Naujausios
Vos keturiasdešimt kilometrų nuo antro pagal dydį Ukrainos miesto Charkivo nutolęs Čuhujivas neleido apsupti šio didmiesčio ir veržtis barbarams pro jį į Ukrainos gilumą. Būtent Čuhujivo 92 motorizuota artileristų ir tankistų brigada atliko pagrindinį vaidmenį ginant šį fronto ruožą ir pereinant Ukrainos kariuomenei į kontrpuolimą Charkivo regione.
Tai, jog vos 32 tūkstančius gyventojų turinčiame Čuhujive susikerta Rusijos ir Ukrainos istoriniai interesai, liudija ir Maskvos bei Kijevo ginčai dėl čia gimusio garsaus dailininko Iljos Repino. Maskva jį vadina garsiausiu XlX amžiaus Rusijos dailininku, o Kijevas šį kazokų karių palikuonį laiko bendru Ukrainos ir Rusijos dailininku.
I. Repinas išgarsėjo realistiniais portretais bei gamtos peizažais ir istorinėmis drobėmis, o prie garsiausių jo darbų yra priskiriami paveikslai „Burliokai prie Volgos“ bei „Zaporižiečių atsakymas turkų sultonui“. I. Repino gimtajame name Čuhujive įrengtas dailininko muziejus per šį karą nenukentėjo, tačiau yra uždarytas lankytojams.
Tačiau mieste užtat galima „pasigėrėti“ Maskvos sprogdinimų sukeltais sugriovimais. Čuhujivo pavadinimas yra siejamas su totorių kalbos žodžiu „čugu“, reiškiančiu marškinius plačiomis rankovėmis.
1638 metais įkūrus Čuhujivą šiose vietovėje buvo mažai gyventojų, todėl į tvirtovę buvo atkeldinti 400 kazokų ir 1 500 kalmukų iš Rusijos šiaurės, atvežusių pomėgį dėvėti totoriškus marškinius „čugu“.
Įkurtas kaip karinis miestas Čuhujivas tokios paskirties niekada ir neprarado. XlX a. Čuhujivas tapo aplinkinių aštuonių karinių gyvenviečių centru, o vėliau carai čia įkūrė elitinį ulonų pulką.
Sovietmečiu Čuhujive veikė prestižinė SSRS karinių oro pajėgų akademija bei artileristų mokykla, o vietos aerodrome leidosi patys didžiausi kariniai lėktuvai. Prieš trisdešimt metų Ukrainai tapus nepriklausoma, Čuhujivas išsaugojo karinę paskirtį.
Per Antrą pasaulinį karą net 1 700 Čuhujivo gyventojų pelnė apdovanojimų už nuopelnus fronte, o atminti žuvusiems keturiems tūkstančiams vietos kariškių mieste stovi didžiulis paminklas. Vos keliasdešimt metrų nuo šio paminklo neseniai į žemę buvo įbesta granitinė plokštė su užrašu, kad toje vietoje iškils paminklas kariams, žuvusiems per 2022 metais prasidėjusį karą su Rusija.
Per bombardavimus Čuhujive sugriauta ar apgadinta 80 namų ir per tris tūkstančius butų. Miesto gyventojus bei visą šalį labiausiai sukrėtė birželio 25-osios nakties įvykiai, kai priešo raketos pataikė į kultūros namus bei mokyklą ir užgriuvo jos rūsyje pasislėpusius žmones.
Abiejuose rūsiuose buvo sužeista po keliolika žmonių, iš kurių trys, buvę kultūros namų slėptuvėje, mirė nuo patirtų sužalojimų. Žuvo 83 metų senolė bei du garsūs vietos savanoriai, kasdien virę valgyti slėptuvių gyventojams.
Kultūros namų griuvėsiai net dabar, praėjus penkiems mėnesiams po sprogimo, atrodo sukrečiamai. Šiuos griuvėsius bei bendrai Čuhujivą apžiūrėti gali ne visi, nes į karinį miestą yra įleidžiami tik čia prisiregistravę asmenys bei kariškiai.
Pasivaikščiojimas po Čuhujivą nebuvo malonus: kas valandą skambėjo oro pavojaus sirenos ir aidėjo sprogimų aidai. Vietiniai į tuos garsus nekreipė dėmesio, tačiau parduotuvės bei bankai, paštas trumpam užsidarydavo.
Mieste labai daug kariškių ir karinės technikos, mačiau ilgas tankų kolonas.
48 metų Irina buvo mokytoja, tačiau vėliau dėl didesnio atlygio ėmė važinėti į Lenkiją bei Čekiją, ten dirbo vaikų aukle.
„Prasidėjus karui grįžau čia, nes noriu būti arčiau savo sūnaus Vadimo, jis yra profesionalus kariškis ir 92 motorizuoto bataliono gretose kovoja fronte”, – sakė Irina.
Vadimas yra jos vienturtis sūnus. „Aš bijau ir dėl savo gyvybės, todėl miegu ne bute kartu su mama, bet rūsyje, nes Čuhujivo apylinkėse kas naktį aidi sprogimai, prie kurių neįstengiu priprasti“, – pasakojo moteris.
Charkive anesteziologe dirbanti Oksana papasakojo, jog, kilus karui, dangus dieną naktį buvo raudonas nuo sprogimų, o vietos kariškiai sunaikino du tiltus.
83 metų Raisa Šapovalda sutiko pasisakyti savo pavardę: kiti prisibijojo būti minimi laikraštyje.
Moteris gyvena šalia namo, į kurį liepos šešioliktą pataikiusi bomba užmušė tris žmones ir keturis sunkiai sužeidė. Dviaukščiame aštuonių butų name dabar niekas nebegyvena, o iš šalia stovinčio analogiško namo visi gyventojai irgi išsikraustė, išskyrus R. Šapovaldą.
„Aš neturiu nei giminių, nei santaupų kitam butui išsinuomoti, o pagalbos iš miesto nesulaukiu, nors gyvenu kartu su insulto invalidu paverstu 75 metų broliu“, – liūdėjo senutė, pakvietusi apžiūrėti sprogimo apgadintą jos butą. Moteris nerimavo, kaip reikės iškentėti nešildomame bute žiemą.
„Bomba atskrido ryte trečią valandą, kai driokstelėjo, net mano buto grindys sudrebėjo, o aš iš lovos spiegdama iššokau“, – pasakojo. Žuvo jos gera draugė Nadežda, žuvo kaimynai vyras ir žmona.
Ženiai buvo nutraukta pėda, bet gydytojai ją prisiuvo. Marinai iš viršaus esą labai pasisekė: kai butas sugriuvo, ji su lova nuvirto žemyn, bet mūro luitai ir sijos nukrito šone pusmetriu toliau ir moteris nepatyrė net menko įbrėžimo.
„Papasakokit Lietuvoje, ką matėte: sprogdinamos mokyklos ir kultūros namai, o aš, vargana senutė, būsiu priversta kartu su neįgaliu broliu šalti žiemą bute be langų, kiauromis sienomis ir stogu“, – peržegnodama palinkėjo sėkmės kelionėse po kariaujančią Ukrainą.
