Naujausios
Natūralu. Nebuvome iš anksto susitarę su V. Landsbergio prezidentinę kampaniją organizuojančiais žmonėmis. Tačiau po susitikimo su pačiu kandidatu ir, jo vyriausiajam patarėjui Andriui Tučkui rekomendavus, tarsi ir sulaukėme patikinimo, kad mus priims. Paklebenome duris – viduje tyla. Pasitarėme, kad gal pietauti išėjo, tai ir mums vertėtų bent kavos išgerti. Nueinančiųjų įspūdį patikėjome A. Urbanavičiui imituoti. Patriukšmavo retais patrepsėjimais. Mirtina tyla abipus durų truko dvi tris minutes. Vėliau štabe ėmė virti įprastas gyvenimas, skambėjo jaunatviški balsai.
Pasibeldėme ir paprašėme atidaryti duris. Priminėme, kad apie mūsų atvykimą jiems pranešta. Pradėjome kalbėtis. Diskusija vyko abipus durų, kurios tebebuvo užrakintos. Nematomas jaunuolis paaiškino, kad štabas intensyviai dirba, viskas suplanuota, o kokių nors naujų pasiūlymų įgyvendinimui nėra pinigų.
Šiandien tik pajuokauti galiu – gal karaliavo nenoras rinkiminėmis lėšomis dalintis? Čia jau Algirdui Urbanavičiui trūko kantrybė. Jo riktelėjimą papuošė suvalkietiška tarmė: „Mums nereikia jūsų pinigų. Savo turime!“ – ir reikšmingai žvilgtelėjo į Henriką Karpavičių.
Suveikė, kaip „Sezamai, atsiverk!“. Rinkiminio štabo viduje dirbę žmonės atrakino duris. Tačiau ten buvo tikros dirbtuvės, kur linksmi menininkai ruošė V. Landsbergio rinkiminės kampanijos vaizdinę medžiagą. Nė vieno oficialaus Centrinio rinkiminio štabo nario tose patalpose tąkart nebuvo.
Pabendravome su linksmu jaunimėliu, sukūrusiu, anot jų pačių, unikalią kandidato loteriją, vaizdingas karikatūras, išraiškingus plakatus ir pan. Jie patikino, kad tai Centrinio rinkiminio štabo patvirtinta agitacija. Vienas dailininkas labai džiaugėsi savo išradingumu, todėl nelabai tesuprato H. Karpavičiaus klausimą – kokiai tikslinei auditorijai suagituoti jų menas skirtas.
Privalau prisipažinti, kad mums trims Šiaulių miesto sąjūdininkams tai nepadarė įspūdžio. Nepakeičiau nuomonės ir šiandien, kai interneto platybėse aptikau idealiai tvarkingą, ideologiškai sterilų 1997 metų prezidentinių rinkimų puslapį. Oficialiajai istorijai išliko tikslus ir puikus kandidato nuopelnų apibūdinimas. Žodžiu, ta informacija, kurią mielai „priima“ palankus rinkėjas. Tačiau pastarojo nė nereikėjo agituoti. Ir jokio dėmesio nebuvo skirta tiems, kurie bene patalogiškai nekentė kandidato, kad bent būtų suabejojama iš anksto susiformuota neigiama nuomone apie Nepriklausomybės architektu vadinamą žmogų. Tiesa, kai kelerius metus intensyviai viešojoje erdvėje skleidžiamas negatyvas, per kelis rinkiminės kampanijos mėnesius tvirto oponento sąjungininku nepaversi. Todėl ne veltui sakoma, kad rinkimai prasideda pirmąjį rytą po pergalingos rinkiminės nakties. 1996 metais triuškinančiai laimėję Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus, konservatoriai Elvyros Kunevičienės balsu pranešė, kad “atėjo visiems laikams.” Jiems tetrūko tik Prezidentinės galios, tačiau dėl to vertėjo rimčiau padirbėti…
Priminsiu, kas buvo sutelkti Centriniame Vytauto Landsbergio prezidentinės kampanijos rinkiminiame štabe: Rimantas Pleikys (pirmininkas), Audrius Ažubalis, Alfonsas Bartkus, Sigitas Kaktys, Andrius Kubilius, Jonas Mocartas, Rasa Rastauskienė (Juknevičienė – aut. past.), Onutė Suncovienė, Alfonsas Vaišnoras, Arvydas Vidžiūnas. Visi – kandidato į prezidentus kolegos, 1996-2000 metų kadencijos Seimo nariai. Eilinių mirtingųjų – neradau. Manyčiau, tokių buvo regionuose, vietos štabuose. Žinoma, jeigu konkrečiose savivaldybėse besidarbuojantys palaikė šį Tėvynės Sąjungos-Lietuvos konservatorių iškeltą kandidatą.
Taigi išėjome trys Šiaulių Sąjūdžio idealistai iš Landsbergio rinkiminio štabo dirbtuvių tylėdami, kiekvienas savo mintyse paskendęs. Nesikalbėdami sėdome į H. Karpavičiaus vairuojamą automobilį ir pasukome Šiaulių link.
Išvažiavus į Ukmergės plentą nuskambėjo tokia liūdna konstatacija, kad dabar nė vienas nenorime prisipažinti, kuriam ši frazė išsprūdo… Tačiau buvome vienminčiai: „Žinau, kad ne ant to žirgo statau, bet reikia padėti tetėnui. Bent pralaimės garbingai…”
Kol grįžome į Šiaulius, aptarėme, ką darysime, nuo ko pradėsime. Jau buvo paskelbti keli kandidato V. Landsbergio susitikimai su miestiečiais, anonsuojama vietinės televizijos laida.
Viena kandidato V. Landsbergio diena Šiauliuose įsiminė labiausiai: nuo ankstyvo ryto vyko intensyvūs susitikimai su darbo kolektyvais, mokyklų pedagogais ir mokiniais. Vakare Rėkyvos kultūros namuose laukė pilnutėlė mikrorajono gyventojų ir iš aplinkinių kaimų suvažiavusiųjų salė. Šis sambūris nebuvo Centrinio rinkiminio štabo planuotas.
„Į kokį kaimą mes čia važiuojame?“ – pasiteiravo profesorius, kai po susitikimo Zoknių vidurinėje, pasukome į Rėkyvą. Kolektyvinių sodų apsupta Bačiūnų gatvė sudarė tokį įspūdį, kad išvažiuojame iš miesto.
Paaiškinau, kad mes tebesame Šiauliuose ir važiuojame susitikti su toliausiai nuo miesto centro nutolusio mikrorajono bendruomene. Įspėjau, kad auditorija gali būti nedraugiška, nes atvyko ir priemiesčio gyventojų.
Prie kultūros namų mus pasitiko Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės pirmininkė Nijolė Malakauskienė ir būrys vietinio jaunimo. Kol Seimo Pirmininkas sveikinosi su rėkyviškiais, mūsų kompaniją pasivijo kitu automobiliu važiavęs tuometinis Sąjūdžio Šiaulių skyriaus pirmininkas Petras Ivoškus. Jis tą dieną buvo V. Landsbergio palydovas miesto švietimo įstaigose.
Susitikimo nuotaikos nieko nemalonaus nežadėjo. Salė draugiškai išklausė svečio pasisakymą. Pertraukėlės metu padainavo bendruomenės moterų ansamblis, pagrojo vietinė kapela.
„Tai ar nebus piktų kalbėtojų, gi minėjai, kad laukia atšiauri auditorija?“ – ironiškai paklausė profesorius, kildamas atsakinėti į susirinkusiųjų klausimus.
„Ko jūs į tuos prezidentus lendate? Ar negana, kad taip viską sugriovėte, kolūkius išardėte? Ką dar norite suniokoti?” – nuskambėjo gana agresyvus vyriškio iš salės balsas, o klausiamoji sakinio forma panašėjo į konstataciją tų standartinių trafaretų, kurių jau septynetas Nepriklausomybės metų buvo pilna viešoji erdvė.
V. Landsbergis nė kiek nesutriko. Gal jau buvo pripratęs prie panašių klausimų bei kaltinimų, todėl ramiai pasiteiravo, ar žmonėms reikia kolūkių. Daug norinčiųjų neatsirado. Tai suteikė progą kandidatui pasakyti tokią kalbą, kurią šiandieną mažne pacituoti galiu.
„Nėra nė vieno įstatymo, kuris draustų kolūkius. Jeigu tik kas pageidaujate, galite juos susikurti iš naujo. Tik teks vėl į bendrą nuosavybę sunešti žemės ūkio padargus, išsidalintą techniką, gyvulius ir, svarbiausia, grąžinti atsiimtas žemes. Jei tik norite, galite atkurti kolūkius. Pažadu, kad pats asmeniškai jums padėsiu tai padaryti“, – patikino auditoriją V. Landsbergis, taip atsakydamas į piktoką vyriškio klausimą.
Neprieštarausite – puikus atsakymas. Jei Seimo Pirmininkas būtų pradėjęs aiškintis, kad ne jis kolūkius sugriovė ir fermų stogus nulupinėjo, kad signatariškoji Aukščiausioji Taryba tedirbo tik dvejus metus, per kuriuos ekonominės blokados, pučai ir užsienio politikos negandos trukdė paskelbtąją valstybės Nepriklausomybę įtvirtinti, salė galėjo įsiaudrinti. Sisteminių pokyčių metu žmonės rūpinasi tuo, kas jiems gyvybiškai artima bei suprantama. Didžioji politika „nueina“ į kažkelintą planą ir tampa savaimine išgyvenimo sąlyga.
Susitikimas Rėkyvos bendruomenėje baigėsi linksmomis dainomis. Kandidato į Prezidentus laukė vakarienė ir tiesioginė Šiaulių televizijos laida, kuri prasidėjo 21.30 val.
Sąmoningai primenu tokį vėlyvą tiesioginio TV eterio laiką. Visą dieną su žmonėmis susitikinėjusiam kandidatui toks tebuvo likęs.
V. Landsbergis taikliai ir tiksliai atsakinėjo į žurnalistų ir laidos žiūrovų klausimus. Jo klausantis visai nesijautė, kad politikas būtų pavargęs po gana intensyvios darbo dienos. Tuo tarpu trys jo palydovai – P. Ivoškus, A. Urbanavičius ir aš – Šiaulių televizijos foje stebėdami laidą, beveik snaudėme.
„Jūs tik pažiūrėkit, kuo daugiau aria, tuo jis žvalesnis“, – savo suvalkietiška tarme vėl sublizgėjo A. Urbanavičius. Pritariau, tačiau nebeturėjau sveikatos tai įgarsinti. Galvojau apie kitos dienos susitikimus, kurių vienas Centriniame rinkimų štabe nė neplanuotas ir gana priešiškai sutiktas. Dar daugiau, mus nuo jo atkalbinėjo, kol galiausiai pasakė: „Jei kas atsitiks, jūs atsakysite.“
