Naujausios
Iškilūs krašto žmonės
– Praeitoje mūsų pokalbio dalyje šmaikštavome, kad Pakruojo rajonas stiprus kaip vietos alus ir tvirtas kaip dolomitas, todėl rajoną nelabai veikė permainos. Ir visgi 1988-ieji atnešė į Pakruojį Sąjūdžio idėjas. Tais metais mes Šiauliuose ir susitikome – kaip žiemgaliai ir bendraminčiai.
– Taip, Vladai, Sąjūdis neaplenkė Pakruojo rajono.Aktyviai reiškėsi Linkuvos lietuvių kalbos mokytoja Stasė Lovčikaitė (1929–2013) ir jos vadovaujamas folklorinis ansamblis „Linkuva“, iš Vilniaus į Pakruojį sugrįžęs gyventi violončelininkas, pedagogas, etnografas Kazimieras Kalibatas (1938–2015) visas savo jėgas skyręs folkloro judėjimui ir inicijavęs rajone folklorinį ansamblį „Žiemgala“, kitus folklorinius ansamblius ir etnografinių ansamblių šventę „Žiemgala“.
Ypač didelio pakilimo susilaukė 1988 m. lapkričio 12 d. Pakruojo 400 metų jubiliejiniame skverelyje, dalyvaujant iš kitų Lietuvos vietovių atvykusiems kraštiečiams, pirmąkart iškelta pašventinta tautinė vėliava. Prieš tai tautinė vėliava buvo iškelta Linkuvoje, minint vietos gimnazijos įkūrimo 70-metį. Tų pačių metų lapkričio 12 d. Pakruojo dvaro rūmuose įvyko steigiamo Kraštiečių klubo organizuotas vakaras „Man Lietuva prasidėjo prie Kruojos…“
– Minėjote garbiąją mokytoją Stasę Lovčikaitę, kuri man – labai svarbus ir brangus žmogus. Susitikę su Jumis dažnai prisimename Atgimimą Pakruojyje ir visada Jus minite iškilius to krašto žmones. Kas jie?
– Gyvendamas ir dirbdamas Pakruojyje atradau Žiemgalą, susipažinau su mokytojo ir kraštotyrininko iš Žeimelio Juozo Šliavo (1930–1979) veikla ir Žiemgalos tyrinėjimais. Jis pirmasis įvedė Lietuvos Žiemgalės termino pavadinimą, tyrinėjo žiemgalių praeitį, istoriją, kalbą. 1966–1979 m. parašė 20 mašinraščių kraštotyros bei grožinės kūrybos tomų, kurie saugomi Vilniaus universitete, Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Pakruojo krašto muziejuje „Žiemgala“, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. J. Šliavo iniciatyva 1959 m. Žeimelio vidurinėje mokykloje įkurtas „Žiemgalės“ muziejus, kuris buvo pirmasis ir kurį laiką vienintelis muziejus senųjų žiemgalių gyventoje žemėje. 1993 m. muziejus persikėlė į restauruotą Mažąją smuklę, esančią Žeimelio centre. Išleistos J. Šliavo knygos: „Žeimelio apylinkės“ (1985), „Žiemgalos tyrinėjimai. Žeimelis (1) (1993), „Žiemgalių pėdsakais“ (1996), eilėraščių rinkinys „Krantams tolstant“ (1993). 1990 m. Lietuvos kraštotyros draugija išleido Juozo Šliavo raštų dalykinę rodyklę. Šiemet birželio 10 d. sukanka 45-eri nuo šio žymaus mokytojo, kraštotyrininko mirties.
– Prisimenant, tęsiant Juozo Šliavo darbus ir kilo idėja įkurti Pakruojyje „Žiemgalos“ draugiją. „Žiemgalos“ draugijos ištakos Pakruojo rajone?
– Būtent – kilo mintis pratęsti šio žymaus tyrinėtojo ir kraštotyrininko darbus ir veiklą. Būrelis entuziastų ir kraštotyrininkų tęsdami J. Šliavo darbus ir sumanė 1988 metais įkurti kraštiečių klubą.
1988 m. gruodžio mėn. Vilniuje, Rašytojų sąjungos patalpose, įvyko Kraštiečių klubo “Žiemgala” posėdis, kuriam pirmininkavo klubo tarybos pirmininkas kalbininkas Kazimieras Garšva. Šio klubo tarybos pirmininko pavaduotoju buvo išrinktas šių eilučių autorius. Buvo patvirtintos kai kurių tarybos narių visuomeninės pareigos. Klubo metraštininke tapo Marytė Vaitiekūnienė, iždininke – Janina Dirbanauskienė, dailininku – grafikas Romualdas Čarna, atsakingu už spaudą žurnalistas Leonardas Aleksiejūnas. Patvirtinti ir šio klubo sekcijų vadovai: tautosakos ir kultūros – Kazimieras Kalibatas, ekologijos ir gamtosaugos – Lilija Laima Ūkiniekaitė-Lazauskienė, paminklosaugos ir architektūros – Raimundas Arnas Dineika, kalbotyros – Kazimieras Garšva, mokslo populiarinimo – akademikas Bronius Grigelionis, organizacinės – Zuzana Riaubiškienė ir kt. Taip prasidėjo “Žiemgalos” kraštiečių klubo, 1989 m. gruodžio mėn. tapusios draugija istorija ir veikla
„Žiemgalos“ draugijos idėja ir gimė tada, kai prasidėjęs Atgimimo laikotarpis Lietuvoje sąlygojo žmonių atsivėrimą kultūrai, istorijai. Iš kraštiečių klubo rėmų išaugusi draugija sustiprėjo, įsikūrė jos skyriai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Pakruojyje, Linkuvoje, Pasvalyje, Joniškyje. Draugijos prezidentais buvo išrinkti: J. Nekrašius, K. Garšva, K. Kalibatas, R. Jurgaitis, A. Šimkus, S. Tumėnas ir kt.
Prisiminkime savo šaknis
– Kokios platesnės, visuomeniškesnės idėjos jus – žiemgalius – vienijo, kokias tiesas draugija skelbė visuomenei?
– Kvietėme tada ir dabar tą patį – prisiminti savo šaknis. Kas mus vienija? Žemė, kurioje mūsų protėvių ir mūsų pačių šaknys. Kalba, tarmė, kurią išmokstam nuo kūdikio dienų. Krašto istorija, dvasinė kultūra, perduodama iš kartos į kartą. Ta žemė, tas kraštas mums – Žiemgala. Čia nuo amžių gyvena žmonės, kurių gyslomis teka baltų kraujas. Brangus šis kraštas visiems – ir tam, kuris čia pirmąsyk gurkštelėjo gaivaus tėviškės oro, ir tam, kuris likimo valia čia atėjo kaip į savo namus. Dosnus jis kiekvienam, kas čia ieško atgaivos širdžiai, įkvėpimo darbui ir kūrybai, kas čia brandina atgimimo viltį ir tikėjimą doros, gėrio ir grožio šviesos“.
Žiemgalių tarmė ir etninė kultūra savo gijomis nusitęsia į Latviją, kur yra šios baltų genties šaknys, ši kultūra – tai natūralus ryšys su kaimynine šalimi. Tai siejasi ir su „Žiemgalos“ draugijos tikslais – kultūros pagrindu suartinti šia dvi valstybes – Latviją ir Lietuvą bei pažinti žiemgalių etninę kultūrą ir papročius, jų istoriją ir kalbą.
1990 m. birželio mėn. pradžioje Pakruojyje lankėsi Latvijos lietuvių kultūros delegacija, kuri dalyvavo „Žiemgalos“ folklore šventėje. Įvyko „Žiemgalos“ kraštiečių draugijos valdybos narių K. Kalibato ir J. Nekrašiaus susitikimas ir pokalbis Latvijos lietuvių draugijos atstovais J. Rudoku, A. Liepiniu ir kitais. Svečiai papasakojo apie savo draugijos veiklą Latvijoje, supažindino su nuo 1898 metų lapkričio mėnesio draugijos leidžiamu informaciniu leidiniu „Latvijos lietuvis“.
– Prisiminkite aktyviausius Draugijos žiemgalius.
– Vienas aktyviausių Pakruojo rajono „Žiemgalos“ kraštiečių draugijos narių yra dailininkas Romualdas Čarna, kilęs iš Rozalimo apylinkės Simoniškių kaimo. Jis ne kartą svečiavosi Pakruojo rajone. Jo kūrinių pirmosios parodos Pakruojyje surengtos 1985 ir 1987 metais. 1989 metais spalio mėn. Pakruojo rajono centrinės ligoninės poliklinikos salėje surengta jubiliejinė paroda, kurioje buvo eksponuojami brandžiausi grafikos darbai, sukurti įvairiais jo kūrybinio gyvenimo metais. Jis ne tik rengia parodas ir organizuoja plenerus, bet savo darbus dovanojo Pakruojo rajono savivaldybei, centrinei ligoninei ir S. Ušinsko meno galerijai.
Draugijos veikloje aktyviai dalyvavo fotomenininkas Romualdas Kunčius ir tautodailininkas Saulius Šidlauskas. 1990 m. centrinės poliklinikos salėje buvo atidaryta dailininko Vitolio Trušio tapybos ir akvarelės paroda. Ypač nemažai organizuojant „Žiemgalos“ dailininkų plenerus prisidėjo Pakruojo rajono centrinės ligoninės vyriausiasis gydytojas Rimas Armonas. „Žiemgalos“ draugija prisidėjo 1990 m. spalio mėn. organizuojant Pakruojyje menininko Stasio Ušinsko scenografijos parodą, prie namo Pakruojyje, kur prabėgo S. Ušinsko vaikystė atidengiant kauniečio S. Žirgulio sukurtą memorialinę lentą, įrengiant prof. S. Ušinsko memorialinį kambarį, surengiant jam skirtą ekslibrisų parodą-konkursą „Ex libris. S. Ušinskas in memoriam“, išleidžiant leidinį „Žiemgala“, skirtą dailininkui S. Ušinskui.
Pakruojo rajone buvo organizuojami tradiciniai „Žiemgalos“ draugijos dailininkų plenerai, folkloro festivaliai, vasaros tautinės kultūros stovyklos. Surengtos tautodailės ekspozicijos Pakruojo merijoje ir „Žiemgalos“ dailininkų tapybos bei grafikos parodos centrinėje ligoninėje, kultūros namuose. Folkloriniai ansambliai „Linkava“ (vadovė S. Lovčikaitė), „Kruoja“ D. Lindienė, R. Grunskienė), „Verdenė“ (K. Kalibatas) ir „Žiemgala“ (vad. E. Genienė) ir kiti dalyvavo nuo 1989 m. rajone organizuojamoje folkloro šventėje „Žiemgala“.
1990 m. spalio 5 d. „Žiemgalos“ draugija, padedant laikraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiam redaktoriui Vladui Verteliui, išleido pirmąjį krašto etninės kultūros, literatūros ir meno laikraštį „Žiemgala“ (steigėjas ir leidėjas Pakruojo rajono kraštiečių draugija „Žiemgala“, vyr. red. J. Nekrašius). Šis laikraštis buvo išspausdintas Šiauliuose, „Titnago“ spaustuvėje. „Žiemgalos“ laikraštis Pakruojyje ėjo nuo 1990 iki 1995 metų (redaktoriai J. Nekrašius, K. Kalibatas). Nuo 1995 m. šis laikraštis buvo leidžiamas Kaune (nuo 1995 m. vyr. redaktorius V. Didžpetris).
1990–1993 metais buvo išleisti „Žiemgalos“ kalendoriai (sudarytojai G. Juodytė ir J. Nekrašius), kuriuos rinko ir maketavo UAB „Šiaulių krašto“ redakcija. Joje buvo pateikti įžymių krašto žmonių, rašytojų, poetų, dailininkų, mokslininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų sukaktys, atlaidų Pakruojo rajone dienos, bažnyčios pristatyta Pakruojo rajono „Žiemgalos“ draugija, pateikta jos vizitinė kortelė. 1996 m. draugijos visuotiniame susirinkime patvirtinta „Žiemgalos“ draugijos emblema, vėliava. Kauniečio dailininko A. Lapienio sukurta emblema – kryžiaus smeigtuko motyvas. Draugijos vėliava – žaliame fone, balta emblema, vėliavos apvadai ir kutai aukso spalvos.
„Žiemgalos“ draugija neatsiejama nuo jos aktyvo, buvusių ir esamų jos narių. Tai dailininkai Romualdas Čarna, Vitolis Trušys, Adolis Jonas Krištopaitis, Margarita Jasilionytė, istorikas Robertas Jurgaitis, muzikas ir etnokultūros puoselėtojas Kazimieras Kalibatas, kalbininkai Kazimieras Garšva, Stasys Tumėnas, žurnalistas Vladas Vertelis, kraštotyrininkė ir bibliotekininkė Genutė Juodytė, kultūros ir visuomenės veikėjas Alfredas Šimkus ir kiti. Apie jų veiklą ir indėlį į „Žiemgalos“ draugijos veiklą pasakoju savo knygoje „Lietuvos Žiemgalos žmonės“. Norėčiau šią knygą pristatyti šių metų pabaigoje Pakruojyje, žinoma, jeigu pavyks rasti rėmėjų šiai knygai išleisti.
Fenomenalus reiškinys
– „Šiaulių krašte“ ne kartą rašyta apie Pakruojo krašto žiemgališką savastį, Draugijos veiklą, kuri ir suformavo lyg fenomenalų reiškinį, nes žiemgališka žinia plito plačiai ir staiga sustojo, priblėso. Susidaro įspūdis, kad tik Jums, Jonai, svarbu, kad Draugija vėl atgimtų?
– „Žiemgalos“ draugijos fenomenas, jos veikla atskleidė Šiaurės Lietuvos ir, aišku, Pakruojo rajono savitumą ir išskirtinumą. 1989 m. gruodžio mėnesį ši draugija įkurta Pakruojyje, vėliau apėmė Akmenės, Joniškio, Pasvalio rajonus, Šiaulių, Panevėžio, Kauno, Vilniaus miestus, kur buvo įsikūrę šios draugijos skyriai ar veikė jai prijaučiantis aktyvas. 2016 m. vienam iš paskutiniųjų draugijos prezidentų Stasiui Tumėnui atsistatydinus iš šių pareigų Pakruojyje nebuvo pasistengta šios draugijos veiklą pratęsti. Ta prislopino šios draugijos veiklą Pakruojyje, nors kituose „Žiemgalos“ draugijos skyriuose ši veikla toliau buvo plėtojama. Ypač Joniškyje, Kaune ir Vilniuje, iš dalies ši veikla buvo tęsiama Linkuvoje ir Pasvalyje.
Jau keletą metų visais įmanomais būdais bandau išjudinti pakruojiečius, kad jie atgaivintų ir atkurtų „Žiemgalos“ draugiją. Ne kartą apie tai rašiau spaudoje, kalbėjausi susitikimuose su buvusiais šios draugijos nariais. Daugelis jų pritaria ir norėtų tęsti „Žiemgalos“ draugijos veiklą Pakruojyje. Dabar viskas priklauso nuo vietos žmonių, Pakruojo valdžios, kultūros ir kitų institucijų.
– Juolab, kad šiemet sukaks 35 metai, nuo „Žiemgalos“ draugijos įkūrimo Pakruojyje.
– Būtent. Yra sukaupta patirtis, archyvai, galima būtų organizuoti edukacijas, Žiemgalos akademiją, protų mūšius jaunimui ir kita. Reikia pasimokyti iš „Žiemgalos“ draugijos Joniškio skyriaus, Žemaičių draugijos, kurie sėkmingai dirba, jų veikla kelia pasigerėjimo.
Prisimenu kompozitoriaus kraštiečio Juliaus Juzeliūno (1916–2001) žodžius: Nuo gimtojo krašto, gimtųjų namų prasideda Tėvynės meilė. Jeigu mes mokėsime mylėti savo kraštą, mokėsime mylėti ir Tėvynę Lietuvą.
