SĄJŪDŽIO UŽKULISIAI (40)

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Po trinkelizacijos Šiauliuose miršta istorinis spaudos ąžuolas.
Tais metais Sovietų Sąjungoje jau buvo prasidėjęs vadinamasis Gorbačiovinis atšilimas, tačiau Lietuvoje apie tikėjimo laisvę dar nekalbėta.

Apie žuvusį kunigą informacija sklido tik per bažnyčios bendruomenes. Dvidešimt ketverių Katalikų Bažnyčios kronikos platintojas labai jautriai sureagavo į pranešimą apie bendražygio netektį. 1986 metų vasario 10 dienos įrašas Vinco Danieliaus dienoraštyje byloja:

„Vakar išgirdau liūdną žinią – tragiškai žuvo Lazdijų rajone, Rudaminos parapijoje kunigavęs, žmogaus teisių gynėjas kunigas Juozas Zdebskis. Tikroji žūties data – 1986-02-06.

Jaučiau pareigą, todėl nutariau – į laidotuves reikia nuvykti. Iš Šiaulių į Kauną išvažiavau 3.05 val. Iš ten – iki Kapsuko, iš Kapsuko iki Lazdijų. O iš Lazdijų pasiekti tikslą buvo tikrai sunku, bet džiaugiuosi, kad Rudaminą pasiekiau pakeleivingomis mašinomis.

Į Rudaminą atvykau 9.10 val. Iš karto ėjau į bažnyčią. Pasimeldžiau prie kunigo kankinio karsto. Kunigo veidas buvo uždengtas, matėsi sužalojimai.

Iš bažnyčios išėjęs, šiek tiek susipažinau su miesteliu, nufotografavau bažnyčią. Miestelis nedidelis, prilygsta gal Bazilionams, o gal dar mažesnis. Bažnyčia didoka, mūrinė. Išklausiau dvejas Šv. Mišias. Įsiminė vieno pamokslo žodžiai : „Kada miršta kunigas – nuostolis parapijai, o netekus šio kunigo, liūdi visa Lietuva“. Gražu žiūrėti, kiek ten buvo daug jaunimo. Tai, galima sakyti, kunigo Juozapo Zdebskio mokiniai.

Daug gražių žodžių buvo pasakyta prie kapo duobės. Sujaudino vieno jaunuolio (ne kunigas) pasakyta padėka. Padėkojo a.a. kunigui Juozui , kad jei ne jis, čia nebūtų susirinkę tiek gražaus jaunimo. Toliau kalbėjo jaunuolis, kad kunigas „išmokė mus melstis, išmokė mylėti Lietuvą, lietuviškas dainas, kad drauge susirinkę padainuodavome gražių lietuvių liaudies dainų“. Jaunuolis pasakė, kad šis kunigas buvo vienas iš Alf. Svarinsko, R. Grigo ir S. Tamkevičiaus bendražygių.

Labai gražiai kalbėjo Lazdijų bažnyčios klebonas Vincas Jelinskas. Klausantis jo žodžių verkė visi čia susirinkusieji. Niekas negalėjo sulaikyti ašarų. Verkė visa LIETUVA.

Taigi, šiandien Lietuvai – gedulo diena. Turėtų būti iškeltos juodos vėliavos, bet okupuotoje Lietuvoje to nėra.

Namo važiavau nepaprastai gerai. Stabdžiau kelyje važiuojančias mašinas. Viena jų sustojo. Šia mašina važiavo kunigai. Taigi, aš su jais važiavau iki Alytaus, o iš ten autobusu – į Šiaulius. Namuose buvau 21.15 val.“

V. Danielius dirbo Šiaulių autobusų parke, tačiau ir jam tais metais buvo nelengva nuvažiuoti į kunigo laidotuves kitame Lietuvos pakraštyje. Tarsi niekas netrukdė, mažiau sovietinio saugumo seklių minioje šmirinėjo, tačiau visokių techninių kliūčių netrūko.

Nemažą dalį kasininko-kontrolieriaus atlyginimo V. Danielius išleisdavo tarptautiniams pokalbiams su Lenkijos lietuvių leidinio „Aušra“ redaktore Valda Malinauskaite. Iš jos sužinodavo, ko ten gyvenantiems tautiečiams reikia ir kiek galėjo, pirkdavo bei siųsdavo laikraščius, knygas, atvirukų komplektus.

Bendradarbiavimo su išeivija estafetę V. Danielius perėmė iš savo bendraminčio Alberto Špoko. Šis prisiminė, kaip kartą besikalbant, tik paminėjo, kad padeda Lenkijoje gyvenantiems lietuviams. Ir aktyvus jaunuolis pats įsijungė į šią veiklą. Dienoraščiuose ne kartą mini, ką siuntė, kas padėjo, t. y. finansavo:

„Išsiunčiau į Seinus, į „Aušros“ redakciją knygų: vaikų literatūros, mokymo priemonių siuntą. Piktino pašte esanti betvarkė. Banderoles priiminėjanti mergina nežinojo, priimti ar ne. Skambino į Vilnių, teiravosi, ką daryti. Taip ir neradę konkretaus atsakymo, pagaliau sutiko priimti. Bet priėmėja sakė, kad gali grąžinti iš Vilniaus atgal. Man labai įdomu, kas mokės man už išlaidas.

Dėkoju gerbiamam Jonui už pagalbą siunčiant šią literatūrą. Jis davė penkis rublius.“

Pasidomėjusi, sužinojau, kas tas Jonas, ne kartą padėjęs jaunuoliui išsiųsti leidinius į Lenkiją. Pasirodė, kad tai jo draugas ir bendramintis, anuomet „Aušros“ muziejuje darbavęsis Jonas Ziemelis. Buvo ir tokia tyli, nesavanaudiška, bet labai reikalinga parama vienas kitam, kad nenutrūktų Lietuvos ryšiai su išeivija.

Labai daug vietos asmeniniuose Vinco Danieliaus užrašuose užima pasakojimai apie to meto Šiaulių kultūrinį gyvenimą ir bendraamžių lankymąsi teatre, koncertų salėse ar parodose. Po to vykdavo jaunatviškai emocingi renginių aptarimai:

„Albertas, Rimtautas, Darius ir aš susitikome Mažajame teatre. Šįkart Olitos Dautartaitės kūrybos vakaras „Baltą žydintį medį išsaugok“. Vakaro pradžioje buvo demonstruojamas filmas apie aktorės kūrybinę veiklą. Po to aktorė skaitė savo mėgstamo poeto Jono Strielkūno eilėraščius. Vėliau ji papasakojo apie save: kilusi nuo Biržų krašto, našlaitė. Baigė kultūros švietimo mokyklą ir gavo paskyrimą į kažkokius suvargusius kultūros namus. Bet, neilgai trukus, pamatė skelbimą „Kauno tiesoje“, kad reikalingos dvi moterys Kauno lėlių teatre. Ji išmėgino laimę. Pavyko. Pradėjo dirbti Kauno lėlių teatre ir išdirbo ten 13 metų. Kartą, gastrolių metu, ji pamatė Šiaulių dramos teatro spektaklius “Valdovas”, “Kaip žydėjimas vyšnios” ir nutarė, žūt būt, patekti į Šiaulių dramos teatrą. Iš antro karto pasisekė. Atvyko dirbti pas to meto vyriausiąją režisierę Aureliją Ragauskaitę. O. Dautartaitė jai negailėjo gerų žodžių. Aš taip pat mintyse dėkojau už gerus spektaklius. Po to O. Dautartaitė su savo ištikima drauge lėle beždžionėle paskaitė (o gal suvaidino) keletą savo sukurtų epigramų. Skaitė dar Eugenijaus Ignatavičiaus apsakymėlių. Vakarą užbaigė Jono Strielkūno eilėraščiu, skambant Maironio „Lietuva brangi”.

Iš tikro buvo labai puikus Olitos Dautartaitės kūrybos vakaras.

Kitą dieną jau Šiaulių dramos teatre žiūrėjau Vidmantės Jasukaitytės dramą „Žemaitė“. Režisavo Gytis Padegimas, Kauno Dramos teatro režisierius. Gaila, kad nebuvo pirkti programėlių. Žemaitę vaidino F. Laurinaitytė.“

Cituoju šviesaus atminimo sąjūdininko Vinco Danieliaus dienoraščio tekstus ir pati prisimenu buvusi šiuose renginiuose. Tikiuosi, skaitytojams 1986–1987 metų Šiaulių kultūrinė aplinka irgi nebus svetima, nes ne vienas ten dalyvavome ir prasilenkėme.

Dažnai V. Danielius mini lankęsis savo draugės Rasos namuose ir bendravęs su jos šeima:

„Vakar buvau pas Rasą gimimo dienoje. Labai patiko draugiška kompanija. Svarbiausia apsieita be alkoholio. Mane R. šeima visada pritrenkia savo gerumu. Visada! Iš kur pas šiuos žmones toks gerumas. O gal visi tokie žmonės turėtų būti ? Gaila, kad iki to daugumai žmonių dar toli.“

Taip V. Danielius atsiliepia apie Amžinybėn išėjusio profesoriaus Vytenio Rimkaus šeimą, kurioje vaikinas buvo mylimas ir globojamas. Pats tapęs tėvu, Vincas savo sūnų profesoriaus garbei pavadino Vyteniu. O V. Rimkaus parašytuose prisiminimuose apie jaunąjį bičiulį Vincą yra užsimenama ir apie tokią bendrystę, kuomet artimos šeimos dalijosi motinos pienu, kai vienos naujagimiui jo trūko. Nepažįstu daugiau taip nesavanaudiškai bendravusių šeimų, kurių narius susietų net motinos pienas. Tik labai geri ir jautrūs žmonės pasižymi retu dosnumu, o tvirtai vienas kitu pasitikintys, priima šią neįkainojamą dovaną.

Bet iki tokio šeimų suartėjimo visus siejo nuostabus bendravimas, kultūrinių renginių lankymas, ilgi pokalbiai vakarais juos aptarinėjant.

Be to, šėlo jaunatviški jausmai, o dienoraštis buvo ištikimiausias melancholiškų V. Danieliaus pasakojimų liudininkas:

„Jeigu manęs kas paklaustų, ar aš laikau save laimingu, ar aš laimingas? Sunku būtų iškart atsakyti į šį klausimą. Vargu. Laimingas aš būnu tik tada, kai bent truputį kam nors padarau gero. Laimingas, kad turiu nedaug, bet labai gerų draugų. Tokių draugų, iš kurių daug ko išmokau, praturtinau save. Vargu, ar daugiau galiu kuom nors pasigirti.

O ar darbą mėgstamą dirbu? Ir taip, ir ne. Taip, todėl kad bendrauju su žmonėmis, kasdien nauji veidai, nauji maršrutai. Žinoma, jie kartais kaitaliojasi. Malonu važinėti po brangiąją Lietuvą. Būdamas atostogose labai pasiilgau to darbo. Gal labiau žmonių, nors jų būna visokių. Ir beprasmiškai apšaukia, ir iškolioja. Bet aš vis tiek jų pasiilgstu kažkaip. Įlipu į autobusą, einu bilietuoti, stengiuosi su kiekvienu būti malonus, sudaryti autobuso salone malonią atmosferą. Ir kaip džiugu, kai į reikiamą vietą atvažiavęs keleivis išlipdamas nusišypso, padėkoja. Ir aš noriu prabilti Rešado Nerio Giuntekino žodžiais, kad „nėra pasaulyje puikesnio jausmo, kaip žinoti, jog esi padaręs žmonėms nors truputį gero“.

O kodėl nepatinka? Nenormalus režimas. Nėra nei švenčių, nei šeštadienių. Kada pasimatyti su draugais? Juk daugelis dirba normalias darbo valandas. Aš į darbą, jie iš darbo ir atvirkščiai. Norėtųsi kur nors kultūros srityje darbuotis. Ten, kur mane šaukia vidinis balsas. Bet dažnai ne tik aš, bet ir daug kas turi pasipriešinti savo vidiniam balsui. O kodėl? Todėl, kad daug ką lemia materialinė pusė. Juk idėja gyvas nebūsi. Nors ir didelis troškulys pasiekti savo svajonę, savo svajonių kalno viršūnę, bet deja... ne visiems lemta tą laimingą viršūnę pasiekti.

Tad, ar aš laimingas? Vargu!

15.20 val. su pussesere Regina nuėjome į kraštotyros parodą, veikiančią fotografijos muziejuje. Įdomi tai buvo paroda, bene geriausią įspūdį paliko Antano Krikštopaičio akvarelės – malūnai, ąžuolai.

15.50 val. atvykome į Parodų rūmus. Ir pataikyk tu man taip, kad parodoje būtų pats parodos autorius, miesto vyr. dailininkas Vilius Puronas. Jis ir pabuvo gidu šioje įdomioje parodoje nuo pirmo aukšto pirmos salės, iki antro aukšto paskutiniojo parodos eksponato.

Paroda tikrai be galo įdomi, o tą įdomumą dar labiau sustiprino savo pasakojimu pats Vilius Puronas. Parodą baigėme apžiūrėti 18.55 val., prieš pat Parodų rūmų darbo laiko pabaigą.“

Vincas Danielius po kasdienių darbų, kuriuos, kaip pats sako ir mėgo, ir nelabai, kiekvieną laisvą minutę su draugais ar artimaisiais lankė kultūrinius renginius, dalyvavo katalikiškoje švietėjiškoje veikloje.

1987 metų rugpjūčio 23 dieną jis su bendraminčiais dalyvavo mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje.