Naujausios
Darbas, kuriame nėra rutinos
27-erių Laura Šabanaitė dirbti policijoje troško nuo vaikystės. Tiesa, baigusi Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnaziją, stoti į Lietuvos policijos mokyklą nesiryžo dėl sveikatos problemų.
Vis dėlto mintis pabandyti merginos nepaleido, tad po kelerių apsisprendė – įstojo.
Laura dabar juokiasi, kad policininkė joje greičiausiai tūnojo nuo mažens, kitaip ji ir negali paaiškinti savo noro padėti net gatvėje sutiktam benamiui. Tad ir studijos Policijos mokykloje sekėsi puikiai, nepaisant to, kad teko atlikti nemažai ekstremalių užduočių.
„Net šaudymai, kurių nemažai studijuojančių merginų labai bijojo, man sekėsi kažkaip savaime, be didesnių pastangų, natūraliai. Jutau, kad tai man skirtas darbas“, – šypsosi Reagavimo skyriaus pareigūnė.
Pradėjusi darbą Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate, Laura savo pasirinkimu nė sykio nesudvejojo, nors sunkesnių momentų pasitaiko neretai.
„Tikrai tai darbas ne silpnų nervų žmonėms, bet daugelį mūsų gyvenimas užgrūdina. Nė karto nebuvau pagalvojusi, kad noriu pakeisti profesiją“, – sako jauna pareigūnė, paminėdama, kad jai sunkiausia darbo policijos dalis – pranešti artimiesiems, jog jiems brangaus žmogaus nebėra.
Arba, kai atvykusi į nelaimės vietą pamato, kad padėti jau nebegalės, kad per vėlu įvykį pakreipti kita linkme...
Nežiūrint sunkių momentų Laura įsitikinusi, kad pareigūno darbas tinka ir merginoms, ir vaikinams – visiems, kuriems reikia adrenalino ir kurie nemėgsta rutinos.
„Čia tikrai nėra rutinos. Ateini į darbą ir nežinai, kaip diena prasidės ir kaip ji baigsis. Svarbiausia, nieko nesinešti į namus – tiesiog vykdyti pareigas ir palikti rūpesčius darbe. Tarp kitko, policijos darbe yra ne tik negatyvo, bet ir nemažai pozityvių dalykų – vaikai mojuoja, ateina, apsikabina“, – šypsosi Reagavimo skyriaus pareigūnė.
Kita vertus, anot Lauros, policijos pareigūno darbas gali būti nebūtinai reagavimas į įvykius.
„Yra daugybė sričių, kuriose jauni žmonės save gali realizuoti – tai ir policijos tyrėjai, kinologai, ekspertai, kitų sričių specialistai. Pabandyti, jei svajoja ir nesiryžta, tikrai verta“, – sako L. Šabanaitė.
Brangus „ačiū už pagalbą“
34 metų Laurynas Miklušis policijoje – ne naujokas, todėl gali tvirtai pasakyti, kad pareigūno darbas tiesiog įtraukia.
2010 metais įstojęs į Lietuvos policijos akademiją tik todėl, kad ten stojo dar trys jo draugai, ir ją sėkmingai baigęs, jaunas vyras kelerius metus dirbo Akmenės ir Klaipėdos policijoje. Paskui sugalvojo išbandyti save kitose veiklos srityse. Tačiau be policijos ištvėrė 11 metų, bet mintimis, Lauryno žodžiais, grįždavo nuolatos – juokauja, kad „traukė tie automobilių švyturėliai ir uniforma“.
2023 metais L. Miklušis įsidarbino Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnu, kitaip tariant, tuo pareigūnu, kuris pirmas reaguoja į visus mieste ir rajone vykstančius incidentus. Šiame skyriuje Laurynas dirba iki šiol ir nieko, bent jau kol kas, keisti neketina.
„Aš esu gatvės žmogus, man niekada nepatiko dirbti kabinete. Reaguojant į įvykius nėra monotonijos, man to reikia. Be to, čia yra stipri motyvacija – padėti žmonėms. Grįžau ir niekada nenusivyliau, į nieką nekeisčiau“, – pasakoja Pirmojo poskyrio pareigūnas.
Juokiasi, kad reagavimo pareigūno darbo diena – kaip kinas, kuriame įmanomi visi žanrai – nuo veiksmo, siaubo iki romantikos ir netgi komedijos. Kaip kitaip pavadinti, kai nuvyksti pas kvietėją, o jis paprašo atsukti alaus butelį, nes pats nebeišgali?
L. Miklušis labai brangina žmonių pasakytą „ačiū už pagalbą“.
„Kas motyvuotų jaunimą ateiti dirbti į policiją? Manau, pats žmogus turi būti motyvuotas dirbti policijoje, taip sakant, savyje turėti motyvaciją, norą padėti. Alga, kolektyvas – tik papildomi dalykai. Pareigūnas turi būti viduje. Kai studijavau, vienas dėstytojas gerai pasakė, kad gatvėje dirbantis pareigūnas yra visos policijos veidrodis, nes kaip jis bendraus su žmonėmis, kaip uniformą dėvės, taip žmonės ir galvos apie policiją. Jei nėra motyvacijos, tokiam žmogui darbas policijoje netinka. Gal banaliai pasakysiu, bet jei yra noras padėti žmonėms, tinki tarnybai“, – sako L. Miklušis.
Jis prideda, kad policijoje yra puikios galimybės kilti karjeros laiptais.
„Yra daug perspektyvų tobulėti. Alga gal nėra kažkas „vau“, bet jaunas atėjęs per 1 000 eurų užsidirba. Be to, valstybė ar savivaldybė padeda, kuo gali – kompensuoja būsto nuomą, moka vienkartines išmokas. Uniformos kokybiškos, automobiliai – puikūs, darbo priemonėmis aprūpinti. Manau, jaunuoliams tikrai vertėtų išmėginti – įsidarbinęs retas gailisi.“
Galimybių tobulėti yra daug
Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3 komandos budinčios pamainos ugniagesys gelbėtojas 31-erių Tautvidas Šiaučiūnas tarnyboje darbuojasi kiek daugiau nei metus. Pareigūnas dalyvauja Stipriausio ugniagesio čempionatuose, o dabar su kolegomis ruošiasi ir pasauliniam, spalio mėnesį vyksiančiam Amerikoje.
„3 komandoje yra puikios sąlygos ugniagesių gelbėtojų sportiniam pasirengimui“, – džiaugiasi pareigūnas.
Jam ugniagesio gelbėtojo profesijos žavesys – pagalba žmogui ir pastangos išsaugoti turtą.
Tautvido brolis yra ugniagesys gelbėtojas, pamainos vadas Vilniaus priešgaisrinėje. Tuo pačiu, tik Joniškio priešgaisrinėje, užsiima ir sesers vyras.
„Dirbdamas užsienyje vis pagalvodavau, ką norėčiau veikti grįžęs į Lietuvą. Statybose, vairuotoju? Ne. Brolis patarė: gal pabandyk ugniagesiu. Galvoju, gal tikrai – kiekvieną dieną gali kažkas nutikti – gal tikrai!“ – prisimena T. Šiaučiūnas.
Baigęs Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, grįžo dirbti į Šiaulius. Sako, nėkart dėl pasirinkimo nesudvejojo.
„Rėkyvos soduose užsidegė dviejų aukštų namas ir mes jį apsaugojome, net nespėjus apšiltinimo medžiagai virš durų išdegti. Grįžome į komandą ir šypsomės – neapsakomai geras jausmas“, – sako ugniagesys.
Kita vertus, sako, ugniagesio gelbėtojo darbas nelengvas, reikalaujantis fizinio pasirengimo.
„Vien kvėpavimo organų apsaugos aparato užsidėjimas – nepasirengusiam žmogui tai beveik neįmanoma. O mes tuos aparatus užsidedame, net ir vilkėdami sunkius kovinius drabužius. Visas kaisti, tau karšta, bet turi priprasti, privalai iškentėti, dirbti gaisre tiek, kiek reikia“, – profesine patirtimi dalijasi pareigūnas.
Įsitikinęs, kad jaunuoliui, norinčiam tapti gelbėtoju, motyvaciją reikėtų surasti savyje dar prieš stojant į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą. Jei bus motyvacija, galimybę tobulintis, sportuoti, kelti kvalifikaciją pasiūlys pati tarnyba.
„Dėdamas pastangas gali tapti vyr. ugniagesiu, skyrininku, pamainos vadu, naru ir t. t. – galimybės tobulėti tarnyboje yra didelės“, – teigia pašnekovas.
Kalba patirtis
Ignas Labanovas – Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 1 komandos vyriausiasis ugniagesys. Įsidarbino prieš penkerius metus, baigęs St. Šalkauskio gimnaziją, o po jos – Ugniagesių gelbėtojų mokyklą.
„Stipriai dvejojau, kur stoti. Draugas įstojo į ugniagesius. Prisiminiau, kaip ir aš mažas būdamas piešdavau gaisrines mašinas. Pagalvojau – stosiu“, – pasakoja Ignas.
Dabar sako, kad kaskart gesinant gaisrą aplanko keistas jausmas: visi bėga nuo ugnies, o tu eini į ugnį ir matai tik 5 centimetrus prieš akis.
Kiek padirbęs ugniagesiu gelbėtoju, vaikinas gavo vadovų siūlymą kelti kvalifikaciją, taip po šešias savaites trukusių kursų tapo naru, vykdančiu žmonių paiešką vandenyje.
25 metų ugniagesiui gelbėtojui per penkerių metų tarnybos praktiką labiausiai įsirėžė trijų žmonių gyvybes pasiglemžęs gaisras dvylikaaukštyje Aido gatvėje.
„Mačiau, kaip ta 17-metė mergina iškrito iš 9 aukšto balkono ir abu žuvusius asmenis išnešiau. Fiziškai sudėtinga, – apie darbo sunkumus sako I. Labanovas. – Gaisruose vilkėdamas kovinę uniformą gausiai prakaituoji, organizmui vandens trūksta taip, kad norisi iš švirkšto gerti. Neįsivaizduojate, koks po gaisro yra skanus vanduo, tiesiog auksinis!“
Nepaisant sunkumų, savo darbo, sako, nekeistų į jokį kitą.
„Aš darbą palieku darbe ir emocijas, taip sakant, palieku už vartų. Aišku, buvo po šito gaisro atvykusi psichologė, aiškino mums, kaip reaguoti į tokį stresą. Bet eidamas į tokią profesiją turi žinoti, kad bus visko“, – sako.
Neseniai Igno tiesioginis vadovas jam pasiūlė išsilaikyti C kategorijos vairuotojo pažymėjimą, kuris naudingas tarnyboje, o gal praverstų ir gyvenime.
„Komandų viršininkai skatina kelti kvalifikaciją. Jiems svarbu, kad jauni žmonės ne tik ateitų į tarnybą ir dirbtų ugniagesiais, bet ir tobulėtų. Tarnyba suteikia nuompinigius, prižiūri sveikatą, suteikia galimybę sportuoti, reabilituotis. Be to, geras darbo grafikas.“
Ignas įsitikinęs, kad Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba – puikus pasirinkimas ne tik vaikinams, bet ir merginoms, jeigu jos atitinka fizinius normatyvus.
„Čia niekas nelaikys, jei pajustų, kad jaunam žmogui per sunku, kad tai ne jo kelias, ne jo pašaukimas. Bet jeigu yra svajonė, manau, pabandyti būtina.“
