Naujausios
Sugebėjo ištrūkti
Į Lietuvą P. Melničenko su šeima atvyko kovo 22 dieną. Sieną su Lenkija kirto kiek anksčiau – kovo 16-ąją. Apsistojo pas žmonos gimines Akmenės rajone, Ventoje. Vienuolikmetis sūnus pradėjo lankyti mokyklą. Baigė penktą klasę, dabar jau šeštokas. Nors mokytis lietuviškai nelengva, pamažu juda pirmyn. Pavelas sako, kad sūnui labai patinka eiti į mokyklą – čia visiškai kitas mokytojų požiūris į mokinius nei Ukrainoje. Vasarą sūnų mėnesiui buvo parsivežęs į Ukrainą, ten kaime augina numylėtas kelių veislių vištas, žąsis. Berniukas dar neatsigauna nuo patirtų įvykių, negali atsipalaiduoti, tad Lietuvoje Pavelas tarėsi dėl sūnaus reabilitacijos.
Mintimis P. Melničenko grįžta į vasario 24-ąją. Iki karo šeima gyveno Brovaruose, Kijevo srityje. Prasidėjus apšaudymui, raketos skriejo ir į Brovarus – netoli šeimos namų buvo karinis dalinys. „Žmona išsigando, paskambino. Pasakiau, ruoškit daiktus, paimsiu. Tai buvo 24 diena“, – karo pradžią prisimena vyras.
Okupantai „valė“ kelius, apšaudė „gradais“, netilo lėktuvų antskrydžiai – priešas naikino visus, kas tik pasitaikė kelyje, nesvarbu, civiliai ar kariai.
„Aš gerai pažįstu vietovę, išsukau iš kelio ir miško keliais pasiekiau sodybą, taip išvengiau apšaudymo. Tetrūko gal 5–7 minučių, jei būčiau toliau keliu važiavęs, irgi būčiau patekęs į apšaudymą“, – prisimena vyras. Šeima apsistojo savo sodyboje Kijevo srities Vyšhorodo rajone.
Sėkmė nuo ukrainiečio nenusisuko ir dar kartą – išlaukė momento ir lyg per adatos skylutę ištrūko iš okupuoto kaimo.
Vėliau Pavelas sužinojo, kad praėjus po išvykimo porai dienų, okupantai buvo atvykę į šeimos namus, ieškojo, tik jau nieko neberado.
Netrukus Rusijos kariai pradėjo siaubti kelyje pasitaikiusius namus, ėmė viską, kas jiems patiko. „Dievas apsaugojo mūsų namus. Buvo užėję, bet nieko nepaėmė. Tiesiog pasitaikė normalūs žmonės“, – sako Pavelas.
Vyšhorodo rajonas buvo okupuotas nuo vasario 24 iki balandžio 1 dienos.
Pasitinka verkdami ir melsdamiesi
Šiauliuose Pavelas susipažino su ukrainiečių integracijos centro „Malva“ vadovu Sergejumi Achmetovu, tapo savanoriu – norėjo padėti likusiems tėvynėje. Du Pavelo sūnūs yra fronte, kariauti jie išėjo su pirmąja rezervistų grupe.
Pirmą kartą nuo karo pradžios P. Melničenko į Ukrainą išvyko gegužės 2 dieną. Paskui kelionę kartojo birželį, liepą, rugpjūtį. Planuoti keliones ukrainiečiui itin sudėtinga dėl šlubuojančios sveikatos. Kai į Lietuvą važiavo prieš rugsėjo 1-ąją, dėl nugaros skausmo net nebegalėjo vairuoti – gerai, kad keliavo su draugu, kuris persėdo prie vairo.
Nuo namų iki Šiaulių ukrainiečiui skaudančia nugara tenka įveikti 1 370 kilometrų.
Pastarąjį kartą Lietuvoje lankėsi spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, pastiprintas vaistais. „Nėra kas daryti, pagalbos žmonėms reikia dabar“, – paaiškina.
Šį kartą eilėje prie Ukrainos ir Lenkijos sienos teko stovėti 12,5 valandos, mašinų labai daug. Ukrainietis svarsto, kad tai jau antrosios pabėgėlių bangos ženklas. Susprogdinus infrastruktūrą, gyventi miestuose tapo labai sunku.
P. Melničenko prisimena pirmąją kelionę namo. Prieš grįždamas susisiekė su kolegomis Ukrainoje, išsiaiškino mažiau pavojingus kelius, sužinojo, kur nesugriauti tiltai, susidėliojo maršrutą. Nuvykęs savo akimis išvydo, kaip sugriauta šalis. Atsiuntė Sergejui nuotraukų iš Andrijivkos šalia Bučos – susprogdinti namai, jokios gyvybės.
Kai pasiekė savo kaimą su humanitarine parama, su seniūnu nusprendė: pirmenybę teiks vaikams ir seniems žmonėms. Sudėliojo paketus ir per dvi dienas išvežiojo. Drabužius paliko vietinės administracijos pastate, kad žmonės patys išsirinktų, kas jiems tinka.
„Kokios žmonių reakcijos? Pasakysiu atvirai – ir man ašaros akyse, ir jiems. Jie meldžiasi, kai atvažiuoju, ir dėkoja, kad yra tokių žmonių kaip Serioža su komanda, kurie padeda. Net negaliu perduoti to jausmo. Žmonės tiek prisikentėjo, jiems netgi mažiausias apsilankymas – didelė laimė.“
Pavelas pažįsta daugybę žmonių, susirado savanorių, pas žmones kartu vyksta ir bičiulis dvasininkas. Dalija kruopas, aliejų, konservus, higienos priemones, kitus būtinus dalykus. Pavyko nuvežti ir vežimėlių neįgaliesiems. Geradario vizitų žmonės labai laukia – kaip Dievo.
Ukrainietis sako, kad labai svarbu pasikalbėti su žmonėmis, kuriuos aplanko.
„Jiems labai svarbu sužinoti, kad sulaukia pagalbos iš Lietuvos, jie labai dėkingi. Atvežti yra gerai, bet pasakyti iš kur atvežta ir kas perdavė, svarbiausia. Kad liktų atminty, jog Lietuvos draugai perduoda, kad jie ne vieni nelaimėje.“
Skaudūs praradimai
„Situacija labai sunki, elektros beveik nėra, viskas sudaužyta. Sutvarkyti tinklams reikia laiko, elektra įjungiama kelioms valandoms per dieną“, – apie šių dienų Ukrainą sako ukrainietis.
Pavelas džiaugiasi, kad turi krosnį, tad jo namuose dėl šilumos bėdos nėra. Užverda puodą, įmeta mėsos, bulvių, daržovių – ir patiekalas kaip restorane.
„Pas mane kaime geros sąlygos, tualetas, vonia, orkams tai nuostabu, mums – normalu. Turiu ir karšto vandens, yra malkų, aplink miškas, ko dar daugiau reikia, gamta, grynas oras.“ Yra ir žemės, tad sėja javų, užsiaugina daržovių.
Kas kita gyvenantiems butuose: itin sudėtinga buitis, kai elektros nebūna 9–12 valandų. Nėra elektros, neveikia šaldytuvai, atitirpsta, genda maisto produktai.
Jei neliks šildymo, elektros, jau kalbama ir apie Kijevo evakuaciją.
„Iki šiol šildymas buvo, bet neaišku, kas bus toliau. Žmonės perka didelius generatorius. Dabar labai prašo vaikams kombinezonų, suaugusiems reikia šiltų striukų, avalynės. Pensijos mažos, 2 000–2 500 grivinų (54–68 eurai), kaip nusipirkti batus, o dar reikia susimokėti už dujas ir elektrą. Ačiū Dievui, dar neatjungė dujų, bet kalba, kad atakuos dujų sistemas, kad visiškai pribaigtų, kad priverstų pasiduoti. Jėga negali paimti, tai bando taip žmones priversti atsiklaupti, kad nebegalvotų apie teritorijų išlaisvinimą. Bet jiems nepavyks!“
Pavelo akimis, žmonių nuotaikos kovingos, o kariuomenė, teritorinė gynyba tinkamai parengtos.
„Dabar tikslas – išlaisvinti Chersoną, tada bus lengviau. Duok Dieve, kad dar būtų paramos ginklais. Pirmomis karo dienomis ėjo kariauti su tuo, ką turėjo, visi ėmė ginklus į rankas ir gynė šalį. Dabar, ačiū Dievui, yra su kuo kariauti, – sako ukrainietis. – Mūsų šalis – partizanų. Padedame kariuomenei, kitos išeities nėra. Serioga davė miegmaišių, sakiau, kad vaikinams į pozicijas. Kariams atidaviau ir savo turėtą karinę aprangą.“
P. Melničenko žino daugybę skaudžių istorijų, karo beprotybėje žuvo, dingo ne vienas pažįstamas.
Kai pas netoliese gyvenančią močiutę Lidą atėjo okupantai, senolę ištiko insultas. Dabar jos sveikata kiek pagerėjo.
Pavelo draugą su sūnumi išsivežė su mašina. Vėliau mašiną rado sušaudytą. Koks vyrų likimas, niekas nežino.
„Turėjau gerą draugą Ilją Navalną, tolimas A. Navalno giminaitis, gyveno Bučoje. Jį kankino žvėrys čečėnai, paskui nušovė. Jis buvo nuostabus žmogus, tylus, ramus, musės nebūtų nuskriaudęs. Dirbo Černobylyje, ten ir aš dirbau, visą laiką bendravome. Į Bučą persikėlė gavęs butą. Nutiko taip, kad grįžęs iš darbo pakliuvo į jų rankas. Gal, jei būtų likęs Černobylyje, būtų likęs gyvas. Nors ir Černobylis buvo okupuotas, stovėjo dvi divizijos“, – pasakoja ukrainietis.
Visi savi
„Dabar visi savi, svetimų nėra, – sako P. Melničenko. – Kiek spėju, važiuoju.“
Ir pasvarsto: jei turėtų daugiau asmeninių finansų, būtų galima dažniau atvažiuoti į Šiaulius. Bet pensija nedidelė, mašinos remontas, benzinas – viskas iš savo entuziazmo.
Ukrainietis rodo nuotraukas – dalydamas paramą įamžina, vaizdus siunčia į Šiaulius, parodydamas, kad daiktai pasiekė ukrainiečius.
Kiekviena nuotrauka – vis kitas skausmas. Moteris su trimis anūkėmis – mergaičių mama žuvo. Jos vyras sužeistas, ligoninėje. Dar viena moteris – vyras žuvęs, liko vaikai.
„Buvo gyvenimas ir nėra, – Pavelas telefone rodo sugriautus namus, sudegusias mašinas. – Kaip atstatyti, jei nėra už ką? Viskas sugriauta.“
Kitoje nuotraukoje – duobės, išmuštos raketų. Gretimame kaime raketa sprogo netoli mokyklos – penki žuvę, šeši sužeisti.
Negailestinga kasdienė karo statistika.
