Naujausios
Maskoliai kelis kartus bandė nutiesti pontoninį tiltą, bet ukrainiečių artilerija jį sunaikino. Įniršę okupantai ėmė patrankomis šaudyti į kitoje upelio pusėje esantį Hotomelį bei Irpinę, o užimtoje Bučoje prievartavo moteris bei mergaites, žudė niekuo dėtus civilius gyventojus.
Sadistiškai nukankintų ir nužudytų civilių kūnus maskoliai niekingai slėpė paskubomis slapta užkasdami, o vėliau atrastos šios masinės kapavietės sukrėtė visą pasaulį.
Iš Kijevo vykstant į Bučą tenka pravažiuoti Hostomelio gyvenvietės Moščicės mikrorajoną, kur akims atsiveria daugybė bombų sugriautų privačių namų.
Pasiekus šiuos griuvėsius staiga sulėtėja visų mašinų greitis, nes susidaro natūrali spūstis. Per karą susprogdinus Bučos-Irpinės tiltą buvo skubiai suręstas laikinas tiltas, ir dėl keleriopai siauresnio pravažiavimo mašinoms tenka eilėje stovėti po pusvalandį ir net ilgiau.
Kelis šimtus metrų už tilto stovi sankryža, kurią pervažiavus įvažiuojame į Bučą. Ši prasideda puikiais vešliais pušynais ir dešinėje pusėje prieš dvejus metus pastatytu nauju prestižiniu privačių namų rajonu „Čekiški rūmai“, kuris buvo statytas pagal čekišką projektą.
Šių namų grožiu pasigėrėti netenka: per maskolių bombardavimus šalia kelio stovėję pastatai virto lūženomis. Suniokoti liko ir namų kiemuose stovėję prabangūs automobiliai, kai kurie šeimininkai jų neteko net po tris.
„Šį namą aš su savo meistrų brigada pastačiau, o dabar atvykau šeimininko prašymu įvertinti jo būseną; galiu pasakyti viena – namas tinka tik nugriovimui, ir spėju, kad visi gretimi namai irgi“, – pareiškė statybų inžinierius Vasilijus Konoplenko.
Buča dar prieš dvidešimt metų buvo nedidelė gyvenvietė, kurioje didžiausi namai buvo penkių aukštų, o pastaruoju metu čia buvo statomi 9–16 aukštų namų mikrorajonai.
Maskolių tankai trečią karo dieną drąsiai įsiveržė į Bučą, tačiau ukrainiečiai Stoties gatvėje jiems surengė pasalą ir visus juos sunaikino. „Tuo metu dar buvo elektra ir veikė internetas, todėl per mano kavinėje „Jul's“ įrengtas videokameras mačiau, kaip pirmi į Bučą įvažiavę čečėnai išplėšė kavinės duris ir pasigrobė dešras, tortus, vaisius, tik alkocholio nelietė“, – pasakoja Olegas Sidorovas.
Po to, kai ši tankų kolona buvo sunaikinta, rusai kiek atsitraukė, ir prasidėjo pozicinė kova. Kovo dešimtą dieną rusų kariai Bučą užėmė.
Ukrainiečių gynėjai gavo pasitraukti į Irpinę, o rusų tankai ir sunkioji artilerija įsikūrė „Continent“ mikrorajone, kuris yra arčiausiai Irpinės. Minėtas mikrorajonas buvo naujas ir didžiausias Bučoje, jame ką tik buvo apsigyvenę 1200 šeimų.
Rusai be perstojo šaudė į Irpinę bei Hostomelį, žinodami, kad ukrainiečiai jų nebombarduos, bijodami pataikyti į gyvenamuosius „Continent“ mikrorajono namus. Okupantai vaikščiojo po visus butus, supermarketą bei kioskus ir grobė vertingus daiktus.
Į krovinines mašinas maskoliai esą tempė viską: kompiuterius, televizorius, šaldytuvus, skalbimo mašinas, dulkių siurblius. Blogiausiai visgi esą elgėsi ne čečėnai, bet Rusijos šiaurės ir rytų tautų atstovai.
Kartą vienas buriatas su bičiuliais šventė gimtadienį ir panoro iš požeminio garažo išvaryti jame nuo bombardavimų pasislėpusius ukrainiečius ir pasilinksminimui šiuos sušaudyti.
Tai išgirdęs karys rusas esą sušuko, jog neliestų tų civilių, nes šie ir šiaip esą yra vos gyvi iš streso, šalčio ir bado. Minėtas rusas paleido automato seriją į dangų ir nubaidė buriatus.
O. Sidorovas nesistebi, kad Bučoje buvo prievartaujamos moterys ir šaudomi civiliai, nes dalis okupantų esą akivaizdžiai buvo nužmogėję. Jie esą tempėsi iš prekybos centro ir kavinės alkoholį, be perstojo svaiginosi.
Verslininkas žmoną su penkiais mažamečiais vaikais išsiuntė į Kiprą, o pats liko Bučoje prižiūrėti savo įmonių. Naujausiame mikrorajone „Continent“ kartu su daugiaaukščiais namais buvo pastatyta keliolika didelių kioskų, kurių penkis įsigijo O. Sidorovas.
Juose vyriškis įkūrė kavinę, draudimo įmonę, turizmo agentūrą, gyvūnėlių maisto bei alkoholio parduotuves ir ketino plėsti verslą. Po Bučoje vykusių kautynių kioskai sudegė arba apgriuvo. Sidorovas atkurti ryžosi vien kavinę, į kurios langus apkalė fanera.
„Bijom, kad okupantai vėl gali pulti Kyjivą ir būsim iš naujo bombarduojami, tad investuoti į remontą neapsimoka“, – paaiškino vyras.
„Skaudu žiūrėti, žmonės ėmė kreditus, skolinosi iš tėvų ar giminaičių, kad įsigytų butus, o dauguma dabar liko ne tik be langų, o kai kurie visai sudegė“, – piktinasi Olegas.
Į mikrorajoną kol kas sugryžo tik 107 iš čia gyvenusių 1200 šeimų, beveik vien vyrai, palikę žmonas su vaikais saugesnėse vietose.
Netoli Bučos merijos – apaštalo Andriejaus cerkvė. Ši cerkvė vienintelė iš keturių, esančių Bučoje, kuri atsisakė priklausomybės Maskvos patriarchatui ir tapo pavaldi Ukrainos pravoslavų bažnyčiai.
Cerkvės kieme tebežiojėja neužkasta kapo duobė, kurioje per miesto okupaciją buvo palaidoti broliškame kape žmonės, rasti gatvėje.
Vėliau jų asmenybės buvo nustatytos, ir giminaičiai žuvusiuosius perlaidojo kitur. Ateityje prie šios buvusios broliškos kapavietės ketinama pastatyti simbolinį paminklą, o kol kas neužkasta duobė simbolizuoja tebesitęsiantį karą ir tebesitęsiančias ukrainiečių kančias bei netektis.
