Naujausios
Karų paralelės
Prie mokyklos likę smėlio maišų kalnai, metaliniai „ežiai“. Fojė iš nuotraukų žvelgia beveik trys dešimtys jaunų veidų – pagerbti nuo 2014 metų kare žuvę abiturientai.
Mokymo įstaigoje mokoma įvairiausių profesijų – nuo suvirintojų, statybininkų iki IT specialistų.
V. Poliakov sako, kad kare yra dar vienas frontas – savanorių, suteikiantis galimybę kariams išgyventi. Mokykla į karą įsitraukė iškart, vasario 25–26 dienomis. Gamino prieštankinius „ežius“, plokštes liemenėms. Pirmuosius du mėnesius V. Poliakov beveik nenakvojo namuose, gyveno mokykloje.
„Dabar jau galima sakyti, čia buvo teritorinės gynybos batalionas. Viskas ėjo į frontą. Gaminome, ką galėjome, kad vyrai bent kokią apsaugą turėtų.“
Darbus tęsia ir dabar – gamina tai, ko reikia kariams. Gaminių pavyzdžiai tapo muziejaus eksponatais.
„Ukraina – savanorių šalis. Pirmomis karo dienomis net benamiai nešė metalo laužą, kad būtų virinami „ežiai“, – prisimena socialinė pedagogė, savanorė Olena Nikolajenko.
Mokyklos muziejus savo veiklą pradėjo kaip Holokausto – Kremenčukas iki Antrojo pasaulinio karo buvo žydiškas miestas. Prasidėjus šių laikų karui, muziejus išsiplėtė.
„2014–2015 metais buvau kare, grįžęs įkūriau ATO muziejų. Dabar tai jau tolima istorija“, – sako V. Poliakov, išsamiai galintis papasakoti apie kiekvieną daiktą.
Pasakojimą jis pradeda nuo Antrojo pasaulinio karo ir 2022 metų paralelių. Nuotraukose įamžintas Charkivas 1942 metais ir 2022 metais – atrodo, kad laikas nuotraukų neskiria.
Antrąjį pasaulinį karą muziejuje mena vokiečių ir sovietų armijų uniformos, ginklai, daiktai. V. Poliakov sako, kad Kremenčukui daug smūgių teko dukart: 1941 ir 1943 metais.
Trumpai stabteli prie vokiškų uniformų: „Kai močiutės pasakoja apie vokiečius, atėjusius į kaimą ir dovanojusius šokolado, sviesto, tai buvo Vermachto kariuomenė. O SS – tai ideologija, kuri naikino visus, kas papuolė, mes jiems nebuvome žmonės – net ne gyvūnai. Dabar, kai vyksta karas, galima išvesti įvairių paralelių, viena iš jų – fašizmo ideologija, kurią, deja, prikėlė Rusijoje...“
1943 metų nuotraukoje – kone nuo žemės paviršiaus nušluotas Kremenčukas. Šis miestas, sako V. Poliakov, yra vienas iš trijų, kuriuos vokiečiai visiškai sugriovė. Sevastopolis, Stalingradas ir Kremenčukas.
„Kremenčukas buvo žydų miestas ir, tikėtina, buvo komanda jį visiškai sugriauti“, – savo versiją dėsto V. Poliakov. Vokiečiai nespėjo sunaikinti tik 3 procentų miesto. Pasak ukrainiečio, kai Raudonoji armija užėjo į Kremenčuką ir pamatė vaizdą, belaisvių nebeėmė.
„Tokiais 120 mm minosvaidžiais kariavome aname kare ir dabar. Prancūziška granata F1 – dar iš Pirmojo pasaulinio karo. Pirmasis pasaulinis karas, Antrasis pasaulinis, trečiasis – niekas nepasikeitė, deja, kaip žudė, taip ir žudo.“
Duona, kurią valgome, sako V. Poliakov, tebeauga ant ano karo metų kaulų – dar nespėta visų karių perlaidoti.
„Paskutiniais taikos metais perlaidojome 50 vaikinų, norėjome dar tris, bet dėl karo niekaip to negalime padaryti“, – sako V. Poliakov. Ukrainietis rodo atpažinimo ženklą, pagal kurį vienas iš karių buvo identifikuotas. Paaiškėjo, kad jis žuvo 1943 metais tik už 5 kilometrų nuo savo namų. Dar gyva dukra, bet, prasidėjus karui, nespėta su ja susisiekti.
Pagarba žuvusiems
„Čia viskas, kas susiję su šituo karu“, – V. Poliakov pasakojimas grįžta į XXI amžių.
Muziejuje surinkti pašto ženklai, emblemos, monetos, ženkliukai – viskas, kas susiję su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis.
„Į mūšį stojo ir menas“, – rodo plakatus, atvirukus, piešinius, nuotraukas.
„Draugas gamina plakatus ir jie visi pasirašyti. Vienas iš jų kabo pas V. Zalužnyj (Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas – red. past.) kabinete: „Ніколи не здавайся“ („Niekada nepasiduok“).“
Nuotraukoje įamžinta nuo darbo sugrubusi ranka ir gyvenimo mačiusi grivina.
„Du karai, dvi kontuzijos, du aukštieji išsilavinimai, todėl galiu kalbėti, ką noriu. Čia – mūsų savivaldybės gėda, – prie nuotraukos stabteli V. Poliakov. – Atėjo vaikinukas, rankos darbininko, purvinos, atnešė 500 grivinų, turbūt surinko po kapeiką, tos grivinos pas mus guli iki šiol – negaliu išleisti. Nufotografavome ranką, „priklijavome“ tas grivinas. Sakau: kai šalia bus dar vienas rėmelis su mūsų meru, perdavusiu bent vieną griviną pajėgoms, tada pradėsiu jį gerbti. Ne už tai, kad fotografuojasi prie kitų padedančiųjų.“
Sustojame prie didelės žvakės. Čia pagerbiami žuvusieji.
„Šiam vaikinui po mirties bus įteiktas ordinas, tai mano sūnėnas majoras Igor Pugač. Orkus sutiko 25–26 dienomis prie Charkivo, su savo padaliniu sunaikino visą koloną. Perdavė man šalmą ir pasakė: „Dėde Vova, mes juos mušėm, mušam ir mušim.“ Gaila, prie Charkivo dukart vadavo vieną kaimą, stipriai apšaudė artilerija... Man pasisekė bent dalį kūno palaidoti, surinko, kas liko. Jis daug perdavė muziejui, muziejus beveik nuo jo ir prasidėjo“, – sako V. Poliakov, stovėdamas ant numestos Rusijos vėliavos.
Sūnėno eksponatai muziejų pasiekė ir po mirties – pats nebespėjo perduoti.
„Mūsų auklėtinis, Volodia Trusov, kapitonas, tris kulkas liemenė atlaikė“, – nuotraukoje įamžintas dar vienas jaunas vyras. Nužudė sprogusios minos skeveldra.
Žuvusiesiems pagerbti skirta ekspozicija vis pildosi. Atvyksta savanoriai: žuvo karys, nėra artimųjų, nežino, kam perduoti jo liemenę, uniformą.
„Pas mus mokosi vaikinas, jo tėvas žuvo, irgi norėjo, kad jo uniforma čia liktų. Kremenčukiečio žmona irgi paprašė, kad čia būtų saugoma jos vyro uniforma... Mes kaskart apie juos pasakojame, kaip cerkvėje – juos atsimename.“
Pasak V. Poliakov, karys miršta dukart. Pirmą kartą – nuo priešo kulkos. Antrąkart – kai yra pamirštamas. Antroji mirtis yra baisiausia.
Iš dviejų nuotraukų šypsosi tėvas ir dukra – tie patys žmonės, įamžinti skirtingais metais. Ankstesnioji nuotrauka, kurioje dukra pasitinka tėtį, grįžusį iš fronto, apskriejo visą internetą. Po kelerių metų ši akimirka buvo atkartota, surengus ATO dalyvių fotosesiją.
„Jis žuvo. Neseniai palaidojome“, – sako V. Poliakov.
Ir paprašo uždegti žvakę bei žuvusiuosius pagerbti tylos minute.
Nepakeliamas skausmas
Atskiras muziejaus skyrius skirtas Kremenčuko prekybos centro „Amstor“ tragedijai – birželio 26 dieną į pastatą pataikiusi raketa nusinešė daug gyvenimų.
„Amstor“ – nepakeliamas Kremenčuko skausmas“, – liudija užrašas. O iš nespalvotų nuotraukų tebesišypso pardavėjai, pirkėjai...
Susilydę keramikos vazonai – toks buvo pragariškas karštis, kilus gaisrui. Apsilydžiusios parduotuvės iškabos raidės. Garsiakalbis, kuris paskelbė pavojų ir sudegė. Apdegę gesintuvai. Telefonai, batai, skaičiavimo mašinėlė, nešiojamasis kompiuteris, automobilio rakteliai, žaislai...
„Nežinau, ji pražilo iš siaubo, skausmo ar...“ – V. Poliakov rodo lėlę, padengtą pelenais. Kita lėlė tarsi skrenda iš ugnies.
Atrodo, net žaislų akyse liko siaubas.
Juodo kartono siluetas simboliškai stumia prieš save vežimėlį. Jame – apdegę, apsilydę pirkiniai.
„Čia yra dvigubas nusikaltimas, – apie „Amstor“ tragediją sako V. Poliakov. – Pirma, nuo raketos žuvo civiliai. Oficialiai 21, bet dingusių be žinios, ko gero, labai daug. Šalia – automobilių stovėjimo aikštelė, geležinkelio stotis. Į čia važiavo žmonės iš Charkivo, Kropivnyckio. Žinau, jog trijų asmenų šeima iš Charkivo atvyko ir jų nebėra. Rasti neįmanoma. Pirmas nusikaltimas – orkų, antras – mūsų mero. Sužinojęs, kad bus prašoma memorialinio komplekso, 45 metams išnuomojo žemę, kad vėl būtų pastatytas naujas „Amstor“. Todėl „Amstor“ – dvigubas nusikaltimas.“
„Viskas, kuo mus žudo“
„Čia – orkų uniformos. Iškart sakau, kariuomenė parengta labai gerai, uniforma klasiška, ekipiruotė irgi. Jei kas sako, skurdžiai, tai melas“, – pereiname į skyrių, skirtą parodyti, ką naudoja priešas.
V. Poliakov kilnoja žiemines pirštines, kelnes, šalmus, liemenes: „Keramika, klasiška, šarvų plokštės. Išgyvena svoločiai. Pats atšaudžiau – nieko. Aš nereklamuoju jų armijos, bet mes turime suprasti, su kuo kovojame, kitaip...“
Miegmaišiai, rodo V. Poliakov, pagaminti Baltarusijoje.
Sukauptas ir spausdintos propagandos rinkinys. Kreipimąsi į Ukrainos karius pasiduoti, atrodo, lyg būtų rašęs nacių propagandistas J. Gėbelsas.
„Atleiskite, ne visada karys turi tualetinio popieriaus, eis su laikraščiu ir skaitys, kaip mus nuo kažko laisvina“, – V. Poliakov pakomentuoja laikraščius „Krasnaya zvezda“, „Charkov Z“.
Propaganda nukreipta ir į vaikus: ant mokyklinės kuprinės – „Vieningos Rusijos“ emblema ir kvietimas laikyti kursą naujoms žinioms. Prie laivelio „banguoja“ Z raidė.
V. Poliakov kaskart prajuokina rusų kario vaistinėlės rinkinys. Tiksliau, jo sudėtis, tad garsiai perskaito visus šešis punktus: „Kario atmintinė, itin „reikalinga“, gliancinė, turbūt milijonai išleisti, net į tualetą su ja nenueisi. Bet net atskira vieta jai įdėti skirta! Kitas punktas – pati vaistinėlė. Toliau – „Akvatabs“ tabletės, „Promedol“ ir du švirkštai – turbūt skirta narkomanui, vieno švirkšto per mažai. Liko du punktai: bintas ir žgutas. Viskas. Mūsų karių vaistinėlėje, ko gero, yra 25 punktai.“
V. Poliakov palygina ir abiejų kariuomenių sauso maisto davinius. Suvartojus ukrainietišką, šiukšles galima palikti pakuotėje – nešiukšlinti. Pas rusus apie tai nepagalvota. „Suvalgė, kur dėti šiukšles? Čia kalbame apie skirtingą mentalitetą net lyginant sausus davinius“, – sako V. Poliakov.
Dar vienas skyrius – „viskas, kuo mus žudo“. V. Poliakov pabrėžia: visi eksponatai saugūs, nukenksminti.
Skeveldros. Šoviniai. Po truputį į muziejų vežamos tankų dalys. „Grado“ likučiai. Dalys pirmosios raketos, smogusios į Kremenčuką. Minos.
„Karas tik gėlytės. Karo statistika rodo, kad 1 metai karo yra 5 metai išminavimo. Trisdešimt metų kasinėsime Ukrainą.“
Džiaugsmas matyti saulėtekį
V. Poliakov anksčiau vadovavo Kremenčuko kariniam licėjui: „2012 metais Regionų partija pasakė, kad reikia ne kariškio, o politiko. Ir mane išvarė. Išėjau su vaikinais kariauti. Kremenčukas turi šešis Ukrainos herojus, iš jų trys – mano vaikinai.“
Vienas iš jų – majoras Vadim Vorošilov-Karaja, jo krauju paplūdusio veido nuotrauka apskriejo visą pasaulį. Po oro mūšio pilotas buvo priverstas katapultuotis.
„Kai gavau nuotrauką, dar prašė niekam nerodyti. Vadimai, klausiau, kodėl fotografai? Sako, norėjau įvertinti savo būklę, kažkas teka – nusifotografavau.“
Šalia piloto nuotraukų pakabinti kruvini gyvybę išgelbėjusio parašiuto diržai.
Antrasis herojus – Sergij Volynskij-Volina, 36-osios jūrų pėstininkų brigados vadas, „Azovstal“ gynėjas. Karininkas dabar internuotas Turkijoje. Kartais V. Poliakov su juo pasikalba – susiskambinti galima tik per ambasadorių.
„Narvelis auksinis, bet narvelis“, – karininką pacituoja V. Poliakov.
„Kokie mano vaikai! Vaikai. Žiūriu į Vadimą ir galvoju: „Vadimai, nusiskusk ūsus!“ – nusišypso V. Poliakov. – Pedagogai dažnai nemato savo darbo vaisių, o aš, nors ir karinis pedagogas, jau matau.“
V. Poliakov vardija kitus savo vaikinus: kas, kur kariauja, giria jų pasiekimus, didžiuojasi jais.
Muziejus dažnai sulaukia ekskursijų, lankytojų. Vienas iš ypatingų svečių – parodos autorius Dmytro Kozatskis-Orestas, jo nuotraukos iš „Azovstal“ gamyklos, kurią fotografas pavadino „mano mirties ir mano gyvenimo vieta“, buvo įvertintos tarptautiniais apdovanojimais.
Žvelgdamas į šias nuotraukas V. Poliakov prisimena širdin giliai įstrigusį vaizdo įrašą iš „Azovstal“.
„Gamyklos rūsyje 11–12 metų mergaitei karys duoda saldainių ir klausia, ko tu dar norėtum? Ji sako, noriu pamatyti saulę. Pusantro mėnesio ji nematė saulės. Vaikams sakau, suprantate, jūs kiekvieną rytą nemokamai, be pavojaus gyvybei, net nepastebėdami, kad ji kyla, matote saulę. Man daug ką pakeitė šis video-, todėl dabar į feisbuką dedu saulėtekių nuotraukas. Saulėtekis, vadinasi, aš gyvas, pasaulis sukasi, planeta laikosi.“
Pamokas nutraukia oro pavojus
Pasigirsta oro pavojaus sirena. „Taip ir gyvename“, – susikeikia V. Poliakov.
Kiek kartų per dieną tenka slėptis? „Vakar 7 kartus bėgome. Viską nutraukiame ir leidžiamės žemyn, nes mes už vaikus atsakingi. Jei ignoruoji – pats kvailys, bet vaikai – didžiulė atsakomybė ir prieš tėvus, ir save“, – sako Olena.
Pirmomis karo dienomis mokyklos rūsyje glausdavosi per 600 civilių.
„Dabar pirmame kurse mokosi 20 pabėgėlių, likusių nuo 2022 metų vasario 24 dienos. Yra vaikų, praėjusių filtraciją, vaikų, išvežtų iš kontroliuojamų teritorijų. Skirtingos gyvenimo patirtys. Yra vaikų, kurie atskiria, iš ko šaudoma. Buvo pas mus mergaitė, ji Balaklijoje su seneliu rūsyje prasėdėjo mėnesį. Senelį užmušė, kai išlindo ieškoti maisto. Ačiū savanoriams, kad ją išvežė. Jai gal 14 metų, mergaitė liko atvira, gera, atrodo, kad jos išgyventa patirtis nepakeitė. Mūsų žmonės, iškentę baisius išbandymus, išlieka žmonėmis.“
Slėptuvėje, pasakoja Olena, glaudėsi įvairiausi žmonės: senolės su ramentais, astmininkai – dėl priepuolio teko teikti pirmą pagalbą, greitąją kvietė žmogui, kuriam stipriai sustreikavo širdis – manė, kad ištiko širdies smūgis.
Rūsyje kabanti Ukrainos vėliava tapo relikvija, ant jos liko čia buvusiųjų įrašai. Kažkas užrašė „Mirtis Putinui“, kažkas – „Už taikų dangų“.
Apsauga nuo blogio
Prieš kelionę į Lietuvą apsilankome Kremenčuko T. Ševčenkos licėjuje numeris 5. Mokykla veikia ir kaip „Nepalaužiamumo punktas“.
Ant fasado pritvirtintos trijų buvusių mokyklos moksleivių, žuvusių 2015 metais, nuotraukos. Jų atminimas pagerbtas ir mokyklos muziejuje.
Kabinete pakabintos Lietuvos ir Ukrainos vėliavos – bendruomenė dėkinga lietuviams už paramą, patys irgi padeda kariams, kuo gali.
Mokyklos kolektyvas sutinka svetingai – pjausto karvojų, kiekvienam dovanoja sėkmę nešančias Ukrainos vėliavos spalvų lėlytes, o ant rankų užriša iš žalių ir raudonų siūlų nupintas apyrankes – apsaugą nuo visokio blogio.
Išvykstame namo. Maždaug po paros – Ukrainos ir Lenkijos pasienis. Ukraina išlydi užrašu prie kasos duty free parduotuvėje: „Mieli ukrainiečiai, čia Ukraina, prašome kalbėti ukrainietiškai. Nemokate – išmokite. Mums tai labai svarbu.“
