(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Gyvenimo spalvos

Gyventi klausant širdies

2017 m. liepos 15 d.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ

Šiau­lių van­den­len­čių par­ko „FoxS­pot“ va­do­vė Ir­ma Ga­jaus­kai­tė sa­ve ap­do­va­no­tų už drą­są pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę. Klau­sy­da­ma šir­dies, šiau­lie­tė pa­li­ko ge­rai ap­mo­ka­mą me­di­ci­nos fi­zi­kės dar­bą On­ko­lo­gi­jos kli­ni­ko­je ir vi­sa esy­be nė­rė į mėgs­ta­mą veik­lą – kur­ti vie­tą, kur žmo­nės plauk­tų iš vi­sos Lie­tu­vos.

zivile@skrastas.lt

Trys va­sa­ros

Tre­čia­die­nio po­pie­tė. Va­sa­ra, at­ro­do, įsi­tai­sė ant Talk­šos eže­ro pa­kran­tės sėd­mai­šių. Sau­lės ato­kai­to­je šil­do ato­sto­gų nuo­tai­ka.

„Lea­ve not­hing but punts, ta­ke not­hing but pic­tu­res, kill not­hing but ti­me" ("Ne­pa­lik nie­ko, iš­sky­rus kel­nes, ne­pa­siimk nie­ko, iš­sky­rus nuo­trau­kas, neuž­mušk nie­ko, tik lai­ką"), – ra­gi­na šmaikš­tus už­ra­šas.

Iš „FoxS­pot“ ka­vi­nu­kės sklin­da mu­zi­ka, o nuo pa­kran­tės – žo­liap­jo­vės gar­sai. Šie­nau­ja­ma pa­kran­tė ir mel­dai.

„Šian­dien tvar­kos die­na“, – juo­kia­si I. Ga­jaus­kai­tė. Pa­ga­liau atė­jo lai­kas – iš­pe­rė­jo an­tys. Mel­dų miš­kas truk­do plau­kio­ti van­den­len­čių spor­to mė­gė­jams. Kai pa­kran­tė ap­že­lia, po aukš­ta žo­le iš­ger­ti bu­te­lį len­da „iš­troš­ku­sie­ji“, šiukš­li­na. Tvar­kin­ga pa­kran­tė, sa­ko I. Ga­jaus­kai­tė, – vie­nas iš bū­dų „su­tram­dy­ti“ šiukš­lin­to­jus.

Ener­gi­ja spin­du­liuo­jan­ti va­do­vė ra­miai ne­nu­sė­di. Tai pri­šo­ka pa­dė­ti pri­si­švar­tuo­ti van­dens dvi­ra­ti­nin­kėms, tai pa­tal­ki­na plū­du­riuo­jan­tiems vai­ki­nams.

„Mums va­sa­ra ge­ra, ne­si­skun­džia­me“, – pla­čiai šyp­so­si. Kai oras ge­res­nis, žmo­nių dau­giau, bet ir per dar­ga­ną lan­ky­to­jų ne­trūks­ta. „Mes pa­tys žmo­nes trau­kia­me, – kva­to­ja­si Ir­ma. – Sten­gia­mės, kad ši vie­ta bū­tų kuo jau­kes­nė, šil­tes­nė. Su­tin­ka­me vi­sus kaip ar­ti­mą žmo­gų.“

Šiau­lie­tė su­skai­čiuo­ja: da­bar – tre­čia va­sa­ra, kai ji atė­jo į „FoxS­pot“. Bu­vo ir pa­gal­bi­nė dar­buo­to­ja, ir vi­rė­ja. Su džiaugs­mu da­rė ka­vą ar ke­pė bur­ge­rį. Pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius: taip at­si­ra­do ki­no va­ka­rai po at­vi­ru dan­gu­mi, kon­cer­tai.

„Jei nors vie­nas žmo­gus išei­da­vo su šyp­se­na, man bū­da­vo di­džiau­sias ma­lo­nu­mas“, – pla­čiai nu­si­šyp­so.

Tuo me­tu I. Ga­jaus­kai­tė dir­bo vals­ty­bi­nį dar­bą – Šiau­lių On­ko­lo­gi­jos kli­ni­kos ra­dio­te­ra­pi­jos sky­riu­je me­di­ci­nos fi­zi­ke. Bai­gu­si fi­zi­kos ba­ka­lau­ro stu­di­jas Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te, bio­fi­zi­kos ma­gist­ro stu­di­jas rin­ko­si no­rė­da­ma pa­dė­ti žmo­nėms. Iš kar­to po stu­di­jų ga­vo dar­bą pa­gal spe­cia­ly­bę ir jį dir­bo sep­ty­ne­rius me­tus.

„Da­ry­da­vau pla­nus tiems, kam skir­tas ra­dio­te­ra­pi­jos gy­dy­mas. Pro­ce­sas il­gas ir su­dė­tin­gas. Bū­da­vo la­bai jaut­ru, kai atei­da­vo jau­ni žmo­nės, kai ži­no­jai, jog ne­be­ga­li pa­dė­ti, kad gy­dy­mas švi­ti­ni­mu tai­ko­mas tik skaus­mui nu­mal­šin­ti. Bū­da­vo sun­ku ma­ty­ti tė­vų, ar­ti­mų­jų skaus­mą. Su­si­mąs­ty­da­vau: kaip rei­kia gy­ven­ti, kad li­ga nea­tei­tų? Li­gos, ne­sėk­mės yra su­si­ju­sios su psi­cho­lo­gi­niais da­ly­kais. Žmo­nės skriau­džia sa­ve, ne­my­li, iš­gy­ve­na, pri­sii­ma daug at­sa­ko­my­bių, bai­mių, pyk­čio, neiš­lei­džia jaus­mų.“

Įvei­kė juo­dą pe­rio­dą

Ir­ma nu­si­šyp­so: jai pa­čiai te­ko iš­gy­ven­ti juo­dą pe­rio­dą, tru­ku­sį sep­ty­nis mė­ne­sius po iš­si­sky­ri­mo su ant­rą­ja pu­se. Li­ku­si vie­na su­pra­to, kad ne­gy­ve­no sa­vo gy­ve­ni­mo. Trauk­te trau­kė sa­ve iš duo­bės: iš­ban­dė dva­si­nes pra­kti­kas, me­di­ta­ci­ją, jo­gą.

Ir vie­ną die­ną at­si­sto­jo su di­džiu­le jė­ga. Pir­ma­sis žings­nis bu­vo ak­ci­jos „Da­rom“ koor­di­na­vi­mas Šiau­liuo­se. Ant­ras žings­nis – „FoxS­pot“. Čia sku­bė­da­vo iš dar­bo, mė­ga­vo­si bu­vi­mu, lik­da­vo iki iš­nak­tų.

Su­lau­kė pa­siū­ly­mo tap­ti di­rek­to­re, o praė­ju­sių me­tų pa­va­sa­rį ta­po ir ak­ci­nin­ke. Ru­de­nį rei­kė­jo ap­si­spręs­ti, ką da­ry­ti su dar­bu li­go­ni­nė­je.

„Iš tie­sų aš gy­ve­nau čia. Kai rei­kė­da­vo ry­te kel­tis į dar­bą, vos ne tem­pe­ra­tū­ra su­kil­da­vo. At­ly­gi­ni­mas bu­vo la­bai ge­ras, bet ži­no­jau, kad vi­są lai­ką to ne­da­ry­siu.“

Išė­jus iš dar­bo, ding­te­lė­jo min­tis: juk van­den­len­čių se­zo­nas bai­gė­si! Ką da­ry­ti? Gi­mė idė­ja dirb­ti žie­mą. Vi­sos idė­jos, šyp­so­si Ir­ma, atei­na eksp­rom­tu, iš šir­dies, kaip vi­zi­ja. Pri­si­ve­žė šie­no spu­du­lų, kai­lių. Pas­kel­bė kad dir­ba ir – su­gu­žė­jo vi­sas mies­tas! Ki­ta įgy­ven­din­ta žie­mos idė­ja – čiuo­žyk­la ant eže­ro.

„Daž­nai žmo­nės sa­ko, jog mies­te nė­ra kur nuei­ti. No­rė­jau, kad čia bū­tų ta trau­kian­ti vie­ta. Ir kad vi­sa Lie­tu­va ži­no­tų, kur atei­ti. Pa­vy­ko!“ – šyp­so­si I. Ga­jaus­kai­tė.

Jos tei­gi­mu, la­biau­siai pae­že­rė trau­kia van­den­len­čių par­ku, jį va­di­na vie­nu iš tri­jų ge­riau­siai ži­no­mų Lie­tu­vo­je. Van­dens spor­to en­tu­zias­tė or­ga­ni­zuo­ja sto­vyk­las mo­te­rims, vai­kams, nuo 4 me­tu­kų. „FoxS­pot“ vyks­ta čem­pio­na­tai, per­nai or­ga­ni­zuo­tos ir tarp­tau­ti­nės var­žy­bos.

Jei bū­tų Ir­mos va­lia, kaip at­ro­dy­tų eže­ro pa­kran­tė?

„Nie­ko daug ne­rei­kia. Pir­miau­sia – kad bū­tų idea­liai nu­pjau­ta žo­lė, mel­dai. Bū­tų šau­nu, jei at­si­ras­tų dvi­ra­čių ta­kas. Ir ne tik: kad bū­tų ga­li­ma va­ži­nė­ti su land­bor­dais, rie­du­čiais. Kur yra pe­rė­ji­mai, ga­lė­tų bū­ti til­te­liai. Ko­kia gra­ži ana pu­sė, miš­kas: kiek ten ta­kų, kiek gra­žių vie­tų ga­li­ma at­ver­ti žmo­nėms!“

Sa­vo ke­lias

Anks­tes­nį gy­ve­ni­mą dar­bas-te­le­vi­zo­rius-bet koks mais­tas I. Ga­jaus­kai­tė va­di­na deg­ra­da­ci­jos bū­se­na. Šyp­so­si, jog anks­čiau bu­vo vis­ko: tu­rė­jo ant­svo­rio, rū­kė, var­to­jo al­ko­ho­lį ir krė­tė ne­są­mo­nes.

Prieš še­še­rius me­tus, bū­da­ma 27-erių, pra­dė­jo ieš­ko­ji­mus.

„Kur yra lai­mė? Vie­ną die­ną su­vo­ki, kad vis­kas pri­klau­so nuo po­žiū­rio. Kad pa­ts ne­lei­di sau gy­ven­ti, kaip šir­dis no­ri. Iš­girs­ti šir­dį nė­ra leng­va, rei­kia pa­dir­bė­ti“, – sa­ko šiau­lie­tė.

Da­bar I. Ga­jaus­kai­tė įgy­ven­di­na nau­ją idė­ją: ka­vi­nė­je prie eže­ro ne­be­bus pre­kiau­ja­ma al­ko­ho­liu.

„Pa­ti ne­var­to­ju al­ko­ho­lio. Ma­no as­me­ni­nė pa­tir­tis yra ma­no, nie­ka­da žmo­gui ne­per­šu: pa­si­rink­ti esa­me vi­siš­kai lais­vi. Bet kaip šios vie­tos va­do­vė jau­čiu at­sa­ko­my­bę, jei žmo­nės al­ko­ho­lį var­to­ja pas ma­ne. Juk čia – poil­sis, šei­mos, vai­kai.“

Dėl ma­žes­nio už­dar­bio la­bai ne­si­jau­di­na: su­gal­vos kaž­ką nau­jo. Gal­būt spaus sul­tis. Gal­vo­ja ir apie svei­kes­nio, na­tū­ra­les­nio mais­to ga­mi­ni­mą.

Praė­ju­sią sa­vai­tę I. Ga­jaus­kai­tė už ak­ty­vią veik­lą bu­vo ap­do­va­no­ta Šiau­lių mies­to me­ro pa­dė­ka. O už ką Ir­ma ap­do­va­no­tų sa­ve? „Už drą­są pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už sa­vo gy­ve­ni­mą. Vi­sa, ką da­rau, da­rau dėl sa­vęs. Kai aš jau­čiuo­si ge­rai, ir ap­lin­k jau­čia­si ge­rai. La­bai sa­vi­mi di­džiuo­juo­si.“

Šian­dien jai di­džiau­sią džiaugs­mą tei­kia žmo­nės, su ku­riais ga­li pa­si­da­ly­ti ge­ro­mis emo­ci­jo­mis.

Tiems, ku­rie ei­na į dar­bą su­kan­dę dan­tis, I. Ga­jaus­kai­tė pa­ta­ria ne­bi­jo­ti išei­ti iš kom­for­to zo­nos: dau­gy­bę bai­mių su­si­ku­ria­me pa­tys, bet iš tie­sų jos yra iliu­zi­ja.

„Išei­ti iš dar­bo be pla­no nė­ra pro­tin­ga, tai nu­ves į dar di­des­nę duo­bę. Bet jei tu­ri­te šir­džiai mie­lą veik­lą, po tru­pu­tį ją da­ry­ki­te. O kai pa­jau­si­te, kad atei­na me­tas, pa­si­ryž­ki­te. At­sis­to­jus į sa­vo ke­lią, at­si­ve­ria vi­si ke­liai.“

Ir­ma juo­kia­si: bū­da­ma vir­ši­nin­kė sau, vi­sa­da ato­sto­gau­ja. O jei iš­vyks­ta, ren­ka­si van­den­len­tes ar­ba me­di­ta­ci­ją. Ru­de­nį jau yra nu­ma­čiu­si ke­lio­nes į Pe­ru ir Tai­lan­dą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Ži­nau, kur ei­nu, ką tu­riu da­ry­ti. Ir ži­nau, kad ma­no pa­čios lai­mė yra svar­biau­sia. Jei aš esu pil­na, ga­liu ir ki­tam ati­duo­ti. Ši vie­ta yra ati­da­vi­mas“, – sa­ko Šiau­lių van­den­len­čių par­ko va­do­vė Ir­ma Ga­jaus­kai­tė.

Ir­ma Ga­jaus­kai­tė sa­ko, kad du­rys į gy­ve­ni­mą, pil­ną džiaugs­mo, lais­vės, kū­ry­bos, mei­lės, aist­ros at­si­da­rė ta­da, kai pa­li­ko bai­mes, abe­jo­nes, vi­suo­me­nės nor­mas, ra­šy­tas ir ne­ra­šy­tas tai­syk­les.

Šva­ros die­na Talk­šos pa­kran­tė­je – pjau­na­mi mel­dai.

Pa­ta­ri­mai lan­ky­to­jams.

Ori­gi­na­lūs ka­vi­nės „FoxS­pot“ švies­tu­vai.

Ir­ma Ga­jaus­kai­tė sa­ko, kad svar­biau­sia yra iš­drįs­ti gy­ven­ti sa­vi­mi.

Dienos populiariausi

Politinis turgelis

2017 m. liepos 15 d.
lankomiausias

Egzaminų rezultatai – fenomenai ir paradoksai

2017 m. liepos 15 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas