Naujausios
Šiandien netikėtai paskambino Algimantas Baltakis. Po ilgokos pertraukos. Išėjus mano esė, pokalbių, atklastų knygai apie jį, poetas gerokai supyko. Visų pirma, dėl „Velnio tilto“. Buvo įsitikinęs, kad ne visai taip supratau jo anuometines intencijas, be to, anot jo, ir dabar poemos pirmąjį skyrių galima būtų perleisti be pataisymų ir komentarų.
– Prieš mirtį noriu susitaikyt, – nors balsas buvo toks, kaip visada – ir jaunatviškas, ir lyg optimistiškas, – pokalbio pradžia nuskambėjo nejaukiai. – Jau ir nebematau, ir žinau, kad nedaug liko, reikia pasikalbėt...
Algimantas bandė pakartoti, apie ką buvom kalbėję prieš trejetą metų. Tuomet jis buvo žadėjęs surašyti ant popieriaus tai, kas labiausiai nepatiko knygoje „Algimantas Baltakis: gyvenimas – meno kūrinys“. Priminiau tą pažadą, bet jis pasakė, jog raštu tokių pastabų neturįs. O dabar tai padaryti jau per vėlu. Esąs beveik aklas. Greitakalbe bandė pasakyti, dėl ko labiausiai skauda širdį. Vėl minėjo „Velnio tiltą“, supeikdamas manąjį vertinimą, situaciją dėl partinio bilieto, kuri buvusi ne visai tokia, na ir kai kuriuos Nidoje užrašytus puslapius, – tai, kas pasakyta atvirumo valandėlę, nebūtinai tinka monografijai. Kad pastarieji buvo atsiųsti suderinimui, kaip ir neprisiminė.
– Jei kada nors leisi knygą antrą kartą, nepamiršk, ką sakiau. O aš iš dangaus palaiminsiu, – sakė Algimantas, dar sykį primindamas ir spaustuvės broką – knygos puslapiai taip suklijuoti, kad, ją baigiant skaityti, išsiskleidžia.
Netikėtai pagyrė knygoje esantį pokalbį su Sigita Marija, dėl kurio prieš trejetą metų taipogi buvo gerokai užpykęs. Gal kad bičiuliai įtikino, jog tai labai tikri knygos puslapiai, o gal pats persigalvojo. „Tačiau vis dėlto jos žodžiai gerokai ant ribos“, – nepiktai užbaigė.
Paskui prisiminė savo jubiliejinį vakarą Rašytojų sąjungos klube, kuriame tiek daug žmonių kažin ar yra buvę. Net koridoriuje laisvos vietos pritrūko. Pasiguodė, kad išvakarėse mirė kompozitorius Algimantas Bražinskas, bene daugiausia dainų parašęs jo žodžiais. Buvo pažadėjęs ne tik ateiti, bet ir pagroti bei padainuoti keletą populiariausių. Algimantas Raudonikis vėliau minėjo, kad laiku kolega numirė, nes netrukus prasidėjo karantinas, kurio metu ir garbingiausio žmogaus nebebuvo galima garbingai palaidoti. A. Baltakis paminėjo, kad jo kūrybos vakaras buvo paskutinis prieš paskelbiant tą nelemtąjį karantiną.
O paskui paskaitė eilėraštį, parašytą jau po paskutinės knygos išėjimo. Tai – eilutės apie atsisveikinimą su šiuo pasauliu. „Gal atsiminsi?“ – klausė prieš jį padeklamuodamas. Šiurpas ėjo per nugarą, klausantis tų eilučių, o Algimanto balsas telefono ragelyje buvo lyg ir toks pat, kaip visada – baltakiškas.
Dar paklausė, ar neturiu jo naujosios knygos. Pažadėjo atsiųsti, nors paštą pasiekti ne tik jam, bet ir Sigitai jau ne taip paprasta – šalia buvusį uždarė.
P. S.
Ne, tai buvo ne paskutinis skambutis. Bendravome telefonu ir pandemijos laikotarpiu. Ilgiausiai – 2021 m. lapkričio 24 d., rengiant būsimam almanacho numeriui publikaciją „Trys eilėraščiai ir klasiko žodis „Varpams“.
A. Baltakis visada buvo ištikimiausias „Varpų“ vakarų Lietuvos rašytojų sąjungos klube dalyvis, iki 2017-ųjų nepraleidęs nė vieno vakaro. Be to, bent kelis kartus viešėjo Šiauliuose vykusiose almanachui skirtose iškilmėse. Bendraudami su poetu, visų pirma kalbėjome apie poeziją, knygas, kolegas, kurie ir sulaukus 90-ties, neišleidžia iš rankų plunksnos, pavyzdžiui, Ramutė Skučaitė, savo jubiliejui išleidusi net tris naujas knygas.
– Apie du dalykus – sveikatą ir politiką vengiu kalbėti, – sakė vis tokiu pat jaunatvišku balsu, kaip visuomet. – Visa laimė, kad liežuvis neturi kaulo, – pajuokavo.
Vis dėlto sveikatos problemų aplenkti nepavyko. Trumpai pasiguodė, kad tenka judėti vaikštynės pagalba, ypač rankos dėl to kenčia. O liūdniausia, kad nebegali skaityti. Ir iš namų kaip ir nebėra kaip atsidurti lauke – vis dėlto antrasis aukštas, lifto nėra. Tik ką pasiskiepijo trečiąjį kartą. Gerai, kad nors namuose, nebereikėjo, kaip dėl antrojo skiepo, vykti poliklinikon.
Vėl prisiminė 90-mečiui skirtą vakarą Rašytojų klube. Pasirodo, toks vakaras buvęs paskutinis prieš pandemijos suvaržymus. Norintys patekti salėn, netilpo, antrą tiek klausėsi už durų.
Poetas padeklamavo tris eilėraščius iš 2020 m. Rašytojų sąjungos leidyklos išleistos knygos „Skrynelė dvigubu dugnu“. Atsiprašė, kad naujų eilių jau neturi ir nebeturės, pasiūlė „Varpų“ skaitytojams perspausdinti „Vėjo diktantą“, „Lapkričio bliuzą“ ir „Nuo paukščių čiulbesio bundu...“. Kadangi redaktorei Silvijai poeto mūza Sigita Marija buvo prasitarusi, jog vieną kitą kūrinėlį Algimantas vis dėlto padiktuoja, teko klausti, ar tai tiesa.
– Ne, netiesa. Jei ir paprašau, Sigita sako, jog ir taip daug prirašiau... – lyg ir rimtai, o gal juokais atsakė poetas.
Ar tikrai taip ir yra, sunku pasakyti. Tiesa, prisipažino, jog keletą naujų eilėraščių padiktavęs „Poezijos pavasario“ knygos rengėjui, dar – „Krantų“ žurnalui. Daugiau nenorįs kažką panašaus daryti. Matyt, todėl, kad geriausi eilėraščiai jau parašyti.
2002 m. literatūrinės „Varpų“ premijos laureatas A. Baltakis pasidžiaugė, kad almanachas sulaukė 80-mečio, kad net 63 iškilūs kūrėjai pagerbti literatūrine premija.
– „Varpai“ manęs niekada nenuvylė... – pakartojo poetas jau kažkada „Varpų“ vakare pasakytus žodžius.
O mūsų niekada nenuvylė buvimas šalia.
*
Vasario 15-ąją kalbėjome paskutinį kartą. Žinojau, kad situacija dar prastesnė, tačiau poetas ir paskutinę savo gimimo dieną stengėsi išlikti optimistu.
O vakar atėjo liūdnoji žinia: nebėra Algimanto Baltakio. Šį rytą per radiją skamba populiarioji „Antilopė“, ir ašaros nesulaikomai byra iš akių.
2022 m. kovo 14 d.