Naujausios
Toks buvimas šalia agresyvios kaimynės greičiausiai turėjo didelę įtaką tam, kad sovietmečiu klestėjęs, kaip labai svarbus karo pramonės bei mokslo centras ir net vadintas Mažąja Maskva, miestas ekonomiškai ėmė smukti.
Galbūt todėl, jog ukrainiečiai perkėlė į šalies gilumą garsiąją tankų gamyklą bei kitas karo pramonei svarbias įmones.
Miestas nustebina tuo, jog gatvėse kas dešimta mašina yra 30–40 metų žiguliukas. Aprūdiję, skirtingom spalvom nudažyti, bet rieda.
Nustebina ir milžiniškos eilės prie humanitarinių maisto davinių išdavimo punktų. Paklausinėjus laukiančiųjų, paaiškėja, jog dauguma gyventojų ir iki šiol gyveno nuo algos iki algos, o, karui prasidėjus, neteko darbo, pajamų, ir šaldytuvas tapo tuščias.
Teigė, jog, siekdami nemokėti mokesčių, darbdaviai labai dažnai žmones įdarbina neoficialiai, o, prasidėjus karui, tokie asmenys negavo valstybės skirtos 6500 hrivinų (180 eurų) vienkartinės pašalpos. Ji išmokama tik netekusiems oficialaus darbo.
Parduotuvės čia irgi žymiai skurdesnės nei Kyjive ar Lvive. Jų dirba nedaug, yra nedidelis pasirinkimas dešrų, mėsos, sūrių, tačiau iš vaisių ir daržovių – vien bulvės, morkos, svogūnai ir obuoliai.
Gyvenimas mieste labai sudėtingas, kadangi fronto linija eina vos keli kilometrai nuo kraštinio Saltivkos mikrorajono.
Rusijos kariuomenės vadai turbūt tikėjosi, kad miestas nesipriešins, bus sutikti su gėlėmis, nes Charkive gyvena beveik išimtinai rusakalbiai. Pirmą karo dieną rusų tankistai drąsiai įvažiavo į miesto centrą, lyg norėdami juo pasigėrėti, tačiau buvo sunaikinti. Vietoj gėlių – Molotovo kokteiliai.
Keršydami už „nesvetingumą“ rusai atsitraukė ir ėmė miestą bombarduoti raketomis. Taikė ne tik į policijos bei karinės gynybos pastatus, bet ir į poliklinikas, turgų, vaistines, mokyklas, vaikų darželius.
Minėtą Saltivkos mikrorajoną sugriovė beveik visą, o šalia jo esančius kitus mikrorajonus ir toliau bombarduoja kasdien.
Kadangi rusų kariai turbūt nebeturi tiksliai lekiančių raketų, jie dabar šaudo senesnio modelio raketomis, kurios yra netaiklios ir dažnai lekia bet kur. Todėl gyventojai iš namų išeina tik iki parduotuvės, vaistinės ir turgaus, o visą kitą laiką sėdi namuose ar slėptuvėse.
Gatvėse niekas nesišypso, nes visi turi giminaičių ar kaimynų, kurie žuvo, buvo sužeisti ar kovoja fronte. Oro pavojaus sirenos kaukia dieną ir naktį, mūšių aidai labai aiškiai girdisi, o, pradarius langą, kartais dvelkteli stiprus parako tvaikas.
Pirmą stresą man teko patirti, jau keliaujant iš Kyjivo į Charkivą. Norint išvykti traukiniu iš Kyjivo esi priverstas paklusti karo suvaržymų reikalavimams ir patenki į keistą susidvejinimo būseną.
Praėjęs išsamų kariškių patikrinimą patenki į centrinę geležinkelio stotį ir automatiškai tampi pabėgėliu. Stotyje neveikia jokios kavinės ar prekybos kioskai, tačiau visiems yra dalijami maisto paketai, duodama vandens, arbatos, kavos.
Mamoms su vaikais ir neįgaliesiems yra skiriamas įvairesnis maistas, ir jie įleidžiami į kitas patalpos.
Viduje neleidžiama nieko fotografuoti ar filmuoti, o sutemus – uždegti šviesų. Nedidelės lemputės dega tik prie kasų, medikų palapinės, bufeto bei patalpose be langų. Pabėgėliais tapę keleiviai tyliai sėdi valandų valandas ar net paras, klusniai laukdami traukinio, nugabensiančio kuo toliau nuo fronto.
Tų, kurie kaip aš nori vykti priešinga kryptimi, į kovų gilumą, yra vienetai. Į traukinį, vykstantį į Charkivą, įsėda tik keliolika žmonių.
Aštuntame vagone be manęs važiuoja dar dvi merginos. Nuvežusios vaikus pas gimines į Vakarų Ukrainą jos nusprendė grįžti pas vyrus bei senyvus tėvus ir likti su jais kartu.
Viena mergina ragina nebijoti, sako, kad Charkive kol kas civilių žuvo mažiau nei vienas procentas gyventojų, ir primena, jog per autoįvykius taikos metu taip pat nemažai žūstama.
Kita mergina mano nerimą labiau supranta, bet padrąsina nevykusiu juokeliu: „Nebijok, išėjus į gatvę Charkive, visada yra penkiasdešimt procentų tikimybės, kad namo grįši sveikas“.
Taip padrąsintas apgraibomis susirandu savo dvivietį kupė. Apgraibomis todėl, jog traukinyje taip pat yra išjungtos šviesos, aklinai užtrauktos užuolaidos, o pasišviesti galima vien telefonu, tačiau vėliau prašoma žibintuvėlių juose nejungti.
Apima jausmas tarsi keliautum traukiniu vaiduokliu, o pats prarandi savo tapatybę.
Šviečiant Kijevo priemiesčių žiburiams kupė dar yra šiokia tokia šviesa, tačiau vėliau įsivyrauja aklinas juodumas. Tamsa – ne tik visose pravažiuojamose gyvenvietėse, bet ir traukinių stotelėse.
Traukiniui sustojus girdisi, kad į kažkokį vagoną kažkas įlipa ar išlipa, tačiau per langą nieko nesimato. Keista, šiaip sunkiai užmiegu prie degančios šviesos, o dabar, esant aklinai tamsai, visiškai neima miegas.
Prasmaukiu užuolaidos kampelį ir žiūriu į vienintelį šviesos šaltinį – į mėnulį. Šisai jaunas, nusileidęs į pačią pažemę ir šviečia labai neryškiai.
Gal mėnulis specialiai pritemdė savo spindesį, gal jis traukinio vaiduoklio bičiulis.
