Naujausios
Visgi buvau gana nustebintas pamatęs perone nemažą būrį žmonių, kurie susėdo beveik pusę traukinio. Paklausus vagono palydovę, ji pasakė, jog joms uždrausta teikti bet kokią informaciją.
Moteris visgi pripažino, jog kelias pastarąsias dienas daugėja norinčių grįžti į Kijevą, ir spėjo, kad turbūt todėl, jog sostinėje kol kas nėra labai didelių bombardavimų.
Traukinys, turėjęs išvykti devintą valandą vakare, atvyko tik prieš vidurnaktį, bet į Kyjivą nuvyko pagal suplanuotas dešimt valandų. Bilietai į traukinį, palyginus su lietuviškais, yra du tris kartus pigesni.
Tiesa, jų yra net trijų rūšių, ir už 470 kilometrų kelionę galima sumokėti nuo šešių iki 42 eurų. Mano kupė bilietas kainavo penkiolika eurų, traukinys buvo senas, jį šildė anglimi kūrenama krosnelė.
Kupė buvo tikrai šilta, palydovė atnešė švarią patalynę, pasiūlė arbatos. Kupė kartu važiavo du vyriškiai, išsiėmėm pasiimtą maistą, kartu pasivaišinom ir išsišnekėjom.
Pensininkas Olegas pasakė, kad nuvežė žmoną į Lvivą pas gimines, o pats pareiškė nebijantis bombardavimų ir geriau mirsiąs savo bute, nei bėgsiantis nuo maskolių.
25 metų Vasilijus Parchomenko irgi pasisakė į Lvivą nuvežęs aštuntame mėnesyje nėščią žmoną.
Vaikinas pasiryžęs įstoti į Teritorinės gynybos pajėgas (TGP) ir ginti sostinę nuo įsiveržėlių. V. Parchomenko su žmona išgyveno didžiulę baimę, kai teko bėgti iš šimtą kilometrų nuo sostinės Baltarusijos link nutolusio kaimelio Rozvažil.
Ten Vasilijus gimė, ten gyvena jo mama, o netoliese ir sesers šeima, todėl pirmą rusų agresijos dieną nusprendė iš Kyjivo vykti į kaimą, nes manė, kad bus saugiau. Labai apsiriko: rusų tankai kaip tik iš tos pusės ėmė veržtis į Kyjivą, ir kaimo apylinkėse kilo didžiuliai mūšiai.
Gretimame Staravovicės kaime rusų kariai įrengė savo bazę, į kurią suvažiavo per pusšimtis tankų ir kitos sunkiosios technikos. Kadangi iki Černobylio atominės elektrinės nuo kaimo yra tik penkiasdešimt kilometrų, V. Parchomenko persigando, jog per bombardavimus gali sprogti elektrinė.
Rusai užimtose teritorijose pastatė blokpostus ir ėmė vaikščioti po namus, tikrindami gyventojų telefonus. Taip ieškojo ukrainiečių armijos šnipų.
Jei kas į namus neįleido ar žmonės jau buvo pasitraukę, išlauždavo duris, vertėsi po spintas, galimai ieškodami pinigų, vertybių. Kartu su rusais buvo ir čečėnų būrys, jų kariai sumušė kelis kaimiečius vyrus, nes šie esą nepagarbiai atsakinėjo.
Moterų neprievartavo, tačiau niekam neleido išvykti, taip turbūt norėdami prisidengti kaimiečiais, kad ukrainiečių kariai negalėtų atakuoti.
Kai vienas vyriškis paprašė rusų blokposto vado leidimo nuvažiuoti į kitą kaimą atsivežti ligotos mamos, leido, bet pasakė: jei už valandos negrįš, bus sušaudytas namuose likęs jo brolis.
Pabėgti V. Parchomenkai pavyko, nes jų kaimą išlaisvino ukrainiečių kariai, savanorių padedami visi, kas turėjo mašinas, galėjo sprukti. Šimtą kilometrų iki Kijevo važiavo net penkias valandas: važiavo miškų keliukais, o kelią rodė priekyje važiavęs ukrainiečių karys.
Vasilijus džiaugiasi su nėščia žmona pasprukęs, tačiau labai pergyvena dėl kaime likusios mamos bei kitame kaime gyvenančios sesers šeimos. Mama atsisakė palikti namus, o sesers kaimą užėmė rusai.
Sesuo telefonu pranešė, jog aplinkiniuose kaimuose jau žuvo keliolika civilių žmonių, dalį jų Vitalijus pažinojo. Rusų kariai iš gyvenvietės į Kyjivą neišleido išvykti net vienišai moteriai su trimis vaikais, kurių vienas labai serga.
Su kupė bičiuliais apsikabinom atsisveikindami. Kad Kyjive yra žymiai rimtesnė situacija nei Lvive, pasijuto iš karto.
Vos išlipus iš traukinio visus keleivius tikrino policininkai. Dokumentus, daiktus ir įrašus telefone bei daromas nuotraukas. Norima išsiaiškinti, ar į sostinę neatvyksta rusų diversantai, priešo talkininkai.
Vos užsiregistravus hostelyje, atvyko šeši kiti policininkai, kurie taip pat tikrino visų gyventojų dokumentus ir telefonus. Vėliau paaiškėjo, taip hosteliuose ir viešbučiuose vyksta kiekvieną rytą.
Patraukiau į sostinės centre esančią Nepriklausomybės aikštę. Pasijutau tarsi vaiduoklių mieste, nes beveik nesimatė praeivių, pravažiuodavo vos viena kita mašina.
Nedirbo ir kavinės, įstaigos, tris kilometrus sukoręs, mačiau tik dvi veikiančias parduotuves bei vieną vaistinę.
Norėdamas nufotografuoti Nepriklausomybės aikštę patyriau savotišką karo krikštą. Aikštėje tuo metu savo kameras buvo pasistačiusios kelios užsienio televizijos, ir gyvai transliavo naujienas.
Už keliolikos metrų nuo manęs stovėjęs ir stebėjęs kariškis turbūt pagalvojo, kad ant žemės padėtame fotoaparato dėkle, palieku bombą, ir pribėgęs pasielgė taip, kaip rodoma kino filmuose. Liepė labai lėtai ir ramiai paduoti dokumentus ir lėtai praskleisti paliktą dėklą, laikydamas į mane nutaikytą ginklą.
Vėliau vaikinas atsiprašė, pasakė, kad toks jo darbas, pagyrė Lietuvą už pagalbą ir palinkėjo sėkmės.
Nutaikyto užtaisyto ginklo vaizdas buvo vienas nemaloniausių mano gyvenime. Karas, po velnių, čia vyksta tikras karas.
Pasigirdo oro pavojaus sirena. Ją dienomis ir naktimis girdėjau kas kelias valandas.
