Naujausios
Gyvenimas rūsiuose
Mariupolis – gimtasis Irinos Plotnikovos miestas. Ji čia gyveno 37 metus. Sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus, tačiau šeima iširo ir vaiką augino viena, padedama mamos. Jauna moteris džiaugėsi gražėjančiu ir europėjančiu savo miestu, kol... Vasario 24-osios rytą, apie 5 valandą, Iriną pažadino sprogimų garsai.
„Skaitėme internete, kad situacija aštrėja ir jautėme, kad kažkas bus. 24-ąją aš dar ėjau į darbą kartu su sūnumi Timūru, jo į mokyklą nebeleidau. Mes susikrovėme dvi „budinčias“ kuprines su būtiniausiais dalykais, prisidžiovinome džiūvėsėlių. Ėmėme tai, kas padėtų išgyventi. Dirbau pagyvenusių žmonių internate hospise sekretore. Ten gyveno 96 neįgalūs ir pensinio amžiaus žmonės, iš kurių apie 70 procentų buvo nevaikštantys. Niekada netikėjau, kad išgyvensiu tai, ką mūsų seni gyventojai pasakojo apie Antrąjį pasaulinį karą“, – Irina prisiminimais dalijosi užsukusi į asociaciją „Karpatai“.
Atvykus į darbą po keliolikos minučių nugriaudėjo stiprus sprogimas kažkur visai netoli ir visi išbėgo į rūsį. Paaiškėjo, kad rusų kariai susprogdino netoli buvusį oro uostą. Tai buvo paskutinė Irinos darbo diena gimtajame Mariupolyje. Moteris pasakojo, kad iš pradžių pasidėjo čiužinius koridoriuje, kurį saugo dvigubos sienos, ir ten miegojo su keturiolikmečiu sūnumi ir mama Marija Čižikova. Kai pradėdavo kaukti sirenos, su maišais bėgo į namo rūsį. Oro pavojus buvo skelbiamas kas 40 minučių. Irina su mama nusprendė, kad nėra prasmės bėgioti ir įsikūrė rūsyje. Prie konteinerių rado drėgną sofą, ją parsinešė į rūsį ir ten miegojo. Jie pirmieji pradėjo gyventi rūsyje, tačiau greitai prisijungė ir kiti kaimynai. Porą dienų dar buvo šviesa, internetas, dujos, šildymas. Bet greitai neliko jokių komunikacijų.
„Nebuvo ryšio, tvyrojo nežinia, kas vyksta mieste, ką daryti, ar galima evakuotis, ar yra kokie žalieji koridoriai. Vieną baisią naktį bombardavo taip stipriai, kad ėmė skilinėti penkiaaukštis. Rytą pamatėme, kad susprogdinta priešais buvusi parduotuvė. Vaikinai kieme pradėjo sakyti, kad reikia evakuotis. Aštuonios mašinos išvyko iki blokposto, tačiau jų nepraleido ir turėjo grįžti atgal“, – pasakojo prieš pusantros savaitės nuo karo į Šiaulius pabėgusi ukrainietė.
Po šio įvykio buvęs Irinos vyras pervežė ją, jų sūnų ir jos mamą į saugesnę slėptuvę, kurioje slėpėsi daugiau žmonių. Ji buvo įrengta po universiteto pastatu, statytu 1965 metais. Tai buvo tikra slėptuvė su geležinėmis durimis. Maisto turėjo, nes buvo prikaupę atsargų, tačiau trūko vandens. Iš pradžių leido vandenį iš pastato radiatorių ir virino. Ėmė lyti, snigti. Statė kibirus, rinko lietaus vandenį, sniegą. Slėptuvėje žmonės rado 50 litrų vandens rezervuarą, tačiau vanduo buvo ilgai stovėjęs, turėjo specifinį kvapą. Virino, gėrė, gamino maistą. Žinoma, visi sirgo, kosėjo, nes slėptuvėje temperatūra buvo vos 12 laipsnių, o lauke minus 10. Turėjo vaistų, iškart gerdavo antibiotikų.
Maistą gamino gatvėje užkūrę laužą. Nustatė, kada nebombarduodavo.
„Aš negaliu pasakyti, kad būčiau miegojusi. Gal kokią valandą per naktį pamiegodavome. Gyvenome nuolatinėje įtampoje, pasirengę gelbėtis. Baisu, kai bombarduoja, bet dar baisiau, kai tylu, kai nežinai, ko laukti“, – pasakojo Mariupolio košmare gyvenusi moteris.
Vieną naktį žmonės suprato, kad sprogdina pastatą, po kuriuo buvo slėptuvė. Nėjo į lauką tris dienas.
„Kažkas priėjo prie durų ir paklausė, ar yra gyvų. Mes pasakėme, kad taip, beveik vien moterys ir vaikai. Tada mums liepė atidaryti duris ir pranešė, kad jie – Rusijos armijos kariai. Mes atidarėme duris, jie liepė mums išsirikiuoti. Suskaičiavo mus, apžiūrėjo. Mes paklausėme, ar galime išeiti, užkurti laužą ir pagaminti maisto. Jie leido. Dar dieną pasėdėjome slėptuvėje, tada išėjome į kiemą. Virš mūsų slėptuvės universiteto pastato nebebuvo, buvo sugriautas“, – prisiminė Irina.
Berniukas sudegė mamos ir močiutės akyse
Vieną dieną buvo nuspręsta evakuotis – važiuoti dviem mašinomis kartu su kaimynais. Jų mašiną vairavo buvęs Irinos vyras, jis kartu pasiėmė ir savo tėvus. Nusprendė važiuoti į Mangušą, o vėliau į Berdianską. Ten tuo metu nešaudė ir iš ten buvo galima evakuotis į saugesnį regioną. Kelias, kuriuo važiavo, buvo išvažinėtas provėžomis. Užkliuvo mašinos apačia ir teko ją sustojus remontuoti.
„Mes išlipome iš mašinos ir stovėjome šalia. Mūsų mašiną pradėjo lenkti kitos mašinos. Staiga aš pamačiau ugnies plyksmą. Visi pradėjome bėgti, tačiau supratau, kad sūnus nebėga paskui mane. Grįžau ir matau stovinčią mamą. Klausiu, kur Timūras. Girdžiu riksmus. Pamačiau, kad ta mašina, kuri mus lenkė, tiesiog užkrito ant jų – buvusio vyro ir vaiko. Matau, kad sūnus guli ant pilvo ir visas liepsnose. Jis tiesia rankas. Aš suprantu, kad tai jis. Jis šaukė ir degė. Aš jį sugriebiau už riešų ir ėmiau tempti. Bet mačiau, kad jis prispaustas iki pusės mašinos ir negali pajudėti. Ir mama ėmė jį traukti. Bet mums nepavyko. Aš atsistojau ir ėmiau melsti: „Dievulėliau, padaryk, kad jis greičiau užmigtų. Išgelbėti jo aš negaliu.“ Aš nenorėjau, kad jis jaustų tai, ką jautė. Norėjau, kad Dievas jį greičiau pasiimtų ir jis užmigtų. Gal tai ir blogai, bet aš nieko kito negalėjau padaryti“, – springdama ašaromis pasakojo sūnaus netekusi mama.
Vaikas nustojo šaukti. Irina suprato, kad viskas. Žuvo ir buvęs vyras. Irina sako taip ir nesupratusi, kas ten įvyko, tačiau spėja, kad juos lenkusi mašina tiesiog užvažiavo ant minos ir sprogimo banga ją pakėlusi užmetė ant jos sūnaus ir jo tėvo.
Tragedija įvyko netoli blokposto. Rusų kariai privažiavo, pasodino žmones į greitosios pagalbos automobilį ir išvežė į Mangušą. Irinai gelbėjant sūnų apdegė veidas ir rankos. Jos mamai buvo gilūs vienos rankos nudegimai, uošviui – skeveldrinis rankos lūžis. Medikai pasakė, kad jam reikia operacijos, kurios ten neatlieka, todėl reikia važiuoti į Donecką, kur juos greitosios pagalbos automobiliu ir išvežė. Ten Irina ligoninėje gydėsi dvi savaites, mama – tris savaites, jai persodino rankos odą. Tada kartu su buvusiais uošviais nusipirko bilietus į komercinį autobuso reisą ir išvyko į Lietuvą.
Tai nebuvo taip paprasta. Reikėjo pereiti filtraciją – nuskenavo pirštų atspaudus, nufotografavo, surašė asmens duomenis. Prieš tai išsitrynė visą informaciją iš telefonų, visas nuotraukas. Jau vėliau jas atsiuntė draugai. Privažiavo vadinamosios Donecko respublikos ir Rusijos sieną, ją perėjo pėsčiomis, užtruko 8 valandas. Jiems liepė sakyti, kad važiuoja į Maskvą. Iš Rusijos kirto Latvijos sieną, per Rygą atvažiavo į Šiaulius. Turėjo čia pažįstamų. Žinojo, kad Šiauliai – nedidelis miestas, manė, kad čia bus lengviau įsikurti, susirasti darbą, būstą.
Žmonių lavonai vaikų žaidimų aikštelėje
Irina sako, kad Šiauliuose ramu, tačiau bet koks didesnis garsas kelia baimę, norisi slėptis. Kartu su buvusiais uošviais gyveno šalia miesto esančiuose svečių namuose, tačiau dabar persikėlė į miestą, į laikinojo apgyvendinimo namus. Norėtų išsinuomoti butą, bet gąsdina aukštos nuomos kainos. O ir pasiūlos nėra. Moteris aktyviai ieškosi darbo.
Abi moterys buvo pas medikus. Marijai perrišo žaizdą, apžiūrėjo. Irinos rankos žaizdotos nuo nudegimų, veide – nudegimų žymės. Moterys džiaugėsi lietuvių pagalba ir priėmimu.
Dar vienas rūpestis – mama net negalėjo palaidoti savo vienintelio sūnaus. Ji pasakojo, kad dėl sūnaus ir buvusio vyro žūties DNR buvo užvesta byla, ji davė parodymus tardytojui. Dėl palaikų palaidojimo užklausė tenykštės prokuratūros. Dabar laukia dokumento, kuris patvirtintų, kad jie yra palaidoti. Žodžiu jai paaiškino, kur jie yra palaidoti ir kad ant kapų uždėtos lentelės su numeriais 34 ir 35. Kadangi ten vyksta karo veiksmai, esą jie negali ten nuvažiuoti ir uždėti vardų, pavardžių.
Kai situacija stabilizuosis, Irina ten nuvažiuos, atliks DNR tyrimą, ir, identifikavus palaikus, juos perlaidos.
„Aš dar neišgyvenau visko. Aš tiesiog neleidžiu sau verkti. Aš suprantu, kad jeigu aš pradėsiu galvoje viską suvokti, kas su mumis įvyko, aš negalėsiu toliau gyventi. Aš turiu rūpintis ne tik savimi, bet ir mama, todėl aš stengiuosi vyti tas mintis. Gal tai ir skambės žiauriai ir manęs kažkas nesupras, bet tas skausmas yra mano viduje. Aš tiesiog stengiuosi apie tai negalvoti. Mes praradome absoliučiai viską. Štai aš čia, ir viskas. Aš nebeturiu vaiko, namų, nieko“, – ašarodama kalbėjo Irina.
„Tegu man grąžina anūką, nieko daugiau nenoriu. Tai mano vienintelė dukra ir vienintelis auksinis anūkėlis. Ir jo neliko. Kodėl jie tokie baisūs ir žiaurūs žmonės. Kai pamačiau ugnyje anūką, nebejaučiu savo širdies. Gal tik kai labai daug verkiu, imu jausti, kad ten kažkas dilgsi“, – kūkčiojo Marija Čižikova.
Irina sako, kad jai vis dar atrodo, kad štai atsidarys durys ir jai pasakys, kad čia buvo tik realybės šou, kad iššūkį ji įveikė. Visi aplink ims ploti, įeis sūnus... Jai vis dar atrodo, kad 21 amžiuje su nepriklausoma šalimi tiesiog negali vykti tokie dalykai.
Irina su mama labai nori gyventi Ukrainoje, bet ar bus galimybė grįžti, dar nežinia.
„Mūsų miesto nebėra, jį sulygino su žemėm. Visur guli žmonių lavonai gatvėse. Per lavonus kariai eina. Nieko nėra pas juos žmogiško“, – pyko Irinos mama.
Jos pasakojo, kad tokio kiekio žmonių lavonų įsivaizduoti negalėjo. Žmonės tiesiog guli kiemuose, gatvėse. Kai kurie – pridengti, kiti – ne. Žuvusį kaimyną artimieji suvyniojo į antklodę ir paguldė vaikų smėlio aikštelėje šalia kitų kūnų. Ponia Marija sako: „Mano anūkas ten žaisdavo, o dabar ten guli lavonai.“
Kai nusprendę evakuotis ėjo per Mariupolio miestą, rusų kariai stovėjo mieste tam tikrais intervalais. Jie prašė dokumentų, liepė pamačius įtartinas asmenybes jiems pranešti. Paklausė, kas yra įtartini. Sulaukė atsakymo: „Na maža ką, gal jums pasirodys įtartini. Juk mes jus išvaduojame. Mes jums norime naujo gyvenimo.“
„Nuo ko jūs mus išlaisvinate. Mes ką, atėjome į jūsų namus, prašėme ko nors. Ačiū Dievui, neblogai gyvenome. Visko mums pakako, nieko duonos neprašėme. O jūs atėjote, namą sudeginote, butą sugriovėte, anūką sudeginote, nuo visko išlaisvinote“, – norėjosi Marijai išrėžti rusų kariams.
Išvyko, kai prie namų jau stovėjo tankas
Kai Rusijos kariuomenė užpuolė Ukrainą, Andžela Adamonova gyveno Mariupolio centre ir dirbo vyriausiąja specialiste pensinio fondo administraciniame skyriuje. Kartu su vyru pasistatė namą, augino sūnų ir dukrą. Gimtajame Mariupolyje gyveno tėvai, seserys. Miestą paliko tik ji su vaikais.
Į Šiaulius išvyko tik ji ir vaikai. Tėvai, vyras liko Mariupolyje. Ryšio su jais beveik nėra. Jei jiems pavyksta prisiskambinti, svarbiausia išsiaiškinti, ar visi gyvi, ar viskas gerai.
Andžela pasakojo, kad Mariupolio centras buvo bene saugiausia vieta mieste. Jų namas sprogimų pažeistas, bet artimieji gyvena ten. Visi gatvės gyventojai labai draugiški, padeda vienas kitam. Anksčiau net nepažinojo vieni kitų, o šiandien tapo artimiausiais žmonėmis. Kiekvieną dieną jie išeina iš namų ir žiūri, ar pas visus viskas gerai. Jie dalijasi maistu, padeda seniems žmonėms.
„Kad reikia išvažiuoti, tapo aišku antrą karo savaitę, kai pradėjo šaudyti ne tik miesto pakraščiais, bet ir kituose rajonuose. Supratome, kad reikia gelbėti vaikus, kai prie mūsų namo jau stovėjo rusų tankas ir vaikščiojo kariškiai. Išvažinėjo mūsų giminaičiai ir užėję pasakė, kad yra viena laisva vieta mašinoje. Jie gali paimti mane ir vaiką, ir susiruošti turime per 5 minutes. Pasiėmiau tik sportinius kostiumus, dokumentus ir išvažiavome“, – prisimena evakuaciją Andžela.
Per karą toliau savo gatvės nebuvo išėję, nes buvo baisu. Bet kai išvažinėjo iš miesto, buvo matyti, kad jo tiesiog nebėra. Jį sudegino, dauguma namų sugriauti, nebebuvo nei mokyklų, nei darželių, nei parduotuvių. Tai buvo panašu į siaubo filmą.
„Kai neliko komunikacijų, žmonės kiemuose kūreno laužus, kad pasigamintų maisto. Tai buvo iškankinti, pavargę, purvini, išsigandę žmonės. Jų akyse ruseno išeities nebuvimas ir viltis, kad tai greitai baigsis ir jie greitai vėl gyvens gražiame taikiame mieste. Bet to miesto nebėra. Mūsų miestas buvo labai gražus. Jis sparčiai vystėsi. Ten buvo keli parkai, daug fontanų. Nauji, gražūs namai, gyveno laimingi žmonės ir vieną dieną nieko neliko“, – graudinosi Andžela.
Ji gyveno netoli greitosios pagalbos ligoninės, todėl teko matyti labai daug žuvusių žmonių. Tai buvo ir kariškiai, ir civiliai. Tam tikru metu, po apšaudymo, gyventojų kūnai tiesiog gulėjo gatvėse, nes nebuvo kam jų surinkti.
Moteris prisiminė, kad 2014 metais jau išgyveno kažką panašaus. Bet tada apšaudė tik miesto pakraščius. Nukentėjo šalia esantis kaimelis ir rytinis rajonas. Ir dabar atrodė, kad centras – saugus, tačiau supranta stipriai klydusi. Miestas sunaikintas per mėnesį. Ji supranta, kad karas yra žiaurus įvykis, bet pamačius tai savo akimis, lieka antspaudas visam likusiam gyvenimui. Moteris sako, kad dalis žmonių mirė ne tik dėl apšaudymų, bet ir dėlto, kad neatlaikė širdis tai matyti.
Apsistojo pas seserį
Kelionę Andžela prisimena kaip sapne. Važiavo kaimo keliukais. Moteriai reikėjo surasti aštuoniolikmetę dukrą Dianą, ji karo pradžioje studijavo Charkive. Ryšio su dukra nebuvo, nežinojo, net kur ji. Kai pagaliau susisiekė, sužinojo, kad ji Ternopolio srityje. Moteris kartu su dvylikamečiu sūnumi Danijilu įvairiais būdais nusigavo į Ternopolį. Iš ten labdaros organizacijos autobusu kartu su vaikais kirto Lenkijos sieną ir atvyko į Alytų. Ten jos jau laukė sesuo. Andželos sesers vyras dirba autotransporto įmonėje Šiauliuose. Likus 20 dienų iki karo pas jį atvyko šeima, nusprendusi gyventi Lietuvoje. Andželai nekilo klausimų, į kokią šalį važiuoti, išvyko pas seserį.
„Mano sesuo buvo pasirengusi man padėti. Be to, aš puikiai žinojau, kaip lietuviai elgiasi su pabėgėliais. Kai mes atvykome, tikrai gavome visą palaikymą, pagalbą. Nuolat mūsų teiraujasi, ar mums ko nereikia. Aš už tai esu dėkinga kiekvienam lietuviui. Savo ruožtu noriu būti naudinga šiai šaliai. Nežiūrint savo dviejų aukštųjų išsilavinimų, aš pradėjau dirbti fabrike „Paralonas“, mokausi siuvėjos amato. Manau, kad man pavyks, nes skirtingai nuo kitų Ukrainos moterų, kurios čia atvyko iš mažiau karo paveiktų vietų, man nėra kur grįžti ir man čia teks būti ilgiau“, – kalbėjo ukrainietė, baigusi filologijos ir viešojo administravimo studijas.
Sesers namuose žmonių daug, bet džiaugiasi, kad yra visi kartu. Moteris padavė prašymą skirti bendrabutyje kambarį, tikisi jo sulaukti. Sako, paskutiniu metu pripratusi gyventi kur kas blogesnėmis sąlygomis, todėl niekuo nesiskundžia.
Turi užtikrinti vaikams ateitį
Andžela sako, kad svarbiausia – užtikrinti ateitį savo vaikams.
„Mano sūnus – tai mano didžiausia parama. Tai mano mažas vyrukas, mano gynėjas. Kai prasidėdavo sprogimai visai šalia namų, aš pašokdavau ir bandydavau prie savęs prispausti vaiką. Jis man sakydavo: „Mama, nebijok, aš tave išgelbėsiu, mes nežūsime.“ Man nieko kito neliko, kaip būti stipriai ir nerodyti jam savo baimės. Kad mano vaikas suprastų, kad mes laimėsim, kad mes išsikrapštysim gyvi ir gyvensime laimingai“, – ašaros riedėjo Andželos skruostais, kai pasakojo apie savo vaikus.
Šiauliuose sūnus pradėjo eiti į lietuvišką mokyklą. Moteris sako esanti labai dėkinga visiems mokyklos mokytojams, vaikų tėvams, kurie juos labai palaikė. Su vaikais sūnus bendrauja angliškai. Mokytojai paaiškina rusiškai.
Dukra nuotoliniu būdu toliau studijuoja tarptautinę teisę Charkivo Nacionalinio universiteto juridinėje akademijoje.
Dviejų vaikų mama sakė negalinti leisti, kad vaikai matytų jos ašaras, nes jie turi tikėti, kad viskas bus gerai.
„Mes su vaikais viską aptarėme. Aš nusprendžiau, kad tai bus labai rimtas pokalbis, bet jis vyks vieną kartą ir mes daugiau prie tos temos negrįšime. Tie, kurie išvažiavo iš Mariupolio, jie visai kitaip pradėjo žiūrėti į gyvenimą. Į antrą vietą nuėjo visos materialinės vertybės. Nesvarbu, kiek turėjome mašinų, namų, butų, rūbų. Šiandien mes suprantame, kad pats svarbiausias dalykas – tai gyvenimas. Ir gyventi jį reikia kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną reikia būti laimingam, šypsotis ir tikėti. Tai svarbiausia. Tai, ką mes išgyvenome, kokią pamoką išmokome, tai yra šio karo moralė. Rytojus gali ir neateiti. Laimingam reikia būti šiandien. Reikia draugauti, atnešti naudą, sužinoti kažką naujo. Dabar mes gyvename pagal tokį principą“, – atvirauja Andžela.
Andželos Velykos
Dėkodama lietuviams už pagalbą ukrainietė sakė nepriimanti to, kaip savaime suprantamą dalyką.
„Mums padėjo maisto produktais, įvairiais daiktais. Mes jaučiame paramą kiekvieną dieną. Mūsų svarbiausias uždavinys – išmokti lietuvių kalbą, kad galėtume būti pilnaverčiais šio miesto gyventojais. Aš manau, kad jeigu mus čia priėmė, jei šiandien čia mūsų namai, reikia padaryti viską, kad tuose namuose visiems būtų gera gyventi. Jei mums kažką čia duoda nemokamai, tai už tai sumoka šio miesto mokesčių mokėtojai. Todėl turime dirbti ir mokėti mokesčius šiam miestui“, – tvirtai nusistačiusi karo pabėgėlė.
Mariupolyje liko jos tėvai ir uošvė. Tai seni žmonės, jie kategoriškai atsisakė išvažiuoti ir nori mirti savo žemėje. Palikti juos be paramos šeima negalėjo, todėl vyras liko pasirūpinti jais ir kitais pagyvenusiais giminaičiais, kad apgintų namus, artimuosius, miestą.
„Labai norėčiau grįžti. Nepriklausomai nuo situacijos, visi nori grįžti namo. Kaip bebūtų gerai kitoje šalyje, kaip mus nuoširdžiai bebūtų priėmę, ten liko mano širdis. Aš ten gimiau, užaugau, ten buvo laiminga mano šeima. Aš nežinau, kada mūsų šeima susijungs. Tikėjimas ir malda – tai, kas padeda kasdien, be ko neįmanoma išgyventi“, – sakė Andžela.
Andžela sako visada tikėjusi savo tauta. Ukraina pergyveno ne vieną karą, nelengvai kūrėsi nepriklausomybė. Tačiau ji matė žmones, kurie, nežiūrint į aplinkybes, įvykius, pasirengę ginti savo žemę. Kai prasidėjo karas, daugelis vyrų buvo pasirengę išeiti į gatves ir ginti savo namus, šeimas, netgi neturėdami ginklų. Neįmanoma užkariauti šalį, kur tiki savo pergale, kur myli savo žemę ir yra tikri patriotai.
Ji mano, kad žmonės, iš kurių viską atėmė, niekada negalės atleisti. Tačiau neapykanta griauna ir taip bus dar sunkiau. Reikia gyventi tikėjimu, kad viskas baigsis, kad viską atstatys ir blogis bus nubaustas.
Šį savaitgalį stačiatikiai švęs Velykas. Kokios jos bus Andželai ir jos vaikams?
„Mes pasistengsime iškepti tradicinį Velykų pyragą (kulič). Mieste yra stačiatikių cerkvė. Mes būtinai eisime į pamaldas, pašventinsim duoną ir su draugiška šeima atšvęsime šią dieną“, – planavo Šiauliuose apsistojusi Mariupolio miesto gyventoja.
