Stepano Banderos gimtajame kaime

El­do­ra­do But­ri­mo nuo­tr.
Paminklas Stepanui Banderai Sta­ry Ug­ry­niv kai­me­ly­je šalia memorialinio muziejaus.
Įsakęs pradėti karą Ukrainoje Rusijos caras Vladimiras Putinas tautiečiams pareiškė, jog tokiu būdu bus kovojama su fašistais ir nacionalistais.

Šie žodžiai daug kam buvo ir yra nesuprantami, kaip galima užpulti kitą valsybę, o jos žmones vadinti fašistais. Apsilankius genocido aukoms skirtame Lvivo muziejuje pavadinimu „Kalėjimas Lonckio gatvėje“ bei muziejuje, esančiame Stary Ugryniv kaimelyje, V. Putino žodžių reikšmė tampa aiški.

Ukrainos istorijoje buvo įvairių etapų: buvo nepriklausomi ir turėjo pripažinti kitų valstybių valdymą, o Viduramžiais nemažai jos žemių įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Pats prasčiausias istorijos etapas visgi buvo tas, kai po trečio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais dauguma jos žemių atiteko carinei Rusijai.

Maskvai priklausančioje Ukrainos dalyje buvo vykdomas spartus rusinimas, o nuo 1876 m. buvo ne tik draudžiama kalbėti ir rašyti ukrainietiškai, bet ir oficialiuose dokumentuose buvo išbrauktas žodis „Ukraina“.

V. Putino siekis yra toks pat, kaip ir tuometinio Rusijos caro – prisijungti Ukrainos žemes. Todėl V.Putinas neretai ir tvirtina: „Tokios valstybės, kaip Ukraina nėra, tos žemės yra rusiškos“.

Žinant šį V. Putino prasimanytą melą nesunku darosi suprasti, kodėl labiausiai Kremliaus nemėgiamu ukrainiečiu jau devyniasdešimt metų yra Stepanas Bandera. Šis 1909 metų sausio pirmą dieną šventiko šeimoje gimęs vyriškis yra tapęs ukrainiečių kovų už nepriklausomybę simboliu.

S. Bandera sukūrė programą įtakingiausiai patriotinei partijai ir pirmasis teisme sušuko: „Slava Ukrainie! Herojom slava!“. S.Bandera atsisakė ne tik Maskvos, bet ir Lenkijos bei nacistinės Vokietijos siūlytos dalinės Ukrainos autonomijos ir pareiškė, kad tikslas yra vienintelis – atgauti nepriklausomybę.

Tokio įžūlumo S. Banderai neatleido nei A. Hitleris, nei J. Stalinas. Pirmasis jį, užėmęs Lvovą, pasiuntė į koncentracijos lagerį, o J. Stalinas iš karto po karo siuntė NKVD agentus pagrobti Vokietijoje esantį S. Banderą.

To nepavyko padaryti ir S.Bandera ėmė iš Vokietijos siųsti ginklus bei pinigus Ukrainos partizanams. Kremliaus pasiųstas žudikas visgi 1959 m. Miunchene nunuodijo S. Banderą, o Maskva ėmė skleisti melą apie šį ukrainiečių patriotą.

Melavo, kad šis dalyvavo žydų pogromuose, kad dalyvavo civilių lenkų žudynėse, kad talkino naciams. Daugybę metų šmeiždamas S. Banderą Kremlius pasiekė tai, jog šiuo melu patikėjo nemaža dalis rusakalbių Ukrainos gyventojų, kasdien žiūrinčių Maskvos TV programas.

Vakarų Ukrainoje prieš 31 metus, šaliai atgavus nepriklausomybę, S. Banderos vardu imta vadinti mokyklos, gatvės, aikštės, jam statomi paminklai.

Sovietmečiu situacija buvo visai kitokia, ypač jo gimtajame Stary Ugryniv kaime. Nei mokykloje, nei cerkvėje ar parduotuvėje čia nebuvo galima užsiminti nieko apie Banderą.

Po karo visi buvę S. Banderos giminaičiai ar bičiuliai buvo ištremti į Sibirą. Iš viso penkiasdešimt šeimų, apie du šimtus žmonių, nors kaime gyveno vos tūkstantis.

Paradoksas, bet S. Banderos vardas kaimui 1978 metais dėl kurioziško įvykio padėjo įgyti naują modernią mokyklą. Tai atsitiko po to, kai „Amerikos balsas“ pranešė, jog S. Banderos gimtame name tebeveikia mokykla.

Tokia žinia nepaprastai įsiutino Maskvą, ir per pusmetį kaime išdygo nauja mokykla. S. Banderos tėvų namas buvo skubiai parduotas su sąlyga, kad naujasis šeimininkas jį nugriaus ir pasilikti galės tik ketvirtadalį pastato.

Ukrainai atgavus nepriklausomybę 1990 metais spalio 15 dieną to namo kieme buvo pastatytas paminklas S. Banderai. Tačiau jį po dviejų mėnesių kažkas susprogdino.

Pirmas paminklas buvo gipsinis, tad po metų buvo nuspręsta jį atstatyti iš betono. Nors paminklą sodyboje saugoti ėmė sargas, penki kaukėti vyrai naktį jį vėl susprogdino.

Žmonės pastebėjo, kad ketvirtą valandą paryčiais kaimo pakraštyje nusileido malūnsparnis, iš kurio iššokę vyrai nubėgo link S. Banderos sodybos. Ginkluoti teroristai žiauriai sumušė sargą, ir susprogdino vos prieš dešimt dienų pastatytą paminklą.

Sargą galimai būtų ir mirtinai uždaužę, bet iš kaimyninių namų pradėję eiti žmonės išgąsdino banditus.

Trečiasis paminklas, bronzinis, stovi jau trisdešimtus metus. Prieš dvidešimt metų, šalia atidarius muziejų, naktį kažkas metė granatą į duris ir jas susprogdino.

Muziejaus gidė Olia Choli papasakojo, jog S. Bandera yra palaidotas Miunchene. „S. Banderos Maskva labai nekenčia todėl, jog visada buvo prieš Ukrainos nepriklausomybę, visada siekė mūsų šalį savintis, o S. Bandera čia yra tapęs kovų už laisvę simboliu, – paaiškino O. Choli. 

Maskva net visus Ukrainos patriotus ėmė vadinti banderovcais, o dabartinį karą pradėdama skelbė, jog kovos su nacionalistais ir fašistais – S. Banderos pasekėjais. S. Bandera kovojo prieš trejų šalių okupantus, tų kovų metodai tais laikais ne visada buvo humaniški, todėl jį lengva kritikuoti, tačiau minėti kritikai tegul rūpinasi savo herojų tyrumu, o mes, ukrainiečiai, patys spręsime kas yra mūsų didvyriai ir kam statysime paminklus.“

Žodžius „Slava Ukrainie“ S. Bandera sušuko 1934 metais Lvivo teisme, išgirdęs mirties nuosprendį, o visa salė atsistojusių ukrainiečių atsakė „Herojom slava!“. Toks akibrokštas išgarsino S. Banderą visoje Ukrainoje bei šokiravo Varšuvą, kuri po pirmo pasaulinio karo buvo okupavusi Vakarų Ukrainą.

Bijodama ukrainiečių sukilimo Varšuva mirties nuosprendį tada pakeitė į kalėjimą iki gyvos galvos.

S. Banderos tėvas, šventikas, visus savo septynis vaikus prisaikdino kalbėti tik gimtąja kalba, kovoti dėl nepriklausomybės ir niekada neišvykti iš Ukrainos.

S. Bandera gimė ligotas, skausmingais kojų sąnariais ir dažnai vaikščiojo su ramentais, buvo 159 centimetrų ūgio.

S. Bandera atsisakė derėtis su Lenkija, Rusija ir Vokietija dėl dalinės autonomijos, ir net iškviestas pokalbio su Adolfu Hitleriu atsisakė atšaukti Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją.

Nacistinė Vokietija buvo šokiruota, kai, išvarius iš Lvovo sovietus, 1941 metų birželio 30 dieną buvo paskelbta Ukrainos nepriklausomybės deklaracija. Vyriausybė gyvavo vos dešimt dienų, tačiau nei premjeras, nei Ukrainos nacionalistų organizacijos (UNO) lyderis S. Bandera nepakluso A. Hitlerio raginimui atšaukti nepriklausomybę.

S. Banderos tėvą bei vieną iš brolių NKVD nužudė 1941m, o kiti du broliai žuvo Osvencimo konclageryje. Visos trys seserys buvo ištremtos į Sibirą.

Vienintelė sesuo Oksana pamatė atgimusią tėvynę ir broliui S. Banderai įsteigtą muziejų. Ji mirė 2008 metais sulaukusi 91 metų.