(detali)

Orai Šiauliuose

howit/24408/1/1/3/?typkodu=img&keywords=" border='0' alt='' />

Konkursai

Mo­ni­ka KAZ­LAUS­KIE­NĖ, gy­dy­to­ja
Gamink ir balsuok
Mo­ni­ka KAZ­LAUS­KIE­NĖ, gy­dy­to­ja
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Nuorodos

Pakruojo kraštas
Farming simulator 2017 mods
Farming Simulator 2017
FS17 mods
Farming simulator 2017 mods
Farming simulator 17 mods
ETS2 mods
Celebrity net worth
ATS mods
ETS 2 Mods
Swrafi sesxebi - Isesxe.com
LaenudON.ee
Farming Simulator 17 Mods
SEO PASLAUGOS
Farming Simulator 2017 Mods
FS 17 mods
Farming Simulator 17 mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming Simulator 2015 Mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming simulator 2017 mods
Top Amazon Marketplaces
Universalus Meistras
www.krantas.lt
nmc.lt
Altagis.lt
Plastikiniai ir mediniai langai
Atolankos

„Man gyvenime svarbiausia būti Žmogumi“

2017 m. vasario 24 d.
Vytautas KIRKUTIS

Va­sa­rio 6 die­ną ei­da­mas 96-uo­sius me­tus sa­vo na­muo­se Vil­niu­je, Švy­tu­rio gat­vė­je, ar­ti­mų­jų ap­sup­ty­je mi­rė poe­tas, ver­tė­jas, re­dak­to­rius, žur­na­lis­tas, Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­tis Va­cys Rei­me­ris. Be­veik pen­kias­de­šim­ties kny­gų au­to­rius, sep­ty­nias­de­šimt me­tų – Ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rys. Dvi­de­šimt me­tų dir­bo „Li­te­ra­tū­ros ir me­no“ vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi, pen­ke­tą me­tų stu­di­ja­vo Mask­vos M. Gor­kio li­te­ra­tū­ros ins­ti­tu­te. 1969–1986 me­tais bu­vo „Gim­to­jo kraš­to“ vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi. 1968 me­tais poe­tas ap­do­va­no­tas tarp­tau­ti­ne Dž. Ne­ru pre­mi­ja už ei­lė­raš­čių rin­ki­nį „Prie Bal­to­jo Ta­džo“.

Vie­ni­šo smui­ko me­lo­di­ja

Šių me­tų pra­džio­je pa­kal­bi­no­me Kur­šė­nuo­se gi­mu­sį vy­riau­sią Lie­tu­vos poe­tą Va­cį Rei­me­rį apie vai­kys­tę ir jau­nys­tę, apie tai, kas jo gy­ve­ni­me bu­vo svar­biau­sia, reikš­min­giau­sia, ko­kie įvy­kiai įsi­mi­nė la­biau­siai. Poe­tas bu­vo žva­lus, ener­gin­gas, mie­lai pa­sa­ko­jo apie sa­ve ir sa­vo šei­mą. Tuo­met net min­ties še­šė­lio ne­bu­vo, kad šis po­kal­bis taps pa­sku­ti­nis ir pa­šne­ko­vo žo­džiai įgaus kiek ki­to­kias pra­smes.

Sau­sio 4-ąją ga­vau pa­sku­ti­nį laiš­ką iš Va­cio Rei­me­rio. Dar vis ap­ta­ri­nė­jo­me, ko­kio­mis nuo­trau­ko­mis, pie­ši­niais ge­riau iliust­ruo­ti šį po­kal­bį. O va­sa­rio 9 die­ną Ra­šy­to­jų są­jun­go­je Vil­niu­je Va­cio Rei­me­rio žmo­na Da­nu­tė, trys sū­nūs, pul­ke­lis jį pa­ži­no­ju­sių ly­dė­jo­me poe­tą am­ži­ny­bėn į An­ta­kal­nio me­ni­nin­kų kal­ne­lį. At­sis­vei­ki­nant ne vie­nas sa­kė: bend­ra­vi­mas su Va­ciu bu­vo švie­sus. Poe­tas vi­sa­da bū­da­vo aris­tok­ra­tiš­kai in­te­li­gen­tiš­kas.

An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se, pro­ce­si­jai ar­tė­jant prie ka­po duo­bės, pa­si­gir­do smui­ko gar­sas. Už pa­mink­lų, to­liau nuo ta­ko, sto­vė­jo se­ny­vas žmo­gus ir čir­pi­no smui­ke­liu. Jis bu­vo pa­na­šus į am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vu­sį poe­tą. Iš to­lo ma­tė­si ži­li plau­kai, pa­na­ši fi­gū­ra, iš vi­daus skli­do la­biau jau­čia­ma, o ne ma­to­ma skaid­ri švie­sa. Pap­ras­tos me­lo­di­jos, vie­ni­šas vir­pan­tis gar­sas, pa­na­šus į rau­dą. Man at­ro­dė, kad pa­ts am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vęs poe­tas šia ne­gud­ria mu­zi­ka kal­ba­si su mu­mis. Tar­si jis pa­ts griež­tų iš vai­kys­tės at­si­neš­tu smui­ku.

Daug mes tuo­met, pa­sku­ti­nia­me po­kal­by­je, pri­kal­bė­jo­me. „Ato­lan­ko­se“ pa­tei­kiu su­trum­pin­tą po­kal­bio va­rian­tą. Poe­tas su tuo su­ti­ko, kad vis­ko ir ne­su­tal­pin­si­me. O pra­si­dė­jo mū­sų po­kal­bis apie tą vai­kys­tės smui­ke­lį...

Vai­kys­tė – tai Kur­šė­nai

– Vai­kys­tė ir jau­nys­tė li­ko ten, Kur­šė­nuo­se, prie že­mai­tiš­kos Ven­tos, su meš­ke­re, su tė­vo pa­da­ry­ta gi­ta­ra, su smui­ke­liu, pir­mai­siais pie­ši­niais ir, aiš­ku, ei­lė­raš­čiais. Vi­sa­da, kur beei­tu­mėm, už ran­kos ve­da­mės ir sa­vo vai­kys­tę. Kas iš jos ryš­kiau­siai įsiminė?

– Į klau­si­mą, kaip pri­si­me­nu vai­kys­tę, – vie­na­reikš­miš­kai, kad ir vie­nu žo­džiu ga­liu at­sa­ky­ti: tai – Kur­šė­nai... Taip, ši­ta­me žo­dy­je tel­pa vis­kas, kas bu­vo vai­kys­tė. Kur­šė­nai man bu­vo ma­no did­mies­tis ir sos­ti­nė – pir­miau­siai, ži­no­ma, ma­no kie­mas, ja­me iš­ki­lęs na­mas ir ja­me su ma­ni­mi esan­tys bran­gūs žmo­nės – my­li­ma mo­ti­na, nuo­lat dūz­gi­nan­ti „Sin­ger“ siu­vi­mo ma­ši­ną, tė­vas, ta­šan­tis klum­pes, jau­nes­ni už ma­ne – bro­lis ir se­su­tė. O už kie­mo tvo­ros – kai­my­nų pie­vos su be­si­ga­nan­čiom kar­vėm ar svy­ruo­jan­čių ja­vų lau­ku, o svar­biau­sia – su ta­ke­liu į ne­to­lie­se si­dab­ri­ne va­ga švyt­ruo­jan­čią Ven­tą. Ak, kiek daug ma­no žvilgs­nių, min­čių, iš­gy­ve­ni­mų nu­bė­go ja to­lyn, į ta­da dar ne­ži­no­mą – kaž­kur...

Bū­ti­nai tu­riu pa­mi­nė­ti dar vie­ną su gim­tuo­ju kie­mu su­si­ju­sį da­ly­ką: jo kai­mynys­tė­je bu­vo kal­vio Os­val­do na­mas ir svar­biau­sia – kal­vė, ku­rio­je ta­da da­rė­si nuo­sta­būs da­ly­kai. Tai di­de­liu karš­čiu žė­ruo­jan­tis žaizd­ras, tai plie­ni­nių kū­jų trenks­mas į gel­to­nai įkai­tu­sią ge­le­žį, į vi­sas pu­ses žy­ran­čios vi­ri­na­mo me­ta­lo ki­birkš­tys. Ta kal­vė, kaip vė­liau pa­ty­riau, bu­vo įdo­mi kai­my­nų suė­ji­mo ir pa­si­kal­bė­ji­mų ar net gin­čų vie­ta apie gy­ve­ni­mą, apie po­li­ti­ką. Ją esu pri­si­mi­ni­muo­se pa­va­di­nęs sa­vo­tiš­ku klu­bu. O Os­val­dą, ypač iš­ma­nų ir kul­tū­ra be­si­do­min­tį žmo­gų, vai­kys­tė pri­si­me­na ir dėl to, kad dė­ka jo dar vai­kas su­ži­no­jau, kas yra toks nuo­sta­bus da­ly­kas, kaip ra­di­jas. Os­val­das, iš­kė­lęs du la­bai aukš­tus stie­bus su vė­jų tarp jų siū­buo­ja­ma an­te­na, ar ne pir­ma­sis Kur­šė­nuo­se įsi­tai­sė de­tek­to­ri­nį, au­si­nė­mis klau­so­mą ra­di­ją. Koks tai bu­vo ste­buk­las! Ga­lė­jai gir­dė­ti lie­tu­vių ir ki­to­mis kal­bo­mis skel­bia­mas nau­jie­nas, o pa­mai­gęs ieš­ko­ji­mo ada­tė­le, iš­girs­ti skam­bios mu­zi­kos ar dai­na­vi­mo.

O vai­kys­te! Kaip tik­ro­viš­kai įvai­riau­siais vaiz­dais tu net ir de­vy­nias­de­šimt­me­čiui „jau­nuo­liui“ vis iš­ky­li lyg va­kar­die­na. Net šian­dien pui­kiau­siai ži­no­mi dau­ge­lio anuo­me­ti­nių kur­šė­niš­kių žmo­nių var­dai, pa­var­dės, kas jie bu­vo, kuo ver­tė­si, la­bai tik­ro­viš­kai at­gims­ta jų vei­dai, net kal­bė­se­nos ypa­tu­mai. Žmo­nės, ypač bu­vę kai­my­nai – lyg va­kar su­tik­ti – man ne­re­tai vėl ir vėl kal­ba. Ypač gy­vi kur­šė­niš­kiai – mo­lių že­mės meist­rai – puo­džiai, ne vie­ną jų ge­rai pa­ži­no­jau. Puo­džiaus Ver­te­lio kvė­pa­vi­mui slo­gio­je dirb­tu­vė­je (gon­sar­nė­je) mėg­da­vau žiū­rė­ti, kaip puo­džius min­ko, pa­ruo­šia mo­lį gul­dy­mui „ant vars­to­to“, kaip jo ran­kos vik­riai mo­lio ga­ba­lą pa­ver­čia tai į vir­šų ky­lan­čiu ap­skri­tu bokš­te­liu, tai į šo­nus be­si­ple­čian­čia lėkš­te, kaip ko­jos nuo­lat su­ka vars­to­to ra­tą...

Ir įvyk­da­vo ei­li­nis mo­lio ste­buk­las: at­si­ras­da­vo gra­ži iš­la­kiai pil­vo­ta puo­dy­nė, va­za ar du­be­nė­lis. Pas Ver­te­lį aš pa­ts paim­da­vau į ran­kas mo­lio ir ban­dy­da­vau kaž­ką nu­lip­dy­ti. Man nu­lip­džius gu­lin­tį šu­niu­ką, puo­džius pa­pra­šė nu­lip­dy­ti ir dau­giau to­kių, gu­lin­čių ant lėkš­tu­tės, ku­ri ga­li bū­ti pe­le­ni­ne. Taip ir pa­da­riau, Ver­te­lis kros­ny­je iš­de­gė tuos šu­ne­lius kar­tu su sa­vo ga­mi­niais, pa­pra­šė po to da­žais pa­mar­gin­ti šu­ne­lius ir pe­le­ni­nę ir – ko ne­si­ti­kė­jau – tuos ma­no „me­no kū­ri­nius“ tur­gu­je par­da­vi­nė­jo kar­tu su sa­vo puo­dais. Už kiek­vie­ną šu­ne­lį jis man ir su­mo­kė­jo – be­rods, po 20 cen­tų. Kaip bu­vo nuo­sta­biai mie­la kar­tais pa­ma­ty­ti sa­vo dar­be­lį – pe­le­ni­nę pas ko­kį nors žmo­gų – rū­ko­rių.

Ma­no kai­my­nys­tė­je bu­vo ir dau­giau puo­džių dirb­tu­vių. Ne­to­lie­se bu­vo dar Ru­ve­lio kok­lių dirb­tu­vė. Pa­ži­no­jau žmo­nes, dir­bu­sius ten ir ten. Pav., vis ma­ty­da­vau pas Ru­ve­lį ei­nan­tį mū­sų gat­vės ga­le gy­ve­nu­sį kok­lių meist­rą Kir­ku­tį. O ma­no vai­kys­tės drau­gas Bro­niu­kas, su ku­riuo žais­da­vo­me, mau­dy­da­vo­mės Ven­to­je (ak, ir obuo­lius pas kai­my­ną vog­da­vo­me) – Bro­niu­kas juk tai Bro­nius Ra­dec­kas, ta­pęs ži­no­muo­ju „Puo­džių ka­ra­liu­mi“ – gim­tų­jų Kur­šė­nų gar­se­ny­be. Vai­kys­tė pri­si­me­na ne vie­ną žmo­gų, li­ku­sį at­min­ty­je vi­sam gy­ve­ni­mui. Vie­nas to­kių bu­vo ne­to­lie­se gy­ve­nęs kaž­ko­kios įstai­gos tar­nau­to­jas Jan­kaus­kas. Jis užei­da­vo pas mus, do­mė­jo­si, ką ir aš vei­kiu, kuo do­miuo­si. Kai su­ži­no­jo, kad aš – še­šia­me­tis – jau mo­ku skai­ty­ti, pa­da­rė man di­de­lę do­va­ną: už­pre­nu­me­ra­vo mėgs­ta­mą vai­kų žur­na­lą „Žvaigž­du­tę“. Ko­kia bu­vo man lai­mė jį gau­ti! Prie kie­mo var­tų lauk­da­vau laiš­ka­ne­šio – ar at­neš nau­ją žur­na­lo nu­me­rį... Kai at­neš­da­vo, pul­da­vau skai­ty­ti, pir­miau­siai tai, kas ei­liuo­ta.

Jau esu kiek už­si­mi­nęs apie man pa­čius ar­ti­miau­sius žmo­nes – ma­mą ir tė­vą. Nuo jų pri­klau­sė daug kas. Nors jie triū­sė ne­ma­žai, o kad gy­ve­ni­mas bu­vo vis­kuo pa­so­tin­tas, ne­ga­liu pa­sa­ky­ti. Bū­da­vo ir sun­ko­kų die­nų. Ma­ne per­se­kio­jo įvai­rios li­gos. Tė­vas, nors la­bai na­gin­gas žmo­gus, ga­lė­jęs ta­šy­ti ne tik med­pa­džius, bet su­ręs­ti sta­lą ar spin­tą, ta­čiau nuo­la­ti­nio dar­bo ne­tu­rė­jo, dirb­da­vo pa­die­niu dar­bi­nin­ku jei kur rei­kė­da­vo, o užė­jus žie­mai, tap­da­vo med­kir­čiu ar­ba kaip sa­ky­da­vo ta­da – „zi­ma­go­ru“. Net il­ges­niam lai­kui, ap­juo­sęs lie­me­nį pjūk­lu, iš­vyk­da­vo kaž­kur to­liau į miš­kus kirs­ti me­džių. Nors ma­ma siū­da­vo pa­gal už­sa­ky­mus mo­te­rims, bet di­de­lio už­dar­bio ne­bu­vo. Tad ne­nuos­ta­bu, kad na­muo­se ne sy­kį net ir duo­ne­lės pri­stig­da­vo.

Daug kas pa­si­kei­tė – ir ne į ge­rą pu­sę – po di­džiu­lės šei­mos ne­lai­mės – mū­sų my­li­mos ma­mos mir­ties. Ji bu­vo to­kia ne­ti­kė­ta, skau­di, nes ma­ma mi­rė te­su­lau­ku­si vos tri­sde­šim­ties me­tų. Li­ko­me mes trys naš­lai­tė­liai, man, vy­riau­sia­jam, ėjo tik try­lik­ti. Ge­rai, kad mu­mis be tė­vo dar rū­pi­no­si ma­mos bro­lis dė­dė Pet­ras. Bet ir jis daž­nai bu­vo be­dar­bis. Daug ką pa­sa­ko fak­tas, jog ma­no bro­liui Adu­kui te­ko vie­ną ki­tą va­sa­rą su­skir­du­siom ko­jom bė­gio­ti pa­skui ko­kio nors ūki­nin­ko kar­vių ban­dą. Man pa­vy­ko to iš­veng­ti.

Vai­kys­tės pri­si­mi­ni­me – ne­pa­mirš­ta­mas įvy­kis – kaip su ma­mos pa­siū­tu krep­še­liu pra­dė­jau ei­ti į mo­kyk­lą. Ir pir­mo­ji die­na – su aša­rom... Ėmiau rau­do­ti, kai ma­ne at­ve­du­si ma­ma ma­ne pa­li­ko sė­dė­ti kla­sės suo­le, o pa­ti išė­jo... Kaž­ko bai­mi­nau­si, gal mo­ky­to­jų, gal gau­sy­bės ne­pa­žįs­ta­mų kla­sės vai­kų. At­min­ty nu­gu­lęs ir toks pri­si­mi­ni­mas: jau bū­da­mas ant­ro­kas ar tre­čio­kas, „var­vin­da­vau sei­lę“ ma­ty­da­mas, kaip per­trau­kos me­tu ne­ma­žai mo­ki­nių ska­niai val­go iš na­mų at­si­neš­tus už­kan­džius, o aš jų ne­tu­rė­da­vau... Daž­niau­siai tek­da­vo bū­ti al­ka­nam...

Dau­ge­lį mo­ky­to­jų iki šiol at­min­tis su­grą­ži­na kaip va­kar su­tik­tus. Geog­ra­fi­jos ir že­mės ūkio mo­ky­to­ją Si­čiū­ną, kiek pik­to­ką mo­ky­to­ją Viš­čiu­ly­tę ( tik ji vie­nin­te­lį kar­tą per vi­sus moks­lus ma­ne pa­siun­tė pa­sto­vė­ti kam­pe už tai, kad pa­kri­ti­ka­vau len­to­je jos nu­pieš­tą kar­vę). O ypa­tin­gai pri­si­me­nu skai­ty­mo mo­ky­to­ją Ras­taus­kai­tę, ku­ri ne­lauk­tai pa­pra­šė pa­ro­dy­ti są­siu­vi­nį (suo­lo kai­my­nui ge­ra­no­riš­kai pa­gar­si­nus apie jį ), su pir­mų­jų ma­no ei­lė­raš­tu­kų po­smais... Te­ko pa­ro­dy­ti. Juos per­skai­čiu­si mo­ky­to­ja pa­sa­kė: at­spaus­din­si­me mo­kyk­los ša­pi­rag­ra­fuo­ta­me žur­na­le... Tik su­ma­nė: au­to­rių pa­ra­šy­sim ne tik­ru var­du ir pa­var­de, o sla­py­var­džiu „Vy­tu­rė­lis“, ku­ris il­gam „pri­li­po“. Taip įvy­ko ma­no pir­ma­sis poe­ti­nis de­biu­tas. Jis – vie­nas iš ma­lo­niau­sių to­li­mos, bet vi­sa­da taip ar­ti­mos vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų. Kaip ir neuž­mirš­ta­ma dviaukš­tė gel­to­nų ply­tų mo­kyk­la... (Kaip gai­la, kad per ka­ro aud­ras ji bu­vo su­griau­ta).

O kiek vė­les­nį ma­ne iš­ti­ku­sį už­siė­mi­mą čia bū­ti­na pri­si­min­ti. Tai mu­zi­ka. Ji ma­ne do­mi­no nuo ma­žens. Tė­vas be gi­ta­ros (ne­su­ge­bė­jus vai­kiš­ka ran­ku­te ap­glėb­ti jos sto­ro­ko kak­lo) tė­vas pa­dir­bo ba­la­lai­ką. Kai pra­mo­kau ja skam­bin­ti, kai­my­nas bat­siu­vys Bo­gu­žas pa­kvie­tė ma­ne gro­ti jo or­kest­re. Šo­kių va­ka­rė­liuo­se, per var­da­die­nius, ves­tu­ves. O ma­ne jau do­mi­no ir smui­kas. Bu­vo pro­ga – aš slap­ta, nu­ka­bi­nęs nuo sie­nos, kur jį dėl jo bu­to drėg­mės bu­vo pa­pra­šęs pri­glaus­ti tas pa­ts Bo­gu­žas, pra­dė­jau gro­ji­nė­ti. Ir ne­ty­čia to­kio mu­zi­ka­vi­mo me­tu ma­ne už­ti­ko smui­ko sa­vi­nin­kas: „Šiukš­tu! juk bu­vau įspė­jęs ne­ban­dy­ti smui­ko nu­ka­bin­ti...“ Rūs­to­kai pa­ba­rė, bet pa­ta­rė tu­rė­ti sa­vo to­kį inst­ru­men­tą.

Tė­vas smui­ko jau ne­si­ry­žo ga­min­ti. Pa­gel­bė­jo ma­no krikš­to tė­vo dė­dės Ste­po­no ge­ru­mas. Jis iš vie­no kai­my­no nu­pir­ko smui­ką ir aš su di­de­liu uo­lu­mu pra­dė­jau smui­kuo­ti. Tai kiek už­tru­ko, bet Bo­gu­žas ne­tru­kus pri­pa­ži­no, kad aš jau ne­blo­gai įval­dęs man ži­no­mą me­lo­di­jų re­per­tua­rą ir kad net ga­lė­siu jį pa­va­duo­ti. Te­bu­vau sep­ty­nio­li­kos me­tu­kų... Ir taip Kur­šė­nų pa­dan­gė­je at­si­ra­do nau­jas „Pa­ga­ni­nis“. O po to – be­ga­ly­bė gro­ji­mų šo­kių va­ka­ruo­se: su­kti­niai, val­sai, fokst­ro­tai, tan­go... (ypa­tin­gas pa­si­jaus­da­vau, kai kaž­ku­ris vy­ru­kas, pa­no­ręs pa­šok­ti su ko­kia mer­gi­na, pa­pra­šy­da­vo ma­ne pa­skelb­ti, kad da­bar gro­siu „val­są-vi­lio­ti­nį“...) Be šo­kių, te­ko „at­gro­ti“ daug ves­tu­vių, kar­tais be­si­tę­su­sių net sa­vai­tę (man bu­vo ne­leng­va iš­veng­ti pa­si­vai­ši­ni­mų svai­ga­lais, kai ki­tiems mu­zi­kan­tams tai bu­vo įpras­ta...)

Kar­tą pa­kvies­ti va­žia­vo­me net į ki­tą vals­čių pa­links­min­ti ves­tu­vi­nin­kų. Bet tarp vis­ko ypa­č ma­lo­nūs pa­si­gro­ji­mų pri­si­mi­ni­mai at­plau­kia iš to­ly­bėn nuė­ju­sių va­sa­rų, kai pa­gal ta­da pla­čiai nau­do­tą pa­pro­tį ei­da­vo­me su mar­šu pa­svei­kin­ti var­du­vi­nin­kų. O jų, atė­jus va­sa­rai, ka­len­do­rius pa­teik­da­vo daug. Tik rei­kė­jo pri­si­min­ti koks An­ta­no, Jo­no ar Onos ad­re­sas. Ir ty­lią šil­tą nak­tį, kai ap­link mie­go ir sap­nų me­tas, mes stai­ga su­drums­da­vo­me šven­tą ty­lą „Tri­jų bro­liu­kų“ ar ko­kio ki­to sma­gaus mar­šo gar­sais... Be abe­jo­nės – pa­ža­din­da­vo­me ne tik var­du­vi­nin­ką, ant ku­rio du­rų jau ka­bė­jo ža­lias ąžuo­lo vai­ni­kas, bet ir kai­my­nus. Tik nie­kas ne­pyk­da­vo. O vai­ni­kuo­tos du­rys pra­si­ver­da­vo, kar­tais net nak­ti­niais rū­bais vil­kin­tis var­du­vi­nin­kas pa­si­ro­dy­da­vo gon­ke­liuo­se su alaus ąso­čiu... Na, ir į sau­ją įdė­da­vo vie­ną ki­tą li­tą, kaip pa­dė­ką už jo šven­tės pa­ger­bi­mą. Tai bū­da­vo nuo­sta­bios nak­tys, jaus­da­vo­mės esą rei­ka­lin­gi. Smui­ko neuž­mir­šau iki pat ka­ro, kai jį pa­li­kau ma­no ta­da va­do­vau­tos bib­lio­te­kos (Šlio­mo­vi­čiaus na­mo ant­ra­me aukš­te) pa­tal­po­se...

Bai­gęs še­šia­me­tę mo­kyk­lą, dir­bau raš­ti­nin­ku – pra­kti­kan­tu Kur­šė­nų vals­čiaus sa­vi­val­dy­bė­je, kur te­ko iš ar­ti pa­žin­ti kai­mo ir mies­to žmo­nių gy­ve­ni­mą, jų bė­das ir var­gus, ra­ši­nė­ti ke­lių tai­sy­mo pa­lie­pi­mus – pra­ne­ši­mus ūki­nin­kams, iš­ra­ši­nė­ti kar­vių ir kiau­lių par­da­vi­mo lei­di­mus, o į ket­ve­rių me­tų dar­bo pa­bai­gą – ir pa­sus – as­mens liu­di­ji­mus.

Ne­pap­ras­tai įdo­mus dar­bas, kai bu­vau pa­skir­tas įsi­kū­ru­sios vals­ty­bi­nės bib­lio­te­kos ve­dė­ju. Priar­tė­jo kny­gų pa­sau­lis. O mie­lie­ji vai­kys­tės ir jau­nys­tės me­tai šir­džiai mie­luo­se Kur­šė­nuo­se...

Te­ko pa­laks­ty­ti su ki­tais bend­raam­žiais krep­ši­nio aikš­te­lė­je. Ir dar – man šian­dien keis­ta: bu­vau bai­gęs net fut­bo­lo tei­sė­jo kur­sus... Ka­dan­gi tuo­met Kur­šė­nuo­se dir­bęs gy­dy­to­jas Z. Ja­nuš­ke­vi­čius ra­do ma­no šir­dies veik­los su­tri­ki­mų ir pa­ta­rė ne­laks­ty­ti pa­skui svie­di­nį, per­sio­rien­ta­vau į krep­ši­nio tei­sė­jo pa­rei­gas. Tu­rė­jau tei­sė­jau­ti net tą sek­ma­die­nį rung­ty­nė­se Gru­ževs­kio par­ko aikš­te­lė­je, kai su­ži­no­jo­me, kad pra­si­dė­jo ka­ras...

Po ke­lių va­lan­dų į Kur­šė­nus vo­kie­čių lėk­tu­vai nu­me­tė pir­mas bom­bas... Įsi­bau­gi­nę, nak­tį pra­lei­do­me kaž­kur ša­lia mies­to – mol­duo­bė­se... Ir po to ne­lauk­tai – žiau­ri ka­ro trem­tis... Fron­tui grei­tai ar­tė­jant, aš, bib­lio­te­ki­nin­kas, su ki­tais mies­to val­džios žmo­nė­mis ark­lių tem­pia­mais ve­ži­mais pa­si­trau­kė­me iš mies­to, kaip gal­vo­jo­me – tik iki Ža­ga­rės, iš kur, vo­kie­čius su­lai­kius, bus ga­li­ma grįž­ti į Kur­šė­nus... Bet įvy­kiai lė­mė vi­sai kit­ką. Ark­lių ve­ži­mams te­ko mus de­gan­čiais Lat­vi­jos ke­liais dar­din­ti iki są­my­šio ir ug­nies pil­nos Ry­gos, kur tie­siog per ki­tų gal­vas te­ko sės­ti į trau­ki­nį, ku­ris, vo­kie­čių lėk­tu­vams pul­di­nė­jant, per dvi bad­mi­rys­tės ir kait­ros sa­vai­tes mus nu­ga­be­no to­li to­li į ry­tus, net už Vol­gos ir to­to­rių Ka­za­nės. Lai­mė, kad su ma­ni­mi bu­vo bro­lis ir se­suo. Bet tai jau ne­be vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai.

Skau­di gim­to­jo na­mo ne­tek­tis

– Kiek ži­nau, jums no­rė­jo­si pa­žvelg­ti ir į dar to­li­mes­nę praei­tį – sa­vo gi­mi­nės is­to­ri­ją. Pa­si­ro­dė, kad Že­mai­ti­jos dva­ri­nin­kų Rei­me­rių gi­mi­nė pra­si­de­da nuo maž­daug XVII am­žiaus. Prieš ku­rį lai­ką prie jū­sų pa­var­dės kar­tais įra­šo­ma: ba­jo­ras Rei­me­ris... Čia iš no­rė­ji­mo ži­no­ti – iš kur mes ir kas mes?

– Na­tū­ra­lu, kad kiek­vie­nam mū­sų svar­bu ži­no­ti apie sa­vo kil­mę, tė­vus ir pro­tė­vius. Pri­si­pa­žin­siu, kad nuo vai­kys­tės man lyg ir ne­kil­da­vo ko­kių nors klau­si­mų ta te­ma. Ži­no­jau tik gy­vus ma­ne su­pu­sius ar­ti­muo­sius iš tė­vo ir ma­mos pu­sės. O kas ten to­liau – praei­ty, ne­bu­vo rei­ka­lo do­mė­tis. Apie ko­kias nors ba­jo­rys­tes ne­bu­vo kal­bų. Tie­sa, kai ką gal ir reiš­kė tė­vo lyg ir šiaip pa­sa­ky­mai, kad jam jo ma­ma yra mi­nė­ju­si apie vie­nos ar­ti­mos gi­mi­nai­tės pa­sa­ko­ji­mą, jog vie­na Rei­me­ry­tė tar­na­vu­si frei­li­na pas kaž­ko­kią di­di­kę ba­jo­rę. Nu­ti­ko, kad ke­lios tar­nau­to­jos kaž­kuo pra­si­žen­gė ir ba­jo­rė įsa­kė jas nu­plak­ti rykš­tė­mis. Ta­da frei­li­na Rei­me­ry­tė pro­tes­tuo­da­ma di­di­kei pa­sa­kiu­si, kad ji ne­tu­ri tei­sės jos taip baus­ti, nes ji esan­ti ba­jo­riš­kos kil­mės. Ir dar tė­vas pri­si­min­da­vo, kad jam ėmus lan­ky­ti mo­kyk­lą, skir­tin­gai ne­gu ki­tiems vai­kams, rei­kė­jo mo­kė­ti už moks­lą, esą dėl sa­vo kil­mės.

Ats­kam­ba tė­vo kaž­ku­rį kar­tą toks paat­vi­ra­vi­mas: lyg juo­kau­da­mas vie­no ašt­res­nio po­kal­bio apie gy­ve­ni­mą su kai­my­nu mi­nu­tę, jis, pa­tapš­no­jęs del­nu per at­kiš­tą už­lo­py­tą kel­nių už­pa­ka­lį, pa­sa­kė: štai koks pa­gal gan­dus aš ba­jo­ras... Tai tiek ir te­bu­vo ži­nių apie kil­min­ges­nę praei­tį. Ne­bu­vo rei­ka­lo nei jam, nei ki­tiems žin­gei­dau­ti, ieš­ko­ti ko­kių nors ži­nių ar do­ku­men­tų. O ta­ry­bi­niais me­tais, su­pran­ta­ma, bū­tų bu­vę net kaž­kiek ir pa­vo­jin­ga apie ko­kį nors kil­mės iš­skir­ti­nu­mą kal­bė­ti.

At­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę ne­ti­kė­tai įvy­ko mū­sų gi­mi­nės pro­tė­vių gy­ve­ni­mo ir kil­mės at­sklei­di­mas. Iš tė­vo pu­sės Kur­šė­nuo­se ir prieš ka­rą bu­vo gi­mi­nai­čių – Tu­raus­kai, tik su jais ar­ti­miau ne­bu­vo bend­rau­ta. Be­rods, 1993 m. Vil­niu­je gy­ve­nan­ti kur­šė­niš­kė Ire­na Tu­raus­kai­tė – Ka­ni­šaus­kie­nė man pa­skam­bi­na, pa­klau­sia, ar aš ką nors ži­nau apie gi­mi­nės kil­mę, pa­siū­lo su­si­tik­ti. At­si­ne­ša ne­pap­ras­tą re­lik­vi­ją: nuo lai­ko iš­blu­ku­sią raus­vos spal­vos ske­pe­tai­tę su ir­gi pa­blu­ku­siais, pa­gel­tu­siais se­nų po­pie­rių la­pais. „Ar nu­ma­no­te kas čia?“ – klau­sia. At­sa­kau, kad ne­nu­ma­nau.

Ta­da Ire­na man ir pa­sa­ko, kad ši ska­re­lė su jo­je esan­čiais po­pie­riais – jos mo­čiu­tės (gre­tu­ti­nės Rei­me­rių gi­mi­nės at­sto­vės) il­gus me­tus pa­lė­pės skry­nio­je sau­go­ti do­ku­men­tai apie mū­sų ba­jo­riš­ką kil­mę ir praei­tį. Bu­vo aiš­ku, kad rei­kia ban­dy­ti ieš­ko­ti dau­giau me­džia­gos vals­ty­bės ar­chy­vuo­se, kas ir bu­vo pa­da­ry­ta. Pa­si­telk­ta is­to­ri­kė Si­gi­ta Gas­pe­ra­vi­čie­nė tuo­se se­nuo­se šal­ti­niuo­se su­ra­do gi­mi­nės iš­ta­kas, sie­kian­čias XVII a.

Pra­di­nin­kė – Kris­ti­na Kens­tar­tai­tė – Adam­ke­vi­čie­nė, Že­mai­ti­jo­je val­džiu­si Ge­lu­vos ir Ko­lai­nių dva­rus. Ta­pu­si naš­le iš­te­kė­jo už iš Prū­si­jos re­for­ma­ci­jos sklei­di­mo tiks­lu Lie­tu­von at­vy­ku­sio And­rie­jaus Rei­me­rio. Taip ir pra­si­dė­jo vi­sa se­ku­si gi­mi­nės is­to­ri­ja su dau­ge­liu įvy­kių – re­for­ma­tų baž­ny­čių sta­ty­mu (Ge­lu­vo­je, ka­ta­li­kų ekst­re­mis­tai ją su­de­gi­no ir sto­jo prieš teis­mą, ku­rį pra­lai­mė­jo). Su mo­kyk­los įkū­ri­mu Ko­lai­niuo­se (ša­lia Už­ven­čio), ku­rio­je – gal vie­nin­te­lė­je tuo me­tu, ga­lė­jo mo­ky­tis ir bau­džiau­nin­kų vai­kai. Ir dau­giau is­to­ri­jų at­sklei­dė ar­chy­vai. Tarp praei­ties gi­mi­nie­čių bū­ta gar­bių vei­kė­jų – ka­ro va­dų (ka­rū­žų), Že­mai­ti­jos iž­di­nin­kų ir kt. Bu­vo ir ne­ga­ty­vių fak­tų – dva­rų įsi­sko­li­niai, jų par­da­vi­mai. Be ki­ta ko, įdo­mu: kai ku­rie pro­tė­viai ak­ty­viai da­ly­va­vo XVIII a. su­ki­li­muo­se, už tai bu­vo ca­ro val­džios rep­re­suo­ja­mi.

Kad ir ta­po­me Lie­tu­vos ka­ra­liš­ko­sios ba­jo­rų są­jun­gos na­riais, šio da­ly­ko nesu­reikš­mi­nu. Pa­gar­ba praei­čiai, pro­tė­viams – na­tū­ra­lus rei­ka­las, bet gy­ven­ti rei­kia da­bar­ti­mi.

– 1981 me­tais, kai Kur­šė­nai mi­nė­jo 400 me­tų ju­bi­lie­jų, o jūs – sa­vo še­šias­de­šimt­me­tį, jums bu­vo su­teik­tas Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­čio var­das. Pir­ma­jam iš kur­šė­niš­kių. Iki šiol Kur­šė­nuo­se esa­te lau­kia­mas, tu­ri­te drau­gų, pa­žįs­ta­mų, mie­lų vie­tų, ku­rias ap­lan­ko­te. Tik, de­ja, ne­bė­ra iš­li­kę jū­sų na­mo prie Kur­šė­nų au­to­bu­sų sto­ties...

– Kad bu­vau pa­gerb­tas gar­bin­go Kur­šė­nų mies­to pi­lie­čio var­du – man, ži­no­ma, ne­pap­ras­tas, iš­skir­ti­nis gy­ve­ni­mo ir vi­sos biog­ra­fi­jos da­ly­kas. Tai dar la­biau su­stip­ri­no mei­lę ir pa­gar­bą gim­ta­jam mies­tui, jo žmo­nėms. Sa­vo me­tu Kur­šė­nuo­se lan­ky­da­vau­si ga­na daž­nai, at­si­vež­da­vau juos pa­ma­ty­ti jau­nes­nės kar­tos rei­me­riu­kus. Ži­no­ma, vie­nas svar­biau­siai lan­ky­tų ob­jek­tų bu­vo ma­no gim­ta­sis na­mas Vil­niaus gat­vė­je. Jis bu­vo mie­las, su vi­sa ap­lin­ka. Bu­vo ga­na tvir­tas, ga­lė­jo dar sto­vė­ti šim­tą me­tų. Bet nu­ti­ko ne­lauk­ti da­ly­kai. Kaž­ko­kie pre­kei­vos su­ma­nė nu­pirk­ti to­je vie­to­je bu­vu­sią že­mę, su­mo­kė­da­mi už ją di­de­lį pi­ni­gą. Sa­vi­nin­kai su­si­ža­vė­jo pro­ga už­dirb­ti, su­ti­ko par­duo­ti skly­pą ir ja­me gy­ve­nu­si ma­no dė­dės Pet­ro duk­ra. Gal ir sun­ku bu­vo nu­ma­ty­ti, kad nu­pirk­to­je že­mė­je sto­vin­tis tuš­čias na­mas bus pa­lik­tas lan­gų, sie­nų ir kok­lių grio­vi­mui, plė­ši­mui. Pa­laips­niui iš jo nie­ko ne­be­li­ko. Kiek ste­biuo­si, kad mies­to se­niū­ni­ja ne­siė­mė prie­mo­nių to­kius įžū­lius svei­ko na­mo plė­ši­mus ir ap­skri­tai – kas vy­ko – su­stab­dy­ti.

Lan­ky­da­ma­sis Kur­šė­nuo­se su di­de­liu šir­dies skaus­mu ir aša­ro­mis aky­se dar ma­čiau pa­laips­ni­nį ma­no gim­to­jo na­mo su­ny­ki­mą. Kar­tą ko­le­ga ra­di­jo dik­to­rius ir poe­zi­jos skai­to­vas Juo­zas Šal­kaus­kas ma­ne aša­ro­jan­tį nu­fo­tog­ra­fa­vo prie pa­sku­ti­nių na­mo li­ku­čių. Tu­riu nuo­trau­ką.

Iki šiol ne­ga­liu su­pras­ti, ko­dėl taip ir bū­tent su ma­no gim­tuo­ju na­mu tu­rė­jo nu­tik­ti. Siel­var­tas pa­gim­dė ir ei­lė­raš­tį apie tą skau­dų įvy­kį, kur na­mo ne­tek­tį su­gre­ti­nau su... „Ti­ta­ni­ko“ lai­vo tra­ge­di­ja. Gal na­tū­ra­lu, kad po vi­so to no­ras ke­liau­ti į gim­tą­jį mies­tą ap­si­lpo.

– Spa­lio mė­ne­sį Vil­niu­je, Kur­šė­niš­kių klu­bo suei­go­je, džiau­gė­mės jus ma­ty­da­mi žva­lų, ener­gin­gą, są­mo­jin­gą, žais­min­gą... Ma­lo­nu bu­vo ži­no­ti, kad dar te­be­ra­šo­te, svei­ka­ta ge­ra, skai­ty­mui ne­rei­kia aki­nių. Tar­si tie me­tai pro ša­lį bū­tų praė­ję... Pa­tar­ki­te mums, jau­nes­niems, kaip rei­kia gy­ven­ti, kad me­tai ne­tap­tų naš­ta.

– Ką ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti į ta­vo, Vy­tau­tai, tei­ra­vi­mą­si apie ma­no šian­die­ni­nę bū­se­ną. Už­si­me­ni apie per ne­se­niai vy­ku­sį kur­šė­niš­kių su­si­ti­ki­mą pa­tir­tą „op­ti­mis­tiš­ką“ ma­no elg­se­nos, iš­vaiz­dos po­bū­dį. Et, koks ten jau vaiz­das... Ži­no­ma, ne vie­nas ma­no am­žiaus sen­bu­vis gal at­ro­do pra­sčiau. Pats ma­tau, kad ge­ro­kai jau­nes­ni už ma­ne žmo­nės bū­na la­biau li­gų ir ne­ga­lių pri­spaus­ti. Ačiū li­ki­mui, kad kol kas yra taip... et, gal tik kol kas...

Tu­riu ir aš vi­so­kių ne­ga­lių, ne sy­kį te­ko pa­gu­lė­ti li­go­ni­nė­se. Prieš de­vy­ne­rius metus – net tris mė­ne­sius, kai bu­vo iš­ti­kęs stu­bu­ro slanks­te­lių in­fek­ci­nis už­de­gi­mas, ku­ris pa­li­ko iki šiol ly­din­tį var­gi­nan­tį nu­ga­ros stu­bu­ro skaus­mą. Ta­da nuo ga­li­mo dvie­jų ra­tų „mer­se­de­so“, kaip aš sa­kau, ma­ne iš­gel­bė­jo gi­mi­nai­tis, duk­te­rė­čios Dai­vos vy­ras chi­rur­gas pro­fe­so­rius Kęs­tu­tis Vit­kus, ku­rį už tai aš lig šiol va­di­nu sa­vo An­ge­lu sar­gu.

Tei­gia­mas gy­ve­ni­mo bū­do da­ly­kas, be abe­jo, yra tai, kad bu­vau ir esu ne­prik­lau­so­mas nuo rū­ky­mo ar al­ko­ho­lio ver­go­vės.

Pats ne­ži­nau – tur­būt Aukš­čiau­sio­jo, jo mums skir­to li­ki­mo dė­ka esu tiek me­te­lių su­lau­kęs. Juk ne vie­nas iš ar­ti­mes­nių gi­mi­nių to ne­su­lau­kė. Net už ma­ne po­ra ir ket­ver­tą me­tų jau­nes­nių – bro­lio ir se­sers ne­bė­ra. O aš dar lai­kau­si. Ma­tyt, čia ir ge­ne­ti­kos da­ly­kai pa­si­reiš­kia, gal kaž­ku­rio iš bu­vu­sių pro­tė­vių – se­no­lių ge­nas pa­ly­dė­jo ma­ne į gy­ve­ni­mą. Lyg ir ne juo­kais, esu pa­ra­šęs ir to­kį pa­mąs­ty­mą: ma­no my­li­ma ma­ma po to­kios anks­ty­vos mir­ties nuė­ju­si į dau­sas, pa­pra­šė Aukš­čiau­sio­jo vis­ko Kū­rė­jo: Vieš­pa­tie, aš su sa­vo siu­vi­mo ma­ši­na ne vis­ką spė­jau pa­siū­ti... Gal Jūs ma­lo­nė­tu­mė­te tuos ma­no neat­siū­tus me­tus pri­siū­ti ma­no sū­nui?

Ne­bū­čiau lin­kęs, ką nors pa­ta­ri­nė­ti šiuo­lai­ki­niam jau­ni­mui – kaip gy­ven­ti, kaip elg­tis, kad il­giau gy­ven­tum. Ma­ny­čiau, tu­rė­tų gy­vuo­ti ir kiek­vie­na jau­na as­me­ny­bė tu­rė­tų sau­go­ti, ug­dy­ti sa­vy­je tai, kas, ne­pai­sant vi­so­kių tech­no­lo­gi­jų, svar­bu gy­ve­ni­me. Tai mei­lė gy­ve­ni­mui, pa­gar­ba tam, kad esi, pa­gar­ba tė­vams ir pro­tė­viams, pa­gar­ba ir mei­lė gim­ta­jai ša­liai, sa­vo tau­tiš­ku­mui. Ypač ta­po la­bai svar­biu da­ly­ku pa­trio­ti­nė nuo­sta­ta – steng­tis pa­lai­ky­ti ir stip­rin­ti sa­vo et­ni­nes sa­vy­bes, kul­tū­rą, me­ną, dva­si­nį pa­vel­dą. Kai dėl įvy­ku­sių po­li­ti­nių po­ky­čių ir užė­ju­sios ma­si­nės „eu­ro­pei­za­ci­jos“ iš­ki­lo grės­mė pa­ski­rų, ypač ma­žes­nių tau­tų sa­va­ran­kiš­ku­mui, iden­ti­te­to iš­sau­go­ji­mui, rū­pes­tis sa­vo tau­tos li­ki­mu, jos atei­ti­mi tu­rė­tų glū­dė­ti kiek­vie­no jau­no lie­tu­vai­čio šir­dy­je ir sie­lo­je. Kai to nė­ra, ar­ba jo per ma­žai, tai ir su­lau­kė­me skau­džių da­ly­kų – dėl di­des­nio už­dar­bio iš Lie­tu­vos jau emig­ra­vu­sio mi­li­jo­no sa­vo bro­lių ir se­se­rų. Kas ir kiek jų be­grįš tė­vy­nėn? Rei­kė­tų, kad Ma­ri­jo­nas Mi­ku­ta­vi­čius, su­kū­ręs ži­no­mą dai­ną „Mū­sų tik trys mi­li­jo­nai...“ su­kur­tų da­bar jau ki­tą...

Pa­tar­čiau jau­ni­mui ug­dy­ti ir sau­go­ti sa­vy­je mei­lės jaus­mą ne tik tė­vams ir ki­tiems ar­ti­mie­siems, o ir mei­lę gam­tai, mei­lę me­nui ir kul­tū­rai, ne­pa­si­duo­dant da­bar mus už­klu­pu­siai daž­nai tuš­čia­vi­du­rei po­psi­nei kul­tū­rai. Ži­no­ma, ir mei­lę Mei­lei, jei­gu ga­li­ma taip pa­sa­ky­ti. Mei­lę gy­vy­bės že­mė­je am­ži­na­jai ne­šė­jai – Mo­te­riai. Ma­no gy­ve­ni­mo ke­ly­je vi­sa tai bu­vo la­bai svar­bu, ma­nau, kad mei­lė tam, kad esi, tu­ri ne­gęs­tan­tį mei­lės ir sie­kio jaus­mą vis­kam ko trokš­ti, pa­de­da il­giau ir pra­smin­giau gy­ven­ti. Gal­būt tarp ki­tų žmo­gaus pri­gim­ties sa­vy­bių, ta­len­tų, yra ir gy­ve­ni­mo pra­smės su­vo­ki­mo ta­len­tas. Tik rei­kia jį jaus­ti, puo­se­lė­ti, pri­tai­ky­ti. Man bū­ti, tap­ti kuo ta­pau pa­dė­jo mei­lė kny­gai, poe­zi­jai, me­nui, Mo­te­riai.

„Gy­ve­na­te Švy­tu­rio gat­vė­je – ir švies­ki­te“

– Ne vie­na­me in­ter­viu esa­te mi­nė­jęs, kad vy­res­nės kar­tos ra­šy­to­jai, kul­tū­ri­nin­kai, me­no žmo­nės no­ri bū­ti nau­din­gi Lie­tu­vai, tik jų nie­kam ne­rei­kia. Kaip vie­na­me ei­lė­raš­ty­je ra­šė­te, „Pu­siau už­marš­ty įka­lin­ti,/ Pu­siau už­kas­ti An­ta­kal­ny...“. Ar­ba tas jū­sų skau­dus pa­ly­gi­ni­mas su iš­suk­ta elekt­ros lem­pu­te: dar ga­lė­tum šiek tiek švies­ti – nie­kas neį­su­ka...

– Ką ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti apie šian­die­ni­nę sa­vo, kaip li­te­ra­to-poe­to jau­se­ną, pa­dė­tį? Ji ne op­ti­mis­ti­nė, de­ja. Nors ir esu pa­krikš­ty­tas (gal R. Stan­ke­vi­čiaus dė­ka) vy­riau­siuo­ju Lie­tu­vos poe­tu, iš es­mės jau­čiuo­si la­bai vi­du­ti­nio­kiš­kai – koks ten tas „vy­riau­sio­jo“ ti­tu­las... Nors per ei­lę pa­sta­rų­jų me­tų iš­lei­dau ne vie­ną nau­ją sa­vo kū­ry­bos kny­gą, jau­čiuo­si lyg ir per ma­žai pa­ste­bė­tas, ver­tin­tas. Ačiū, kad mie­li kū­ry­bos bi­čiu­liai Alf­re­das Guš­čius, Vy­tau­tas Kir­ku­tis spau­do­je ma­no kny­gas ap­ta­rė, bet pla­tes­nio žo­džio ne­su­lau­kiau. Bet gal tai šiuo­lai­ki­nio li­te­ra­tū­ri­nės kri­ti­kos „ba­do“ reiš­ki­nys, nors iš ki­tos pu­sės – ma­to­me, kaip kai ku­rių poe­tų kny­gos la­bai pla­čiai ap­ta­ri­nė­ja­mos, pri­si­me­na­mos. Vi­si pa­ste­bi­me, kad pla­čiai da­bar įsi­šak­ni­ju­si „bi­čiu­lys­tė“ – aš apie ta­ve, tu apie ma­ne...

Dėl to ma­no pa­ste­bė­ji­mo, kad „pu­siau už­marš­ty įka­lin­ti, pu­siau už­kas­ti An­ta­kal­ny...“ ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ne vie­ną sy­kį ten­ka pa­jus­ti, jog kai kam kliū­va ma­no kū­ry­bi­nė raiš­ka ta­ry­bi­nės san­tvar­kos me­tais, lyg ir pri­ski­ria­mas esu prie „ko­la­bo­ran­tų“. O toks kai ku­rių kul­tū­ros vei­kė­jų po­žiū­ris – ne nau­jie­na. Čia ver­ta pri­si­min­ti ko­kie gin­čai, kal­ti­ni­mai, puo­li­mai vy­ko (ir – ką slėp­ti – ne­si­bai­gia) dėl Sa­lo­mė­jos Nė­ries, dėl Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus? Tad ne­re­tai ano lai­ko­tar­pio ir ki­tų poe­tų kū­ry­ba su­si­lau­kia, kad ir ty­laus, kad ir ne ka­te­go­riš­ko, aikš­tėn iš­ke­lia­mo, bet „nu­ty­lė­ji­mo“... Tad – ir „pu­siau už­mirš­ti... ir pu­siau už­kas­ti An­ta­kal­ny... (tiks­liau – tam „me­ni­nin­kų kal­ne­ly“ – ka­pi­nė­se...) Gre­ta ir tas ma­no pa­ly­gi­ni­mas su ne­per­de­gu­sio­mis, bet iš­suk­to­mis elekt­ros lem­pu­tė­mis. Aš ir kai ku­rie ki­ti plunks­nos ko­le­gos gy­ve­na­me An­ta­kal­nio ra­jo­ne, Švy­tu­rio gat­vė­je. Kai apie mū­sų sa­vo­tiš­ko „pri­tem­dy­mo“ pro­ble­mas te­ko kal­bė­tis su švie­sios at­min­ties mon­sin­jo­ru Ka­zi­mie­ru Va­si­liaus­ku, jis, kaip bu­vo bū­din­ga jo žva­liam cha­rak­te­riui, ta­rė: „ko taip ne­ri­mau­ja­te, jau­di­na­tės? Juk gy­ve­na­te Švy­tu­rio gat­vė­je, tai jau ir švie­čia­te... Tad – ir švies­ki­te...“

– Per de­vy­nis de­šimt­me­čius kei­tė­si san­tvar­kos, po­li­ti­nės sis­te­mos, ra­šy­to­jo dar­bo ir li­te­ra­tū­ros ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai, me­ni­niai me­to­dai, kryp­tys. Dau­ge­liui kar­tais smal­su pa­žiū­rė­ti, ką ir kaip jūs ra­šė­te, ką šlo­vi­no­te ir gar­bi­no­te. Kiek „lai­ko dva­sia“ vei­kė jū­sų kū­ry­bą?

– Pri­si­me­nant praei­tin nu­to­lu­sius „so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo“ de­šimt­me­čius, ži­no­ma, tu­riu pa­sa­ky­ti, kad li­te­ra­tū­rai ir ap­skri­tai me­nui tai bu­vo la­bai ne­ko­kie lai­kai. Ko­mu­nis­ti­nės pa­sau­lė­žiū­ros die­gi­mo rei­ka­la­vi­mai, cen­zū­ra – „glav­li­tas“, par­ti­jos „akis“ prie­ka­biai se­kė kiek­vie­ną kū­ry­bi­nę min­tį ir jos įkū­ni­ji­mą. No­ri ne­no­ri, kad ir ne­su­tin­ki su kū­ry­bi­nio mąs­ty­mo ri­bo­ji­mais ir kont­ro­le, kad ir tu­ri kil­nių bend­raž­mo­giš­kų kul­tū­ros vys­ty­mo tiks­lų, la­biau su­si­ju­sių su bend­ros pa­sau­lio ci­vi­li­za­ci­jos tra­di­ci­jo­mis, te­ko kaž­kiek „pri­si­tai­ky­ti“ prie rei­ka­la­vi­mų, kar­tais slėp­ti kai ką po „ezo­pi­nio“ po­bū­džio teks­tu, „tarp ei­lu­čių...“ ir pan. Kiek­vie­nas anuo me­tu kū­ręs poe­tas pa­sa­kys, kad lei­dyk­la ne­leis­da­vo kny­gos, jei jo­je ne­bū­da­vo po­smų skir­tų par­ti­jai, jos va­dams, ta­ry­bi­nėms šven­tėms, ta­ry­bi­nių tau­tų drau­gys­tei. Tad ir ma­no anuo me­tu išė­ju­sio­se kny­go­se to­kių neiš­ven­gia­mų „duok­lių“ yra bu­vę.

Ne­pai­sant to, kad bu­vo ne­ma­žai sun­kių die­nų, kad tai atė­mė daug lai­ko, ku­rio ne­ga­lė­jau skir­ti kū­ry­bai, bet re­dak­to­riaus dar­bas – dvi­de­šimt me­tų „Li­te­ra­tū­ro­je ir me­ne“ ir be­veik tiek pat „Gim­ta­ja­me kraš­te“ – man su­tei­kė ir daug ko tei­gia­mo – ar­ti­mes­nio ry­šio su me­no ir kul­tū­ros es­me, jų vyks­mo gy­ve­ni­me, as­me­niš­kų ry­šių su ra­šy­to­jais ir me­no žmo­nė­mis. Kad ir ten­ka iš­girs­ti kai ku­rių prie­kaiš­tų, bet „šu­nų ant ma­no du­rų“, kaip sa­ko­ma, nie­kas ne­ka­bi­na.

– Vie­na­me ke­tu­rei­ly­je ra­šė­te: „Kai me­las gim­do me­lą,/ o pyk­tis – nau­ją pyk­tį,/ kaip žmo­gui do­ram iki ga­lo,/ kaip žmo­gu­mi iš­lik­ti?“ Tai kaip, mie­las Va­cy, iš­lik­ti – žmo­gu­mi ir poe­tu? Kas jums pa­de­da iš­lik­ti?

– Lai­ko kai­ta, nau­jų kul­tū­ros vys­ty­mo­si vė­jų įta­ka la­bai pa­vei­kė šian­die­nos me­no ir li­te­ra­tū­ros gy­ve­ni­mą. Įvai­rūs „avan­gar­diz­mai“, „mo­der­niz­mai“ ir „po­stpost mo­der­niz­mai“ at­ne­šė ir tei­gia­mų ir nei­gia­mų da­ly­kų. Vi­si mes juos re­gi­me. Kaip žmo­gu­mi iš­lik­ti, kai „me­las gim­do me­lą, o pyk­tis pyk­tį?“ Kaip puo­se­lė­ti kul­tū­rą, poe­zi­ją, dai­lę, kai ėmė vy­rau­ti „vis­kas ga­li­ma, vis­kas tin­ka“, kai nyks­ta ele­men­ta­rūs me­no kū­ry­bos prin­ci­pai: žmo­giš­ku­mas, do­ra, dva­sin­gu­mas, ta­len­to tik­ru­mas, o ne „ap­si­me­ti­nė­ji­mas“? Lyg ko­kia ne­lem­ta epi­de­mi­ja mū­sų tik­ro­vę už­plū­do ma­si­nė „po­psi­nė“ kul­tū­ra, jos įvai­riau­sios raiš­kos ren­gi­niai. Ma­si­nių ren­gi­nių erd­vė­je, per vi­sas te­le­vi­zi­jas nuo­lat trans­liuo­ja­ma ta ne­va kul­tū­ra, su po­pžvaigž­džių, „auk­si­nių bal­sų“, įvai­riau­sių blon­di­nių gra­žuo­lių ir įky­riai šo­ki­ruo­jan­čia iš­vaiz­da at­ro­dan­čių vy­ru­kų pa­si­ro­dy­mai. Daž­nai jie be­veik „be­bal­siai“, gelbs­ti mik­ro­fo­nai ir trans­liuo­ja­mi anks­tes­ni įra­šai. O jau vos ne iš pro­to ei­na, sten­gian­tis kaip nors ori­gi­na­liau pa­si­ro­dy­ti, „šo­ki­ruo­ti“ ar, kaip Kur­šė­nuo­se sa­ky­da­vo­me „iš­si­dir­bi­nė­ti“. Per ra­di­ją skel­bia pro­gra­mą „ge­rą mu­zi­ką ge­ra gir­dė­ti“, pa­klau­sai – nu­stem­bi, kad nei ge­ros mu­zi­kos, juo­lab ge­ros me­lo­di­jos neiš­girs­ti. O ko­kie ap­gai­lė­ti­nai skur­dūs ir tų „žvaigž­džių“ dai­nuo­ja­mų dai­nų teks­tai. Kur din­go mū­sų gra­žių liau­dies dai­nų gar­sas, vie­šes­nis dai­nų ir šo­kių an­samb­lio pa­si­ro­dy­mas?

Kaip il­gaam­žei poe­zi­jos tra­di­ci­jai gy­vuo­ti, kai ma­to­me da­bar to­kių kai ku­rių au­to­rių kū­ry­bos reiš­ki­nių, apie ku­riuos – pri­si­me­nant vie­no ži­no­mo kul­tū­ros vei­kė­jo taik­lų po­sa­kį, skir­tą „avan­gar­dis­tams mo­der­nis­tams“, ga­li­me pa­sa­ky­ti: „nei rit­mo, nei ri­mo, nei pro­zos ge­ros...“ Aš, iš­ti­ki­mas tra­di­ci­nės „mai­ro­niš­kos“ „sa­lo­mė­jiš­kos“, „miš­ki­niš­kos“ lie­tu­viš­kos poe­zi­jos ša­li­nin­kas, esu už kla­si­ki­nį, dar­nų, skam­bų (poe­zi­ja – mu­zi­kos se­suo...) ei­lia­vi­mą. Net ir ver­lib­ras tu­ri bū­ti sa­vaip skam­bus, kla­siš­kas. Gai­la, kai ku­rie nau­ji šian­die­ni­nės poe­tų kū­ry­bos fak­tai ro­do, kad įsi­vy­rau­ja vi­siš­kas pa­grin­di­nių poe­zi­jos prin­ci­pų ig­no­ra­vi­mas, o tai ve­da į poe­zi­jos skur­dą, jos iš­si­gi­mi­mą gal net su­ny­ki­mą.

Kad ir kaip liūd­na, bet net bend­ro­je pa­sau­lio sce­no­je įpras­ti­nės kul­tū­ros vyks­mui ki­ša ko­ją taip va­di­na­mi „nau­ju­mo“, mo­der­nu­mo vė­jai. Pag­rįs­tai vi­suo­ti­nai nuo­gąs­tau­ja­ma dėl ka­tast­ro­fiš­kai vyks­tan­čio glo­ba­li­nio pla­ne­tos kli­ma­to at­ši­li­mo. O juk ne­ma­žiau nuo­gąs­tau­ti rei­kia ir dėl glo­ba­li­nio hu­ma­nis­ti­nių idea­lų at­ša­li­mo...

Dar vie­na nau­ja li­te­ra­tū­ros, ypač poe­zi­jos bė­da yra kny­gų lei­dy­ba. Dėl pa­čių poe­tų kal­tės (tas nau­jas ei­lia­vi­mas...) do­mė­ji­ma­sis poe­zi­ja ne­pap­ras­tai su­ma­žė­jo. Kny­gy­nai ne­be­no­ri priim­ti par­da­vi­mui nau­jų poe­zi­jos kny­gų, nes jos, esą, gu­li, uži­ma vie­tą, nie­kas jų ne­be­per­ka... Tad ir nau­ja poe­zi­jos kny­ga da­bar iš­lei­džia­ma po­ros ar dau­giau šim­tų ti­ra­žu... (o juk bu­vo – ti­ra­žai sie­kė de­šimt ir dau­giau tūks­tan­čių eg­zemp­lio­rių...)

Dėl nau­jų mo­der­nių tech­no­lo­gi­jų įsi­ga­lė­ji­mo – (in­ter­ne­tas, kom­piu­te­riai, iš­ma­nūs te­le­fo­nai ir kt.) ne­pap­ras­tai su­ma­žė­jo kny­gos skai­ty­mas, tu­riu gal­vo­je „spaus­din­tos“ kny­gos. Šian­dien daug kas kny­gą skai­to jau ne į ran­kas paė­mę ją, o kom­piu­te­rio ek­ra­ne... Gai­la, bet la­bai su­ma­žė­jo poe­zi­jos va­ka­rų ren­gi­mo tra­di­ci­ja, nors Ra­šy­to­jų klu­bas ener­gin­gai dar ir ban­do tai da­ry­ti.

Man ga­li kai kas pa­prie­kaiš­tau­ti – o kiek da­bar nau­jų ra­šy­to­jų, kny­gų au­to­rių at­si­ra­do! Taip, bū­tent „at­si­ra­do“... La­bai ne­sun­ku šian­dien pa­si­va­din­ti „ra­šy­to­ju“, sa­vo lė­šo­mis iš­lei­dus ke­lias­de­šim­ties eg­zemp­lio­rių ko­kią nors, apie bet ką nors pa­ra­šy­tą kny­gu­tę... Ne­ma­žai pro­ble­mų yra su pa­ra­ma tik­rų, pri­pa­žin­tų au­to­rių kny­gų lei­di­mui. Čia daug kas ne­su­lau­kia Kul­tū­ros ta­ry­bos pa­ra­mos. Drau­ge ga­li­me pa­ste­bė­ti ir tam tik­rą „bi­čiu­liš­ką“ kai ku­rių au­to­rių rė­mi­mą.

– Kas šia­me pa­sau­ly­je jums yra svar­biau­sia? Vie­na­me ke­tu­rei­ly­je ra­šė­te: „tam prailgs­ta ir gy­vent ant svie­to mar­go“, ku­ris ne­my­li nie­ko. Mei­lė? Ti­kė­ji­mas? Kū­ry­ba?

– Ma­nau, svar­biau­sia pa­tei­sin­ti sa­vo kaip žmo­gaus, kaip vi­suo­me­nės na­rio, sa­vo ša­lies, vals­ty­bės pi­lie­čio eg­zis­ten­ci­ją. Duo­ti gy­ve­ni­mui tai, ką su­ge­bi, ką ga­li duo­ti. Žmo­gui, ap­do­va­no­tam vie­no­kiu ar ki­to­kiu ta­len­tu, svar­bu tą ta­len­tą ne tuš­čiai, neat­sa­kin­gai „iš­bars­ty­ti“, o pa­lik­ti pėd­sa­ką, „kad žmo­gu­mi esi bu­vęs“... O kad tai ga­lė­tum dau­giau ar ma­žiau sėk­min­gai įgy­ven­din­ti, svar­bu ti­kė­ti gy­ve­ni­mo pra­sme, ti­kė­ti Aukš­čiau­sio­jo Vi­sa­tos ir kiek­vie­no mū­sų bū­ties Kū­rė­jo, vi­so kas gy­va že­mė­je – su­ma­niai pla­nuo­ta evo­liu­ci­jos, vys­ty­mo­si ei­ga – to­bu­lė­ji­mo sie­kiu, at­si­da­vi­mu pa­žan­gai, gė­riui, ar­ti­mie­siems, iš vi­so – Žmo­gui, nie­kad ne­pa­mirš­tant, kad kiek­vie­nam mū­sų yra iš anks­to tos evo­liu­ci­jos są­ly­go­ja­ma pra­džia ir pa­bai­ga.

Ke­lio­nė­se po įvai­rias ša­lis, su­si­pa­žįs­tant su tų kraš­tu žmo­nių gy­ve­ni­mu, pa­pro­čiais, ti­kė­ji­mais, re­li­gi­jo­mis (ypač tuo tur­tin­go­je In­di­jo­je) su­si­for­ma­vo ir ati­tin­ka­mas po­žiū­ris į vis­ką. Pa­vyz­džiui, man no­ri­si ti­kė­ti, kad net ne­te­kus ar­ti­mų­jų, iš­lie­ka sun­kiai paaiš­ki­na­mas jų ry­šys, gal net bend­ra­vi­mas su li­ku­siais gy­ven­ti. Aš, pa­vyz­džiui, jau­čiu tai, pri­si­min­da­mas sa­vo my­li­mą Mo­ti­ną. Daž­nai žvel­giu į jos fo­to­port­re­tą (esu to­kį ir pa­ts nu­pie­šęs) ir lyg gy­vai kal­buo­si su ja. Daž­nai jau­čiu, tar­tum jos glo­bą iš ten, kur vi­si iš­ke­liau­ja­me...

Bu­vau nu­ste­bin­tas vie­no ne­pap­ras­to nu­ti­ki­mo per ma­no su­kak­tu­vi­nį gim­ta­die­nį. Gy­ve­nu ket­vir­ta­me aukš­te. Gra­žią sau­lė­tą rugp­jū­čio die­ną sė­dė­jau už dar­bo sta­lo. Bu­vo pra­vi­ras lan­gas į bal­ko­ną, už jo – į pla­tes­nę lau­ko erd­vę. Apa­čio­je ko­kios nors pie­vos nė­ra, tik žo­le ap­žė­lęs ga­ra­žų komp­lek­so pa­vir­šius mies­to erd­vėj. Ir ne­ti­kė­tai iš kaž­kur – kaip sa­kau, apa­čioj pie­vos nė­ra – į ket­vir­tą aukš­tą, pro bal­ko­ną ir lan­gą pas ma­ne įskren­da di­de­lis ža­lias žio­gas. Nus­te­bau – iš kur jis, toks ne­ti­kė­tas sve­čias. O jis man ant spran­do tu­pia, nu­ke­liu jį ant sta­lo, jis vėl – ant spran­do... Per­ke­liu ant kny­gų, jis jo­mis pa­vaikš­to, žiū­ri į ma­ne įspū­din­go­mis, di­de­lė­mis aki­mis ir man ge­rai net ne­pas­te­bint – kaž­kur pra­dings­ta... Ne­ma­čiau, kad iš­lėk­tų pro lan­gą į lau­ką, ne­pas­te­bė­jau, kad kur nors bū­tų už­lin­dęs... Kaip ne­ti­kė­tai at­si­ra­do, taip ir din­go...

To­kio sve­čio – gra­žaus di­de­lio žio­go ir to­kio­mis su­dė­tin­go­mis ap­si­lan­ky­mo ap­lin­ky­bė­mis iki šiol ste­biuo­si.. Tai pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį ir min­tį: o gal kas nors „iš ana­pus“ to­kiu bū­du ir to­kiu pa­vi­da­lu ap­lan­kė ma­ne man svar­bią gy­ve­ni­mo die­ną... Bet gal tai jau mis­tiš­kas gal­vo­ji­mas.

Pasikartosiu: man gyvenime svarbiausia būti Žmogumi, man svarbu būti kūrybingam, galinčiam, kad ir kukliai, bet palikti kokį nors kūrybinį pėdsaką. Man svarbu mylėti – savo būtį, savo esybės realizavimą, svarbi meilė Gyvenimui, Kūrybai, Gamtai, Artimui, Moteriai... Ta Meilė yra žmogaus egzistencijos, jo siekių ir svajonių įgyvendinimo pagrindas.


Gyvenimo džiaugsmui – anūkai ir proanūkiai

Dienos populiariausi

Švietimo laukia didelės permainos (1)

2017 m. kovo 21 d.
lankomiausias
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas

keywords=" border='0' alt='' />