Naujausios
Šis 48 metų kijevietis, 244-ojo bataliono kuopos vadas buvo sužeistas per rugsėjo šeštą dieną prasidėjusį Ukrainos armijos puolimą Charkivo regione. Per mūšį Nikolajivkos kaimelyje netoli Čuhujivo miesto iš granatsvaidžio išauta granata sprogo šalia vado, ir skelveldros sužalojo jo koją.
„Man stebuklingai pasisekė, kad nė viena skeveldra nelietė kaulų, o vien keliose vietose sudraskė raumenis; smulkios skeveldrėlės suaižė ir kitą koją bei rankas, bet tai niekis, dar po dviejų reabilitacijos savaičių turėčiau grįžti į kuopą“, – pasakojo karys.
Vadas labiausiai džiaugėsi, jog per puolimą nežuvo nė vienas iš 35 karių, nors šeši patyrė gyvybei nepavojingus sužeidimus. Dar du kariai buvo sužeisti per pozicinį atsitraukimą, o trys buvo sužeisti po mūšio, kai džipas užvažiavo ant okupantų padėtos minos. „Šiems kariams irgi pasisekė, nes visą minos smogiamąją jėgą sugėrė priekinis ratas ir variklis, mašinos priekis liko sumaitotas, duobė didžiulė, bet, svarbiausia, visi gyvi.“
Su šiuo aukštu, lazdele pasiremiančiu kariu prasilenkiau Charkivo centre ieškodamas optikos parduotuvės. Užkalbintas karys pradžiugo, išgirdęs, jog aš iš Lietuvos, mat Kyjive gyvenantis klaipėdietis verslininkas Pavelas Sebastjanovičius yra tapęs jo šeimos draugu. Minėtas lietuvis dalyvavo ir Kyjivo gynime, o dabar telkia finansinę ir techninę pagalbą buvusiems kovos bičiuliams
Vyriškis ieškojo, kur galėtų skaniai papietauti, tad dviese ir užsukome į netoliese esančią kavinę.
„Tai, kad Rusija pradėjo karą telefonu paskambinusi pranešė mama pusę penkių ryte, aš ir pradžių apsimiegojęs netikėjau, tačiau už lango pamatęs sprogimų keliamus šviesos blyksnius pašokau iš lovos“, – prisiminė.
Iki karo Sviatoslavas aštuoniolika metų dirbo mokesčių inspekcijoje, buvo tapęs ministerijos vieno departamento direktoriumi. Pasitraukęs iš ministerijos S. Dubina tapo aktyviu visuomenės veikėju, inicijavo įstatyminį mokesčių pakeitimo projektą, propagavo šalies reformavimo idėjas.
Pirmą karo rytą keli kaimynai suskubo į mašinas krautis lagaminus ir bėgti iš Kyjivo, o Sviatoslavas nubėgo į parduotuvę pripirkti šeimai maisto. Po to nuvyko į karinį komisariatą užsirašyti savanoriu į frontą.
Ten pasakė, jog neturi jokios karinės patirties, todėl pasiūlė registruotis teritorinės gynybos (TG) dalinyje. Ginklai buvo atgabenti ir išdalinti tik kitą dieną. Į TG per kelias dienas Kijeve įstojo dvidešimt tūkstančių vyrų.
Kitą dieną, nuvežęs maisto uošviams ir grįždamas į Obolonės mikrorajoną, S. Dubina išgirdo gatvėje šūvius. Vyriškis tapo liudininku, kaip Ukrainos specialiosios tarnybos ir gvardiečiai sunaikino rusų diversantų grupę. Maskva į Kijevą tada buvo pasiuntusi kelias desantines diversantų grupes. Išsilaipinę Hostomelio aerodrome smogikai privalėjo Kyjive susijungti ir užimti parlamentą, suimti ar nušauti prezidentą, vyriausybės narius.
Į Kyjivą prasiveržti pavyko tik dviem diversantų grupėms, viena iš kurių buvo sunaikinta Obolonėje, o kita Pergalės prospekte. Obolonėje diversantai, turėję dvi šarvuotas mašinas, pagrobė kelias mašinas ukrainietiškais numeriais ir persirengė vietos karių uniformomis, tačiau buvo susekti ir persekiojami.
Sprukdami diversantai šarvuota mašina pervažiavo vieną lengvąjį ukrainiečio automobilį, bet šio vairuotojas suspėjo išokti ir liko gyvas. S. Dubina tapo dalies įvykių liudininku, ir nufilmavo, kaip iš pakelėje sunaikintų diversantų mašinų rūksta dūmai.
„Maskva manė, kad puolimas bus lengvas – Minske stovėjo daugybė rusų karinių lėktuvų, turėjusių atgabenti jų karius į Hostomelio bei Vasilkovo aerodromus, tačiau mūsų gynėjai numušė pirmus atskridusius lėktuvus bei malūnsparnius, sunaikino išsilaipinusius tūkstantį karių, ir atkovojo Hostomelio aerodromo valdymo skyrių, todėl iš Minsko lėktuvai nebepakilo, ir staigus Kyjivo užgrobimo planas sužlugo“, – detaliai pasakojo S. Dubina.
Okupantams atsitraukus nuo Kyjivo, TG padaliniams buvo įsakyta kasti griovius ir ruošti naują įtvirtinimo žiedą apie Kijevą tam atvejui, jei priešas dar kartą sugalvotų pulti sostinę. Vėliau S. Dubinos kuopa tris su puse mėnesio dalyvavo specialiuose kariniuose apmokymuose, o rugpjūčio viduryje buvo perkelta į Charkivą.
„Aš manau, jog karinė vadovybė jau tada buvo suplanavusi čia vykdyti didelį puolimą, bet tai slėpė, ir imitavo puolimą Donbase; Charkivo apylinkėse buvo įvykdyta karių rotacija – čia ilgai kovoję būriai buvo pakeisti naujai atvykusiais; be to, buvo išplatinta melaginga informacija, kad nedidelį puolimą čia planuojame rugsėjo pirmą“, – pasakojo vadas.
Anot S.Dubinino, rugsėjo pirmos išvakarėse jo kuopa imitavo karių telkimą prie Nikolajivkos kaimo netoli Čuhujivo miesto, bet naktį atsitraukė. Kitą rytą okupantai iš malūnsparnių ir tankų šaudė į jų ankstesnę vietą, nežinodami, kad karių ten nėra.
„Tikrasis puolimas prasidėjo po savaitės, kai maskolių budrumas buvo nusilpęs; mūsų būrio uždavinys buvo imituoti puolimą Nikolajivkos kryptimi, nukreipiant dėmesį nuo to, kad kiti būriai kiek vėliau puolė strategiškai svarbų Balaklijos miestą“, – pasakojo.
„Nikolajivkos operacijos vykdymui atrinkome 35 geriausius karius iš dvejų kuopų, žvalgyba buvo pranešusi, kad čia yra apie 150 priešų, tad atviros kovos turėjome vengti; mums pavyko nepastebimai įeiti į kaimelį, kuriame jau buvo likę vos keli senyvi gyventojai“, – pasakojo S. Dubina.
Vėliau kariai pamatė gatve važiuojantį automobilį, kuris stabdomas nestojo ir bandė pasprukti. Mašiną suvarpius kulkomis paaiškėjo, jog joje būta priešų būrio vado bei jo pavaduotojo. Išgirdę šūvius iš miško netrukus išvažiavo du okupantų džipai, kurį vieną ukrainiečiai sunaikino „muse“ vadinamu granatsvaidžiu.
Netrukus į ukrainiečius ėmė šaudyti priešo tankai bei artilerijos pabūklai, ir okupantai bandė juos apsupti. „Mes buvome labai gerai suplanavę operaciją, todėl atsitraukimas buvo labai sklandus, aišku, paskutiniai keli šimtai metrų buvo labai pavojingi, pro ausis nuolat zvimbė kulkos“, – mūšio įspūdžiais dalijosi karys.
Šalia sprogus granatai S. Dubina dar sugebėjo nubėgti pusšimtį metrų, tačiau vėliau nebegalėjo pajudinti kojos ir sušuko pagalbos. Atskubėjęs medikas bei dar vienas karys paskubomis aptvarstė jo koją ir sustabdė kraujo bėgimą, po ko padėjo trauktis.
Nikolajivkoje buvę okupantai turbūt sužinojo iš vadų apie prasidėjusį didžulį puolimą, ir nesiryžo išeiti iš miško ir juos vytis, bijodami, kad nepatektų į pasalą. Kaimo senoliai vėliau papasakojo, jog okupantai skubiai susirinko keliolika savo žuvusiųjų, sušoko į šarvuotas mašinas ir didžiuliu greičiu spruko.
Panašiai okupantai spruko ir iš kitų Charkivo regiono vietovių, kur prasidėjo netikėtas ir galingas ukrainiečių puolimas.
„Maskvos propagandistai po to skelbė, jog mūsų puolimas buvo toks sėkmingas todėl, nes rusų karius atakavo patyrę užsienio kariai; realybė buvo tokia, jog atakavom mes – paprasti vyrukai, kurie dar prieš pusmetį nebuvom rankoje turėję ginklo“, – šypsojosi S. Dubina.
„Gaila, kad Vakarai nums duoda beveik vien gynybai skirtus ginklus, jei turėtume pakankamai puolamųjų, senai būtume atsiėmę visas teritorijas“, – sakė S. Dubina. Jo kuopa šiuo metu jau yra pačiame Rusijos pasienyje, kur kasa apkasus ir įrenginėja gynybinę liniją. Vadas džiaugiasi, jog jo bičiulis lietuvis kartu su kitais verslininkais nupirko Latvijoje džipą ir veža jiems, kad lengviau galėtų judėti laukų keliais.
