Naujausios
Pasikeitė pacientų kontingentas
Kremenčuko srities klinikinės ligoninės karo veteranams stenduose – gydytojų ir pacientų nuotraukos, vaikų piešiniai, atvirukai, laiškai.
„Grįškite gyvi, mes jus mylime ir jūsų laukiame“, „Tikiu ZSU“, – keletas užrašų iš atvirukų. Šalia pridėta popierinių širdelių, angeliukų.
N. Litvinenko darbotvarkė itin įtempta, bet ligoninės vadovas sutinka skirti keletą minučių pokalbiui.
„Iš principo nevartoju rusų kalbos, nors mokiausi rusų mokykloje, suprantu, kad tai buvo neteisinga“, – prieš interviu pabrėžia N. Litvinenko.
Jo vadovaujama ligoninė – viena iš Ukrainos ligoninių, skirtų karo veteranams, tinklo. Atidaryta dar 1984 metais – visus tuos metus dėmesys buvo skiriamas planinei medicinai.
„Mūsų ligoninė diegia naujas metodikas, gydymo būdus, įkūrėme mobilios ligoninės sistemą rajonams, esantiems toli nuo gydymo įstaigų, anksčiau tai buvo labai aktualu. Dabar nebe taip aktualu, Ukrainoje vyksta sveikatos sistemos reorganizacija, karo metu pasikeitė ir darbo sąlygos. Pasikeitė pacientų kontingentas, tai jau nebėra tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir jaunimas“, – apie ligoninę sako N. Litvinenko.
Gydytojas karo metu nėra davęs nė vieno interviu apie pacientus: „Apie tuos, kuriuos gydome, aš nekalbu išvis arba sakau nedetalizuodamas, kad užsiimame reabilitacija, turime paliatyviosios pagalbos skyrių. Tęsiame ir planinį gydymą – kardiologinį, neurologinį ir t. t. Dirba ir šeimos gydytojai, mūsų pacientai gauna visas paslaugas, gydant ambulatoriškai ir stacionariai.“
Kokios pagalbos reikia ligoninei? Pasak N. Litvinenko, patyrusiems traumas, suluošinimą, reabilitacijos metu reikalingi nuskausminamieji, raminamieji, nes viena iš darbo krypčių – psichologinė, psichiatrinė pagalba. Paliatyviems pacientams kasdien 2–3 kartus reikia keisti sauskelnes, tad sauskelnių, palučių poreikis nuolatinis, neįmanoma sukaupti atsargų.
„Stengiamės, kad ligoniai būtų prižiūrėti, kad jaustųsi ne blogiau nei namie. Dar viena mūsų užduotis – išmokyti artimuosius (pas mus ligoniai būna tik trumpą laiką) priežiūros. Paliatyviosios slaugos palatose guli 30 ligonių, dar 150 paliatyviųjų yra namuose. Turime tris brigadas (gydytojas, med. sesuo ir vairuotojas), kurie vyksta suteikti pagalbą į namus – ne tik apžiūrėti ligonius, konsultuoti, bet būtinai nuvežti ir priežiūros priemonių, visko, ko gali prireikti. Ir viskas – nemokamai.“
Gydytojas dėkingas visiems padedantiems. Ligoninės kieme stovi ir dovana iš Lietuvos – autobusas su užrašu „Kautra“.
Išblaškė šeimą
„Kai išgirdau, kad karas, buvau nepasirengęs, kaip ir kiti. Ko gero, daugelis iš mūsų labiausiai išgyvename dėl savo artimųjų. Mano abu vaikai buvo Kyjive, Kyjivas buvo apšaudomas jau pirmą karo dieną, – apie nepamirštamą 2022 metų vasario 24-osios rytą pasakoja N. Litvinenko. – Mano anūkas mažutis, visi buvo kartu rūsyje, nepritaikytame priedangai. Išeiti niekur negalėjo, šalta, drėgna, kažkokia šviesa buvo, bet nebuvo vandens, tualeto, nueiti į namus pasiimti maisto ar kitų būtinų dalykų nebuvo galimybės. Jų buvimas ten man pridėjo žilų plaukų. Vaikai mane saugojo, stengėsi nesakyti, kad kelis kartus pakliuvo į apšaudymus, kai bandė ištrūkti.“
Galiausiai ištrūkti pasisekė. Mažasis sūnus dabar yra kartu su tėvu, o vyresnysis jau metai kaip Lenkijoje. Ten auga ir N. Litvinenko anūkas.
„Mano šeimą visą išblaškė“, – atsidūsta gydytojas. Ir skaičiuoja šalis: sūnus – Lenkijoje, vyresnioji anūkė – Vokietijoje, sūnėnas – Nyderlanduose.
Išsiblaškė, kas kur – kad galėtų dirbti ir gyventi.
Tarsi filmas-katastrofa
Su Kremenčuko medicinos centro „Arnika“ ginekologe Alina Gaevaja kalbamės pakeliui į darbą. Alina irgi nebevartoja rusų kalbos – tik išimtinais atvejais.
Alina ir jos vyras Georgij – medikų šeima. Jų abi dukros dabar gyvena Čekijoje. Gydytoja tik pastaraisiais mėnesiais vėl pradėjo šypsotis, juokauti – taip slėgė karas.
„Pirmoji mano reakcija: to negali būti. Negali būti mūsų amžiuje, mūsų pasaulyje to negali būti. Lėktuvai, bombos... Dar suprasčiau, kokie nors politiniai ginčai, bet kad nuo pirmos dienos bombarduotų gyventojus! Tai buvo tarsi kažkoks filmas, filmas-katastrofa, – tik ne realybė. Pirmomis dienomis aš negalėjau suvokti, kas atsitiko“, – sako Alina.
Vasario 24-osios naktį moteris slaugė tėtį, sirgusį kovidu. Liga buvo sunki – pusantro mėnesio reikėjo kvėpavimo aparato, tad dukra nesitraukdavo nuo ligonio.
„Kovido ligonį kankina nemiga, jis nemiega, nemiegu ir aš. Tik paryčiui užsnūdau, girdžiu, kažkas sunkus skrenda, pagalvojau, čia tikrai ne keleivinis lėktuvas, taip stipriai ūžia, įdomu, ką jis čia daro. Snūduriuodama girdėjau, kad jis kažkiek laiko ūžė virš mūsų rajono, ir užmigau.“
Pusę penkių ryto Aliną prižadino dukters skambutis.
„Naktiniai, ankstyvo ryto skambučiai – jų visada bijaisi. Atsiliepiu. O ji šaukia: „Mama, karas prasidėjo!“. O Maša tokia emocionali, jautrios psichikos, sunkūs mokslai medicinos institute. Labai išsigandau, kad jai kažkas blogai su galva. Pradedu kalbėtis: „Maša, tau blogai, sakyk, kas neduoda ramybės?“. Ji sako: „Ne, man viskas gerai! Ar tu negirdi, pas mus Poltavos aerodromą bombarduoja!“.
Dukra, tuo metu Poltavoje studijavusi mediciną, gyveno aštuntame aukšte – sprogimai labai gerai girdėjosi.
„Ji klausia, ką daryti – ar bėgti į rūsį? Tada jau man panika, negaliu susivokti, – prisimena Alina. – Ko gero, apie pusmetį buvau depresijoje, kažkokios nuoskaudos apimta – kaip taip gali būti, kad vieni žmonės užpuola kitus! Paskutiniu metu, jau kelis mėnesius, pradėjau suvokti, kad reikia save traukti iš tos duobės. Pradėjome kalbėtis, šypsotis, o iki tol visą laiką eini sugniuždytas, nežinai, kas tavęs laukia.“
Išgyveno bado baimę
Pirmąją karo dieną visam kolektyvui perskambino vyriausiasis gydytojas. Kaip dirbs?
„Daug gydytojų turi vaikų, jie mokosi institutuose. Darbinėje susirašinėjimo grupėje pasipylė žinutės: „Aš važiuoju į Kyjivą savo vaiko“, „Aš tėvus išvežiau“. Pirmąją dieną mes visi buvome šoke ir neišėjome į darbą.“
Antrąją karo dieną Alina jau buvo darbo vietoje. Plūstelėjo pacientai, pabėgėliai iš Charkivo.
„Išvažinėjo visas Charkivas. Buvo labai daug nėščiųjų – jos patyrusios šoką, stresą, nori pasidaryti ultragarso tyrimą, prieš vykstant į pasienį, nes neaišku, kas toliau laukia. Moterys prašėsi be eilės, atsakyti nebuvo įmanoma. Padėjome visiems, kam galėjome. Pirmomis dienomis nebuvo planinių priėmimų, registracijų, ėjo tie, kuriems blogai, kam skauda, kas ruošėsi išvykti į Europą ir norėjo, kad prieš kelionę apžiūrėtų gydytojas. Dirbome, supratome, kad reikia kažką daryti, nes, sėdint namuose, buvo galima išeiti iš proto. Juk nuolat buvome paskendę telefonuose, skaitėme žinias. Darbas, ko gero, ir gelbėjo, padėjo atitrūkti.“
Su karu atėjo ir bado baimė. Gyventojai pradėjo kaupti maisto produktus, parduotuvės ištuštėjo. Pirmiausia buvo išpirkti grikiai.
„Lentynos atrodė kaip 90-aisiais – ateini į parduotuvę (iki tol mūsų parduotuvėse buvo platus asortimentas), o nėra kruopų. Sustojo gamyba, sumažėjo mėsos gaminių, iš lentynų dingo daug pieno produktų, sutriko pervežimas, nes kelias Charkivas–Kyjivas buvo užblokuotas. Todėl žmonės ir važiavo pro Kremenčuką: šalia kelio Charkivas–Kyjivas jau buvo tankai, žmonės bandė ištrūkti per pietinę Ukrainą.“
Pas Gaevoj šeimą į Kremenčuką atvyko giminės iš Černihivo – prie stalo jau sėdo aštuoni žmonės.
„Man kilo panika, kuo aš pamaitinsiu?! Buvo kovas. Gyvenime tiek nebuvau sodinusi darže, kiek pernai. Galvojau, nežinia, kiek pas mane žmonės gyvens.“
Sodino bulves, agurkus, pomidorus. Daug konservavo. Alinos brolis turi nedidelį ūkį, aprūpino kiaušiniais. Nusiramino – kaip nors išgyvens.
Kaupė vandenį – dar ir dabar tebeturi atsargų. Nuosavame name vandenį pakelia variklis – kai po raketų, dronų atakų dingdavo šviesa ilgesniam laikui, žinojo, nėra elektros, nebus ir vandens.
Giminaičiai iš Černihivo buvo išgyvenę lėktuvų antskrydžius, bombardavimus, tad tik išgirdę oro pavojų Kremenčuke, vaiką sodindavo į vežimėlį ir skubėdavo į rūsį.
Alina ramindavo: „Nebijokite, iki mūsų lėktuvai neatskris, jie bombarduos naftos perdirbimo gamyklą. Langai, namas padrebės, bet neatskris.“
Giminaičiai kartu pagyveno tris mėnesius. Paskutinėmis gegužės dienomis išvyko į namus – kai ukrainiečiai rusus nustūmė iš Černihivo, už sienos. Giminaičių namas liko sveikas, nors Černihive, ko gero, penktadalis namų buvo sugriauti.
Vairuodama Alina specialiai prasuka gatve, kurioje – parduotuvės, picerija, kavinukės su skaniais pyragaičiais, kava ir arbata.
Kokia dabar nuotaika, kai eina antri karo metai? „Optimistinė, mes ramūs, nes vaikai tęsia gyvenimą, o mes gyvename čia toliau, niekur nevažiuosime. Padedame, kuo galime. Gauname atlyginimą, skiriame savanoriams, mašinoms, įrangai. Džioviname vaisius – obuolius, abrikosus. Kuo galime, tuo padedame. Kyjive yra medicinos tarnybos savanoriai-gydytojai, ruošia šarvuotus automobilius sužeistiesiems išvežti.“
Kelionę į Alinos darbovietę tuoj baigsime.
„Čia mūsų karo prievolės tarnyba“, – parodo, prieš pasukdama į aikštelę. Prie durų laukia susikaupę vyrai, gavę šaukimus.
