manai, ar jos pasisekė?
– Paraštes stengiausi rašyti tam tikroms grupėms, o ne masei. Kiekvienos „Paraštės“ turėjo savo adresatą. Vienos skirtos politikams, kitos – meno žmonėms, trečios – vyno ar džiazo gerbėjams. Niekada nesitikėjau, kad mane skaitys visi krašto žmonės.
– Ar mėginai pažiūrėti į save skaitytojų akimis?
– Nesunku įsivaizduoti. Nekalbėsiu apie „Paraščių“ neskaitytojus, kurių, tikiuosi, yra labai daug. Manau, kad skaitytojai negali skaityti Mažeikio iš „Paraštės“ į „Paraštę“ ir labai džiaugiuosi tuo, kad jie nusivilia, nes aš taip nerašau.
Antra, kai kurie skaitytojai nusivylę tuo, kad „Paraščių“ provokacijos nėra labai drastiškos. Džiaugiuosi ir tuo, nes ir ateityje stengsiuosi daryti tik pagrįstas ir intelektualias provokacijas, o ne rašyti absurdiškus ir idiotiškus išsigalvojimus.
Trečia. Kai kurie skaitytojai iš manęs tikėjosi, kad atsiduosiu kokiai nors vienai temai. Pavyzdžiui, būsiu tik politikas. Nuvilsiu, nes man tai nėra įdomu.
– Kas dar iš žinomų pasaulio filosofų rašė paraštes, panašias į tavąsias?
– Problema ta, kad Lietuvoj aš kaip ir nežinau analogų sau. Nemanau, kad tai yra didelis pagyrimas man. Gali būti priešingai. Kita vertus, istorija žino aibę filosofų, dirbusių dienraščiuose. Pradedant Karlu Marksu ir baigiant tokiais autoriais, kaip Odorno. Arba Borisu Poromonovu. Lietuvos piliečiams, žinoma, labiausiai žinomas Leninas su savo „Pastabomis paraštėse“. Bet rašymas paraštėse yra žinomas jau nuo Voltero laikų. Net jo raštų dalis yra išleista paraščių pavidalu.
Tačiau vienas dalykas yra rašyti teksto paraštėse, kitas – rašyti kultūros paraštėse.
– Nemažai skaitytojų pageidautų, kad „Paraštės“ būtų „lengvesnės“. Kad jose būtų mažiau tarptautinių žodžių ir terminų, paprastesnė kalba, trumpesni sakiniai ir pastraipos. Ką jiems galėtum pažadėti?
– Niekuo jų pradžiuginti negaliu, nes terminų tikrai nemažės. Egzistuoja šiuolaikinė terminų ir vardų poetika. Ji, reikalui esant, tik plėsis, o ne siaurės. Be to, ne apie visus sudėtingus pasaulio dalykus galima kalbėti paprastai ir aiškiai. „Tiesiai šviesiai“ neegzistuoja iš viso. Daryti mintį labiau adekvačią tikrovei, jos vingrybėms, mano galva, yra būtina. O skaitytojui būtina priprasti, kad neegzistuoja paprastų dalykų. Tik teismo procesas gali viską supaprastinti.
– Dabar retorinis klausimas. Jeigu turėtum galimybę padaryti tik vieną įrašą kažkokiose simbolinėse „Paraštėse“, koks jis būtų?
– Nemanau kad atrasčiau kokią nors universalią formulę. Galbūt palikčiau užrašą: „Nieko pasaulyje nėra paprasto“.
Kalbėjosi
Vita MORKŪNIENĖ
„Šiaulių kraštas“. 1998 12 24
