Naujausios
“Šiaulių Ekonomija 1699 metais daugel nukentėjo nuo Saksų karuomenės į kraštą įvestos..” – tik vienas sakinys mini ir garbiojo Mauricijaus Griškevičiaus rankraščio “Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašymo” 22 puslapyje.
Nelinksmi tai buvo metai, mažai žinomi. Lietuvoje siautė badai, marai, savų ir svetimų kariuomenių plėšikavimai. Kitais metais, 1700 metų vasarį, Saksonijos kariuomenė nesėkmingai puolė Rygą. Prasidėjo didelis, ilgas ir piktas Šiaurės karas. Vienintelį gerą darbą atliko atvykėliai: iki mūsų laikų išliko karinių topografų padarytas žemėlapis, darytas Šiaulių apylinkėse, saugomas Berlyne.
Reprodukcijoje – fragmentas topografinio plano, detalizavusio kelią iš Karaliaučiaus link Mintaujos, kurį braižė anuometinės saksų kariuomenės kariniai topografai. Šiaulių miestas – tai tik vienas iš stambesnių objektų šiame kelyje. Šiaulius jie pavaizdavo schematiškai, pabrėždami esmingiausius bruožus. Mums ši schema įdomi tuo, kad atskleidžia nemažai naujo Šiaulių urbanistikos istorijoje.
Topografai patebėjo, kad anuometinis Šiaulių miestas buvo išsidėstęs ant kalvos, aukštumėlėje šalia pelkėtos lomos, kurioje telkšojo gana platus ežeras. Neįprastas jo siluetas. Nenuostabu, nes jis tuo metu jungė net tris ežerus: du dabartinius – Talšos, Ginkūnų su Vinkšnos ežeru, buvusį jų viduryje. Pastarasis buvo nusausintas XVIII a. antroje pusėje A. Tyzenhauzo iniciatyva. Iki šių laikų išliko jo liekana – dykvietė tarp “Tilžės” prekybos komplekso ir Spindulio gatvės. Nusausinus, per jį, XIX a. pradžioje buvo nutiestas naujas Rygos-Tilžės plentas, kuriuo naudojamės iki šiol.
Miesto teritorija, kiek galima spręsti iš šios schemos, XVII pabaigoje užėmė palyginti nedidelį plotą. Rytinėje dalyje jį ribojo Rūdės upeliukas, pietinėje – dabartinės Vilniaus gatvės sodybos, buvusios abiejose gatvės pusėse. Vakarinėje dalyje miestas baigėsi apie Varpo gatvę, šiaurinėje pusėje miestiečių sklypai leidosi pakalnėn tuoj už bažnyčios, – tą savybę užfiksavo saksų kartografai, atsidūrę miestelio centrinėje aikštėje.
Schemoje matyti, kad anuometinės miesto gatvės ėjo tomis pačiomis kryptimis, kaip ir dabartinės. Taigi, šis dokumentas leidžia tvirtinti, kad lygiagrečių gatvių tinklo pradžią padarė XVI a. Valakų reformos matininkai, o ne vėlesnė XVIII a. A. Tyzenhauzo laikų rekonstrukcija.
Šešios gatvės ir turgus
Turgaus aikštė keturkampė, tai aiškus Valakų reformos matininkų padarinys. Ji užima tik dabartinio skverelio plotą priešais savivaldybę. Ji – tuometinių Šiaulių miesto “komercinis centras”. Joje vykdavo gyventojų susirinkimai, ne tik turgūs. Visas Šiaulių visuomeninis gyvenimas šurmuliavo čia. Beje, pietvakariniame aikštės kampe, dabartinių Projektavimo rūmų vietoje matosi kažkoks pastatas, išskirtas kartografo. Atrodo, tai – seniausias miesto pašto stoties pažymėjimas.
Istoriniuose aprašuose išliko anuometiniai miesto gatvių pavadinimai. 1649 ir 1650 sąrašuose minimos šešios gatvės ir pora skersgatvių, kurių pavadinimai praktiškai nekito iki XVIII a. paskutinio trečdalio. Tai – Vilniaus, Rūdės, Dvaro, Joniškio, Žemaičių, Kurtuvėnų gatvės ir Žemaičių ir Kurtuvėnų skersgatviai. Pabandykime juos atpažinti plane.
Įdomu, ir kiek neįprasta, kad visa dabartinės aikštės teritorija, tarp politechnikumo ir teatro, tarp Tilžės ir Varpo gatvių, buvo užstatyta miestiečių namais. Dabartinės plynės vietoje gimė ir gyveno medinis vienaaukštis Šiaulių senamiestis, jau kelis kartus nušluotas gaisrų (1589, 1679) ir vėl atstatytas. Čia matyti dvi lygiagrečios gatvės. Pirmoji – dabartinės Aušros alėjos pradžia, plane ribojama Varpo ir Vasario 16-osios gatvių, užbrėžusi tuometinės turgaus aikštės šiaurinę ribą, išlikusią ir dabar. Anuometinis jos pavadinimas – Dvaro gatvė. Taip inventoriuose buvo vadinama gatvė, “vedusi iš miesto centro link Dvaro”. Beje, jos gale jau galėjo puikuotis XVI amžiaus dokumentuose minimas „Sudkovski dvoriec“ – teismo rūmai, tradicinė miesto valdžios buveinė – dabartinis Savivaldybės pastatas.
Antroji – Joniškio gatvė, lygiagretė, gulėjusi tarp dabartinių Aušros alėjos ir Vilniaus gatvių. Kaip matome, ji buvo turgaus aikštės pietinės ribos tąsa, prasidėjusi šalia dabartinio „SWEDBANK“ pastato ir tęsusis ne toliau šių dienų Varpo gatvės. Žinomas šios gatvės likimas: ji buvo sunaikinta XVIII amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, A. Tyzenhauzo laikais, plečiant Didždvario teritoriją, bei vykdant klasicistinį miesto centro perplanavimą.
Plane matyti dabartinė Trakų gatvė, formavusi pietinę turgavietės ribą. Ji tęsėsi pakalne žemyn iki Rūdės upeliuko. Tikėtina, kad tuomet ji vadinosi Rūdavos gatve. Tą prielaidą lyg ir patvirtintų panašus pocesijų ir sklypų skaičius, kaip ir Vilniaus gatvėje, minimas XVII pabaigos inventoriuose. Įdomu pažymėti, kad šiuo (Rūdės, Rūdavos, Rūdavkos) pavadinimu vėliau įvairiais laikais vadinosi dar trys gatvės, pora skersgatvių.
Plane gerai matyti, kad tuometinė Vilniaus gatvė ėjo ten pat kur ir dabartinė. Nors 1649 metų inventorius ją mini kaip Didžiąją Šeduvos gatvę, tačiau vėlesniuose inventoriuose sutinkamas Vilniaus gatvės pavadinimas irgi žymėjo tą pačią gatvę, tiksliau jos atkarpą. Pocesijų skaičius sufleruoja, kad Vilniaus gatvė tęsėsi tik iki skersinės Kurtuvėnų gatvės, o jos tąsa turėjo kitą pavadinimą. Tikėtina, kad šios gatvės tęsinys link pajūrio vadinosi Žemaičių gatve. Šiais dviem pavadinimais gatvė galėjo vadintis saksų topografų laikais.
Įdomu, kad 1774 metais, išardžius šios gatvės akmens grindinį ir apstačius tipiniais mūriniais namais, ji savo vardą keitė bene šešis kartus. Tik apie 1924-uosius ji vėl bus pavadinta Vilniaus gatve, lenkų užgrobtai sostinei paminėti.
Liko Kurtuvėnų gatvė. Jei tikėti planu ir pavadinimu, ji daugmaž sutapo su dabartinės Tilžės gatvės vieta. Ši gatvė visiems laikams nunyko A.Tyzenhauzo reformų metu, o būsimos Tilžės gatvės vietoje išvydome naują, kiek pakoreguotą.
Keliai iš miesto
Iš Kurtuvėnų gatvės išsišakojo du keliai. Kairysis – didysis kelias į Kražius (dabartinė Žaliūkių gatvė ir jos tęsinys “Nuklono” pusėn), dešinysis – senasis Kelmės pašto kelias (miesto teritorijoje nunykusi Verduliukų gatvelė). Kurtuvėnų gatvė, tiksliau jos šiaurinė tąsa, ėjusi pro bažnyčią pakalnėn, mums užmina dvi įdomias minkles.
Kas tas raudonas stačiakampis pakalnėje, tarsi privertęs kelią suktelėti dešinėn, ežero linkui? XIX amžiaus dokumentai ir planai čia mini “Sakalnyčią” – senovinį dvarelį, kurio vieta sutampa su senosios Šiaulių karališkosios ekonomijos dvarvietės (maždvario) aprašu. Spėjama, kad iš čia XVI a. persikraustė Šiaulių karališkojo dvaro administracija, įkūrusi Didždvarį ant kalno. Kita minklė – tiltas per ežerą keliui į Dirsėnus. Kai kurie miestiečiai žino kulgrindą, prasidėjusią šalia meteorologinės stoties ir jos galą kitame krante. Gal tai to paties prieš tris šimtus metų nuskendusio tilto liekanos?
Du traktai. Senasis (Juodasis) traktas, pagimdęs Vilniaus gatvę, iš Šiaulių vedęs link Šeduvos ar į pajūrį, plane išliko nepakitęs pastaruosius tris šimtmečius. Atkreiptinas dėmesys į plane matomą atsišakojimą – dabartinę Žemaitės gatvę, tuometinį Rygos pašto kelią, kurio nagrinėjimui ir buvo sutelktas mūsų plano kūrėjų dėmesys. Tai – svarbi strateginė arterija Šiaurės Lietuvoje, jungusi Livoniją, Kuršą su Lietuvos ir Lenkijos valstybe. Šis senkelis – tai senasis Rygos traktas, XIX amžiaus viduryje tapęs vietinio pobūdžio vieškeliu, ir šiandien tebeveda pro Kryžių kalną, Meškuičius…
Labai įdomus vieškelis XIX–XX a. minimas kaip Valavičiaus gatvikė, šventoriaus kaimynystėje vedusi pakalnėn „Sakalnyčios“ link bei tilto link. Neabejotina, kad istoriniuose dokumentuose turėjo likti užuominų ir apie tą tiltą, stovėjusį ant Talšos ežero. Įdomu, kad LR Mokslų Akademijos bibliotekoje išlikusiuose XVII m. miesto inventoriaus sąrašuose yra minimas šis tiltas, nors didesnei tyrinėtojų daliai turbūt nebuvo lemta jo pastebėti ir patyrinėti.
Didždvaris
Kas tie trys raudoni pailgi taškiukai, gulintys tarp miesto ir senojo Rygos pašto kelio? Tai – Didždvaris, tikriau jo mūro pastatai. Pagal situaciją, toji namų porelė ant kalno – tai dabartiniai Šiaulių Universiteto III rūmai (Aušros al. 50) ir buvusio laikraščio “Šiaulių naujienos” (Aušros al. 48) redakcijos pastatas, po daugybės perstatymų ir rekonstrukcijų neatpažįstamai pakitę, bet išlikę iki šiol. Tradicija juos priskyrė A. Tyzenhauzo epochai, o planas aiškiai rodo – jie ankstesni. Trečiojo pastato išliko vien pamatai ir žmonių pasakojimai apie ten glūdinčias Šiaulių požemių paslaptis. Atrodo, kad vėlesni A. Tyzenhauzo pertvarkymai daugiausia lietė senųjų Didždvario pastatų įjungimą į naują klasicistinį planą bei ūkinės teritorijos išplėtimą dabartinės Vilniaus gatvės linkui.
xxx
Senasis saksų kariuomenės topografų braižytas Šiaulių planas, leidžia istorijos tyrinėtojams atrasti daug naujo ir įdomaus ne tik mūsų miesto senovėje.Tai jo pagalba vokiečių mokslininkas F. Beninghofenas argumentavo Saulės mūšio vietą Jauniūnuose. Dauguma mūsų istorikų jam pritarė.
