Naujausios
Šis milijoną gyventojų turintis Juodosios jūros miestas yra vadinamas kurortiniu Ukrainos perlu. Didžiulį Rusijos valdovo V. Putino pyktį ir prognozuojamą kerštą Odesa dabar esą užsitraukė todėl, jog miesto gynėjai nuskandino Kremliaus pasididžiavimu vadintą laivą „Moskva“.
Tai buvo pats moderniausias Rusijos laivas Juodojoje jūroje, galėjęs siųsti galingiausias ir toliausiai lekiančias raketas. Be to, „Moskvoje“ buvo pati stipriausia radarų sistema, privalėjusi laiku įspėti apie atlekiančias ukrainiečių raketas ir užtikrinti jų sunaikinimą.
Vietoje to, kad saugotų kitus Rusijos laivus nuo ukrainiečių raketų „Moskva“ pati nuo jų neapsisaugojo ir nuskendo. Kremlius įtaria, kad prie tokios sėkmingos ukrainiečių operacijos prisidėjo JAV kariškiai.
Gatvėje kalbinti odesiečiai neslėpė baimės, kad Maskva gali surengti žiaurų kerštą jų miestui. Beveik visi tačiau buvo įsitikinę, jog net ,jei prasidės šturmas, Rusijai Odesos užimti nepavyks, kaip ir nepavyko užimti Kyjivo, Charkivo, Donbaso regiono.
Tokių tvirtinimų padrąsintas atsisakiau plano tą pačią dieną grįžti į toli nuo fronto esantį Lvivą, o likau savaitei Odesoje. Juolab, kad šiame kurorte dabar nėra jokių turistų, ir kambarį viešbutyje pačiame miesto centre galima gauti parai net už dvidešimt eurų.
Apsigyvenau nedideliame viešbutuke „Apart Hotel Ribas“ Deribasovska gatvėje, ir buvau vienintelis jo gyventojas. Minėta gatvė vienu galu atsiremia į uosto krantinę ir todėl taikos metu turistų yra labai mėgiama.
Karo metu visi priėjimai prie jūros ir krantinės yra užblokuoti, o žmonės yra raginami be rimto reikalo neiti iš namų. Po keletą kartų per dieną nuskamba ir bombardavimų pavojaus pranešimai bei raginimai skubėti į slėptuves.
Gegužės devintosios išvakarėse pustuštė Deribasovska gatvė visgi labiau asocijavosi su varganu provincijos miestu, o ne milijoniniu kurortu.
Tai, jog viešnagė Odesoje gali būti nerami, teko įsitikinti jau antrą atvykimo dieną, kai vidurdienį staiga ėmė drebėti kambario langai ir po akimirkos pasigirdo duslus sprogimo aidas.
Gegužės septintosios popietę vėl ėmė drebėti langai ir vėl pasigirdo sprogimas, tačiau kitoks, mažiau garsus. Sužinojau, kas atsitiko.
Ukrainos priešlėktuvinė gynyba numušė į miestą paleistą raketą, kuri nukrito kažkur netoli mūsų, uosto krantinėje. Vakar atlėkusios raketos nepavyko numušti ir ji sprogo nenaudojamame mokomajame aerodrome, esančiame apie 15 km nuo miesto.
Langai vakar esą drebėjo ne nuo sprogimo, o nuo praskridusios raketos ūžesio. Du kaimynai matė, kaip raketa skrido, ir tvirtino, jog ji lėkė labai žemai, vos 20–30 metrų virš stogų.
Gegužės aštuntosios rytą, viešbučio kieme prie manęs priėjo persigandusi kaimynė Svetlana Kovalčuk. Moteris ėmė klausti patarimo, ar jai pasilikti gegužės devintą mieste, ar geriau vykti į kaimą.
S. Kovalčuk papasakojo, jog turi sūnų, gyvenantį su savo šeima kaime už dvidešimties kilometrų, ir šis ją maldauja prieš gegužės devintą atvykti. Svetlana norėtų važiuoti, tačiau nesiryžta palikti vieno savo vyro, kuris pareiškė netikintis, kad Putinas gali griauti tokį svarbų Rusijos istorijai miestą, todėl kategoriškai atsisakė vykti iš namų.
S. Kovalčuk sakė, jog kitoje gatvės pusėje stovi prokuratūra, o kiek toliau – merija, pastatai, kuriuos Rusijos raketos keliuose miestuose susprogdino pirmiausia. Pritariau, kad tokia kaimynystė potencialiai yra pavojinga, tačiau padrąsinau, primindamas, kad į Odesos centrą kol kas nebuvo pasiųsta nė viena raketa.
Prisiminiau dieną anksčiau sutiktos vietos žurnalistės Katerinos Pimenovos žodžius. Katerina įdėmiai stebi karo eigą ir yra įsitikinusi, kad Odesos Rusija neužims dėl kelių priežasčių.
Todėl, jog Ukrainos kariuomenė labai sėkmingai ginasi, todėl Rusija nesugebėjo užimti nei Kyjivo, nei Donbaso ir net nei pasienyje esančio Charkivo. Odesos iš jūros pusės Rusija esą neįstengs užimti, nes miestas yra labai gerai pasiruošęs gynybai: užminavęs visą pakrantę, turi gerą priešlėktuvinę gynybą ir sėkmingai skandina Rusijos laivus.
Sausuma, norint Odesą užimti, reikia paimti Mykolajevo miestą, o to Rusija neįstengia padaryti jau daugiau kaip du mėnesius. Pulti maskoliai dar gali iš apsišaukėliškos Padniestrės respublikos Moldovoje, tačiau ten Rusijos karių yra nedaug.
Nuotykiai su Rusijos raketomis tęsėsi ir sekmadienį. Nusprendžiau nuvežti gėlių prie namo, kuriame prieš dvi savaites nuo maskolių raketos žuvo aštuoni žmonės.
Mačiau televizijoje reportažą, jog ant suoliuko priešais namą gyventojai neša gėles bei žaislus su mama ir močiute žuvusiai trijų mėnesių Kirai.
Einant link minėto namo staiga tiesiai virš galvos pasigirdo du garsūs sprogimai, ir kartu su šalia ėjusia moteriške paniškai pasileidau bėgti.
Moteriškė nubėgo į vieną pusę, o aš į kitą, tikėdamasis patekti į gretimo namo laiptinę. Pribėgus prie to namo pamačiau kiek tolėliau ranka mojuojantį jaunuolį, kviečiantį skuosti į požeminį garažą.
Į garažą buvo subėgę keliasdešimt gyventojų, ir, širdžiai pašėlusiai tebesidaužant, ėmiau šalia su šunimi stovinčio vaikino klausinėti, kas čia nutiko. Maksimas sakė, jog Ukrainos priešlėktuvinės oro pajėgos virš jų namo numušė dvi raketas, tačiau kitos trys raketos už keletos kilometrų sprogo (vėliau paaiškėjo, jog raketos sugriovė privatų namą ir nedidelį tuščią viešbutį).
„Mūsų namas kažkoks prakeiktas, prieš dvi savaites raketa pataikė į ketvirtos laiptinės butus ir užmušė aštuonis žmones, o šiandien pro mus vėl lėkė ir vėl galėjo nuklysti bei atnešti mirtis“, – jaudinosi Maksimas. Vaikinas pergyveno ir dėl savo aštuonių metų kalaitės Diksės, kuri neatsigauna po lemtingo sprogimo jų name.
Po keliolikos minučių pranešus oro pavojaus atšaukimą, Maksimas kalaitę paėmė į rankas ir nusinešė namo, nes ši nenorėjo niekur eiti iš garažo.
Pagalvojau, jog šunys, kaip ir žmonės į tokius sukrėtimus reaguoja labai individualiai. Gatvėje keletas kiemsargiukų šalia požeminio garažo linksmai lakstė, o Diksei gyvenimas apkarto, ir neaišku, ar kada nors bebus nerūpestingai džiugus.
