Naujausios
Jis prasitarė, kad ten turi butą, į kurį grįžta retai, nes dažniausiai nusnūsta darbe ar pas kolegas. Policininkai karo metu dirba ištisą parą, be to, jų būstinė yra susprogdinta, tad renkasi vis į kitas vietas, kad Rusijos raketos naujos vadavietės vėl nesusprogdintų.
Saltivkos mikrorajonas yra pats didžiausias ir naujausias miegamasis rajonas Charkive, kuriame iki karo gyveno apie pusę milijono žmonių arba šeštadalis Lietuvos.
Rajonas yra šiaurinėje miesto dalyje, nutolusioje 25 km nuo Rusijos sienos, todėl jau pačią pirmą karo dieną agresoriai šį rajoną ėmė intensyviai bombarduoti. Kilo siaubinga panika, tie žmonės, kurie turėjo nuosavas mašinas, visu greičiu su šeimomis traukėsi kuo toliau.
Jauni ir sveiki ėmė bėgti į miesto centrą, senesni, bet dar turintys jėgų traukė slėptis į metro požemius, kurie siaubingai persipildė. 12–24 aukštų namai po kelių bombardavimo parų apgriuvo, suskilinėjo, liko be langų ir durų, be apšildymo, vandens ir elektros.
Kai kuriuose namuose liko gyventi po kelis senolius, žmones su ligoniu giminaičiu ar šiaip užsispyrėliai, kurie maistą gaminasi ant laužo lauke, gyvena pusbadžiu, nes humanitarinė pagalba pasiekia retai.
Dar blogesnėje padėtyje liko tie asmenys, kurie nesugebėjo pabėgti iš namų, atsidūrusių susišaudymų epicentre. Vieno iš tokių namų rūsyje jau mėnesį gyvena aštuoniolika žmonių, čia susispietusių iš kelių aplinkinių daugiaaukščių.
Kartu jiems drąsiau, kartu gali pagelbėti vieni kitiems, padrąsinti. Žmonės papasakojo, jog rūsyje šalta ir drėgna, jog miega apsivilkę daugybę drabužių, o susišildyti, kai aprimsta bombardavimai, eina į lauką saulutėje ar prie laužo.
Mūsų atvykimo išvakarėse bombardavimai, pasakojo, buvo tokie intensyvūs, jog atrodė, kad dega visas dangus.
Ryte priešas apšaudė miestą be perstojo, bet žmonės buvo tiek alkani, jog, nebijodami skeveldrų, nusprendė virti ant laužo sriubą. Paklausius kokią, atsakė, jog pavadinimo nežino, nes į ją sumeta visas liekanas, kokias turi.
Nusileidus į jų apgyvendintą rūsį kūnu nuėjo šiurpuliai, pamačius sąlygas, kokiomis šie žmonės gyvena. Be vandens, be elektros, be tualeto, apšildymo, ir sugebėjo ištverti šalčius, kurie naktimis nukrisdavo iki minus dvidešimt.
Vienoje rūsio patalpoje gulėjo neįgali mergaitė, jau visą mėnesį nemačiusi lauko šviesos, o kitoje – sunkiai kosėjanti moteris, kuriai čia įkalinti žmonės užsakė vaistų, bet jų nesulaukia.
„Nusibodo, mes jau ant išsekimo ribos, jei jūs iš Lietuvos, iš NATO šalies, pasakykit, kada šitos kančios baigsis“, – klausė nevilties iškankinti žmonės.
Nemelavau, nepasakiau nieko guodžiančio, vien nuleidęs akis sušnibždėjau, kad nežinau.
–
Išvyka į Saltivką mūsų trijulei galėjo baigtis tragiškai. Tą dieną G. Baškirovas į Saltivką vežė ten gyvenantį savo vaikystės draugą Igorį, o tuo pačiu pasiūlė ir man nuvykti.
Artėjant prie Saltivkos pakelėje matėsi vis daugiau apgriuvusių namų. Tokie namai šiaip čia nieko nebestebina, nes apie penkiolika procentų gyvenamųjų namų mieste jau yra susprogdinta.
Saltivkoje situacija ima keistis: aplinkui daugėja apgriuvusių namų, o iš vieno kito dar rūksta dūmai, nes raketos į juos pataikė tą naktį. Mikrorajono viduryje jau nebeveikė jokios parduotuvės, o visi namai buvo tušti, nes nuo sprogimų išdužo langai, suskilinėjo sienos, pradingo elektra, nebeveikė kanalizacija – ir čia gyventi tapo labai pavojinga.
Kadangi bombardavimų pusvalandį nebesigirdėjo, G. Baškirovas nusprendė surizikuoti ir nuvežti mane į šiaurinę Saltivką, netoli už kurios ir prasideda fronto linija.
Važiuojant šalia pasigirdo keli driokstelėjimai, priekyje pasimatė kažkas didelio degančio, o dešinėje pusėje pastebėjom ant daugiaaukščio namo rūkstančius dūmus.
Įtaręs kažką negero G. Baškirovas staiga pasuko mašiną dešinėn į kelią miesto centran. Iš karto po to už kokių keturiasdešimt metrų sprogo viena bomba, o visai arti, už kokių dešimt metrų, nukrito dar viena.
Laimei – ši nesprogo. G. Baškirovas vėliau paaiškino, jog nesprogusios bombos dažniausiai asfalte palieka maždaug metro gylio ir metro pločio duobę; pataikius į mašiną būtume visi trise žuvę.
Policininkas prasitarė, jog jau išgyveno ne vieną pavojingą situaciją, tačiau pirmą kartą buvo tiek arti mirties, nuo šiol švęs du gimtadienius.
G. Baškirovas spėjo, jog rusų kariai galbūt specialiai apšaudė mus, nes važiavom džipu, panašiu į policijos.
Vyras spėjo, kad po šiandienos įvykio vėl nebegalės naktimis miegoti išgirdęs bombardavimus.
Atsisveikindamas Genadijui pasakiau, kad jis tapo nauju mano broliu, likimo broliu. Jisai pakartojo mano žodžius, stipriai apsikabinome.
Nueidamas pastebėjau jo akyse ašaras. Nedaug, gal dvi, o mano jų buvo daug.
