Naujausios
Idėja – iš klaidų sąrašo
Atostogos šiemet ištinka birželį, kai vasara šaiposi, versdama trauktis šiltus drabužius. Pamėgta Estijos kryptis atkrinta – norisi saulės ir šilumos.
Laukiant, kol į galvą šaus tinkama kelionės idėja, akis užkliūva už patarimų keliautojams – ko pasimokyti iš svetimų klaidų. Vienas iš punktų – tranzitu nepravažiuoti Slovėnijos. Išties, kiek keliauta po Europą, Slovėnija visada likdavo pamatyta tik skriejant greitkeliu. Kodėl nepabandžius patyrinėti kone trigubai plotu už Lietuvą mažesnės šalies, jei orų prognozės visas artimiausias dienas ten rodo vien saulę ir šilumą? Tiksliau – karštį.
Žemėlapyje netrukus išsidėlioja maršrutas ir nakvynės vietos: prie Bledo ežero, prie Adrijos jūros, tuomet – šiek tiek Italijos (būtų kaip ir nuodėmė neužsukti, kai taip arti), paskui – prie Bohinio ežero ir sostinėje Liublianoje. Kadangi atstumai nedideli, neskubant bus galima tyrinėti visas apylinkes.
Vėliau paaiškės, kad keliaujame dar dėkingu laiku – pastaraisiais metais Slovėnijos kryptis labai išpopuliarėjo, tad piko metu ne tik gerokai pakyla nakvynės kainos, bet ir susidaro eilės prie lankytinų objektų, o laiką tenka deginti kamščiuose.
Iš Lietuvos išlydėjęs lietus palieka ramybėje jau už Varšuvos. Toliau pasitinka trumparankovė vasara – kuo tolyn, tuo šiltyn. Slovėnijoje visas dienas atvėsti neleis maždaug 32–36 laipsnių karštis.
Sveiki atvykę!
„Dobrodošli!“ – slovėniškai atrašo Karina į žinutę, kad jau esame netoliese. Zasipas – kaimas Julijos Alpėse maždaug už trijų kilometrų nuo Slovėnijos pasidžiavimo Bledo.
Karina klausia apie eismą, ar nepatekome į kamštį. Jos dukra iš Kroatijos grįš naktį, kad išvengtų spūsčių – slovėnai mėgsta ilsėtis pas kaimynus.
Nepailstamai varpais kas ketvirtį skambina raudonstogė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, o vakarėjančio Zasipo kavinėje hitus groja vietos muzikantai. Nors Joninės čia pat, saulė leidžiasi netrukus po 21 valandos.
Karina žemėlapyje supažindina su vietos įžymybėmis. Jei reikės kokios pagalbos, ji visuomet bus šalia, nors ir beveik nepastebima.
Zasipo kaimas su maždaug tūkstančiu gyventojų turi kažką ypatingo – sunkiai nusakomo, bet pajaučiamo. Į kalną kylančios siauros gatvelės, vietos architektūrai būdingi namai, bažnyčios ir kelių susibėgime stovinti koplyčia, pakraščiuose prasidedantys ūkininkų laukai, o kiek aukščiau palipus – kalnų ganyklos su skambančiais karvių ir avių varpeliais.
Vėliau informaciniame stende perskaitysiu, kad Zasipas – vienas seniausių kaimų apylinkėse, žinomas dėl radinių iš Romos laikų ir trijų bažnyčių. O didis slovėnų poetas France Prešeren Zasipą yra pavadinęs „Gorenjsko altoriumi“ – dėl užburiančių Bledo ir jo apylinkių vaizdų, žvelgiant nuo Hom kalvos. Belieka pritarti didžiam poetui.
Tiesiog atvirukas
Bledas – ko gero, garsiausia ir gausiausiai turistų Slovėnijoje lankoma vieta. Slovėniškas kurortinio miesto ir ežero Bled pavadinimas lietuvio akiai ir ausiai kiek komiškas – dažnam šypsnį sukelia su intonacija mintyse perskaitomas, kad ir nekaltas užrašas „Bled Apartaments“.
Smaragdinis ežeras, sala ir jos bažnyčia, ant stačios uolos iškilusi Bledo pilis, Alpių kalnai – iš kur bežvelgsi, koks bebūtų paros ar metų laikas, akys matys atviruką. Bledo ežero sala – vienintelė visoje Slovėnijoje.
Mašiną paliekame, kaip patarė Karina, prie geležinkelio, čia valanda stovėjimo kainuoja 4 eurus. Nusileidus prie ežero, stovėjimo aikštelių kaina proporcingai kyla, brangiausia matyta – 6 eurai už valandą.
Keliaujant po Slovėniją verta nusiteikti smagiems žygiams. Aukštakulnių čia neteko matyti, geriausias apavas, koks oras bebūtų, žygio batai.
Pirmasis pasisveikinimas su Slovėnijos trasomis – su vaizdu į Bledą. Panorama atsiveria iš dviejų taškų – įkopus į Ojstrica arba Mala Osojnica. Vietinių patarimu, užtenka vieno iš dviejų pasirinkimų. Karštą dieną kopiame į artimesnę Ojstrica viršūnę, iki jos 611 metrų. Akys, ko gero, niekada nepavargtų žiūrėti į atsivėrusį stebuklą. Iš šio taško fiksuojamos nuotraukos, sutinkamos reklaminiuose bukletuose ir socialiniuose tinkluose.
Trasa aplink ežerą suka 6 kilometrus. Maždaug 200 metrų virš vandens veda vaizdingas medinis takas, karštą dieną tapęs patogiu paplūdimiu. Vanduo ežere – lyg pašildytas. Vaikystėje sakydavome – kaip pienas.
Venecija turi gondolas, o Bledo ežeras garsėja savo vandens transportu – „pletnomis“. Irklininkai už 20 eurų plukdo į salą su Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – iki jos dar ir 99 laipteliai. Bledo ežero valčių irklavimas paveldimas iš kartos į kartą. Jas, rašoma, dabar gali irkluoti tik 23 irkluotojai.
Bledas garsėja ir kulinariniu paveldu, tradiciniu kreminiu (Blejska kremšnita) pyragu, jo receptą dar 1953 metais sukūrė Ištvan Lukačevič viešbutyje „Park“ ir, jei tikėtume statistika, deserto jau parduota per 18 milijonų gabalėlių. Paragauti šios garsenybės pasukame į laike sustojusią „Belvedere“ kavinę – Tito paviljoną.
Iš kavinės – nesvarbu, būtumei lauke ar viduje, atsiveria dar vienas atvirukas į ežerą su sala ir bažnyčia. Buvęs Jugoslavijos vadovas ne veltui buvo išsirinkęs šią vietą. Anų laikų madas tebesaugo interjeras – nuo sienų mozaikų iki baldų. Titas čia priimdavo ir karalius, ir garsius politikus, ežero vaizdu čia grožėjosi ir Jordanijos karalius Huseinas, ir Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas.
Specialiame meniu įrašytas Tito kokteilis, jo žmonos Jovankos kava, šalia nurodytos trumpos veikėjų biografijos.
Garsusis Bledo pyragas čia nepigus (kaip ir visas likęs meniu), bet tikrai gardus ir dar paskanintas pasakišku vaizdu.
Dėl paties Bledo tenka sutikti su tinklaraštininkais – miestas kiek užstrigęs Jugoslavijos laikuose. Apsukame ratą – kurorte pakanka ir neilgo pasižvalgymo.
Vartai į tarpeklį
Netoli Zasipo – dar viena Dievo dovana Slovėnijai – Vintgaro tarpeklis (Soteska Vintgar), turistiniuose bukletuose vadinamas vienu gražiausių pasaulyje. Įdomu, kad jis lankytojams atidarytas dar 1893 metais – ir tapo pirmuoju turistams pritaikytu tarpekliu.
Kaip ir į kitus populiarius objektus Slovėnijoje, bilietus rekomenduojama įsigyti iš anksto internetu. Sistema puikiai sustyguota – palikus automobilį aikštelėje, iki įėjimo atveža (o vėliau į aikštelę parveža) autobusas.
Į tarpeklį pateksi tik tiksliai biliete nurodytu pasirinktu laiku – vartai neatsivers nė minute anksčiau. Taip suvaldomi gausūs turistų srautai. 11 valandą 2 minutės darbuotojas paduoda šalmus ir palinki gerų įspūdžių.
Tilteliai, takeliai 1 kilometrą 600 metrų driekiasi palei ir virš Radovnos upės. Skaidrus vanduo šokinėja per akmenis, purškia putotus lašus – už kiekvieno posūkio upė pamalonina vis gražesniu vaizdu, vietomis nusidažydama tarsi paveiksle žalsva spalva. Tarpeklio pabaigą žymi Šum krioklio pasveikinimas. Toliau galima rinktis iš dviejų kelių. Ilgesnysis, Triglavo trasos karalius, finiše rodys nueitus beveik 6 kilometrus.
Eiti tikrai verta – miškų takeliai nuveda ant Hom kalvos su viduramžių Šv. Kotrynos bažnyčia ir poilsiu lauko kavinukėje. Keliaujant šlaitu, iš aukštai matyti papėdėje tai susibėgantys, tai pasibarstantys Zasipo kaimo stogai.
Pavėsyje karštą dieną snaudžia ir tyliai varpeliais per miegus suskambina avys. Siesta.
(Bus daugiau)
