Naujausios
Kaip šeima
Kolektyvas, pasivadinęs „Pavučki Veles“ („Veleso voriukai“), mezga tinklus, kurių spalvos atkartoja gamtą. Ant rėmo jau supinti pavasario atspalviai. Lena rodo ne tik nupintus tinklus, bet ir antšalmius.
„Merginos atneša medžiagos, sukarpome ir supiname. O tada tinklai išvažiuoja į frontą, – Lena pakelia jau suruoštus kelionei. – Į vidų įdedame dovanų, juk jie ten visi kaip vaikai, nors ir suaugę. Juk mes, ukrainiečiai, gimę ne karui – mes labai svetingi, vaišingi. Įdedame kariams visko: marškinius persirengti, mergaitės mezga kojines, kad jie turėtų kuo persimauti, džioviname džiūvėsius.“
Kariams keliauja lašiniai, svogūnai, česnakai, piešiniai ir net minkšti žaislai.
„Buvo tokia graži panda, perdavėme, karys rašo, kad jo draugas dabar turi draugą. Jie siunčia mums nuotraukas-fotoataskaitas, fotografuojasi su mūsų siuntiniais, piešiniais, žaislais, tinklais. Pirmiausia džiaugiasi dovanomis, o jau tada tinklais. Juk kariai – jaunuoliai.“
Lentynoje sudėti ne tik paruošti siuntiniai, bet ir dvi padėkos kolektyvui už nuveiktus darbus.
Paramos centre Lena darbuojasi nuo karo pradžios. O karas sutapo su jos gimtadieniu.
„Galvojau, gimimo dieną nedarysiu nieko – tik šukuoseną ir eisiu į miestą. Pasiėmiau telefoną, žiūriu, pažįstama iš Charkovo žinią įkėlė, galvoju, kažkas ne taip, ja nepatikėjau. Tada skambina draugė iš Kremenčuko, kad TAI prasidėjo, ką daryti?! Aš vėl negaliu patikėti! Aš netgi dabar, einant antriems karo metams, tiesiogiai dirbdama su kariais, niekaip nesuprantu, kodėl, kam tai buvo reikalinga? Mes stengiamės, kiek galime padedame savo berniukams. Net negalvojau, kad Ukraina turi tokią kariuomenę – visi tokie gražūs!“
Sutelktoje susirašinėjimo programėlės grupėje, sako Lena, yra penkiasdešimt žmonių, bet nuolat gyvai susirenka apie dvidešimt. Lena būna kasdien. „Aš tapau kaip ir galva – manęs niekas nerinko, bet pati prisiėmiau įsipareigojimus, taip viskas ir liko.“
Karo pradžioje į Kremenčuką plūstelėjo didžiulė pabėgėlių banga iš Avdijivkos, Donecko srities, Charkovo, Vinycios, Chersono.
„Žmonėms čia suteikiame šeimynišką jaukumą, tai labai svarbu parbėgėliams. Nes kai prasideda savianalizė – košmaras. Aš vietinė, gyvenu nuosavame name, bet atsikeliu, kažką pradedu daryti ir negaliu. Kojos pačios čia neša. Man neseniai sukako 17 metų (šypsodamasi padaro pauzę – red. past.), štabas man tokią šventę padarė!“
Iki šiol į susitikimus ateina tie, kurie Kremenčuke nuo praėjusių metų kovo, balandžio mėnesių. Nors dalis jau išvyko, bendravimas tęsiasi.
„Sakau, kad pergalė bus mūsų, kai bus taika, manau, visi susitiksime. Stengiamės žmones palaikyti. Nors kartais neturiu nuotaikos, verkiu, čia ateinu ir vaidinu, kaip aktorė, nors širdyje visai kas kita“, – sudreba Lenos balsas.
Moteris stengiasi nežiūrėti televizoriaus. Paaiškina: kai pini tinklus, reikia įpinti meilę, rūpestį, švelnumą.
Lena įsidėmėjo matytą laidą apie motiną ir dukrą, kuriančias kilimus, takelius: „Iš motinos pirkėjai pirko, o iš dukters – ne. Kodėl? Vyras paaiškino: „Yra sena ukrainietiška tradicija: dirbdama turi galvoti tik apie gerus dalykus.“ Moteris sako, jog nepavyksta. „Tada melskis.“ Ji pradėjo melstis, nes mintis jau toks dalykas, neišmesi iš galvos. Ir jai tai padėjo – pirkėjai ėmė domėtis ir jos prekėmis. Nes gėris sklinda. Visada apie tai pasakoju, kai ateina nauji žmonės. Ir kai pradeda kalbėti apie politiką, prisiminti (žinome, iš kur jie atvyko), aš sakau: kalbėkime tik apie gerus dalykus.“
Kariams – krosnelės ir priekabos
Sveikinamės su verslininku Sergij Kaptan – jo dėka patalpa jauki, savanoriai aprūpinti. Veiklos pradžioje trūko visko, čia atėjusieji patys aukojo, kiek išgalėjo.
„Sergij priglaudė mus po savo sparnu, dabar mes saugios moterys“, – šypsosi Lena.
S. Kaptan laikosi nuomonės, kad karas vyksta ne nuo 2014 ar 2022-ųjų, o jau 400 metų: „Tiek metų Rusija kovoja prieš Ukrainą ir prieš jūsų šalį. Jie nemoka gyventi be karo.“
Ukrainietis turi reklamos verslą ir parduotuvių – sako nematąs didelio skirtumo tarp verslo organizacijos ir dabartinės veiklos.
„Kad galėtum padėti, reikia uždirbti. Dabar uždarbis mažesnis, mano verslas sunaikintas prekybos centre „Amstor“ – raketa sugriovė parduotuvę. Gera buvo parduotuvė, į ją su žmona sudėjome visą širdį. Labai gaila. Bet, ačiū Dievui, kad jis paėmė pinigais – mano visi pardavėjai liko gyvi, – sako S. Kaptan. – Parduotuvių sumažėjo, reklamos verslas dabar irgi miręs. Atsirado laiko, o laisvo laiko aš nelabai mėgstu, tad randu kuo užsiimti.“
Frontui S. Kaptan jau padarė ir perdavė per 1 000 krosnelių, dabar ėmėsi priekabų. Remontuoja senas, nudažo žaliai, uždengia tentais ir atiduoda kariams.
Gelbsti juokas
Telefone S. Kaptan rodo šuns nuotrauką – su juo pasitiko praėjusių metų vasario 24-osios rytą.
„Pabudau, buvo baisu. Išėjome pasivaikščioti, nes šuo yra šuo. Turiu dvi dukras, vyresnioji seniai gyvena Lenkijoje, ten ištekėjo, buvo grįžusi pasikeisti dokumentų, vasario 28 dieną turėjo skristi atgal. Ir nutiko tai. Vasario 25 dieną žmoną ir abi dukras vežiau prie Lenkijos sienos, pirmą kartą patekome į apšaudymą. Sieną pasiekėme 26 dieną, žmona atsisakė išvykti, grįžo su manimi. Ji nusprendė nepadovanoti man tokios dovanos ir nepaliko čia manęs vieno, kaip juokauju. Ji grįžo ir ilgai dirbo restorano „Veles“, kuris maitino pabėgėlius, karius, virtuvėje.“
Kremenčukas stovi strategiškai svarbioje vietoje, čia sueina daug kelių, yra tiltas per Dnieprą.
Vasario pabaigoje, kai žmonės ypač intensyviai traukėsi iš Charkovo, Kremenčuko restorane, maitinusio atbėgusius, teritorijoje stovėjo net 12 katilų. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kokie buvo žmonių srautai, S. Kaptan pateikia pavyzdį: rekordas buvo per parą pamaitinti 5,5 tūkstančio žmonių.
S. Kaptan ir dabar nesustoja – reikia dirbti.
„Labai baisu pavargti. Panašią situaciją išgyvenau 2015–2016 metais, kai žmonės nusprendė, kad karas vyksta kažkur toli. Gavosi taip, kad vieni kariauja, o kitiems karo nebėra. Mačiau, kaip pamažu, pamažu žmonės apie tai pamiršta. Dabar labai bijau, kad nenutiktų tas pats, yra tokia tendencija. Bet šiaip viskas gerai, mes laimėsime. Net nežinau, kaip išsakyti dėkingumą jūsų šaliai, visoms Baltijos šalims, Lenkijai.“
S. Kaptan prieš kelerius metus su šeima keliavo po Lietuvą, Latviją, Estiją, įsiminė okupacijos muziejus. „Jūs vieni iš pirmųjų tą Sovietų Sąjungą ir palaidojote. Maža šalis, bet laisva. Bet jūsų istorija irgi sunki, Rusija nori ir jus prisirišti.“
Vykstant karui, sako Sergij, visko yra – korupcijos niekas neatšaukė, kitam tik duok galimybę pasipelnyti ir tuoj viską užmirš.
„Kaip sakiau, užmiršote Baturyną (1708 metais Petras I atsiuntė Aleksandro Menšikovo armiją užimti Baturyną – lapkričio 2 dieną įvyko nuožmus mūšis, rusai užėmė miestą ir jį sudegino – red. past.), gavote Bučą. Žmonės viską pamiršta, šaldytuvas, televizorius laimi visas kovas.“
Lena ir Sergij svarsto apie propagandos galią. „Ką jie per tuos metus Rusijoje padarė su žmonėmis? Tai zombiai, jų žmonėmis nebegalima vadinti“, – vertina Sergij.
„Jie seniai pradėję karą su mumis, mes neatpažinome. Aš 2014 metais supratau – daviau, rinkau kariams pinigų, rūbų, bet yra ir kitokių, kaip ir kiekvienoje šeimoje: vieni širdimi jaučia, o kitiems...“ – nutyla Lena.
S. Kaptan sako, kad dabar labai padeda juokas. Ukrainietis parodo kario su maskuojamuoju antšalmiu nuotrauką, šis pajuokavęs, kad dabar madingi tokie kirpčiukai.
„Kartais vakarais jautiesi pavargęs, ima depresija, rankos svyra. Skambini vaikinams, klausi, kaip sekasi? Sako, viskas normaliai, mes juos mušam! Pas juos daugiau optimizmo nei pas mus – būtent ten, kur mūšiai. Turiu pažįstamų: kol kovėsi, optimistai, dabar juos atitraukė, du mėnesius laukia, depresija, pradeda skaityti visokias kvailas naujienas. Mes toje situacijoje ir gyvename: reikia nepamiršti, jog vyksta informacinis karas, Ukraina ne itin jame laimi, o galbūt ir pralaimi. Visa ta informacija liejasi ant žmonių, skaldo iš vidaus.“
Savanorius visada nudžiugina gaunamos geros naujienos iš karių. Sergij perpasakoja neseną skambutį: „Kariai buvo pasaloje po mūsų priedangomis ir tie ožiai praėjo pro šalį nepamatę! Sakė, jūs išgelbėjote mūsų gyvenimus!“
Juokais S. Kaptan paverčia ir vasario mėnesio raketos smūgį į Kremenčuką. „Ryte atsibundu ir nėra apie ką su žmonėmis pakalbėti, visi aptarinėja, o aš toks – pramiegojęs!“
Jau grįžus Sergij atsiunčia video- su paruoštomis keturiomis priekabomis.
„Jūs nerealūs“, – rašau.
„Gyvenimas priverčia. O šiaip aš tinginys ir bjaurus“, – atrašo.
