Anų metų kronika

Šiau­liai. Šim­šės ma­lū­nas. 1923 m. (Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus pieš. „Auš­ros“ mu­zie­jaus rin­ki­nys.)

Šiaulių priemiestis Šimšė

Kaip ir kiekvienas miestas, taip ir Šiauliai turi savo priemiesčius. Vienas iš tokių priemiesčių yra vadinamas Šimšė. Šimšė garsi kaipo plėšikų ir čigonų būstinė.

Prieš Didįjį karą Šimšę valdė čigonas Antanas Karpinskis. Jis buvo plėšikų vadas ir jų valdovas. Jis pats nevogdavo, bet įsakydavo ką nors padaryti ir tai švenčiausiai buvo vykdoma. Dieną pas jį viešėdavo „sprauninkas“ ir daugelis rusų policininkų, todėl jis taip laisvai galėjo veikti. Kai pas jį ateidavo žmogus ir pasakydavo: „Antanai, toks ir toks žmogus stovi man ant kelio, tai už tam tikrą mokestį, laike trijų dienų to žmogaus nebebūdavo šiame pasauly.

Sykį Antanas sužinojo, kad iš Kuršėnų atvažiuoja didelis ponas. Tą naktį išsiruošė į žygį. Sulaukę atvažiuojant, sulaikė, bet Antanas labai nustebo, kai pamatė, kad tai būta Šiaulių kanauninko. Tuoj paėmė vadžias ir pats Antanas įvažiavo į savo kiemą, sakydamas, kad jis nori jį pavaišinti, nes iš kelionės gal esąs pavargęs. Pavaišinęs kanauninką išlydėjo.

Žmonės matydami, kad Šiauliuose rusų policija nieko nedaro, kreipėsi į aukštesnę valdžią prašydami pagalbos. Antanas už visus savo žygius buvo ištremtas į Sibirą 5 metams. Bet pabuvęs ten apie tris metus grįžo į savo valstybę,

Kartą po didelio plėšimo buvo nuskriaustas vagis, Pociuku vadinamas. Už tai supykęs ant Antano, dieną nuėję pas jį, nušovė. Taip baigė savo dienas Šimšės „valdovas“ Antanas Karpinskis.

Šimšės gatvės ir gatvelės yra negrįstos. Vasarą čia kai palyja, susidaro čia atskiras šunų, kiaulių ir vaikų pasaulis. Vaikai tvenkinius tvenkia, kepa blynus, užpuolimus daro. Bet nelaimingas tas žmogus kurs juos sukliudo, tai tikrai, jei nebus po kepurę pasidėjęs skardos, galvoj bus guzas. Visą žmogų aplipdys purvu, o šunes sudraskys kelnes.

Pamazgas ir šiukšles į gatvę pilti, tai senas gyventojų papratimas: „ O kas sena, ir gera“, sako Šimšės gyventojai.

Vakare einant per Šimšę reikia pasiimti gerą lazdą ir didelę pypkę. Reikia eiti vyduriu gatvės, nes iš namų gali pamazgų puodas ant galvos užlėkti. Už tai jie neatsakys! O jei pamatai, kad ateina žmogus skėtriodamas rankas, tai tuoj sukis į kitą gatvę arba grįžk atgal kiek kojos iškerta. Šimšės gyventojai sportą mėgsta, ypač boksą. Jie daugiausia mėgsta treniruotis gatvėj vakare ir su tikrais žmonėmis. Tai tokia yra šių dienų Šimšė.

„Sekmadienis“, 1930 m. gegužės 4 d.

Šiurpus Žagarės pal. Barboros palaikų išniekinimas

Vasario 20 d. rytą Žagarėje pasklido gandai, kad išniekinti ir išmėtyti mieste palaimintosios Barboros palaikai. Iš pat ryto prie bažnyčios pradėjo rinktis žmonės iš miestelio ir apylinkių. Visi buvo labai pasipiktinę piktadarių darbais ir spėliojo, kokių niekšų tai darbas.

Paaiškėjo, kad vasario 19 d. į 20 d. naktį nežinomi piktadariai pro langą, kuriame nebuvo rėmų, įlindo į bažnyčios rūsį, atkabino palaim. Barboros rūsio duris ir jos palaikus su visu karstu išnešė laukan. Piktadariai, atidarę karstą, išėmė palaikus, karsto dugną pastatė šventoriuje, o karsto viršų atrėmė į šventoriaus sieną. Barboros palaikus smarkiai apdraskė, suplėšė rūbus. Kaukolė rasta pamesta ant žemės, taip pat rasta ir viena ranka, nublokšta žemėn. Paskui palaikai nunešti prie klebonijos durų ir ten palikti.

Piktadariai tais savo „žygdarbiais“ dar nepasitenkino. Nuėję prie šaulių būrio skelbimo lentos, ją nuplėšė ir nunešę pakišo po vienų namų laiptais. Po tais laiptais buvo pastatyti prekių išvežiojimo ratai, kuriuos nuvilko į kitą gatvę ir ten pametė. Vėliau, nuėję į miesto parką, sulaužė du suoliukus.

Įvykį stropiai tiria Šiaulių apyg. kriminalinė policija.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. va­sa­rio 28 d.
 

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.