Anų metų kronika

Spausdiname sutrumpinę P. Mažylio straipsnį.

Iš rusinimo gadynės Žagarėje

Nežinomas Žagarės liaudies poetas – artojas matė, kaip anuo laiku visais būdais rusai spaudė ir naikino lietuvius katalikus ir varė juos į Sibirą, Uralą, Kaukazą... Poetas turėjo daug apie tai parašyti, dainų sudėti, tačiau bijodamas pakliūti vyresnybės rankon, susilaikė ir parašė tik kelis posmus, kurie šiandien daug ko mums pasako.

Kai Nariškins Aleksandras čia apsigyveno,

Ėmė spausti žagariečius, kaip vergus iš seno.

Jau suvaržė visom pusėm mumis katalikus

Ir be perstojo vis graso jų žandarų štikas.

Baigia mūsų Lietuvėlę čionai išnaikyti,

Baigia mūsų visų brolius Rusijon išvaryti.

Parašyčiau apie ruskį dar daugiau teisybės,

Tiktai bijau aš pakliūti rankon vyresnybės...

(Užrašyta iš žmonių lūpų.)

Žmonių rusinimas Žagarėje prasidėjo, galima sakyti, nuo 1860 metų, t. y., kada Zubovų dvarus, esančius palei Žagarę, nupirko Nariškinai. Dimitrijus Nariškinas (tėvas), būdamas labai pamaldus žmogus, dar ne taip spaudė ir nebruko vietos katalikams rusų tikybos. Jis tikėjo ir katalikų šventos Barboros (žagarietės Mestauskaitės) relikvijoms ir palaiminimams, o kartais jai net aukų duodavo.

Didesnis rusinimo darbas ir aštresni provoslavijos nagai pradėjo lietuvius katalikus griebti, šeimininkaujant Aleksandrui Nariškinui, maždaug 1890–97 metų laikotarpy. A. Nariškinas, siekdamas savo tikslų, pradėjo kurti Žagarėje tikrą stačiatikių lizdą. 1896 m. jis pastatė Žagarėje gražią cerkvę ir cerkvinę mokyklą. Parsivežė iš Rusijos popą, cerkvinei mokyklai mokytojus ir psalmininkus – giesmininkus ir juos labai gerai užlaikė. Iš Petrapilio parsivežė regentą, baigusį giedojimo kapelą, kad vestų Žagarės cerkvėj chorą. Iš savo valdininkų, tarnų ir liokajų sudarė labai gerą cerkvinį chorą.

Muzikos ir meno pagalba bandė pritraukti lietuvius katalikus, kad jie lankytų cerkvę ir tokiu būdu prijungtų prie stačiatikių tikybos. Bet čia jie tikslo nepasiekė. Todėl minimas Nariškinas griebėsi kitų priemonių, jis pradėjo žmones spausti iš materialinės pusės. Paprastus darbininkus priimdavo tik rusus, o lietuvius, nepriimančius stačiatikių tikėjimo, pradėjo persekioti ir atleisti nuo darbo. Ir todėl atsirado, kurie dėl duonos kąsnelio laikinai jiems pasidavė, nusilenkė.

Visi dvaro darbininkai turėjo savo vaikus leisti mokytis į cerkvinę mokyklą. Darbininkai, kurie vaikus leisdavo į cerkvinę mokyklą, turėjo mergaitėms pasiūti tautiškus, rusiškus rūbelius.

Cerkvinėje mokykloje visos sienos buvo nukabinėtos rusų šventųjų paveikslais. Kalėdų metu mokykloje surengdavo vaikams gražiausias eglutes, kurios kaip auksas žibėdavo. Buvo faktų, kad ir šventą pričastiją (rusų komuniją) bulką su raudonu vynu dalydavo vaikams.

1902 metais Nariškinas uždarė bendrą vieškelį, ėjusį per parką. Uždarydamas kelią, išrovė katalikų kryžių, kuris stovėjo prie kelio, ir įmetė jį į griovį. Dėl šio Nariškino žygio katalikų kunigai bijojo pareikšti protestą, nežiūrint, kad tai buvo didelis ne tik katalikų, bet ir visos krikščionių religijos įžeidimas. Ne tik anuo laiku, bet ir dabar dar kalbama, kad klebonas gavęs iš Nariškino 500 rubl., kad tylėtų dėl kryžiaus išniekinimo. Vėliau tas kryžius buvo ištrauktas ir pastatytas prie klebono daržinės, patvory.

Viena davatkėlė iš miesto (pavardė užmiršta) buvo ištekėjusi už tūlo ruso Žukovskio, kuris po vestuvių, kaipo savo žmonai, tuojaus nuplėšė nuo kaklo katalikiškas brostvas, rožančius ir sumynė juos po kojom. Neleido jai eiti melstis į katalikų bažnyčią, o varė į cerkvę. Bene šios davatkėlės apgailestavimui kažkieno buvo sudėta liūdna daina, kuri tyliai (kad rusai negirdėtų) kartais Žagarėje buvo dainuojama:

Reikės jai kinkuoti,

Rusams garbę duoti,

Smilkys ją kodila

Rusų pops barzdyla...

(Visi dainos žodžiai jau spausdinti „Anų dienų kronikoje“ – red. pastab.)

Ši daina, sako, anuo metu į žmonių sąmonę veikusi.

1904 metais rusai, rinkdami cerkvei aukas, buvo užėję į Šventpolio dvarą pas kumiečius. Kumiečiai rinkėjus aukų apkūlė ir surinktus pinigus išbarstė. Žinoma, už tai kumiečiai skaudžiai nukentėjo. Buvo suimti ir išsiųsti į Šiaulių kalėjimą ir kitur.

Vėliau sustiprinimui rusai savo rusinimo stulpų dar buvo įsteigę Žagarėje taip vadinamą Stačiatikių Elžbietos Broliją. Tai buvo rusų lizdas, iš kurio išeidavo visi rusinimo derektyvai ir t. t.

Velykų, Kalėdų ir kitų švenčių naktimis cerkvę iš oro ir vidaus iliuminuodavo įvairių šviesų spalvomis, kad patraukus lietuvių. Nesnaudė ir katalikų kunigai. Viską jie darė, kad jų avelės nenutoltų nuo savo pulko. Ir jie pradėjo katalikų bažnyčias puošti, įvedė Velykų naktį rezurekcijas Senosios Žagarės bažnyčioj. Pradėta mokinti ir chorai prie vargonų.

Kunigai nesiliovė gynę katalikų, sykių ir lietuvių reikalų. Visokių priemonių jie tuomet vartodavo. Ne kartą kunigai pasikvietę rusų popą į kleboniją taip jį nuvaišindavo, kad nustojus jam sąmonės, išgaudavo visus Nariškino ir rusinimo brolijos sumanymus bei planus. Ne kartą per šventes popą klebonijoje taip nugirdydavo, kad šis apsivėmęs vartaliodavosi asloje, o kunigai tad kviesdavo savo parapijonus ir rodydavo „gyvą velnią“ ir t. t.

Kartą rusų popas Viechnovskis iš didelio pergėrimo, netekęs proto, po miestą jodinėjo ant ožio. Žinoma, tokie rusų šventikų elgesiai atbaidydavo lietuvius nuo provoslavijos ir nuo jų cerkvinių grožybių. Dėl to rusų cerkvinė mokykla pradėjo tuštėti, ypač nuo 1905 metų, o nuo 1912 mt. mokykloj nebuvo ir mokytojo.

„Mū­sų mo­men­tas“, 1932 m., Nr. 38.

Šiau­lie­čio iš­ra­di­mas
Šiau­lie­tis Ba­lys Vai­ce­kaus­kas iš­ra­do au­to­ma­ti­nį tvar­ka­raš­tį, ku­rio dė­ka ke­lei­vis ga­li kiek­vie­nu mo­men­tu ži­no­ti: kur trau­ki­nys da­bar yra, t.y. tarp ko­kių sto­čių da­bar jis ei­na ar­ba ko­kioj sto­ty sto­vi ir ku­ri da­bar va­lan­da. Apa­ra­tas at­ro­do kaip vid. dy­džio ap­va­lus laik­ro­dis. Tas apa­ra­tas šiuo me­tu ban­do­mas Šiau­liai – Tau­ra­gė ruo­že kur­suo­jan­čio­je au­to­mat­ri­so­je. Ke­lei­viai ta nau­jie­ny­be la­bai do­mi­si.
Jei apa­ra­tas bus pri­pa­žin­tas nau­din­gas ke­lei­viams, tuo­met to­kie apa­ra­tai bus įreng­ti vi­suo­se trau­ki­niuo­se.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1936 m., Nr. 36.

Iš re­por­te­rio blok­no­to
„Ka­ras, ka­ras, ka­ras...“, – kar­to­ja se­ni, jau­ni ir paaug­liai šiau­lie­čiai. Šis bai­sus žo­dis ei­na iš lū­pų į lū­pas, bet ... pa­ni­kos šiau­lie­čiuo­se dėl to ne­pa­si­reiš­kė, kai tuo tar­pu di­džių­jų vals­ty­bių gy­ven­to­juo­se ji aiš­kiai jau­čia­ma. Nė iš vie­no šiau­lie­čio ne­te­ko gir­dė­ti, kad, va, rei­kė­tų pa­si­rū­pin­ti slėp­tu­vė­mis, du­jo­kau­kė­mis, prie­mo­nė­mis ap­sau­go­ti sa­vo na­mus nuo oro puo­li­mų. Nuos­ta­biai šal­tas šiau­lie­čių krau­jas.
–-
Dar apie ba­rus, tik šį kar­tą apie alaus „šin­ka­vi­mą“. Daug kar­tų te­ko pa­ste­bė­ti, kad alaus pils­ty­to­jos, pils­ty­da­mos alų, rū­ko, – pa­pi­ro­sas iš dan­tų nei­ši­ma­mas. Tad ne­ste­bė­ti­na, jei klien­tui duo­da­man alun pa­ten­ka pa­pi­ro­so pe­le­nai. Nors, anot šun­dak­ta­rių, pe­le­nai ne­blo­gi vais­tai nuo įvai­rių „kva­ra­bų“, bet, šiaip ar taip, var­to­to­jui jie ne­pa­gei­dau­ja­mi.
–-
Au­to­bu­sams dar ne­pra­dė­jus Šiau­liuo­se kur­suo­ti, šio laik­raš­čio skil­ty­se bu­vo pa­tal­pin­tas straips­ne­lis, kur vie­nas ve­ži­kų pra­na­ša­vo, kad Šiau­liuo­se au­to­bu­sai neiš­si­lai­ky­sią. To­kia pat maž­daug nuo­mo­nė bu­vo ir ma­no, tą straips­ne­lį ra­šiu­sio. Ir ką gi, ve­ži­ko pra­na­ša­vi­mas pil­do­si. Kon­ce­si­nin­ko rei­ka­lai kryps­ta jau to­kion pu­sėn, kad pri­vers­tas kon­duk­to­riais sam­dy­ti vie­ton suau­gu­sių vai­kus. Ši­tai jau aiš­kiai ro­do, kad šiau­lie­čiai mo­der­niš­ko gy­ve­ni­mo pul­sui dar nė­ra pri­bren­dę.
–-
Praei­tą sek­ma­die­nį po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai Vil­niaus gat­vė­je, kur vyks­ta tirš­čiau­sias pės­čių­jų ju­dė­ji­mas, tik­ri­no šiau­lie­čius, kiek jie yra su­si­pa­ži­nę su eis­mo tai­syk­lė­mis. Gat­vių san­kry­žo­se sto­vė­jo po du po­li­ci­nin­ku. Kiek te­ko ma­ty­ti, toj sri­ty šiau­lie­čių yra pa­da­ry­ta pa­žan­gė­lė, bet... dau­ge­liui dar te­ko su­si­dur­ti su pa­rei­gū­nų pa­sta­bo­mis ir, be abe­jo, bau­do­mis, ku­rias im­ti su­teik­ta tei­sė po­li­ci­jai nu­si­žen­gi­mo vie­to­je.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m., Nr. 31.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.