Naujausios
Iš dar neparašytos knygos. Pirmoji dalis 2020-10-23.
Iš dar neparašytos knygos. Antroji dalis 2020-10-28.
Iš dar neparašytos knygos. Trečioji dalis 2020-11-01.
Iš dar neparašytos knygos. Ketvirtoji dalis 2020-11-06.
Iš dar neparašytos knygos. Penktoji dalis 2020-11-07.
Puolė sužeistas žvėris
Rugpjūčio 19-osios rytą Maskvos televizija ėmė transliuoti baletą „Gulbių ežeras“, diktorius akmeniniu veidu pranešė, kad nuo pareigų nušalintas SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas, o valdžią į savo rankas perėmė Valstybinės ypatingosios padėties komitetas (GKČP). Jame garsioji trijulė: KGB vadas V. Kriučkovas, vidaus reikalų ministras B. Pugo, gynybos ministras D. Jazovas. Valstybės perversmą įvykdę pučistai planavo visoje buvusios TSRS teritorijoje šešiems mėnesiams paskelbti ypatingąją padėtį ir įvesti komendanto valandą. Visoms demokratinėms reformoms ir nuo Sąjungos atsiskyrusių ar beatsiskiriančių tautų laisvėms iškilo mirtinas pavojus.
Žinia apie pučą redakciją pasiekė be jokių preliudijų, todėl reikėjo veikti operatyviai, kad ryte laikraštis nepasirodytų „ne iš tos operos“. Pakeitėme pirmąjį puslapį, kuriame sutalpinome visą turimą informaciją apie Maskvos pučą. Virš laikraščio „galvos“ atsirado šūkis: „Nebendrauti, nepaklusti kolaborantams, laikytis Lietuvos įstatymų“.
„Kodėl perversmui buvo pasirinkta ši data? Šiandien turėjo būti pasirašyta naujoji TSRS sutartis. Faktas, kad ją pasirašys ne visos buvusios TSRS respublikos, – jau katastrofiškas konservatoriams, komunistams ortodoksams, imperininkams“, – glaustai bandžiau paaiškinti po perversmo pasirodžiusiame laikraštyje.
Katastrofa – šį žodį užsienio radijo stotys kartojo labai dažnai. Pučistai pasauliui asocijavosi su geležine uždanga, šaltuoju karu, karo cenzūra, komendanto valanda, politine ir ūkine suirute, visuomenės nepaklusnumo pliūpsniais, atkuriamais lageriais ir daug kraujo.
Rugpjūčio mėnesį redakcijoje jau turėjome ne tik stalus, popieriaus ir elektrinę rašomąją mašinėlę. Buvo keli kompiuteriai, greitaeigis kopijavimo- spausdinimo aparatas. Tą įrangą, dar retą ir labai brangią, skubiai išgabenome į vienos Šiaulių mokyklos bendrabučio rūsį, kur įkūrėme redakcijos techninį centrą.
Pavojus buvo realus. Galvas pakėlė nepatenkintieji Nepriklausomybe. Girdėjau, kaip grupelė buvusių LKP Šiaulių komiteto darbuotojų džiaugėsi, kad suirutė baigėsi ir, pagaliau, vėl bus tvarka.
Rugpjūčio 19-osios ryte sovietų kariuomenė užėmė radijo stotį Sitkūnuose, televizijos stotį Juragiuose, paralyžiavo radijo ir televizijos studijas Kaune. Po pietų perversmininkai jau kontroliavo Vilniaus ir Kauno telefono ir telegrafo stotis.
Šiauliuose, kaip ir kitose Lietuvos savivaldybėse, buvo atnaujintas budėjimas visą parą, vadovai atšaukti iš atostogų. Šiaulių savivaldybės Tarybos prezidiumo ir valdybos posėdyje nutarta, kad aktyvios okupacijos atveju miesto Valdybos įgaliojimai netektų galios, visas jos funkcijas perimtų Ypatingų situacijų komisija. Miesto valdžia ėmė organizuoti transportą vykti į Vilnių saugoti Vyriausybės ir Parlamento. Nerimauta, kad priešiškos Nepriklausomybei jėgos, pasinaudojusios sumaištimi, nebandytų „savo jėgomis“ imti valdžią Šiauliuose.
Keli „Šiaulių krašto“ žurnalistai Šiaulių merijoje buvome supažindinti su nepaklusnumo veiklos galimybėmis. Mūsų greitaeigis spausdinimo aparatas galėjo būti naudojamas svarbios informacijos spausdinimui. Rugpjūčio 19-osios vakare prie Savivaldybės įvyko Sąjūdžio organizuotas mitingas.
Rugpjūčio 21-osios ankstų rytą sovietinė kariuomenė užėmė Bubių televizijos ir radijo retransliavimo stotį ir Šiaulių magistralinį televizijos bokštą. Tarybos deputatai buvo nuvažiavę susitikti su bokštus užėmusiais kariškiais. Šie elgėsi korektiškai. Sužinota, kad kareiviai dvi paras nemiegoję. Jiems vadovaujantis papulkininkis tik iš deputatų išgirdo apie Rusijos prezidento B. Jelcino išplatintą kreipimąsi, kuriame jis akcentavo, kad vadinamasis Ypatingosios padėties komitetas yra neteisėtas, jo nutarimai neprivalomi vykdyti. B. Jelcinas kvietė vienytis visas demokratines jėgas ir priešintis perversmininkams. Kreipimąsi be B. Jelcino pasirašė ir Rusijos premjeras J. Silajevas, laikinai einantis Rusijos Aukščiausiosios tarybos pirmininko pareigas Chasbulatovas. Vėliau „Šiaulių kraštas“ skaitytojus informavo, kad televizijos bokštus šturmavo nežinia iš kur atvykusi kariškių grupė, nes Šiaulių įgulos kariuomenė liko ištikima TSRS vadovybei ir nevykdė perversmininkų reikalavimų.
Pučistams drebėjo rankos. Pučas buvo pasmerktas. Rugpjūčio 22-ąją „Šiaulių kraštas“ jau skelbė „Chuntai galas!“
„Per sąmokslininkų komiteto spaudos konferenciją drebėjo apsišaukėlio prezidento Janajevo rankos. Chunta jaučia savo galą, chunta – kruvina, chunta jau pralaimėjo. Valstybinius nusikaltėlius teis ne tik istorijos teismas“, – rašyta komentare. Išspausdintas Petro Dargio ir neseniai redakcijoje pradėjusio dirbti fotoreporterio Giedriaus Baranausko reportažas iš Vilniaus Nepriklausomybės aikštės „Trauktis nebėra kur“, kurio paskutinieji sakiniai skelbė: „Aikštė pilna žmonių. Būrys dainuoja: „Kas man iš tos laimės, kas iš tos garbės, jeigu vienas džiaugsiuos, o kiti liūdės?“ Rytą – vėl šviesulys: Maskva atsilaikė! Rusijos korespondentas sako per mūsų radiją: „Mes pasimokėme iš Lietuvos ginti savo valstybę ir liaudį“.
Kai buvo aišku, kad pučas žlugo: B. Jelcinas lipa ant tanko, o M. Gorbačiovas iš Krymo skrenda į Maskvą, į redakciją atlėkė vienas mitrus kultūros visuomenininkas ir būsimas Savivaldybės funkcionierius, nešinas pareiškimu, smerkiančiu pučą Maskvoje. Šaukštai jau po pietų, pone, laimėta ir be tavęs. Nežinia, kokį pareiškimą rašytum, perversmininkams laimėjus Maskvoje ir Vilniuje?!
Skaitytojus informavome, jog pučistai bandė bėgti iš Maskvos, bet B. Jelcino įsakymu buvo uždaryti visi oro uostai. Vakarai pradėjo totalinę TSRS blokadą, Vašingtonas, Londonas, Roma, Paryžius ir kitos Vakarų sostinės pareiškė remiančios Rusijos prezidentą B. Jelciną, kuris išleido įsakus, numatančius Rusijos įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, o pučistus paskelbė valstybiniais nusikaltėliais.
Sužeistas ir į narvo kampą įspraustas žvėris negalėjo nepulti. Po trijų didžiulės įtampos dienų paaiškėjo, kas galėjo įvykti, jeigu pučistai būtų laimėję. Sužinota, kad Pskovo telefonų gamykla jau vykdė 250 tūkstančių antrankių užsakymą.
Lietuvoje suliepsnojo euforijos laužai. „Kaip tvarkysimės? Ar neužgoš emocijos proto? Ar neprasidės nauja, dar didesnė raganų medžioklė? Jau girdisi balsai, raginantys uždrausti ne tik TSKP, bet ir LDDP, uždaryti „Tiesos“, „Respublikos“, „Atgimimo“, „Lietuvos ryto“ laikraščius. (...) Tik demokratinę, laisvos minties Lietuvą pasaulis pripažins ir visam laikui įsileis į savo būrį“, – rašiau komentare „Dar ne pergalė.“
Kiekvieną dieną išlįsdavo naujų pučo laikotarpio detalių, faktų. Fiksavome juos. Sužinota, kad Krašto apsaugos departamento Šiaulių apskrities būstinė buvo užminuota ir jos šturmo metu būtų išlėkusi į orą. Paaiškėjo, kad karius į Bubių ir Šiaulių televizijos bokštus lydėjo du vietos KGB pareigūnai. Krašto apsaugos departamento Šiaulių apskrities komendantas Zigfridas Orentas pasakojo, kad į būstinę atėjusi senyva moteriškė vaišino saldainiais ir apdalino pašventintais kryželiais.
Po pučo Lietuva jau buvo kitokia. Prasidėjo realus Nepriklausomybės įtvirtinimas. Valstybės, rodos, pradėjo varžytis, kas pirmiau pripažins Baltijos šalių valstybingumą.
Vyko ir spontaniškų veiksmų. Anarchijos šėlsmas. Be Šiaulių miesto valdžios sprendimo rugpjūčio 23-iosios vėlų vakarą pradėtas griauti Šiaulių centrinėje aikštėje stovėjęs tarybinio kario paminklas. Dirbta iki vidurnakčio. Karys stovėjo ir nejudėjo iš vietos. Nuo postamento akmenų atšokinėjo pneumatinis plaktukas, du plieno strypai, rodos, amžiams buvo pritvirtinę kario figūrą. Tik kitą dieną autokranas nukėlė skulptūrą. Paminklo vertimo akcijai nebuvo pasiruošta: griauta neorganizuotai, nemokšiškai, o svarbiausia – be Savivaldybės sprendimo.
„Nugriauti centrinėje miesto aikštėje pastatytą paminklą kariui reikėjo, nes tai monumentas ne žuvusiems kariams, o – prievartos, jėgos, stalinizmo ideologijos simbolis. Tačiau niekas grupelei entuziastų nesuteikė teisės nepaisyti mūsų išrinktos valdžios nuomonės“, – rašiau komentare „Gatvėse – liumpenas?“. Kas būtų, jeigu kitos ideologinės krypties entuziastai pradėtų griauti paminklą Povilui Višinskiui?
... Grįžome į 1991-ųjų pavasarį ir vasarą. Jeigu nereikėtų formuoti naujienų ir aktualijų laikraštį, galima būtų ir retro „Šiaulių kraštą“ pradėti leisti. Argi neįdomu, pavyzdžiui, sužinoti, kodėl 1991 metų balandžio mėnesį miesto Taryba subūrė komisiją kovai prieš AIDS, vadovaujamą Inžinierių namų direktoriaus Vaclovo Vingro?
Su jumis, mieli skaitytojai, šioje dar neparašytoje knygoje susitinkame du kartus per savaitę, todėl dar ilgai kalbėsime apie praėjusį laiką, kurio fiksuotojas ir komentuotojas buvo „Šiaulių kraštas“. Ir prieš pučą, ir po jo mūsų „Kurjerio“ laikas dar nebuvo praėjęs.
Kurjeris
1991 03 21
Kelmės rajone šeimai skiriamas vienas butelis aliejaus ir viena dėžutė kavos. Tiek pat skiriama ir viengungiams. Gali padaugėti skyrybų, nes tai apsimoka: buvę sutuoktiniai gaus po butelj ir dėžutę kiekvienas!
1991 03 29
Naktinukai nežada mums duoti ramybės ir per Velykas. Jų ideologai negali susitaikyti, kad antroji Velykų diena bus išeiginė (tai prieštarauja jų ateistinėms dogmoms), todėl nutarė ją išnaudoti „proletariniam solidarumui stiprinti“. Vienuoliktą valandą Šiauliuose prie buvusio Lenino paminklo (Aušros alėja) jie organizuoja vienos valandos sėdėjimo streiką-piketą, protestuodami prieš „nacionalistinę ir antikomunistinę psichozę“ bei kažkokį „leninizmo idealų išniekinimą“. Atrodo, kad savo šalininkų idealais nelabai tiki ir patys organizatoriai: iš patikimų šaltinių pavyko sužinoti, kad išsėdėjusiems daugiau kaip pus valandos bus patyliukais dalijami... talonai pigesnei degtinei arba tabako gaminiams nusipirkti.
1991 04 18
Į redakciją paskambinęs pilietis negalėjo atsistebėti – Šiauliai iš tikrųjų nepaprastas miestas. Kur kitur rasi „Kovos su blaivybe draugiją“? O Šiauliuose, kaip teigia telefono abonentų knyga (psl. 57), tokia yra.
O dar įdomiau, jog surinkęs nurodytą numerį – 32591, patenki į... „Sąjūdžio“ būstinę.
1991 05 03
Vakar į Šiaulius vėl neatvyko rašytojas Vytautas Petkevičius. Bet ir be jo
amfiteatre susirinkę šiauliečiai paminėjo gegužės 1-ąją. Žodį tarė LDDP Šiaulių miesto tarybos pirmininkas A. Šedžius, kiti kalbėtojai. Plojimais ir švilpesiu buvo pasveikintas AT deputatas M. Stakvilevičius. Jis padėkojo už plojimus ir už tai, kad švilpesys šįkart buvo jau ne toks čaižus. Po truputėlį slenkama Europos link!
1991 05 17
Mada vogti patrankas, kurios dar neseniai buvo vadinamos tarybinio ginklo galios paminklais. Rašyta, kad pavogtos Romučių, Akmenės
raj. patrankos. Jau dingo ir patranka, stovėjusi Šiaulių rajono Medsėdų kaime (Ringuvos valstybinis ūkis). Gal ši geležis parūpo buvusiems jos šeimininkams ar kitokiems kolekcionieriams ?
1991 05 30
Praeitame „Šiaulių krašto“ numeryje rašyta, kad garsioji Perloja – Molėtų rajone. Tai, žinoma, nesąmonė. Skambino pasipiktinęs patriotas, iškoliojo ir pareiškė, kad „Šiaulių krašte“ dirba netikri lietuviai. Tad nenuostabu, jog nežinoma, kad Perloja – Varėnos rajone.
1991 06 13
Nepriklausomos Lietuvos Radijo ir Televizijos Šiaulių korespondentų punkto darbuotojų kolektyvui miesto prekybininkai paskyrė 50 cm. vilnonio audinio. Nedidelis, bet darnus keturių žmonių kolektyvas dėkoja prekybininkams ir skubiai ieško gero siuvėjo, sugebančio pasiūti keturis figos lapelius.
1991 06 25
Kelmės rajone (turbūt ne tik jame) jau vyksta žemės ūkio įmonių privatizacija (tiesa, kol kas stichiška). Kažin ar rajono kolūkiuose, ūkiuose pavyktų surasti fermą, kur nebuvo vagystes. Tik per pirmąją birželio savaitę Dubėnų valstybiniame ūkyje pasigesta šešių paršelių, „Draugystės“ kolūkyje – kiaulės ir trijų paršelių, o Kelmės valstybiniame paukštininkystės ūkyje – septynių bidonų. Ūkių ir melioracijos, įmonės inžinieriai mechanikai turi daug rūpesčių: su vargu gautas atsargines dalis smarkiai vagia. Žodžiu, privatizaciją įsilinguoja kaip reikiant.
1991 07 12
Kasdien šiauliečiai suvalgo nuo devynių iki dvylikos tonų vadinamosios šlapios dešros ir apie dvi tonas rūkytos, domu tai, kad dabar, ypač pabrangus šiems gaminiams, jų valgoma žymiai daugiau nei anksčiau.
1991 08 16
Toli gražu ne visiems šiauliškiams patinka Pilnos evangelijos bažnyčios veiklos metodai. Kai kurie tėvai skundžiasi miesto valdžiai, kad ši bažnyčia daranti jų vaikams neigiamą poveikį, beveik varanti iš proto ir panašiai. Jau sudaryta speciali psichologų ir specialistų komisija, kuri tiria šį reikalą, apie komisijos išvadas Tarybos prezidiumo posėdyje turėjo atsiskaityti pats miesto meras K. Šavinis. Tačiau sunku patikėti, kad tokį subtilų dalyką būtų galima išspręsti administracinėmis priemonėmis. Prezidiumo nariai irgi abejoja: o ar ne geriau būtų imtis priemonių, verčiančių pasimetusį mūsų jaunimą ieškoti atramos kažkokiose naujose ir kol kas „neaiškiose“ bažnyčiose? Tarp kitko, komisijos veikloje iš pradžių dalyvavo vienas katalikų kunigas, bet vėliau pasitraukė – taip jam patarusi vyskupija.
1991 08 23
Keista autoavarija rugpjūčio 15-osios vakare įvyko Šiauliuose, Panevėžio gatvėje. Kaire puse važiavusi mašina žiebėsi į kitą, o išlipęs jos vairuotojas stebėjosi, kodėl ne savo puse važinėja toji. Įvykio liudininkai mano, kad tas vairuotojas buvo labai girtas, bet gal tai atvykėlis iš Londono, kur visi važinėja kaire puse?
