Dnipras pasitiko bombų sprogimais: žinios iš fronto – ne pačios geriausios

El­do­ra­do But­ri­mo nuo­tr.
Mies­to gat­vė­se pil­na prieš­tan­ki­nių įtvir­ti­ni­mų.
Pripratus prie nedidelių Lietuvos atstumų Ukrainos dydis pritrenkia. Jei Ukraina bus priimta į ES, ji taps antra pagal šalies dydį valstybe, nusileisdama vien Prancūzijai. Šių šalių plotas atitinkamai siekia 675 ir 603 tūkstančius kvadratinių kilometrų, o Ukraina yra devynis kartus didesnė už Lietuvą.

Mums iš Vilniaus į Klaipėdą tris šimtus kilometrų pervažiuoti traukiniu užtrunka keturias valandas. Ukrainoje iš Užgorodo į Charkovą 1300 kilometrų nuvykstama per 25 valandas, bet dabar per karą kelionė gali užsitęsti ir dvi paras.

Man pasisiekė, traukinys iš Odesos į už 550 kilometrų esantį Dniprą atvyko laiku – per dvylika valandų. Miestas yra įsikūręs arčiau šalies centro, tarp dviejų upių – Dniepro ir į jį įtekančios mažesnės Samaros.

Pasivaikščiojimas po Dniprą, atvykus po ilgos kelionės, visgi netapo ramiu poilsiu: netrukus nugriaudėjo du garsūs sprogimai, ir kitoje upės pusėje į dangų iškilo didelio grybo formos dūmų debesis.

Dauguma tą šeštadienio vakarą krantinėje vaikščiojusių žmonių neramiai sukluso, o dalis sparčiu žingsniu išsisklaidė. Pamatęs netolimą tiltą saugančius kariškius nubėgau šių paklausti, kas atsitiko ir ar reikia ieškotis požeminės slėptuvės.

Kariškiai pasakė, jog oro pavojaus pranešimas po bombų sprogimų buvo atšauktas, tad į slėptuvę nebūtina eiti. Be to, bombos sprogo Naujosios Maskvos („Novomaskovska“) mikrorajone, kurį prieš du šimtus metų kaip atskirą gyvenvietę įkūrė pati Rusija.

Kitą dieną paaiškėjo, jog bombos pataikė į pramoninius objektus, o skeveldros sužeidė vienuolika žmonių. Šiaip Dnipras per pirmus keturis karo mėnesius nebuvo dažnai apšaudomas ir didelių sugriovimų nepatyrė, tačiau į arčiau fronto esančias regiono gyvenvietes bombos atskrenda beveik kasdien.

Oro pavojaus pranešimai Dnipre visgi skamba po kelis kartus per dieną, mat miestas atlieka svarbų vaidmenį vykstančiame kare. Norėdami iš užimtų teritorijų Donecke, Luhanske ir Chersone judėti Kyjivo link maskoliai privalėtų pirmiausia įveikti pakelyje esantį Dniprą.

Be to, Dnipre bazuojasi į frontą vykstantys Ukrainos kariai ir per miestą iš ir į Donbasą vyksta civiliai. Kad Dnipras yra frontą aptarnaujantis miestas galima lengvai įsitikinti mašinų aikštelėje prie traukinių stoties.

Privatūs vežėjai čia siūlo maršrutiniu mikroautobusu nuvežti į mūšių apimtus miestus – Slovjanską, Kramataroską, Pokrovską, Bachmutą. Pasidomiu, kiek trunka ir kiek kainuoja kelionė į Kramatorską ir ar tai saugu.

„Į Kramatorską užtrunkame keturias-penkias valandas, nes dėl daugybės blokpostų vietoje ankstesnių 200 tenka vykti 250 kilometrų; už kelionę imame 400 grivinų (11 eurų), į ten dabar beveik saugu, o į Bachmutą ir Slovianską laikinai nevežame: pavojinga, bet Kramatorske rasit, kas ryšis nugabenti toliau“, – pasakė Vadimu prisistatęs vairuotojas.

Pagalvojau, kad žmonės čia tiek priprato prie pavojų, kad nesibaimina vykti net į ugnį, ir kažkodėl pats leidau Vadimui užrezervuoti mane kelionei sekmadienio ryte į Kramatorską. Vairuotojas tvirtino, jog šiuo metu maskoliai atakuoja vien tik trylika kilometrų toliau esantį Slovianską, o Kramatorske per dieną sprogsta vos po kelias bombas.

Kitą rytą paskambinau Vadimui, ir pasakiau nevažiuoju. Mat hostelyje sutikau prieš savaitę iš Kramatorsko pabėgusį 28 metų statybininką, poetą Jevgenijų Daviskibą, ir vaikinas atkalbėjo nuo išvykos.

Po to, kai 2014 metais Kremliaus padedami separatistai atplėšė pusę Donecko regiono su sostine Donecku, Ukrainos priklausomybėje likusios teritorijos sostine tapo Kramatorskas. Šiemet okupantai miestą ne kartą įnirtingai atakavo ir dėl priartėjusio fronto iš miesto jau pabėgo dauguma iš 150 tūkstančių gyventojų.

„Okupantai kasdien artėja link Kramatorsko, raketos vis dažnesni svečiai, todėl gatvėse tuščia, miesto transportas nevažiuoja, kavinės uždarytos, o veikiančių maisto parduotuvių vos kelios“, – aiškino J. Daviskiba.

Daugelis mieste likusių gyventojų – pensininkai, kurie neturi nei jėgų keltis kitur, nei noro palikti užgyventą turtą. Kramatorske liko ir vaikino tėvai, o jam pačiam siaubą kėlė išvykimas iš miesto.

Rodant pasus per patikrinimą viename iš blokpostų žemai danguje pasirodė maskolių lėktuvas. Visi persigando, kad į blokpostą bus numesta bomba, bet lėktuvas nuskrido toliau, gal atakai pasirinkęs kitą taikinį.

„Pasijutau tarsi atgimęs antrą kartą, nenoriu daugiau patirti tokio sukrėtimo, todėl niekam ir nepatariu vykti į Kramatorską, tai prilygsta vaikščiojimu lynu virš bedugnės“, – sakė vaikinas.

Dar pasikonsultavau ir su Dnipro gatvėse budinčiais kariškiais, šie vieningai patarė apsiriboti Dnipru. Juolab, jog šis milijoną gyventojų turintis, ketvirtas pagal dydį Ukrainos miestas dar prieš trisdešimt metų buvo uždaras užsieniečiams.

Sovietmečiu Dnipras vadonosi „kosminiu miestu“, nes jame buvo sutelka slapta karinės kosminės įrangos gamyba.

Tais Viduramžių laikais, kai Lietuvos Didžioji kunigaikštystė (LDK) buvo išsiplėtusi iki Juodosios jūros, Dnipro miesto teritorija irgi mums priklausė. Tačiau dėl stepėse siautėjančių kazokų šiose teritorijose lietuviai neįsitvirtino, nors kartu su lenkais 1635 metais Dnipro prieigose pastatė Kodakų pilį.

Po trejų metų pilį kazokai užėmė ir čia įrengė savo gyvenvietę, kuri vėliau buvo pervadinta į Senuosius Kodakus.

Šimtmečiu anksčiau čia buvo įkurta kazokų gyvenvietė pavadinimu Samara. Praėjus penkiasdešimt metų po Kodakų pilies sugriovimo netoli buvo įkurta pirmoji tose žemėse carinės Rusijos tvirtovė pavadinimu Bogorodickaja.

Vėliau ši gyvenvietė buvo pervadinta į Naujosios Maskvos, ir tokiu pavadinimu toje vietoje esantis Dnipro mikrorajonas vadinasi ir dabar.

Po dabartinio karo Dnipro vadovai greičiausiai pakeis minėto mikrorajono pavadinimą. Pakeisti čia reiktų nemažai gatvių bei aikščių pavadinimų, kurie tebėra susieti su carinės bei sovietinės Maskvos viešpatavimu.

Taip, kaip prieš šešerius metus Dnepropetrovskas tapo Dnipru. Dnepropetrovsku 1926 metais miestą pavadino bolševikai, įamžinę garsaus komunisto Grigorijaus Petrovskio atminimą.

Nuo 1796 metų miestas vadinosi Jekaterinoslavu, kurį carienė planavo paversti trečia Rusijos sostine, tam buvo paruošti didingi planai ir skirtos didžiulės lėšos.

Prasidėjęs karas su Turkija tuos planus tačiau sugriovė.

Jekaterinos ll svajonė Dniprą iš kaimelio paversti didmiesčiu išsipildė vėliau, kai regione buvo atrasta anglies bei geležies rūdos klodai, ir Dnipre imta gaminti techniką šių žaliavų išgavimui. Be to, čia buvo įrengtas geležinkelio mazgas, apjungęs žaliavų centrus su jūros uostais ir kitais didmiesčiais.

Jei Maskva užgrobs Dniprą, pavadinimas turbūt vėl keisis.

Nors Dnipre nėra viduramžius menančių namų, kaip kad Vilniuje ar Kaune, tačiau jo centras yra gražiai sutvarkytas ir primena europietišką miestą. Puikų įspūdį palieka ir miesto gyventojai, kurie, nepaisydami karo, eina į darbą, vysto verslą, sportuoja, lanko kavines, rengia koncertus.

Kalbinami Dnipro gyventojai tikėjo savo šalies pergale ir siuntė linkėjimus Ukrainai padedančiai Lietuvai.