Naujausios
Šiaulių „Laiptų„galerijoje tapytojo Sigito Prancuičio parodos „77” iškilmingo atidarymo metu šiauliečiai buvo pakviesti į popietę dar pabendrauti su autoriumi, uždarant parodą. Vyko galerijos lankytojų dialogas su Šiaulių tapybos klasiku Sigitu Prancuičiu..
Formatas buvo pakartotas ir su Ernestu Žvaigždinu...
2024 metų balandžio 14 dieną būrelis šiauliečių susirinko „Laiptų“ galerijoje dar kartą apžiūrėti tapytojo Ernesto Žvaigždino drobes, dar kartą pajustį skleidžiamą spalvos suformuotą jėgą aplinkai bei žiūrovui ir kartu su autoriumi uždaryti parodą diskutuojant, atviraujant bei mintimis ir vidiniais išgyvenimais papildant klaipėdiečio kūrybą eksponuojamoje parodoje „Vizitas iš Mažosios Lietuvos“.
Dažnam kūrėjui sunku kalbėti apie save. Tad Ernestas į parodos atidarymą atvyko kartu su tapytoju monumentalistu Juozu Vosylium, kuris draugo kūrybą pristatė, kaip elektra perpildytą – švarią, skaidrią, daugiasluoksnę ir faktūruotą.
Tą faktūros suteiktą papildą drobei akcentavo ir kitas Ernesto draugas, atvykęs į parodos aptarimą, uždarant parodą. Tai – filosofas, buriuotojas Arvydas Piepalius. Jis atkreipė dėmesį į pasirinktą parodos uždarymui datą – balandžio 14-tąją. Tai diena, kuomet nuskendo Titanikas, kuomet jūra pasiglemžė ištaigingiausią laivą. Tai jūros veržlumą, jėgą ir paslaptį simbolizuojanti diena. Būtent tokią žinią neša ir tapytojo Ernesto Žvaigždino darbai, kuriuose jaučiamas pamario kraštas – Mažoji Lietuva; kuriuose pulsuoja jūra, nors nevaizduojami vandens platybių horizontai; kuriuose daug išskirtinių Klaipėdos urbanistinės erdvės motyvų, komponuotų su moters figūra; kuriuose architektūriniai miesto fragmentai sujungti su moters įvaizdžiu. Autorius savo būtį, žengiant gyvenimo keliu, apibendrina taip – DIRBTUVĖ – BAŽNYČIA, MOLBERTAS – ALTORIUS, TAPYBA – IŠPAŽINTIS.
Kiekvieno jausena, gilinantis į tapytojo darbus, formuojasi skirtinga. Pagal A. Piepalių – tai priklauso nuo žvilgsnio – pažįstamo, žiūrovo, sociologo, psichologo... Mano mestas žvilgsnis buvo susijęs su tekstilinėmis raiškomis: E. Žvaigždino pasirinktas tapybos stilius tarsi skleidėsi batikos daugiasluoksniškumu; tarsi ant šilko kilo toniniai raudonos spalvos „laipteliai“ stogais; kompozicijose atsivėrė tarsi aplikacijos ir/ar inchrustacijos technikų taikymas, apjungiant vaizduojamus elementus. Tačiau nevaldoma, bet įtraukianti ekspresija kiekviename darbe rodė autoriaus savitumą, gilumą ir minties sklaidą dažais.
Draugai nuo šešiolikos metų Ernestas ir Arvydas prisiminė ir bendrystėje pragyventus metus, bendras svajones. Pasirinkimų paieškos, klaipėdietiškas vaizdas, moteris-paukštis, meninė raiška, siekis laisvės, likimo lemtis – kūryba – tapyba – tapytojas.
Siekis laisvės, panyrant į kūrybą, buvo daugelio to meto ilgaplaukių, džinsuotų, originalių jaunuolių – hipių – pasirinktas gyvenimo kelias. Taip teigė du draugai iš Klaipėdos.
„Jis buvo hipis...“ – šiais žodžiais Raimondo Urbono (1963–1999) foto parodą „Gyvenimas po stalu“ kovo 22-ąją atidarė parodos kuratorė, menotyrininkė Danguolė Ruškienė. Kartu su fotomenininku Remigijumi Treigiu jie prisiminė laisvo žmogaus paieškas ir atradimus kūryboje, keliaujant su fotoaparatu. Prisiminė ir tai, kad fotomenininkas didelį dėmesį skyrė jūrai ir Mažajai Lietuvai, šviesos blyksniui ir šešėliui. Jį jūra pasiėmė ir uragano Anatolijus metu...
Abu menininkai Ernestas Žvaigždinas ir Raimondas Urbonas buvo artimi pasirinkimais ir laisvės siekiais. Jie buvo ne tik hipiai, bet ir draugai. Abiejų menininkų ekspozicijos šiaulietiškose parodų erdvėse sulaukė didelio dėmesio.
Lauksime retrospektyvinės Ernesto Žvaigždino parodos Šiauliuose kitais metais: autoriui patiko šiltas priėmimas „Laiptuose“ ir jis pažadėjo sugrįžti.
Lauksime monografijos apie Raimondo Urbono meninės fotografijos kelią, kurį tyrinėja ir sudeda į knygą menotyrininkė Danguolė Ruškienė.
