Naujausios
Prigimtinė ir viena svarbiausių laisvos žiniasklaidos funkcijų – valdžios (plačiąja ir siauresniąja prasme) kritika. Žurnalistas todėl ir vadinamas sarginiu šunimi, jog šniukštinėja po įvairiausias valdžios institucijas, biudžetines įstaigas įstaigėles ir ieško to, kas viešai nepadėta, t. y. to, kas slepiama nuo visuomenės. Todėl žiniasklaida demokratiniame pasaulyje dar vadinama ketvirtąja valdžia.
Žiniasklaidos konfliktas su kitomis trejomis valdžiomis yra užprogramuotas ir dėsningas, nes draugystė šiose demokratijos platumose negalima. Kai žurnalistas pamiršta savo valdžios kritiko vaidmenį, jis tampa valdžios parankiniu, iš laisvojo tribūno – propagandistu.
Deja, tokių pavyzdžių yra tiek daug, kad dažnas skeptikas šiek tiek hiperbolizuodamas pasakytų, jog tie laisvieji žiniasklaidininkai jau galbūt mažuma. Šį sakinį parašiau prieš šešerius metus, o šiandien jau neabejodamas sakau, kad sarginių šunų poveislė veik išnykusi, dominuoja dresuoti vilkšuniai, romūs senbernarai ir gražuoliai pudeliukai.
„Šiaulių kraštui“ valdžios kritika buvo ir išlieka ne koks atsitiktinis, pripuolamasis veiksmas, o varomoji jėga, kertinis akmuo, ant kurio laikėsi sudėtinga leidinio konstrukcija.
„Gerbiamieji, yra tokia redakcija „Šiaulių kraštas“, ten dirba žurnalistai, kuriems Spaudos įstatymas garantuoja teisę susipažinti su ta informacija, kurioje nėra valstybinių paslapčių“, – antrajame „Šiaulių krašto“ numeryje, baigiant kritinę publikaciją, kreiptasi į skaitytojus. Tada galiojantis Spaudos įstatymas, priimtas dar prieš 1990-uosius, panaikino cenzūrą ir suteikė daug erdvės viešumui.
Spaudos įstatymą „Šiaulių kraštas“ nešė kaip vėliavą, kaip kuvaldą, kuria griaudavome pasipriešinimo sienas, o nuo persekiojimo dangstėmės kaip skydu.
„Kodėl nevykdote Spaudos įstatymo, ar žinote, kad Įstatymas jus įpareigoja teikti informaciją“, – tokiais ar panašiais argumentais atremdavome valdininkų: „nesakysiu, neturiu teisės“ – išsisukinėjimus. Nemaža dalis valdžioje sėdinčių apie tokio Įstatymo nuostatas nedaug buvo girdėję, bet dažniausiai paklusdavo.
Verkiant reikėjo skaitytojų pasitikėjimo ir paramos. Todėl temos neskirstytos į lengvas ir sunkias, patogias ir nepatogias. Nebuvo uždraustų sferų ir neliečiamų asmenų sąrašo. Atvirkščiai, kuo didesnis šulas, tuo laikraščiui ir skaitytojams įdomiau. Kuo aukštesnė valdžia, tuo kritiškiau privalome ją vertinti. Geroji Sąjūdžio sėkla augino vaisių. Nuo 1988-ųjų iki 1990-ųjų pilietinė žurnalistika išgyveno aukso amžių, o vėlesniais metais – vis daugiau prisitaikymo, savicenzūros ir savisaugos, sąskaitų suvedinėjimo.
Amžina valdžios ir pinigų tema. 1991-aisiais vietos spaudoje retai kas imdavosi nagrinėti valdžios korupcijos faktų. Didžiajai daliai redakcijų tos temos buvo, pirmiausiai, pavojingos, todėl ir – per sunkios. Nemažai žmonių dar buvo įtikėję, kad komunistų valdžią pakeitę veikėjai – ne tik patriotai, labai kompetentingi, nuoširdūs tautos tarnai, bet ir krištoliniai. Tad jų kritiką, demaskavimą toji dalis visuomenės vertino kaip išpuolį prieš Lietuvą, jos laisvę, raudonųjų klastą. Naujuosius apaštalus liesti buvo ne tik kad neparanku, bet ir pavojinga.
Šaudyti reikėjo labai tiksliai – ne šalia, o į dešimtuką. Tik nenuneigiamais faktais paremtos aukštus valdininkus kertančios publikacijos galėjo sukelti rezonansą, užkimšti laikraščio nedraugų ir priešų burnas, o iš rankų išmušti vėzdą.
Jonui Tručinskui, Šiaulių miesto tarybos pirmininkui, pirmajam teko patirti tokios žiniasklaidos jėgą, o vėliau ir palikti postą.
„Šiauliuose jau yra privilegijuotų privačių įmonių. Jos labai nesunkiai galės konkurencinėje kovoje nurungti visas kitas, nes naudojasi miesto tėvų protekcija“, – rašoma Petro Dargio publikacijoje „Miesto tėvų žaidimai su pinigais!“ 1991 metų vasario 5-ąją. Tik 23 dienos po sausio 13-osios.
Žaista stambiomis kupiūromis. J. Tručinsko proteguojamai joniškiečių įmonei, sumaniusiai statyti garažus Šiauliuose, pavyko apeiti ne tik jiems netinkamą miesto Valdybos nutarimą, bet gauti žemės ir miesto valdžios garantą 400 tūkstančių rublių kreditui. Ir tai tuo metu, kai miesto biudžete švilpavo vėjai, vėlavo atlyginimai ir visuomenėje kaupėsi socialinės neteisybės drumzlės.
Visuomenė šiurpo sužinojusi, kad miesto Taryba vieną kooperatyvą atleido nuo dalies mokesčių už finansinę paramą „Polifonijos“ chorui, jog šis galėtų išvažiuoti gastrolių. Atleido, o į Braziliją ir Argentiną kartu su „Polifonija“ keliavo būtent Tarybos pirmininkas.
Žurnalistas P. Dargis tęsė tyrimą. Viešumon lindo privačių struktūrų ir miesto vadovų, kurių priešaky – Tarybos pirmininkas, įtartini ryšiai. Todėl 1991 m. kovo 7 d. miesto Taryba priėmė nutarimą „Dėl personalinės įmonės „Jurra“ kredito ir kooperatyvo 102L atleidimo nuo mokesčių“ (1991.03.14), įrodantį, kad „Šiaulių krašte“ paviešinti faktai – teisingi.
Neprašauta. Paneiginėti nebuvo ko. Kėdes susikompromitavę valdžios veikėjai tada dar išsaugojo. „Bene bus įvykęs stebuklas: bendromis kontrolierių, deputatų ir laisvosios spaudos jėgomis įmanoma pristabdyti ir tokio „kalibro“ komercininkus?“ – klausė P. Dargis.
Stebuklai tęsėsi. Po kelių dienų laikraštyje išspausdintas 112 „Vairo“ gamyklos darbuotojų atviras laiškas J. Tručinskui ir „Šiaulių krašto“ redakcijai.
„Žmonės sunerimo po straipsnių serijos, prasidėjusios P. Dargio rašiniu „Miesto tėvų žaidimai su pinigais“. Ypač sujaudinti „Vairo“ gamyklos žmonės, nes tai susiję su mūsų buvusio bendradarbio garbe. Siūlydami J. Tručinsko kandidatūrą į miesto Tarybos deputatus, vėliau palaikydami jo išrinkimą miesto Tarybos pirmininku, tikėjome, kad šis žmogus bus pavyzdžiu visiems vadovams, pasiryžusiems bent dalelę savo gyvenimo paaukoti Lietuvos Nepriklausomybės labui. Deja, būsime apsirikę“, – rašyta laiške.
Dar akcentuota, kad „Šiaulių krašto“ pateiktos istorijos kompromituoja ne tik J. Tručinską, bet ir visą Sąjūdį. Tuo jau naudojasi Nepriklausomybės priešininkai, teigdami, jog sąjūdininkai niekuo ne geresni už buvusius stagnatorius: „ir anie, ir tie pirmiausiai žiūri naudos sau“.
„Vairo“ žmonės tikėjosi, kad J. Tručinskas viešai pasiaiškins, tačiau to nesulaukė, todėl atviru laišku kvietė jį atvykti į „Vairą“ susitikti su kolektyvo atstovais. Kviestas ir „Šiaulių kraštas“. J .Tručinskas į susitikimą neatvyko. Tačiau į „Vairo“ žmonių raginimą J. Tručinskas sureagavo. Sumanė pasiaiškinti interviu miesto laikraštyje. J. Tručinskas aiškino, kad „Šiaulių kraštas“ nesirėmė jokiais dokumentais, teisininkų išvadomis ir t. t. Žodžiu, viskas laužta iš piršto.
Toks paaiškinimas šokiravo, nes visos žurnalisto publikacijos buvo dokumentuotos, o ir miesto Taryba nutarimu patvirtino, kad teisybė – šimtaprocentinė. Svarbiausia – užmuilinti akis. Visiems neužmuilino. Metams baigiantis J. Tručinskas Tarybos daugumos valia buvo atleistas iš posto. Taip krito pirmasis mūsų „herojus“.
Šunims lojant kartais ir karavanas sustoja.
1992 metų vasarą rašyta ir apie gerus valdžios darbus. Šiaulių miesto tarybos posėdyje daugumos deputatų balsais iš pareigų buvo atleistas Tarybos pirmininko pavaduotojas Mindaugas Končius, neteisėtai savo žmonai Elenai suveikęs butą. Žmona net nestovėjo eilėje buto sąlygoms gerinti, o butas buvo skirtas įmonei, kurioje pavaduotojo žmona nedirbo.
Tarybos pirmininko pavaduotojo reikalas – sudėtinė butų skandalo dalis. Triukšmas kilo, kai Savivaldybės kontrolės tarnyba kartu su laikinąja deputatų komisija išsiaiškino, kad butai neteisėtai buvo skirstomi draugams ir viršininkams. Tiesa, minėtame Tarybos posėdyje buvo ir ginančių M. Končių balsų. Vienas deputatų pareiškė buvęs pavaduotojo bute ir pamatęs, jog šis gyvena „ kaip ideologizuotas komunistas“.
Po 23-ejų metų „Šiaulių krašto“ kalbintas pirmasis po Nepriklausomybės atgavimo meras Kazimieras Šavinis, prisimindamas tuos metus, sakė: „Sąjūdis į merus iškėlė, galvojau, patars. Bet mane tik išsikviečia ir „kala“ po valandą pusantros. O „kala“ dėl paskyrų mašinoms, butų skirstymo, talonų visokiems daiktams – kodėl tam, o ne kitam?“
Tos paskyros dar deficito laikais buvo likusios iš Vykdomojo komiteto laikų. „Greitai mane ir nuvertė, nes netenkinau norų. O vertė bene kas savaitę“, – prisiminė K. Šavinis.
„Šiaulių kraštas“ iešmininkų ar atpirkimo ožių neieškojo – stebėjome aukštai sėdinčius, daug galinčius. Todėl konfliktas tarp valdžios ir „Šiaulių krašto“ stiprėjo. Prieš laikraštį formavosi frontas. Tą jutome kasdien, kai reikėdavo gauti informacijos, komentaro. Neretai mus specialiai ignoruodavo, stengdavosi nepastebėti, sumenkinti ir įžeisti.
Didesnėje ar mažesnėje valdžioje sėdinčiųjų priešprieša kartais peraugdavo į isteriją, kurios liepsną gesindavome teisingai dėliodami žodžius.
„Jau kyla nauja pseudopatriotizmo isterijos banga. Galiu prognozuoti, jog laisvosios minties spaudai ateina sunkios dienos: kiekvieną kritinį žodį galima apipilti „tautinės“ demagogijos srautu. Pavyzdžiui, nepatriotiška, antitautiška, tarnaujanti Lietuvos priešams, raudona... Pirmiausia tuo pasinaudos nesąžiningi, įvairiausių kontorų viršininkai, labai gerai žinantys, kada kokią giesmę traukti ir kokia odos spalva dera prie aplinkos ir geriausiai maskuoja“, – rašiau, palydėdamas kritinį straipsnį, kuriame pasakota, kaip statybos organizacijos vienas iš vadovų isterikavo, remontuojamos mokyklos pastate išvydęs laikraščio žurnalistą („Prašau pasišalint iš čia! Negirdit, kas yra sakoma!“).
Chameleonai – gajūs gyviai, paplitę visais laikais, o isterija – pralaimėjimo ženklas.
Sąjūdžio idėjos, suvienijusios žmones, stebėtinai greitai buvo supaprastintos iki ultrapatriotinių lozungų. Už jų stovėjo tautos skaldytojai, priešų medžiotojai ir raganų degintojai.
...Tūkstančiai žmonių užsičiaupė. Viešojoje erdvėje dominavo neadekvačių rėksnių, įtikėjusių savo neklystamumu, lozungai. Vakarykščiai sovietų valdžios garbintojai, ypač kai kurie poetai, eiliavę leninus ir komunizmą, tapo vis labiau įsigalinčio tautinio bolševizmo propaguotojais. Megztųjų berečių laikas.
Prisimenu rašytojo Vytauto Petkevičiaus papasakotą vaizdelį iš 1992-ųjų.
Kai rašytojas lankėsi vienoje Šiaulių rajono žemės ūkio bendrovėje, prie jo prišokęs vyras paprašė susitikime su visuomene bent keliais žodžiais paminėti Vasario 16-ąją.
– Kodėl? – nustebo rašytojas, juk šiandien vasario 14-oji.
– Du zuikius nušautumėme: literatūrinį vakarą ir Nepriklausomybės dienos minėjimą.
– Tamsta buvęs partorgas?
– Iš kur žinot?
– Ant kaktos parašyta, – kaip visuomet taikliai atsakė rašytojas.
Partorgų ir kavaleristų laikai. Temos tęsinys – ketvirtadienį.
