Iš dar neparašytos knygos (4)

1990-ųjų metų pabaiga buvo labai politizuota. Visuomenėje jautėsi nuovargis ne tik nuo ekonominių nepriteklių, nežinios, bet ir nuo politinio preso. Įtvirtindama Nepriklausomybę aktyviai veikė Lietuvos valdžia, tačiau košę maišė ir buvusieji, vadinamieji platformininkai – TSKP emisarai. Dar prieš išleidžiant pirmąjį laikraščio numerį sakydavau, kad „Šiaulių krašte“ nedominuos politinės temos, rašysime apie tikrąjį žmonių gyvenimą. Tą ir darėme, bet politikos laikraštyje buvo labai daug, nes politika tuo laiku buvo neatsiejama mūsų visų gyvenimo dalis. Iki kelių politikos pievose.
„Šiaulių kraštas“ prasidėdavo valstybės gyvenimo ir išgyvenimo temomis. Redakcija elgėsi atsakingai, todėl specialiai nebuvo ieškoma sensacingų naujienų, nepūsta burbulų, stengtasi neprasnausti aktualijų, visuomenei svarbių naujienų, norėta jas kuo greičiau ir pastebimiau pateikti, nors galimybės tada buvo gana ribotos.

Iš dar neparašytos knygos. Pirmoji dalis 2020-10-23.
Iš dar neparašytos knygos. Antroji dalis 2020-10-28.
Iš dar neparašytos knygos. Trečioji dalis 2020-11-01.
Iš dar neparašytos knygos. Ketvirtoji dalis 2020-11-06.
Iš dar neparašytos knygos. Penktoji dalis 2020-11-07.

Brandos egzaminas

Gruodžio pabaigoje Maskvos centrinės televizijos pagrindinė informacinė laida pranešė, kad Šiaulių rajone, Šakynoje, Krašto apsaugos departamento (KAD) instruktorius Ž. R. areštavo tarybinio ūkio TSKP sekretorę, išsivežė į Šiaulius, atėmė dokumentus, grasino pistoletu, žadėjo pakarti. Sveikas protas diktavo – galima provokacija, panašu į 1940-uosius. Tuomet Maskva pareiškė, kad lietuviai grobia Raudonosios armijos karius, dislokuotus Lietuvoje.

Redakcija atliko tyrimą. Į diktofoną buvo surašytos ir Ž. R., ir Šiaulių rajono platformininkų sekretoriaus S. A. versijos. Tik pasirodžius laikraščiui paskambino platformininkų vadas ir pažadėjo, kai ateis laikas, bilietą į Šiaurę, o po kelių valandų aplankė du diržais persijuosę KAD pareigūnai, vienas iš jų – Šakynos akcijos herojus. Grasino, o kai liepiau nešdintis, pažadėjo greitai sugrįžti ir kitaip pakalbėti. Kažkodėl nesugrįžo, nors apie Ž. R. ir į juos panašius provokatorius, o gal paprasčiausius kvailius (?) „Šiaulių kraštas“ rašė dar ne kartą. Tokios to meto redakcijos realijos: laikraštis neįtiko nei raudoniesiems, nei ultrapatriotams.

1991-ųjų metų sausio įvykiai nebuvo kaip perkūnija žiemą. Prieš mėnesį įsteigtame laikraštyje dominavo karštos praėjusio gruodžio ir sausio pradžios naujienos. Kasdien augo įtampa.

„Desantininkai pasiruošė“ – viena iš publikacijų apie planuojamas jaunuolių, vengiančių tarnybos sovietų armijoje, gaudynes. Oficialios informacijos buvo mažai, gandų gandelių – per akis. Skaitytojai telefonu pranešdavo, ką matę, girdėję. Informuota: į Šiaulių Gagarino karinį miestelį atvažiavo 12 tankečių, aštuoni sunkvežimiai „Ural“ su desantininkais.

„Žmonės praneša, kad karininkai nešioja šaukimus ir reikalauja pasirašyti (...) Kiek teko girdėti, paštui atsisakius aptarnauti komisariatus, jie dabar šaukimus nešioja patys. Gyventojų teigimu, kai kuriose miesto dalyse civiliai apsirengę žmonės laužyta lietuvių arba rusų kalba klausinėja, kur gyvena šaukiamieji“, – rašyta korespondencijoje „Kada grobs vaikinus“ (1991 01 11).

Atmosfera įkaito. Žinojome, kad, pajudėjus desantininkams, Šiauliuose bus veržiamasi į valdžios pastatus, redakcijas. Sausio 11-ąją, penktadienį, atsisveikinome, nežinodami, ar vėl susirinksime. (Dalis redakcijos žurnalistų gyveno ne Šiauliuose.) Kaip tik tą dieną Šiauliuose užimtos krašto apsaugos patalpos – buvęs DOSAAF (sukarinta sovietinė organizacija armijai ir laivynui remti). Tik po daugelio metų sužinota, kad tai buvo miesto valdžios ir rusų armijos kariškių suderinta operacija, nes Šiaulių garnizonų vadui reikėjo užgrobti kažką iš oficialių įstaigų.

Laikraštyje skelbta, kad šiauliečiai kviečiami saugoti Aukščiausiąją Tarybą. Į Vilnių išvažiavo „Šiaulių krašto“ žurnalistė Elona Janulytė.

Sausio 13-osios naktį, prasidėjus Aukščiausiosios Tarybos ir Televizijos bokšto šturmui, prie Šiaulių savivaldos pastato susirinko minia šiauliečių. Žmonės pradėjo rinktis jau šeštadienio vakarą.

Šiauliuose išvengta šturmo, kraujo. Sekmadienį rytą per kelias valandas „Šiaulių krašto“ ir „Šiaulių naujienų“ žurnalistai, padedant miesto Tarybai, parengė sausio 13-osios įvykiams skirtą leidinį „Šiaulių laikraštis“. Laikraštis išspausdintas „Titnago“ spaustuvėje 20 000 egzempliorių tiražu ir nemokamai išplatintas.

Leidinyje publikuotas miesto Tarybos Kreipimasis į šiauliečius, mitingo dalyvių pareiškimas apie pasitikėjimą Lietuvos valdžios struktūromis, kreipimasis į Šiauliuose tarnaujančius sovietų armijos kariškius. Rusų kalba išspausdintas laiškas M. Gorbačiovui. Publikuotas ir karinę agresiją smerkiantis LDDP miesto komiteto pareiškimas. Parašiau reportažą iš neramios nakties prie Savivaldybės.

Sausio 15-osios „Šiaulių krašte“ vyravo juoda ir balta – gedulo ir tvirtybės spalva. Pasirodė rubrika „Pasakoja liudininkai“. Šiaulių meras Kazimieras Šavinis teigė: „Šeštadienio vakaro įtampa neleido namo, dirbome visi iki pirmos valandos po vidurnakčio, o vos spėję pareiti namo, išgirdome... ir sulėkėme vėl. Bandėme susisiekti su permestais į Šiaulius kariškiais – desantininkais, bet jie kategoriškai atsisakė bendrauti su civiliais. Šiaulių karinė įgula nuo visų šių veiksmų buvo atjungta, bet „savi“, t. y. nuolat Šiauliuose dirbantys kariškiai, ėmėsi padėti, atlikdami „taikos balandžio“ misiją. Karininką desantininkai priėmė, bet į klausimus atsakinėjo maždaug taip: jeigu bus įsakyta užimti, užimsime.“

Nutilo televizija, pritilo radijas, strigo Vilniaus spauda. Sausio 11-ąją smogikai sostinėje šturmavo Spaudos rūmus, daugelis redakcijų buvo suniokotos, žurnalistai išvaryti į gatvę. Žmonės jautė informacijos badą.

Sausio 15-ąją išleistas tik nacionalinis dienraštis „Respublika“. „Šiaulių kraštas“ leistas ir sausio 15, ir sausio 16-ąją. Tą dieną spausdintas kruvinosios nakties liudininkės Elonos Janulytės ir mūsų talkininko, fotomenininko Ričardo Dailidės reportažai. „Purvą ir kraują nesunkiai galima nuo batų nuvalyti, o štai kaip smogikai nusiplaus kruvinas rankas, kaip ištrins raudonojo fašizmo naktį iš mūsų Lietuvos žmonių – lietuvių ir rusų, žydų ir gruzinų, baltarusių ir ukrainiečių, visų kitų petys petin greta stovėjusių atminties?! Nebent... jei Sadamui Huseinui suteiktų Nobelio premiją,“ – rašė E. Janulytė.

„Informacija šiandien – kaip duona“, – taip pavadintas trumpas interviu su Šiaulių miesto tarybos pirmininku Jonu Tručinsku.

Mieste sąlyginai ramu. Jeigu staiga – akivaizdi grėsmė: tankai, desantininkai – kaip elgtis šiauliečiams, klausta miesto vadovo. „Eiti į gatves, ramiai pasirenkant saugią vietą, vengti pavojaus gyvybei, bet parodyti, kad mūsų daug, kad mes vieningi, ir būtinai viską fiksuoti: filmuoti, fotografuoti, užsirašyti viską minutės ir fakto tikslumu. Visko to reikės, nes ir pati baisiausia padėtis tęsis neilgai. Nebe 1940-ieji“, – laikraštyje užfiksuotas J. Tručinsko paaiškinimas.

Interviu baigėsi, nes suskambo telefonas: „Čia Švedija, Kristijanstado miestas. Prašome informacijos...“

Sausio 16-osios laikraštis išspausdintas 20 000 egzempliorių tiražu, kuris labai greitai buvo išgraibstytas.

Vilnius ir visa Lietuva ruošėsi Sausio 13-osios aukų laidotuvėms. Autobusai su šiauliečiais nuo Saulės laikrodžio aikštės išvyko 5 val. ryto. Važiavo ir du „Šiaulių krašto“ reporteriai. Sausio 18-osios laikraščio pagrindinė medžiaga – „Laisvės nenužudysite“ – aktoriaus Juozo Bindoko fotoreportažas iš Sausio 13-osios žuvusiųjų laidotuvių.

Sausio 19-ąją „Šiaulių kraštas“, jau kaip „Specialus leidinys Lietuvai“, 41 tūkstančio tiražu buvo platinamas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje.

Didžiųjų šalies miestų skaitytojus turėjo sudominti kelmiškio žurnalisto Kęstučio Lukošiaus interviu su LKP (TSKP) Kelmės komiteto pirmuoju sekretoriumi Algimantu Maksvyčiu.

Platformininkas atvirai išdėstė, kad, įsakius iš Vilniaus, jis gali pasinaudoti Šiauliuose dislokuotais desantininkais: „Šiauliuose yra iš Baku dalinys, ir juo mes turim teisę pasinaudoti, bet aš su Mačerniumi kalbėjau, aš tuo daliniu amžiais, kol dirbsiu, nepasinaudosiu, sakiau. (...) Skambinau penktadienį (sausio 11 d. – redakcijos pastaba) ir pasakiau, kad šeštadienį, sekmadienį aš nei mitingų, nei demonstracijų nedarysiu ir armijos į Kelmės r. tai tikrai, nei kalbos nėra... Už tai, kad be manęs čia tos armijos neįves. Taip yra sutvarkyta. Tiktai mes buvome šeštadienį pasitarime 11.30 mūsų zonoje. Mūsų zona yra Kelmės, Šiaulių, Radviliškio, Joniškio r. Ir aš atsisakiau, pas mus armija nereikalinga.“

Dar jis teigė, kad vyksta pasitarimai dėl komendanto valandos įvedimo, bet jis esąs prieš, dar kartą patvirtino, jog Šiauliuose jiems yra pavaldus karinis dalinys. „Nieko nėra čia pastatyti prieš paštą, prieš ryšių mazgą armiją, ir tik žmonėms pasižiūrėti.“

Vėlesniuose „Šiaulių krašto“ numeriuose taip pat akcentuotos Sausio 13-osios temos. Išspausdinti žmonių liudijimai, žurnalistė Birutė Žymantienė pagal Juozo Bindoko filmuotą medžiagą parengė pasakojimą iš Vilniaus ligoninės, kurioje buvo gydomi sužeistieji („Tankas mus vijosi“, 1991 01 22). Važiuota ir į Rygą. Iš ten – Vytauto Gaižausko ir Juozo Bindoko publikacijos („Rygoje – irgi Gedulas“, 1991 01 24; „Ryga. Raudonasis kryžius“, 1991 01 25).

Redakcija akcentavo vienybės idėjas, ragino nepasiduoti provokacijoms, galinčioms sukelti tautinę nesantaiką. Ant sausio 18 d. numerio puslapio išspausdinome šūkį: „Reakcija puola. Saugokimės provokatorių, kvailių. Sergėkime kitataučius“.

Baigiantis sausiui redakcija išleido leidinį rusų kalba „Krovavoe voskresenje“ („Kruvinasis sekmadienis“). Tai – 8 puslapių gausiai iliustruotas leidinys, pasakojantis apie kruvinąją naktį Vilniuje.

„Šiaulių krašte“ publikuotus reportažus, korespondencijas iš Sausio 13-osios įvykių į rusų kalbą išvertė mūsų bendradarbė, vėliau laikraščio žurnalistė Birutė Žymantienė.

„Titnago“ spaustuvėje išspausdinti du specialaus leidinio tiražai po 50 tūkstančių egzempliorių. Didžioji tiražo dalis, padedant demokratiškoms organizacijoms, išplatinta Leningrade, Kijeve, keliuose Sibiro miestuose, Taline. Leidinys paskleistas ir tarp Lietuvoje gyvenančių rusiškai kalbančių žmonių.

„Tiesą apie kruvinąjį sekmadienį turi žinoti visi. Fašistui nesvarbu, kas tu: lietuvis, rusas, azerbaidžanietis, gruzinas“, – tokiais žodžiais skaitytojams pristatytas unikalus leidinys. Didžiuojamės šiuo leidiniu – kruvinųjų įvykių dokumentu.

...Ypatingomis sausio dienomis vos antrą savo biografijos mėnesį skaičiuojančio laikraščio žmonės įrodė pilietinę brandą, profesionalumą, norą aktyviai dalyvauti įvykiuose, sugebėjimą veikti ne tik Šiauliuose, aplinkiniuose miestuose, bet ir visoje šalyje, dar plačiau. Lietuvos likimas sprendėsi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Rygoje. Visur tomis dienomis būta ir „Šiaulių krašto“. Karštoji Sausio 13-osios žinia išplatinta ir už Lietuvos ribų.

Dirbta operatyviai, nejaučiant nuovargio. Ieškota ryškių detalių, kalbinti Sausio įvykių dalyviai, nukentėjusieji, politikai. Laikraštyje pradėjo bendradarbiauti fotografai Juozas Bindokas, Ričardas Dailidė, Zenonas ir Zigmas Ripinskiai, karikatūristas Sigitas Burneckis, kalbininkas Stasys Tumėnas, žurnalistai Kęstutis Lukošius ir Nijolė Padorienė. Tomis dienomis tūkstančiai žmonių pirmąkart paėmė į rankas „Šiaulių kraštą“, nemaža dalis jų tapo mūsų nuolatiniais skaitytojais. Sausį tiražas išaugo tris kartus, o įvykiams aprimus, nesumažėjo. Kartu su Lietuva ir laikraštis išlaikė brandos egzaminą.