Naujausios
Viltis tėvams ir kariams
Pasiseka – R. Zauralskij kaip tik dviem dienoms grįžęs į Kremenčuką, o už poros valandos vėl išvyks į Chersoną. Ten, kur yra labai laukiamas ir reikalingas.
Charizmatiškas, iškalbus, artistiškas gydytojas su šypsena prisimena senas pažintis su lietuviais. 1981 metai, Artekas. Didžioji meilė Dana iš Kauno, kurią iškart, būdamas trylikos, įsimylėjo. Jau tais laikais lietuviai stovykloje nebendravo su maskviškiais – Rostislav buvo atvykęs iš Jakutijos, puikiai sutarė su lietuviais ir net buvo pradėjęs kalbėti rusiškai su baltišku akcentu!
Vilniuje gyveno R. Zauralskij močiutės draugė – dar sovietmečiu lankėsi Lietuvos sostinėje, susitiko ir su draugais Kaune. Vyras iki šiol prisimena keletą lietuviškų žodžių ir posakių.
„Aš aktorius, mano močiutė buvo nusipelniusi Ukrainos aktorė Vera Zauralskaja. Zauralskaja – močiutės pseudonimas. Ji buvo bajoraitė, iš pradžių vaidino Zaporižės, paskui Poltavos teatre. Pasirodo, kažkuris mūsų protėvių vyko įsisavinti Sibiro. Jo pravardė buvo Zauralskij, jis buvo už Uralo. Močiutė žinojo šią istoriją, o aš ją sužinojau tik pernai. Vis galvojau, kodėl aš ne Zadunaiskij, ne Zakarpatskij, ne Zadneprovskij, o Zauralskij“, – juokiasi gydytojas karininkas.
Rostislav – ukrainietis, tik sovietmečiu jo tėvai, jauni inžinieriai, su mažu vaiku išvyko į Jakutiją dėl „ilgesnio rublio“. Tuo metu Jakutijoje, prisimena R. Zauralskij, gyveno visa Sovietų Sąjunga.
„Sakau, kad sibirietis – atskira nacija. Pavyzdžiui, kas yra žydai, aš sužinojau tik būdamas aštuoniolikos. Pas mus tebuvo du kriterijai: geras žmogus ir blogas žmogus, tautybė nebuvo svarbi. Išskyrus vietos tauteles – evenkus, jakutus, jie gyveno atskirai ir kitus laikė okupantais.“
Rostislav baigė arčiausią nuo namų institutą („tik“ už 1 000 kilometrų) Blagoveščenske, Amūro srities centre, prie Kinijos sienos. Baigęs studijas, grįžo į Jakutiją, trejus metus atidirbo internatūroje. Pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga, tėvai išvyko pirmi, į Ukrainą grįžo ir Rostislav.
Nors ir negyveno Ukrainoje, Rostislav sako visada buvęs tikras ukrainietis ir visada mylėjo Ukrainą.
Bet Ukrainoje lengvai nepritapo: „Kiti įpročiai, ukrainiečiai – labai savita tauta. Atvykęs dirbau akušeriu-ginekologu, per gyvenimą nepaėmiau ir nedaviau jokio kyšio, tad buvau išmestas. Metus gyvenau Anglijoje. Netikėtai susiklostė aplinkybės ir pasirinkau retą profesiją – gydytojo transfuziologo. Tokių gydytojų Ukrainoje, Europoje ir visame pasaulyje labai mažai. Tapau pirmaujančiu specialistu Ukrainoje. Pradėjau taikyti technologijas, kurių netaikė niekas pasaulyje, jos patentuotos“, – sako gydytojas.
R. Zauralskij nesustodamas gali pasakoti apie įgyvendintus sumanymus, padėjusius išgelbėti gyvybes. Dalyvavo ir populiariame televizijos projekte „Naujieji lyderiai“, pristatė savo autoplazmos projektą.
Kai siautė kovidas, savanoriškai po savo darbo vykdavo į kovidinį skyrių. Sumanė savą technologiją: net tie, kurie turėjo mirti, išgyveno.
Kadangi pirmoji R. Zauralskij specialybė akušeris-ginekologas, jam iki šiol dėkingi daugybė tėvų. Kartą net krikštijo katalikų bažnyčioje berniuką, nors pats yra stačiatikis. Mama buvo praradusi du vaikus, patekusi pas R. Zauralskij, sėkmingai pagimdė. „Tėvas sakė: „Aš biologinis tėvas, bet tu dėl vaiko gimimo padarei tiek pat, kiek ir aš, todėl turi būti bent krikšto tėvas“, – prisimena gydytojas. Leidimą stačiatikiui krikštyti kataliką davė lenkų vyskupas.
„Aš ne veltui gimiau. Mano dėka gimė ir išgyveno daugiau nei 100 vaikų. Supranti, dėl ko gyveni. Mane visada labai veikia mamos akys. Vaikas ką tik gimęs guli reanimacijoje, baisiausia susitikti su mama, kurios akyse viltis. Pas mane važiavo moterys, praradusios du, tris vaikus. Aš, suprantama, nesu visagalis. O jos tiki tavimi, būtent tavimi. Taip ir kare. Atvažiuoja mašina, iššoka būrio vadas: „Mano karys, gelbėkit!“ Gaila, bet situacijos būna skirtingos. Į mus žiūri: jūs gi daktarai, darykite kažką! Baisiausia buvo, kai atvežė štabe tarnavusio karininko sūnėną, jau mirusį. Karininkas man skambina, nekeliu, nes rankos užimtos. Naktį perskaičiau žinutę: „Tai mano sūnėnas, padaryk viską“. Ta viltis... Būna labai sunku. Aš nesuprantu daktarų, kurie sako, tai karas, žmonės ir turi mirti. Aš – akušeris, įpratęs kovoti už gyvybę iki paskutinio kraujo lašo.“
Šeši kraujamobiliai
Karo medicina, sako R. Zauralskij, laikosi ant trijų banginių: chirurgijos, reanimacijos (anesteziologijos) ir transfuziologijos.
Kai 2014 metais prasidėjo karas, gydytojas Dnipre pamatė sukrėtusį vaizdą: „Nusileido lėktuvas su evakuotais po mūšio sužeistais kariais. Traukia – lavonas, lavonas, lavonas. Klausiu, kodėl lavonus į ligoninę gabenate? Sako, jie buvo gyvi. Ir čia aš pagalvojau, kad reikia kažką daryti. Kaip kraujo specialistas pamaniau, jog reikia karius gelbėti kuo arčiau fronto.“
Taip gimė kraujamobilio projektas.
„Nesvarbu, karas ar gimdymas – reikia perpilti kraują ir tuomet žmogus turės galimybę išgyventi. Kraujas – tai audinys, transportuojant labai svarbi temperatūra. Iškilo klausimas: kaip kraują pervežti? Atstumai dideli, žiemą šalta, vasarą karšta. Netinkamoje temperatūroje laikomas kraujas taps nebenaudojamas.“
Pirmasis kraujamobilis buvo senutis uazikas, jame įrengė 220V elektros tinklą, šaldymo įrangą. Pirmoji kelionė į karą baigėsi Charkove – mašina „numirė“.
„O pas mane kraujo atsargos ir gana nemenkos! Grįžtu, randu uaziką, perstatome šaldytuvą ir vėl iškeliauju į karą. Tai buvo kraujamobilis numeris du, su juo nuvažiavau iki Bachmuto.“
Tik kariuomenė jau tokia – be leidimo niekas nieko nedaro. O ką daryti su kraujamobiliu, niekas nežino. Kraujamobilis tąkart pasitarnavo vietiniams gyventojams – davė kraujo patekusiems į avariją, operuojamai moteriai.
„Žmonėms patiko uazikas, pasiūlė išmainyti į „Volkswagen Transporter“. Sumainėme, įrangą persikėlėme į volksvageną. Bet jei prireiktų transporto – ar galima padaryti taip, kad įrangą būtų galima išimti, o paskui vėl grąžinti? O'K. Padarėme, kad įrangą būtų galima perkėlinėti. Taip atsirado kraujamobilis numeris trys.“
Šis kraujamobilis ilgai nevažinėjo – kažkur pataikė gradas. R. Zauralskij liko su šaldymo įranga, bet be automobilio.
Vakarų Ukrainoje įsigijo kitą transporterį – kraujamobilį numeris keturi. Jis nuvažiavo daug. Gydytojo iniciatyva Avdijivkos ligoninėje buvo įsteigtas stabilizavimo centras, į kurį atvežamas sužeistasis, jam suteikiama pagalba – stabilizuojama situacija.
Gimė nauja idėja – kraujo banko. „Įsivaizduokite žemėlapį: Donbasas, karas vyksta nedidelėje teritorijoje, kraujas reikalingas tik ten, ką daryti? Tam yra kraujamobilis. Taip atsirado naujas projektas, į Avdijivką atvežėme daug kraujo, įkūrėm banką, krauju naudojosi ir kariai, ir civiliai. O mes pristatydavome kraują, kai tik prireikdavo. Kraujamobilis numeris keturi nuvažiavo apie 120 tūkstančių kilometrų ir nusibaigė.“
Tada R. Zauralskij sulaukė skambučio iš Kijevo: ar nereikia mašinos? Reikia! Startavo visoje Ukrainoje garsus projektas „Kraujamobilis“. Projektas dovanojo „gražuolę“ – kraujamobilį numeris penki. Automobilis į karą nuvežė daugiau nei pusę tonos kraujo.
Dabar kieme kelionei jau paruoštas naujausias – šeštasis kraujamobilis.
„Svarbiausia, kaip juokingai beskambėtų, šioje technikoje – elektros maitinimo šaltinis“, – rodo automobilio vidų. Čia sudėtos ir priemonės, būtinos reanimobiui bei karo medicinai..
Šimtai kraujo perpylimų
„Kai pasidėjo karas, kraujo bankuose nutįso eilės. Eilinis žmogus, karas, tragedija, baisu – ką gali padaryti? Nieko. Bet galite duoti kraujo. Toks žmonių refleksas. Kasdienybėje negalvojame apie kraują, donorystę, tik kai nutinka bėda, tragedija. O gydytojo transfuziologo menas – atsirasti reikiamoje vietoje reikiamu metu. Koks gydytojas bebūtų didis, kaip jis mokėtų gerai operuoti, kaip anesteziologas gerai duotų narkozę, bet jei nėra kraujo, žmogaus neišgelbės. Transfuziologas – labai reta, labai reikalinga ir nematoma specialybė“, – sako R. Zauralskij.
Praėjusių metų vasario 24 dieną R. Zauralskij buvo suplanavęs kelionę į Slovakiją – susitikti su Slovakijos sveikatos apsaugos ministru. Buvo paruoštas automobilis, sutvarkyti dokumentai. Ir staiga – karas. Gydytojui pavyko pervažiuoti sieną, bet susitikimas neįvyko – ministras susirgo kovidu.
Grįžęs į Ukrainą, R. Zauralskij su automobiliu buvo išsiųstas į dalinius. „Nuvažiuoju, niekam nereikalingas. Nuvykau padėti vaikinams į Kijevą, Irpinę. Pasakė, kad turiu įsirašyti į teritorinę gynybą. Įsirašiau. Jau buvome Chersono srities šiaurėje, kai vienas mano pažįstamas karininkas, sužinojęs, kur aš, pasakė: „Kokia teritorinė gynyba!“
Taip R. Zauralskij atsidūrė ligoninėje Šiaurės Chersone. Gydytojas transfuziologas tapo koordinatoriumi, o mašina atliko savo funkciją – vežė kraują.
„Žinojau, kiek ir kur reikia kraujo. Pro mus praėjo daugiau nei 1 000 žmonių, atlikau daugiau nei 600 kraujo perpylimų. Kraujo nė kiek nepraradome – tai gydytojo transfuziologo meistrystė.“
Kai rusai pasitraukė, Chersone R. Zauralskij nuvyko į kraujo perpylimo stotį, ligoninę, prisistatė pats, pristatė automobilį.
Kai į Chersono centrą atlėkė sviedinys, ligoninėje gydytojas pamatė baisų vaizdą – civilius be rankų, kojų. Iš kraujo perpylimo stoties atvežė kraujo – taip išgelbėjo sužeistuosius. Ir pasiūlė ligoninėje įsteigti kraujo banką – idėja buvo įgyvendinta. Kai būna daug sužeistų, R. Zauralskij kviečiamas perpilti kraują.
Šiauriniame Chersone gydytojui teko dirbti itin sunkiomis sąlygomis: be elektros, šildymo. Generatorius būdavo įjungiamas tik atgabenus sužeistuosius.
R. Zauralskij pasidžiaugia, kad įranga gali veikti autonomiškai, kur tik reikia – mašinoje, lėktuve. Tai svarbu, nes jau dabar ruošiasi darbui reokupuotose teritorijose, žino, kad ten bus plynas laukas, viskas sugriauta. Jau matė, ką rusai palieka po savęs.
Nors ir išgelbėjo daug gyvybių, R. Zauralskij vis tiek nepaleidžia mintis, kad galėtų išgelbėti dar daugiau, jei tam būtų sudarytos tinkamos sąlygos.
„Jūsų didelė širdis...“ – sakau.
„Ne, ačiū Dievui, mano širdis normali – čia kalbu kaip gydytojas.“
Pinigai nedomina – domina idėjos
Kremečuką nuo Chersono skiria penkios valandos kelio. Rusai ten stovi už 600 metrų, už Dniepro. Kadangi atstumas nedidelis, apšaudo minosvaidžiais, tankais. „Sukos šaudo, kur pakliūva, nesvarbu, kur pataikys. Labai daug žmonių išvyko, bet daug ir liko. Kasdien kažkas iš taikių žmonių sužeistas, kiekvieną dieną. Bet Chersonas gyvena. Vieni bijo išvykti, kiti neturi kur. Ir mes – rytą išvyksti ir nežinai, ar grįši. Kariai irgi, deja, žūsta, viena mašina pataikė ant minos. Karo veiksmai pas mus vyksta, žinoma, nepalyginama su Bachmutu. Bachmute reikia atsilaikyti, o pas mus – eiti į priekį.“
Nuotaikos, sako R. Zauralskij, dabar Chersone sudėtingos.
„Kai išlaisvinome, nešiojo beveik ant rankų. Tik užėjome, dar nespėjome įsikurti, jau maistą neša, net gyvą triušį atnešė! Ką su juo daryti? Užmušite! Kas, mes?! Juk jūs kareiviai! Ne, ne mes rusus mušame, ne triušius!
Kol buvo rusai, mūsiškiai miesto neapšaudė, o rusai dabar šaudo nuolat. Yra žmonių, kuriems viskas dzin, rusai, ukrainiečiai, gyvena ir tiek. Yra tokių, kurie sako: „Aš gaudavau dvigubas pajamas, rusai mokėjo ir ukrainiečiai.“ Diedukai, bobutės visai susipainiojo: kokį numerį rinkti, koks kodas +7 ar +38? Mieste liko labai daug priešų, bet didžioji dalis žmonių lojalūs. O kariams parduotuvėse – be eilės. Labai svarbu, kad kariuomenė atsakingai elgtųsi, negirtuokliautų. Kariuomenė irgi yra visuomenės veidrodis, joje „urodų“ nestinga, kaip bebūtų gaila. Žinoma, visi pavargo, visi nori pergalės – kito varianto nėra.“
R. Zauralskij sako jau norįs grįžti į Chersoną – Kremenčuke pradeda jaustis blogai.
„Man sunku suprasti vaikštinėjančius žmones, lyg karo nebūtų. Jiems įkyrėjo sirenos! Chersone sirenų nėra, kokia sirena jei bach! ir viskas.“
Suerzino sutiktų žmonių pasakymas, jog kariuomenę ir taip remia – mokėdami mokesčius. O su šeima jau priprato bendrauti nuotoliu.
„Aš 8-erius metus treniruotas, važiuodavau į ATO. Tada buvau savanoris, į kariuomenę patekau tik dabar. Man labai patiko draugo frazė, pasakyta karo pradžioje. Išsikeliu tris uždavinius. Pirmas – likti gyvam, antras – kokybiškai atlikti savo darbą ir trečias – sugalvoti kažką daugiau. Taip ir gyvenu, likti gyvam – būtina, daryti savo darbą – pareiga, o kažką naujo sugalvoti – jei galiu, būtinai tai darau. Mano, daktaro, toks refleksas – aš turiu būti naudingas. Man šiemet sukanka 55-eri, aš skubu, turiu spėti.“
R. Zauralskij nemėgsta rutinos. Pinigai nedomina – domina idėjos.
„2014–2015 metais visas mano uždarbis keliavo į karą. Bet tokių, kaip aš, nemėgsta, visi nori ramiai sėdėti savo vietose. Jei nebūčiau idealistas, neskraidyčiau, o aš – amžiname skrydyje, negaliu nusileisti ant žemės. Disertaciją gyniau Donecke, buvo labai sunku, penkeri metai. Kai gavau diplomą, pasidarė labai baisu, žinote, ko bijojau? Jog aš sustosiu.“
Nesustojo.
O dabar prieš akis – kelionė į Chersoną.
– Kada grįšite atgal? – teiraujuosi.
– Kai karas pasibaigs.
Po pokalbio einame rytinės kavos. Užgaudžia pavojaus sirenos. R. Zauralskij atsisuka susirūpinusiu veidu: „Oro pavojus! Ką darysime? Juk gali... kavinę uždaryti!“ Ir prapliumpa juoku.
