Naujausios
Į 160 km nuo Moldovos sostinės Kišiniovo nutolusius Sorokus nuvykau dėl visai kitos priežasties, tačiau nusprendžiau tuo pačiu pasižvalgyti ir po romų mikrorajoną. Suintrigavo žinia, kad Sorokai yra vadinami Moldovos romų sostine, o jų mikrorajonas garsėja ištaigingiausiais namais šalyje.
Sorokuose gyvena 22 tūkstančiai žmonių, iš kurių trys procentai arba apie septynis šimtus, yra romai. Pastarieji apgyvendino aukščiausią kalvą, todėl jų namai yra iškilę virš miesto.
Kaip ir Lietuvoje, Moldovoje miestų ir miestelių senamiesčiuose aukščiausiai yra pasistiebę bažnyčių stogai. Tačiau Sorokai keliautojus iš toli pasitinka ne bažnyčių bokštai, bet auksu švytintys romų pilaičių kupolai.
Prieš keliasdešimt metų pelningus verslo kooperatyvus įkūrę romai buvo nepaprastai praturtėję ir lenktyniavo tarpusavyje – kas pasistatys puikiausią namą. Tad čia išdygo net į JAV Kapitolijaus rūmus bei Maskvos Didijį teatrą panašūs namai, patraukę net užsienio turistų dėmesį.
Kalvos viršūnėje žemės kainos buvo rekordiškai sukilusios. Už sklypą namui reikėjo pakloti šimtą tūkstančių eurų, o kai kurių rūmų statyba viršijo milijoną eurų.
Romai tvirtina, jog jie lobo iš siuvimo kooperatyvų, kuriuos sovietinės eros pabaigoje buvo leista steigti. Pasiūtus sportinius treningus, vyriškas maudymosi glaudes, moteriškus puošnius liemenukus romai labai pelningai pardavinėjo visoje TSRS.
Sorokų gyventojai spėja, jog vietos romai pelnėsi ir iš prekybos narkotikais, įvairių apgaulės aferų, vagysčių.
Romų lyderis, baronu tituluotas Mirči Čeraris, svajojo šį Sorokų mikrorajoną paskelbti romų valstybe be sienų Romanostanu, tačiau tokio valdžios leidimo negavo. M.Čerario viršenybę visgi pripažino visi Moldovos romai ir į jį buvo kreipiamasi, sprendžiant ginčus.
Prieš 24 metus šešiasdešimtmečiui M.Čerariui mirus nuo cukraligės, jo laidotuvių iškilmingumas pritrenkė Moldovą. Romai atsisveikinimui su mirusiuoju skiria net dvylika dienų, M.Čerario kūną prižiūrėjo geriausi Kišiniovo specialistai.
Specialiai užsakytas penkiolika tūkstančių eurų kainavęs karstas buvo atvežtas iš Italijos, o baltu marmuru dengtame mauzoliejuje buvo sudėti visi asmeniniai M.Čerari daiktai, net kompiuteris ir telefonas bei jo mėgiamas konjakas bei viskis.
Laidotuvėse grojo garsūs Moldovos muzikantai, eisenoje kartu su keliais tūkstančiais žmonių ėjo ir romai iš šešių aplinkinių valstybių.
Pinigų upė romams netikėtai ėmė džiūti po to, kai prieš 31 metus Moldova paskelbė atsiskiriančios nuo TSRS. Kišiniovui įvedus sienų kontrolę, apmokestinus prekes bei ėmus kovoti su šešėliniais verslais romų verslai ėmė žlugti.
Dauguma jaunesnių išvyko verslauti į Rusiją, palikę didingus namus Sorokuose prižiūrėti pensininkams tėvams ar neturtingiems giminaičiams. Daugybė pradėtų statyti pilaičių liko neužbaigtos, ir dabar vijokliais apžėlusios trūnyja.
Sorokuose likę gyventi romai vaikus leidžia į rusišką mokyklą, žiūri Maskvos TV, keikia Moldovos savarankiškumą, o dėl karo Ukrainoje kaltina vien Kijevą.
Kalbintos vidutinio amžiaus moterys prisipažino, jog lankė tik pradinę mokyklą, o dvi pensininkės pasisakė nemokančios nei skaityti, nei rašyti. Tai joms esą netrukdė važinėtis po TSRS platybes ir pardavinėti romų kooperatyvų siuvinius.
Marijos vardu prisistačiusi pensininkė tvirtino daug kartų pelningai prekiavusi Kauno turgavietėje ir net prisiminė keletą lietuviškų žodžių. Svetos vardu prisistačiusi 38 metų romė teigė, jog gyvena Maskvoje ir vadovauja ten perkeltai siuvimo įmonei.
Sveta į Sorokus atvyko dėl tėvo laidotuvių ir pasiliko, norėdama pagal romų paprotį su giminėmis atšvęsti tėvo mirimo keturiasdešimties dienų sukaktį.
Sveta keikė Moldovos vyriausybę, šią žiemą žymiai padidinusią mokesčius už apšildymą. „Kur tai matyta – Maskvoje buto apšildymas tapo keliskart pigesnis nei kad Sorokuose, ir mano tėvai žiemą, kad nesušaltų nekūrenamame name privalėjo glaustis vien virtuvėje“ , – piktinosi moteris.
Paklausus apie Ukrainoje vykstantį karą tiek Svieta, tiek Marija, tiek kitos moterys vieningai kartojo propagandinius Kremliaus TV teiginius, jog dėl visko kalti Kijevo fašistai. Kaltos esą ir Moldova bei Lietuva, kam išardė TSRS, kurioje visi esą gyveno labai draugiškai, o romai galėjo visur be trukdžių keliauti ir uždirbti pinigus.
Atsisveikinant viena romė pasiūlė nemokamai išburti man ateitį, tačiau prašė saujoje laikyti suspaustus penkiasdešimt eurų. Atsisakius pinigus išsiimti dingo ir romės noras pasakyti man kažką labai svarbaus.
Sužinojęs, kur gyvena garsaus čigonų barono, velionio Mirči Čerario sūnus Artūras, panorau su juo susitikti, tačiau barono namo durys buvo užrakintos. Įrančios namo palangės ir laiptai bei kieme rūdijantys septyni automobiliai liudijo, kad šio namo šlovė tikrai užgeso.
Romų moterys patarė pakalbėti ir su jų vyrais, kurie dienas leidžia tarpusavyje postringaudami kalno viršūnėje įrengtoje poilsiavietėje. Pakalbėti su jais vyrais man nepavyko.
Išgirdę, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, romų vyrai ne tik kad nesileido į diskusijas, bet ėmė agresyviai raginti nešdintis lauk, šaukdami, jog kartu su visa Lietuva, ES bei NATO esu kaltas dėl TSRS subyrėjimo ir jų vargų, o vienintelė Maskva neša gėrį ir taiką pasauliui.
