Naujausios
Prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1940 metais, Šiauliai užėmė 3526 ha ploto, gyveno apie 40000 gyventojų, buvo apie 820 parduotuvių, 6 valgyklos, 9 arbatinės, 29 restoranai, 4 nakvynės namai, 3 viešbučiai, 6 vaistinės, 2 kino teatrai, 2 pirtys, 657 verslo liudijimus turinčios įmonės, 11 pradžios mokyklų, 5 vidurinės mokyklos, 3 kitokio profilio mokyklos ir t. t.
1941 metais puolanti vokiečių kariuomenė miestui didelių nuostolių nepadarė, nes SSRS kariuomenė (8-oji, gen. majoro P. P. Sabenikovo armija dengusi miestą) spruko greitai.
1944 metų liepos pabaigoje, po visų žinomų miesto šturmų ir sovietinių bombardavimų, miestas atrodė baisiai. „Mieste buvo sugriauta bei sudegę 85 procentai visų pastatų, jų tarpe daugiausia įmonių, geležinkelio stotis, dramos teatras. Miesto centras virtęs dykra.“. Po trijų metų buvo rašoma, kad Šiauliuose iš buvusių 2095 pastatų sugriauti 1898. P. Bilevičius rašė, kad „(...) Šiaulius beveik nušlavė nuo žemės paviršiaus... Kai kur styrojo namų šilumą meną pajuodę kaminai, tuščiomis akiduobėmis, viena kitą remdamos mūro sienos. Tik kur ne kur po vieną ar po kelis galėjai pamatyti namus, išvarpytus kulkų ir bombų skeveldrų. Mieste išliko tik 15 procentų pastatų. Griuvėsiais virto 80 procentų gyvenamųjų namų.“
Jau 1944 metų rugsėjo mėnesio pradžioje, pradėję vykti miesto Vykdomojo komiteto (VK) posėdžiai, prasidėjo nuo mieste esamo turto inventorizavimo. Tai buvo susiję su likusio turto vogimu ir kitokiu neteisėtu savinimusi. Pačios sovietinės įstaigos kūrėsi kur tinkamos išlikusiuose pastatuose ir tokiu mastu, kad įsikišo Vilnius, Liaudies komisarų taryba (LKT) atsiuntė griežtą draudimą, iškeldinti muziejus į blogesnes patalpas, nes ne tik buvo keliamasi į muziejus, bet „ir skolinamasi muziejinius baldus-eksponatus“.
Tų metų rugsėjo 15 dieną buvo nutarta sudaryti komisijas prie kiekvieno miesto VK skyriaus, nuostolių apskaičiavimui.
Komunalinio ūkio skyriaus komisijai reikėjo įvertinti gyvenamuosius namus (jau nacionalizuotus ir privačių asmenų valdomus), negyvenamus pastatus, valdiškų įstaigų patalpas, vandentiekį, kanalizaciją, viešbučius, pirtis ir kitas komunalines įmones, garažus, mokyklas, bibliotekas, vaikų darželius, ligonines, poliklinikas, ambulatorijas, gydymo įstaigas, vaistines, sandėlius, prekybines patalpas, valgyklas ir kitus pastatus, parkus, sodus, skverus, teatrą, kino teatrus, religinių kultų pastatus. Inventorizaciją atlikti iki spalio mėnesio. Kitoms komisijoms liko pramonės įmonės, kooperatyvai ir kitas turtas.
Rugsėjo 22 dieną patvirtinus pirmos eilės remontuojamų pastatų sąrašą buvo pradėta rinkti statybines medžiagas miesto ribose, jas sandėliuoti. Čia galime kalbėti apie miesto atstatymo darbų, kad ir dar labai simbolinių, pradžią.
Nuo spalio pirmos dienos šitie darbai buvo atliekami sekmadieniais. O įtraukti į sąrašą pirmiausia buvo tie namai, kuriems reikėjo stogo remonto, taip pat pirtys.
Miesto biudžeto liūto dalį 1944 metų IV ketvirčiui gavo komunalinio ūkio skyrius – 808,1 tūkst. rb., kai, tarkime, vietinei pramonei teko tik – 136,6 tūkst. rb.
Naujieji šeimininkai, greitai susidūrė su šiauliečių nenoru dalyvauti miesto valymo ir atstatymo darbuose. Numatyti planai buvo sužlugdomi, nes didelio entuziazmo nerodė ir veikiančių gamyklų vadovai, organizuodami žmones į sekmadienio talkas. Žmonės ir taip dirbo šešias dienas per savaitę ir paskui vietoj poilsio sekmadienį varė veltui valyti griuvėsių. Iš kur gausi tą žmonių entuziazmą? Nepavykus suorganizuoti politinėmis priemonėmis, apeliuojant į „širdį ir jausmus“ buvo griebtasi mobilizacijos, tam buvo pajungtos mokyklos ir mokiniai, tačiau žmonės atsisakinėjo priimti jiems mokinių teikiamus šaukimus į darbą.
Po pirmos mobilizacijos buvo surinkta per 600 žmonių, tačiau iš jų tik 90 galėjo dirbti, žodžiu atėjo seni, per jauni ir neįgalūs miestelėnai, kiti darbingi išsislapstė.
Tada miesto VK griebėsi jau kitų priemonių, buvo pasitelkta prokuratūra. Šiauliečiai galėjo pajusti, ką reiškia „liaudies valdžia“ ir kaip yra sukuriamas „didžiulis entuziazmas“ apie kurį, paskui buvo rašoma „Raudonojoje vėliavoje“, pamirštant paminėti, kad įsikišus prokuratūrai ir pradėjus griežtai bausti, darbai po truputį pajudėjo iš mirties taško.
Bet darbų tempai netenkino miesto valdžios, todėl griežtai buvo sutarta mobilizaciją pravesti iki 1944 m. gruodžio 25 dienos ir mobilizuoti vyrus nuo 16 iki 55 metų, o moteris nuo 16 iki 50 metų. Mobilizuota darbo jėga turėjo būti perduota organizacijoms, kurios buvo nurodytos Lietuvos SSR LKT lapkričio 20 d. nutarime.
Pradėjus atsikurti senoms ir kurtis naujoms pramonės įmonėms labai opi pasidarė grįžtančių į miestą gyventojų apgyvendinimo problema, todėl artėjant žiemai buvo pravestas gyventojų „suglaudinimas, paliekant vienam gyventojui gyvenamojo ploto iki 4 m², tam reikalui įgyvendinti buvo pasitelkiamos milicijos pajėgos“. Kas gi norės savo butą versti į komunalinį. Butų klausimas, be sovietinės milicijos niekaip negalėjo būti sprendžiamas.
Siekiant geriau valdyti situaciją mieste, 1945 metų sausio mėnesį buvo pravestas gyventojų surašymas ir išrinkti gatvių komitetai. Pagal surašymo duomenis mieste buvo priskaičiuojama iki 25000 gyventojų. Prisiminus, kad 1940 metais buvo apie 40000, o tada sugriovimai siekė 85 procentus, tai situacija su butais buvo katastrofiška. Todėl miesto VK 1945 metų sausio 19 nutarė:
1. Iki vasario 1 d. su IV statybos trestu sudaryti sutartį butų remonto klausimu.
2. Analogiška sutartis ir su Remonto kontora.
3. Išnaudoti tam tikslui visas I-am ketvirčiui skirtas lėšas iš vietinio biudžeto (210000 rb.).
4. Iki vasario 1 d. sudaryti sutartį su Demontažo kontora sugriovimui sudegusių nacionalizuotų namų pirmoje eilėje tų, kurie pavojingi nelaimingų atsitikimų atžvilgiu.
Tokio miesto valdžios sujudimo butų klausimu priežastis buvo tikrai ne rūpinimasis žmonėmis, o didžiulis darbo jėgos stygius mieste.
Tą pačią dieną, sausio 19-ąją, miesto VK posėdyje buvo kalbėta apie miesto generalinio plano sudarymą. Pranešimą perskaitė miesto vyr. architektas E. Budreika. Tuo klausimu buvo priimtas nutarimas:
1 . Pateikti Šiaulių miesto generalinio plano projektinį biudžetą sumoje 740680 rb. – priimti ir persiųsti Architektūros Reikalų valdybai pristatyti LKT patvirtinti.
2. Įpareigoti vyr. architektą Edv. Budreiką rūpintis galutiniu biudžeto patvirtinimu ir skirtų lėšų panaudojimu miesto tvarkymo reikalams...“ (Beje, į pareigas diplomuotas inžinierius E. Budreika buvo paskirtas tik 1945 m. balandžio 21 d., nors vyr. architektu dirbo jau nuo sausio pradžios – aut. J. K.)
Kaip matome iš archyvinių duomenų miesto urbanistiniai klausimai buvo nepapratai aktualūs vietos valdžiai ir juos bandė spręsti greitai, tačiau kaip aukščiau buvo minėta, greitai nieko neišėjo.
Pavyzdžiui, miesto teatro remonto istorija prasideda dar 1944 metų rudenį, o po trijų metų vasarą spaudoje teatro direktorius Br. Buišas skundėsi, kad pagal parengtą architekto E. Budreikos atstatymo ir rekonstrukcijos projektą, kurį įgyvendino Šiaulių statybos valdyba, pats teatro kolektyvas 1946 metais atidirbo 2400 darbo valandų – dažė patalpas, lakavo duris, sodino skverą, kasė ir vežė šiukšles ir t. t., žodžiu, stengėsi. Statybos kontrolės inspekcija neleido eksploatuoti pastato dėl didžiulių statybinių trūkumų ir broko – neįrengta iki pabaigos katilinė, nesutvarkytas centrinis šildymas, stogas vietomis dengtas tik toliu ir panašiai. Pretenzijos rangovui pateiktos 1946 metais, o 1947 metų pirmame pusmetyje jos nebuvo pašalintos. 1947 m. I ketvirtyje sąmata buvo įvykdyta tik 15 procentų. Darbų teatre vykdytojas draugas Šmigovas į direktoriaus pastabą apie nekokybiškai sudėtas grindis, šaltai ir abejingai atšovė: „ Sudėtos grindys, – džiaukitės, galėjo jokių nesudėti!”
Direktoriui B. Buišui liko tik apeliuoti į miesto partinę ir vykdomąją valdžią, kad pradžiai bent paskirtų atskirą darbų vykdytoją, ir kad „esant geresnei situacijai mieste su statybinėmis medžiagomis, bei einant jau tretiems taikos metams bus ištaisytos statybinio darbo klaidos“ ir aktoriai galės pradėti dirbti normaliose darbo sąlygose.
Taigi, miestas pirmais pokario metais išgyveno „urbanistines“ mobilizacijas, griovimų ir bandymų statyti bumą ir, svarbiausia, rimtai galvojo apie generalinį planą...
