Naujausios
Įsiminė šių metų birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties dienos paminėjimas prie Šiaulių geležinkelio rampos. Pandemija įbaugino žmones. Anksčiau susitikę jie mielai bendraudavo, sveikindavosi. Dabar gi mažne visi laikėsi pagarbaus atstumo. Renginiui įpusėjus prisigretino už mane kiek vyrėlesnis vyriškis ir paklausė: „Ar dar ilgai rašysit?“
Kai patikinau, kad dar šiek tiek naujų tekstų bus, apdovanojo komplimentu, esą jam patinka skaityti, nes gerai rašau...
Gyvenimas manęs nelepino pagyromis. Dažniau pylos gaudavau, tai, atsikvošėjusi, tik po gerokos pauzės padėkojau žmogui už tai, kad skaito... „Šiaulių kraštą“.
Šiandieną mes atsisveikiname. Tai paskutinioji „Sąjūdžio užkulisių“ dalis. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, kad Atgimimo laikotarpio užkulisiuose nebeliko užkulisių.
Dėkoju visiems, kurie džiaugėsi kiekviena nauja prisiminimų publikacija. Sąjūdžio pirmeivis, žurnalistas Petras Balčiūnas labai rimtu tonu pasakė: „Jeigu ne tu, niekas ir nebūtų tokių prisiminimų parašęs“.
Na, būtų parašęs kitokius. Ir gal dar parašys. Tarkime, kai kurie pasienio tarnybos kariai, neatkreipę dėmesio į aprašomąjį laikotarpį, prieštaravo dėl paskelbtų kolegų pavardžių. Neva tokių pasienyje nebuvę...
Lengvos ironijos kliuvo už mano rašinį apie 1991-ųjų gegužės mėnesio bombeles Šiaulių parko estradoje. Neneigsiu, kai kuriais ideologiniais klausimais esu bekompromisė. Tačiau ne mano adresu derėjo leisti kritikos strėles dėl minties, kad sprogimus „susiorganizavo“ pati buvusi ekskomunistų partija. Daugelis respublikinių ir Šiaulių miesto politologų iki pat pirmalaikių Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų 1992 metais savo komentaruose pabrėždavo, kad Šiaulių parko bombelės buvo naudingos tik komunistų partijos atmainai – Lietuvos demokratinei darbo partijai.
Ir anuomet, ir dabar netikiu, kad tos organizacijos reitingų pakėlimui galėjo darbuotis dešiniosios organizacijos. Įtarimų kelia ir tai, kad šis incidentas nebuvo ištirtas, o nusikaltėliai nubausti. Be to, manau, kad nei aš, teigianti, kad patys ekskomunistai sprogimus „užsisakė“, nei Mindaugas Stakvilevičius, turintis priešingą nuomonę, buvome ar esame tokie galingi, kad žinotume, prognozuotume ir modeliuotume specialiųjų tarnybų veiksmus.
Jeigu reikėtų apibūdinti pačios savijautą, prisipažinsiu, kad jaučiausi laiminga rašydama apie Sąjūdžio žmones, nes kadaise buvau sumaniusi knygų seriją analogišku pavadinimu – „SĄJŪDŽIO ŽMONĖS“.
Ko nepavyko išvengti, rašant užkulisius? Manau, negerai, kad demaskavau save kiek kitokią, nei daugelis pažįstamų turėjo susiformavę išankstinę nuomonę...
Dvi tikrai vertos „Sąjūdžio užkulisių“ temos taip ir liko... atidėtos. Tai garsiojo milijonieriaus Gotfriedo Gilo kazino statybų istorija ir Šiaulių KGB skyriaus uždarymas. Abi temas laikiau pabaigai. Vienai jų papasakoti Sąjūdžio archyvuose gausu dokumentų, kurių analizei pritrūko laiko. Apie kitą, kad šis atsisveikinimas nebūtų nuobodus, derėtų bent užsiminti.
Taigi epizodiškai prisiminkime, kaip vyko Šiauliuose rezidavusios sovietų represinės struktūros – KGB – uždarymas. O buvo taip.
Sovietų Sąjungoje 1991-ųjų rugpjūčio pučas baigėsi M. Gorbačiovo ir B. Jelcino pergale. Pasaulio valstybės pradėjo masinį Lietuvos Nepriklausomos valstybės pripažinimą. Vilniuje, Lukiškių aikštėje nuo postamento buvo nukelta kelis dešimtmečius žmonėms „mojavusi“ Lenino skulptūra. Iš sostinės ėmė skambinti pakiliai nusiteikę Šiauliuose išrinkti Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatai. Jie teiravosi, ar centrinėje miesto aikštėje tebestovi sovietinio kareivio skulptūra.
Iš karto prasidėjo to monumento demontavimo darbai, užtrukę ne vieną savaitę.
Tomis dienomis dabartinėje Prisikėlimo aikštėje būriavosi daug žmonių, stebėdami sąjūdininkų, savanorių darbus. Kiekvienas nuskilęs akmenukas tuoj būdavo priglaudžiamas kaip suvenyras.
Važiuodama iš aikštės į Sąjūdžio būstinę, pamačiau, kad Šiaulių KGB skyriuje, įsikūrusiame policijos pastate, šviečia visi langai. Anksčiau vakarais to nebūdavo. Pagalvojau, gal vyksta „švarinimosi“ akcija, t. y. naikinami dokumentai. Iš būstinės paskambinau signatarui Algimantui Sėjūnui. Šis pažadėjo pasidomėti ir perskambinti. Po pusvalandžio jau žinojau, kad į Šiaulius yra atvykusi jo kolegė advokatė Zita Šličytė ir vyksta šio skyriaus uždarymo procedūra.
Pasidarė įdomu, todėl nuvykau į Aušros alėjos 19-uoju numeriu pažymėtą pastatą, kur rezidavo formaliai darbą baigianti represinė struktūra. Duris saugojo tuometinio policijos vadovo Romasio Vaitiekūno pastatyti sargybiniai. Pateikiau AT deputato padėjėjos pažymėjimą ir buvau įleista.
Iki šiol išliko gana slogus įspūdis. Ilgame koridoriuje stovėjo išsirikiavę įvairaus amžiaus kadriniai KGB Šiaulių skyriaus darbuotojai ir tyčiojosi iš po tuščius kabinetus besiblaškančios signatarės Z. Šličytės. Ši, išeidama iš kiekvieno kabineto, desperatiškai kartojo: „Visi seifai tušti... Visi seifai tušti...“
Su signatare seifus, rašomųjų stalų stalčius, spintas tikrino tuometinis Lietuvos nacionalinio saugumo tarnybos Šiaulių skyriaus vadovas Saulius Krugiškis. Pastarasis viename seife atrado keistą detalę ir, pasidėjęs ant delno, paklausė išsirikiavusių sovietų saugumiečių: „Kas čia?“
Šie šaipydamiesi vyriškiui liepė ją nešti ir atsargiai padėti ten, kur rado, nes... gali įvykti sprogimas. Vėliau sužinojome, kad S. Krugiškis aptiko apdairiai ar netyčia paliktą... sprogdiklį.
Detaliau apie Šiaulių KGB perėmimą galėjo papasakoti akciją prižiūrėję tuometinės policijos šefas R. Vaitiekūnas, Šiaulių meras Kazimieras Šavinis ir pirmosios Šiaulių savivaldybės tarybos narys Jonas Zolubas. Deja, du pastarieji jau išėjo pas Kūrėją ir nutilo amžiams. O pirmasis, tarnavęs ir sovietams, ir Nepriklausomai Lietuvos Respublikai dar nesidalija prisiminimais. Gal tada tektų prisipažinti, kiek realūs buvo bene dešimtmetį Šiauliuose sklandę gandai, kad iš KGB skyriaus išnešti „dokumentų maišai valdo Šiaulius“. Žinau, kad mūsų mieste yra žmonių, kuriems buvo primintos „įdomios“ jų asmeninio gyvenimo detalės, liudijančios, kad tokią informaciją galėjo rinkti tik sovietinis saugumas.
Iki šiol kvočiu pirmąjį Šiaulių savivaldybės tarybos pirmininką Joną Tručinską, kas suformavo būtent tokią KGB skyriaus perėmimo priežiūros grupę, o jis jau daug metų atsako: „Užmušk, neprisimenu...“
Esu pakankamai kategoriška moteriškė, bet dar nesimušu ir jau turbūt nebepradėsiu talžytis. Tačiau vieną detalę iš tos priešiško saugumo struktūros uždarymo akcijos paminėsiu.
Kai tą deputatės Z. Šličytės viešnagės Šiauliuose dieną KGB uždarinėtojai uoliai lakstė po kabinetus, pastebėjau, kad niekas nekreipia dėmesio į ilgame, per visą pastatą besitęsiančiame, koridoriuje stovinčią knygų spintą. Priėjusi pamačiau joje už stiklo dailiai surikiuotas knygas: „Triušių auginimas“, „Sodininko žinynas“, „Rožių priežiūra“ ir kitas panašias namų ūkio tvarkymo instrukcijas.
Pagalvojusi, kad tai gali būti tik viršeliai, atstūmusi stiklą, ėmiau tas knygas vartyti. Tačiau sovietinio saugumo skyriaus ir dokumentų perėmėjams buvo palikti tik... praktiški patarimai, tinkantys buities darbams atlikti...
Prisiminimų rašymas – gana atsakingas darbas. Visi mes tuos pačius įvykius galime matyti skirtingu kampu bei labai asmeniškai juos vertinti. Ne veltui sakoma, kiek žmonių, tiek nuomonių. Esu dėkinga Nepriklausomybės Akto signatarams Virgilijui Kačinskui ir Algimantui Sėjūnui, aštrią korektorės akį turinčiai Eglei Sėjūnienei, pirmosios Šiaulių Sąjūdžio Tarybos nariams Kaziui Alminui, Petrui Balčiūnui, Aldonai -Veronikai Koskienei, Algirdui Ulčinui, Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos platintojui Albertui Špokui, Parlamento gynėjui Antanui Kliunkai ir kitiems bendražygiams, kad padėjo prisiminti kai kurių renginių detales.
Likimas man buvo maloningas, nes sąjūdininkas, iniciatyvinės grupės „Pozicija“ narys Vladas Vertelis priėmė „Sąjūdžio užkulisių“ istorijas į „Šiaulių krašto“ puslapius. Nebūčiau iki galo teisinga, jei neprisipažinčiau, kad jei ne V. Vertelis, visos laikraštyje paviešintos Atgimimo laikmečio istorijos būtų likusios kompiuterinėse laikmenose ar autorės prisiminimuose.
Ačiū visiems, buvusiems kartu.
Sąjūdžio archyvo nuotrauka.
